Kai turtas atskiria nuo Dievo. XXVIII eil. sekmadienis

Jėzus reikalauja viską parduoti, tapti vargšais ir sekti paskui jį. Adrodytų, kad tai nerealu ir nepraktiška, ypač šalto klimato sąlygomis. Bet gal čia svarbiau ne tiek visko netekti, kiek kad neprisirišti prie turto ir jį panaudoti geriems tikslams?

Pamokslo tekstas: Turtas ar Dievas? (XXVIII eilinis sekmadienis B, antrosios Mišios)

Sakyta 2021 m. spalio 10 d., kitose Mišiose nei 2021.10.10.Turtingumas – ta pati tema, bet kitas pamokslo variantas. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien išgirdome Evangelijos žodį, radikalų Jėzaus reikalavimą jaunam, turtingam vyrui: „Eik, viską parduok, išdalink vargšams ir sek paskui mane.“ Iš tiesų jaunuolis nusiminė ir nuo jo pasitraukė. Priežastis kokia? Todėl, kad jis buvo prie savo turtų labiau prisirišęs negu prie Dievo ar kitų žmonių.

Be abejo, būtų nepraktiška ir galbūt net žalinga, jeigu mes visi, krikščionys, pasakymą paėmę pažodžiui, viską parduotume, išdalintumėm vargšams, patys įsilietume į vargšų būrį ir dairytumės į kairę, dešinę, kaip čia toliau gyventi. Tai nepraktiška, tai negyvenimiška, tai neįmanoma taip gyventi. Vis tiek žmogui, ypač šeimai, reikia kažkokio turto, namų, apsaugos, garantijų, nesigauna taip žmogui gyventi šią dieną. Todėl Jėzaus reikalavimas iš tiesų pasirodo esąs beveik neįmanomas ir net priešingas gyvenimo patirčiai.

Be abejo, yra mūsų tarpe tokių pasišventėlių, kurie iš tiesų išsižada visos nuosavybės – tai yra vienuolių luomas, kur tikrai reikia prieš amžinuosius įžadus visko atsižadėti. Net ir vienuoliai asmeniškai nieko neturi, bet kaip bendruomenės gali būti labai turtingos. Ir vienuolyne neišeina taip gyventi – vien tik ant lauko, žeme pasiklojus, dangumi užsiklojus. Visgi ypač mums, šiaurinių platumų gyventojams, nesigauna praktikuoti visiško neturto, nes tai nesuderinama su mūsų gamtinėmis sąlygomis.

Taigi šios dienos Evangelijoje, Šventajame Rašte išryškėja keli momentai: kas yra prioritetas – ar turtas, ar išmintis, ar galų gale Dievo asmuo. Štai žmogui tenka gyvenime rinktis. Karalius Saliamonas prašė Viešpatį išminties, tai šis pridėjo ir turtų. Bet čia klausimas šiandien keliamas visai kitaip. Jėzus klausia to jaunuolio, turtingo žmogaus: kas yra tavo prioritetas gyvenime – ar turtas, ar Dievas? Ir va, kaip sunku yra žmogui apsispręsti, kad visgi Dievas ir kitas žmogus turi būti pirmoje vietoje.

Čia man prisimena toks XX amžiaus pirmos pusės amerikiečių turtuolis Paulas Getty, kuris vertėsi naftos bizniu ir tuo metu buvo turtingiausias pasaulio žmogus. Turėjo penkias santuokas ir penkias skyrybas. Sakėsi: atiduočiau visus turtus už laimingą santuoką. Ir štai pasirodo, kad žmogui turėti turto dar nereiškia, kad jis turės, pavyzdžiui, laimingą santuoką, ar kad turės draugų, ar kad tikrai galės būti laimingas. Yra dalykų, kurių už turtą nenusipirksi, ir išganymo nepasieksi, būdamas turtingas. Svarbu yra dar kažkas kita.

