Šį sekmadienį toliau pasakojama apie apaštalų konkurenciją. Į priekį išsiveržia apaštaliukai jaunuoliai Jonas ir Jokūbas, kurie taikėsi į postus dešinėje ir kairėje, kaip kad tauta tikėjosi, Mesijui atkūrus Dovydo karalystę.
Tuo tarpu Senojo Testamento fragmentas byloja apie kenčiantį Dievo tarną, kurio teisumas ir kentėjimai išgelbės daugelį. Evangelijos skaitinyje Jėzus kviečia pasaulį keisti ne viešpataujant, bet tarnaujant.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. spalio 17 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Jau daugiau kaip mėnesį sekmadienių Šventasis Raštas taip parengtas, kad suformuotų mūsų mintyse suvokimą apie tarnystę. Dievas sukūrė pasaulį tokiu būdu, jog tas, kuris Dievo labiau apdovanotas galimybėmis, jėga, išmintimi, rūpintųsi, pasitarnautų silpnesniesiems.
Bažnyčios tradicijoje sakoma, jog viena iš angelų nuopuolio priežasčių yra ta, kad jie, būdami didingomis būtybėmis, atsisakė tarnauti menkesnei būtybei, kuri yra žmogus. Šėtonui priskiriame žodžius non serviam – netarnausiu. O jėzuitų senoviniai poteriai: iš ryto atsikėlus, ant žemės atsiklaupus, pridėjus galvą prie žemės, pasakyti serviam – tarnausiu.
Štai šiandien vėl girdime panašią istoriją apie apaštalus, kurie visi tikėjosi, jog Jėzus yra tas lauktasis Mesijas, atėjęs išvaduoti Izraelio iš okupacijos, pratęsti, atnaujinti Dovydo karalystę. Jie visi tikėjosi, kad štai Jėzaus viešpatavime užims svarbias vietas, todėl nevalia vėluoti, pražiopsoti progos, reikia prisiblatinti, reikia pasirūpinti. Zebediejaus sūnų motina rūpinasi savo vaikus prastumti į šiltą vietelę: vienam kairėje Jėzaus sosto, kitam dešinėje atsisėsti, kad būtų, kaip pasakyti, ar patarėjai, ar kažkokie viziriai, ar ministrai, kurie galėtų, būdami paaugliukai – vienam penkiolika metų, kaip Jonui, kitam gal šiek tiek daugiau, – daryti gražią karjerą.
Ir neretai mes ir vaikų auklėjime matome tą pačią problemą: auginame vaikus ne tarnystei, o ponystei. Dažnuose namuose šiandien mes sutinkame namų dievuką, princą, kuriam viskas namuose pašvęsta ir tarnauja. Nesakau, kad tai daugumoje atvejų, bet dažnas dalykas: namuose nėra ant sienos nei kryželio, nei Jėzaus, nei Marijos, nei šventojo Juozapo paveikslo, jokio religinio simbolio. Visos sienos iškabintos namų princo, namų dievuko nuotraukomis. Iš visų pusių nuogas užpakaliukas, nuoga bamba – viskas iškabinėta namų dievo nuotraukomis. Auginame vaikus ponavimui, bet ne tarnavimui. Be abejo, reikia mylėti vaikus, bet nereikia jų dievinti, juos reikia ruošti tarnystės gyvenimui. Juk namuose ne jie yra centras. Namai yra tarnystės bendruomenė, kur vieni kitiems tarnauja.
Antai girdėjau juokingą pasakojimą, kad, skrendant lėktuvu, vienas keleivis atsisakė užsisegti saugos diržą. Stiuardesės viena po kitos bando įkalbėti žmogų, kad tai yra būtina, kad to reikalauja saugumas – užsisegti saugos diržą. O jis joms atšovė: „O aš esu supermenas, man nereikia diržo užsisegti.“ Viena stiuardesė ir sako jam: „Pone, supermenai patys skraido savo jėga, ir lėktuvuose jie nesirodo. Kaip čia atsitiko, kad jūs, supermenas, naudojatės lėktuvo paslaugomis? Bet žinote, jeigu jūs neprisisegsite, tai lėktuvo avarijos atveju būsite toks supermenas: visi bus prisirišę, tvirtai sėdės prie sėdynių, o tamsta skraidysi čia visur, daužysiesi į sienas, į lubas, į kitus žmones. Tai bus supermeno skrydis, neprisisegus.“
Gyvename tokiais laikais, supermenų laikais. Diržo nesisegsiu, kitam žmogui nepasitarnausiu, aš savitikslis, aš matau tik save patį vieną, kiti man nieko nereiškia. Tie supermenai kelyje važinėja – jie negalvoja, kad mašinų eismas yra tarnystė vienas kitam. Visi skuba kažkokiais reikalais. Nesuprantu, kur visi skuba. Aš tai žinau, kur aš skubu, o kur visi kiti skuba, tai visą laiką neaišku. Na, bet tarkime, kad žmonės turi reikalų, tarnauja kažkam, pasitarnauja. Taigi kelias irgi yra tarnystė: padėti vieni kitiems sėkmingai pasiekti tikslą, neskubėti, užleisti, būti mandagiam.