Tai štai tas Paulas Getty, nors buvo žmogus turtingas, bet iš tiesų apsišvietęs ir gabus. Poliglotas, kalbėjo beveik visomis Europos kalbomis, suprato lotynų ir graikų kalbą. Taigi ne toks jau primityvus turtuolis, bet ir išsilavinęs. Ir jis buvo kategoriškai prieš vargšų šelpimą, prieš pašalpų davimą neturtingiems. Štai mūsų respublikoje dabar vyksta ta diskusija ir apie 80 tūkstančių bedarbių, kurie naudojasi pašalpomis. Maždaug tiek pat darbininkų trūksta Lietuvoje, ir sakytume, kad štai žmonės galėtų užsidirbti, prisidirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Ir tas turtuolis Paulas Getty sakė: jokiu būdu negalima duoti pašalpų, nes šitaip mes auginame, formuojame tinginius, kurie, užuot išsijudinę, kažką iš savęs pareikalavę, verčiau naudojasi kitų uždirbtu gėriu.

Taigi, kaip matome, tas turtuolis turėjo nusistatymą, priešingą Jėzaus nusistatymui. Jėzus reikalavo: parduok viską ir išdalink visiems vargšams, ir pats tapk vargšu, ir būk vargšas. Ar tai yra išeitis? Tai vėlgi čia labai radikalus reikalavimas – kažin ar jis yra įmanomas, nebent kai kuriems, kas pasirenka ypatingą tą pašaukimą, vienuolio luomą. Bet šiaip gyvenime tai nebūtų labai praktiška.

Jėzus, be abejo, šiuo radikaliu savo paraginimu nori pasakyti, kad turtas gali taip pat žmogų labai įkalinti ir apriboti. Atrodytų, kad štai žmogus turi turto, bet pasirodo, kad turtas jį turi, nes dieną naktį jis nieko kito nedaro – jis tarnauja materialioms vertybėms, pamindamas žmogiškąsias ir dieviškąsias vertybes. Norint būti turtingu, be abejo, neužtenka vien tik sėkmės, neretai čia pasitelkiama ir klasta, ir apgaulė, ir turi būti nuskriausti kiti. Todėl šiuo atveju krikščionybė visą laiką į didelį turtingumą žiūrėjo kaip į sunkią nuodėmę.

Pažvelkime rudenį, kai obelis sunokina vaisius ir jų būna tiek daug, kad šakos ima lūžti. Todėl klausiame apie turtingą žmogų: nejaugi, turėdamas šitiek turto, jis dvasiškai, moraliai nelūžta? Ar jis gali moraliai atlaikyti šitokį turtą, pats nesugesdamas ir pats neįsitraukdamas į nešvarius dalykus? Natūraliai, bendrai imant, nė vienas žmogus savo jėgomis nėra pajėgus tapti turtingas. Tik bendradarbiaujant su kitais, tam tikra prasme. Ir galbūt, kaip matome iš daugelio istorijų, kai kurio turto kilmė kažin ar tokia jau morali. Čia iškyla klausimas: o ką gi tas žmogus pasakys Dievo teisme? Kokiais būdais ir priemonėmis pasiekė turtų?

Bet, žinoma, turtas, kaip ir kiekvienas instrumentas, gali būti panaudojamas geram, gali būti panaudojamas ir blogam. Todėl tas, kas yra turtingesnis, turi pašaukimą daryti gėrį, daugiau gėrio padaryti. Bet padaryti tokį gėrį, kad, kaip milijardierius Getty sakė, nedaugintume visuomenėje tinginių ir veltėdžių luomo. Visgi reikia viską padaryti, kad žmogus stengtųsi garbingai užsidirbti.

Mes gyvenime tikimės geros pabaigos, bet pabaiga čia nelabai kokia. Jėzus iškėlė sąlygą turtingam jaunuoliui, tas nusiminė ir pasitraukė. Ir, sakytumei, baigėsi liūdnai, nes žmogus turėjo per didelį prisirišimą prie žemiškų turtų, didesnį prisirišimą prie materialių dalykų negu prie dvasinių. Klausimas, ar visi išlaikytume turto išbandymą, ar visi iš tiesų išliktumėm sąžiningi, tyri ir teisingi, atsiradus galimybei praturtėti.

Taigi ta nelaimingoji pabaiga, apie kurią kalba Jėzus, iš tikrųjų primena ir mums, kad ateis mirties akimirka. Žmogų, be abejo, slegia žemiški pančiai – visa tai, ką jis sukaupė, ką jis padarė, ko nepadarė. Iš tikrųjų ir turtas gali tapti baisia našta, moraline, dvasine našta žmogui, kuris jį turėjo, gavo galbūt nelabai sąžiningais būdais, juo labiau jei nieko gero ir nevykdė, turėdamas daug galimybių. Ir štai ta nelaiminga pabaiga, kuri ištiko ir tą jaunuolį, gali ištikti kiekvieną iš mūsų: kad mes nusiminę pasitrauktume nuo Jėzaus, nes nesugebam išspręsti savo nuosavybės klausimo pozityviai – kad šlovintumėm Dievą, kad turtas nebūtų svarbesnė vertybė negu tikėjimas, negu kiti žmonės, kuriems visa turi tarnauti.

Čia toks netgi neseniai girdėtas juokingas pasakojimas, kaip tėvas su sūnumi ėjo į turgų pirkti šuniuko. Sūnus labai norėjo turėti šuniuką. Ir štai turguje pamatė visą krepšį šuniukų, vadą, vienas už kitą gražesnis, meilesnis – kurį dabar išsirinkti? Visi uodegomis vizgina, bet va štai šitas vizgina greičiau. Jis yra laimingesnis. Jau, kaip sakyti, uodega, jau galas parodo, kad tai laimingas galas, laiminga uodega, ir šitas šuniukas bus draugiškesnis už visus kitus. Tai va toks buvo berniuko pasirinkimas.

Be abejo, ir mes čia irgi klausiame: ar turtas mums suteikė tiek laimės, tiek liūdesio, tiek privalumų, tiek problemų? Todėl ir mes turime susimąstyti, kad ši laikinoji priemonė – gauta iš Viešpaties, tėvelių uždirbta, mūsų paveldėta, mūsų pačių galbūt sunkiu prakaitu pelnyta – suteiktų mums iš tikrųjų tikrojo džiaugsmo: jog mes Dievui toliau priklausome ir jog su tuo, ką turime, padarome daug gero savo šeimai ir aplinkiniams, savo tėvynei. Amen.


Pamokslo tekstas: Išmintis ar turtas? (XXVIII eilinis sekmadienis B)

Sakyta 2021 m. spalio 10 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Girdėjome Evangelijos žodį, kuriame iškyla dvi problemos, du pasiūlymai. Ką žmogus gyvenime vertina labiau? Senojo Testamento skaitinys kalba apie išmintį, o štai Evangelija kalba apie pasirinkimą. Kuo nori būti labiau – ar išmintingas, ar turtingas?

Atsimename pasakojimą apie jaunąjį Saliamoną, kai, pradedant jo valdymą, Viešpats klausė, ko jis nori. Ir jis atsakė: kad turėčiau išminties teisingai valdyti šią tautą. Viešpats pagyrė jį ir, dovanodamas išmintį, prie viso to pridėjo ir turtingumą. Todėl Saliamono valdymo laikas laikomas Izraelio aukso amžiumi, kai taikoje ir ramybėje prekiaujant ir ūkiškai tvarkantis Saliamonas ir jo karalystė didžiai praturtėjo.

Bet štai šiandien Jėzus pakreipė klausimą šiek tiek kitaip. Ką tu pasirenki? Jaunas turtingas žmogus atėjo jo paklausti: o kaip gi pasiekti išganymą? Ir Jėzus atsakė: arba aš, arba turtas. Jei pasirenki mane, turi atsižadėti turto. Jeigu renkiesi turtą, tai išsižadi manęs. Dar radikaliau: norint Jėzui priklausyti, reikia pašalinti tą kliūtį, kuri yra turtas.