Ne tik namuose supermenai auga, ne tik keliuose supermenai vairuoja, bet matome šiurkštumo dvasią, nenorinčią pripažinti kito žmogaus. Žmogus tiesiog visur veržiasi, visur braunasi, kaip tie jaunieji apaštaliukai: vienas į kairę nori, kitas į dešinę, alkūnėmis braunasi į priekį, o visi kiti nieko nereiškia.
Ir štai Jėzus mus moko, kad jo santvarka yra kitokia: kas nori būti didžiausias, tas turi būti visų vergas. Kadaise žmonės buvo pavergiami kaip karo grobis, galėjai tapti vergu per ekonominius dalykus, per įsiskolinimus, galėjo būti žmogus parduotas į vergystę. Kadaise tai buvo, gal ir vėl netrukus tai bus. Bet yra kitas būdas – iš meilės save pašvęsti tarnystei ir tapti visų vergu, taip, kaip Jėzus atsakė.
Bet, žinoma, meilės įstatymas galioja apskritimų taisykle. Kaip įmetus į tvenkinį akmenėlį nusklinda ratilai, taip ir mes negalime mylėti viso pasaulio, Afrikos badaujančių vaikučių. Reikia mylėti artimiausius žmones, kurie yra arčiausiai tavęs. Pirmasis tavo tarnystės ratas – tai tavo šeima, tavo tėvai, tavo vaikai, tavo sutuoktinis, sutuoktinė, tavo artimiausi giminės, o paskui jau tolimesni giminės, paskui galbūt tavo kaimynai, vietos bendruomenė, paskui ir tavo tėvynė, kur tikrai realiai gali pasireikšti tarnystė. Per nuotolį tarnauti kažkam, tenai nežinia kur esančiam žmogui, neturi prasmės. Mes turime mąstyti apie tai, kuo galėčiau pasitarnauti kitiems, savo visuomenei, nes tik tarnystės dvasia gali mūsų visuomenę išlaikyti ir auginti. O jeigu visi tik žiūrėsime, kas čia man ką turi padėti, o patys nieko, tai va taip ir bus stumdymasis prie lovio, prie sostų, prie postų, stumdymaisi, kuriuos mes matome prie parduotuvių, prie pašto, stumdymaisi kelyje, stumdymaisi šeimoje, nes nėra tarnystės dvasios.
Norėčiau pabaigti poeto Tagorės poezijos žodžiais: „Kažkurią naktį susapnavau, kad gyvenimas – tai didis džiaugsmas. Kai prabudau ir apsidairiau, tariau sau: o ne, gyvenimas – tai nesibaigianti tarnystė. Kaip įprastai ėjau į darbą, iš jo atgal namo, ir taip kasdien. Staiga man tapo aišku, kad būtent tarnystė ir yra tas didis gyvenimo džiaugsmas.“
Sapnuojame, kad gyvenimas skirtas prasilinksminimui. Bet prabundame ir matome: gyvenimas nefunkcionuoja, jeigu nėra tarnystės, jeigu nėra tarpusavio pagalbos. O į tuos sapnus, į tas svajones ypač linkęs jaunimas: tai visi čia turi mumis rūpintis, čia mes centras, mums visa, kas geriausia. Aišku, neatsitiktinai taip vyksta – nes taip tėvai daro. Bet paskui supranta, kad reikia gyvenime tarnauti. Jeigu supranta. Jeigu nesupranta, tada skiriasi, bėga, meta, trenkia [durimis], pyksta.
Jėzaus pamokyti, mes bandome atrasti, jog tarnystė ir yra vienas iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų, tas šaltinis, kuris mums suteikia gyvenimo prasmę, gyvenimo grožį: štai kažką gera darau kitiems žmonėms. Ir, be abejo, žmonės už tavo padarytus gerus darbus nepadėkos, o dar gi liksi kaltas, o dar gi pasakys: „O kas tavęs prašė?“ Visokie bus atsiliepimai, visokie įvertinimai. Bet nepaisant to – dėl to, kad kažkas daro gera, kad kažkas tarnauja, dėl to dar gyventi yra įmanoma. Dėl to dar mūsų visuomenė nėra visiškai susipriešinusi, dėl to funkcionuoja šeimos, funkcionuoja parapija, funkcionuoja valstybė. Amen.
Parašykite komentarą