Iš tikrųjų mums gi reikalingas kažkoks turtas, kad galėtumėm gyventi, kad nebūtumėm stumdomi, kad bedieviai ir turtuoliai nesityčiotų iš krikščionių, kurie išparceliavę visus turtus, viską atidavę – taip kaip stovi, žiūri, kas yra dešinėje. Tai būtų tragedija, jeigu žmonės taip pažodžiui paimtų, viską atiduotų, išdalintų ir va taip, nieko neturėdami, sektų Jėzumi. Man atrodo, kad Jėzui ne apie tai rūpėjo pasakyti tam jaunuoliui, o kad jis buvo labiau prisirišęs prie savo turto, negu prie Dievo, negu atsidavęs žmonių reikalams. Kiekvienas dalykas, kuris mus nuo Dievo atskiria, yra nuodėmingas. Kas taip būtų, sudaro nuodėmės apibrėžimą ir esmę. Todėl yra ir toks turtingumas, kuris žmogų nuo Dievo atskiria arba atitolina.

Štai XX amžiaus pirmoje pusėje gyveno Amerikoje toks tais laikais turtingiausias žmogus, Paulas Getty, įsimylėjęs naftos verslą, kuris sukaupė tais laikais iš tiesų pasakiškus turtus. Sakytumei, buvo gabus, mokėjo daugybę kalbų, beveik visas Europos kalbas suprato, skaitė lotyniškai, graikiškai, bet turėjo penkias santuokas ir tuo pačiu penkias skyrybas. Ir jis sakė: nepagailėčiau jokio turto, kad tik galėčiau turėti vieną gerą santuoką. Taigi va buvo turtingas, sėkmingas versle, o visiškai nesėkmingas santuokoje.

Taip pat Paulas Getty, tas milijardierius, buvo kategoriškai prieš tai, kad turtą išdalintų, ypač, kaip Jėzus sakė, atiduotų vargšams. Šių dienų problema, apie kurią svarsto ir mūsų šalis: ar bedarbiams, tiems, kurie nenori dirbti – o jų, sako, 80 tūkstančių, kurie galėtų dirbti pagal amžių, pagal sveikatą, bet nenori dirbti, – ar verta tokiems duoti pašalpą? Nes jie paskui dar labiau aptingsta ir nieko nenori stengtis. Teismas išaiškino, kad atidirbti už pašalpą yra neteisėta, negalima versti žmonių to daryti. Tai ant tos žinios viename miestelyje žmogus, grėbęs seniūnijoje lapus, tą pačią akimirką paliko ten pat grėblį, visus lapus ir nuėjo sau. Kadangi atidirbti jau nebereikia, gali gauti pašalpą sau ramiai ir eiti sau, ką nori daryti.

Taigi Paulas Getty buvo labai priešingas dalinti turtą vargšams. Ir jis sakė, kad jokiu būdu nė vieno cento nepaskirs jokiam vargstančiam, o žmogus turi stengtis, turi užsidirbti savo rankomis duoną veido prakaitu, kaip sako Biblija; pašalpos labiau gadina žmones, plečia tinginių gaujas. Visuomenėje yra teisinga tarpusavio pagalba, kad mokamos pašalpos, pensijos visiems, kam tai iš tiesų yra reikalinga. Bet galime pripažinti čia ir kaip pagrįstą dalyką tvirtinimą: kur žmogui iš tiesų reikia padėti, o kur jau prasideda tinginių gaminimas, auginimas, kur žmogus pradeda ir socialiai, ir profesiškai, ir dvasiškai degraduoti. Nes tinginystė, gyvenimas ne iš savo uždarbio, iš pašalpų iš tikrųjų gali iškreipti žmogaus psichologiją ir visuomenės gyvenimą.

Tai kaip gi su tuo Jėzaus raginimu: viską atiduokime, išdalinkime vargšams, sekime juo, patys būdami vargšai? Ir kas iš to išplaukia? Tai nepraktiška. Ir todėl galėtume čia su pačiu Jėzumi pasiginčyti, sakydami: kas būtų, jeigu mes visi, sekdami tavimi, viską išparceliuotume? Todėl, mano galva, iš tikrųjų Išganytojas nenorėjo šitokio gyvenimo modelio, bet kad išmintingai naudotume turtą, kad turtas neatskirtų mūsų nuo Dievo, kad turtas būtų kaip instrumentas daryti gera.

Kartais pasirodo, kad net ir gėrio darymas baigiasi blogai. Todėl gėrį reikia daryti ne pagal savo supratimą, bet pagal Dievo supratimą, kas yra gera. Štai įsivaizduojam: darom gera, duodam alkoholikui porą centų, litą, o jis sako: „Va, ant duonytės.“ Man pačiam teko ne kartą išgyventi: kai prašo ant duonytės, atnešu paruoštų sumuštinių, tai mano akivaizdoje sutrypia arba meta į sieną ir, supykęs, šaukia: „Prašiau pinigų, o ne maisto, aš gi ir pats galiu nusipirkti maisto.“ O pasirodo, aišku, apie ką ten kalba ėjo – jam trūksta poros centų išgerti. Tai štai, va, padarėm gerą darbą, davėm pinigų alkoholikui. Jis nuėjo kažkur, pasigėrė ir, būdamas girtas, padarė ką nors bloga: ar užpuolė žmogų, ar sužeidė, ar nedaug trūko – užmušė, o gal sėdo į automobilį ir sukėlė smarkią avariją. Va štai tavo geras darbas: tu norėjai žmogui padėti, ir kas gavosi? Vadovaujantis neišmintingai, savo turto pasidalijimas su vargstančiu, taip vadinamu, baigėsi tuo, kad iš to gavosi dar blogiau. Todėl, jei norim daryti gera, mes turim planuoti, tikėtis gėrio, prognozuoti jį ir taip viską padaryti, kad iš tiesų iš to kiltų gėris.

Jaunasis turtuolis nuo Jėzaus pasitraukė nusiminęs, nes Jėzus pareikalavo iš jo viską išparceliuoti, atiduoti ir juo sekti. Nežinau, kas tas jaunuolis buvo, kodėl jis toks buvo prisirišęs prie tų turtų ir kodėl Jėzui reikėjo taip radikaliai iš jo pareikalauti. Čia yra individualus atvejis, ir kiekvienu atveju reikia atskirai viską svarstyti. Ko gero, Jėzus matė jo širdies būklę ir pareikalavo iš jo viską išparceliuoti.

Šitoje istorijoje pasakojimas baigiasi liūdnai. Visada būtų smagu, kad pasakojimas baigtųsi linksmai. Prisiminiau čia vienų tėvų pasakojimą, kaip jie su sūnumi ėjo į turgų pirkti šuniuko. Pas vieną prekybininką pamatė būrelį šuniukų, vadą. Visi tokie gražūs, tokie pūkuoti, tokie meilūs. Kurį dabar išsirinkti? Sūnus sako tėvui: „O gi va šitą šuniuką, kuris vizgina uodegą, bet vizgina greičiau už visus, džiaugsmingiau už visus. Visi vizgina uodegas, bet va šitas vizgina linksmiau, greičiau, tai va šito šuniuko norėčiau, nes jis turbūt bus linksmiausias iš visų.“ Kai pagalvoji – kas baigėsi gerai. Bet šios dienos Evangelija nesibaigė gerai.

Štai kiekvienas iš mūsų, artėjant mirties akimirkai, patys atsakysime į klausimą, ar mūsų gyvenimas baigsis gerai: ar atsirišime nuo savo turtų, nuo savo nuosavybių, nuomonių, nuo viso to, kas mums priklauso, ir tikrai save pačius pavesime Dievui, kad Dievas bus mūsų viskas. Kad visi tie žemiški pančiai, ypač godumas ir turto troškimas, kažkokiu būdu nukristų bent mirties akimirką – kūno pančiai, tie turto pančiai, kurie neleidžia žmogui ramiai melstis ir savo sielos Dievui atiduoti, kad mes visa širdimi tau priklausytume. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *