Santuokos kilmė, apaštalų pavydas vaikams, Jėzaus palaiminimas vaikams – tiek daug įvairių temų paliečiama šį sekmadienį, dar trūktų velykinio ėriuko marinavimo recepto…
Skaitome, jog Jėzus glaudžia vaikus prie savęs ir juos laimina. Bet 2 Karalių knygoje randame pranašo Eliziejaus prakeikimą vaikams, kuris išsipildė drastiškai: meškos atbėgo iš miško ir sudraskė 42 akiplėšas vaikus…
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. spalio 3 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien girdėjome Šventojo Rašto žodžius tokia labai svarbia tarnavimo tema. Jau eilę sekmadienių vis tą patį girdime. Jėzus bando išmušti iš savo mokinių galvų ir širdžių norą ponauti, norą viešpatauti, karjerizmo troškimą, norą sėdėti vienam dešinėje, kitam kairėje, ginčą, kuris iš jų pirmesnis, kuris gudresnis, kuris turi daugiau teisių. Jėzus sako: kas nori būti pirmas, visiems tarnaukite.
Toks yra Dievo sumanymas, kad stipresnis turi globoti ir pagelbėti silpnesniesiems. Pažvelkite į ąžuolą: toks didelis medis, ir kiek daugybės gyvybės jis globoja – įvairiausių paukščių, vabaliukų, maitina grybus savo šaknimis. Bet ir tie maži gyvūnėliai, tie maži padarėliai atsilygina ąžuolui, padėdami savotišku būdu. Kažkas kažkam turi tarnauti, nėra bergždžios būtybės, ir jeigu tokia atsiranda, ji neturi teisės egzistuoti. Tai štai Jėzus nustato mums naują tvarką: ne stipresniojo valdžią ir diktatą, bet stipresniojo tarnystę silpnesniesiems.
Tai turi pasireikšti ypač šeimoje. Ir todėl šiandien girdėjome Šventojo Rašto ištrauką iš Pradžios knygos, kaip Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Štai čia rašoma, kad vyrui buvo išimtas šonkaulis. Pirmoji operacija, pirmoji anestezija. Ir štai vyrai pasičiupinėja – ar trūksta šonkaulio? Atrodo, visi vietoje, ir vienodas skaičius tiek pas vyrus, tiek pas moteris. Jėzus mums paaiškino šitą pasakojimą, kai jį ant kryžiaus perdūrė ietimi ir iš jo atvertos širdies ištryško kraujas ir vanduo. Šitas šonkaulis – tai ne kas kita, tai yra vyro širdis: vyro troškimas mylėti į save panašią būtybę, kurios jis nerado tarp kitų tvarinių. Jautėsi vienišas, jam reikėjo tos pagalbos, to bendrininko, kuris jį suprastų, kuris papildytų. Todėl Dievas iš pradžių, galim sakyti, sukūrė bendrą žmogaus prigimtį, paskui ją padalino į vyro ir moters.
Todėl tie, kurie sako, kad skyrybų priežastis yra charakterių nesutapimas, yra visiškai nesusipratę ir melagiai. Gi Dievas taip ir sukūrė vyrą ir moterį, kad jie skirtųsi. Ir todėl sakyti, kad nesutapo charakteriai, tai yra ne paaiškinimas. Vyras ir moteris turi skirtis, bet ko pritrūksta tokiais atvejais? Tarnystės dvasios. Kad ir štai vienas nori ponauti, ir kitas, žiūrėk, irgi su kaprizais – generolas be uniformos. Ir vienas kitam va taip pretenzijas reikšdami, padaro santuoką beviltišką.
Kristus kalba, kad pradžioje Dievas nesukūrė skyrybų. Jis sukūrė santuoką, skyrybas įvedė šėtonas. Ir visada, kur yra skyrybos, ten matome, visi velniški reikalai pasipila: kiek daug sumaišties, kiek daug nuoskaudų, kiek daug sugriautų likimų. Todėl negalima sakyti, kad skyrybos yra geras kelias. Reikia viską daryti, kad santuoką išsaugotum. Antai tai gyvenime pasitvirtina: nors vyras ir moteris skirtingi, gyventi kartu, vienas kitą papildyti ir pagelbėti tarnystės dvasioje.
Bet visgi matom santuokų, kurios yra tikrai be perspektyvos, yra beviltiškos, yra nesąmoningos. Anksčiau būdavo labai paprasta: tėvai parinkdavo savo sūnui žmoną. Kadangi tėvai patyrę, mato charakterius, tam tikrus dalykus, ir gali suvesti tokius žmones, kurie sutiktų vienas su kitu. Dabar jauni žmonės renkasi patys. Gerai, jų laisvė, tegul renkasi, bet kartais jie tai daro neatsakingai. Todėl tėvai vis tiek turi padėti pasirinkti.
Yra beviltiškų santuokų, apie kurias čia galima būtų kalbėti. Bet kaip pavyzdį galime paduoti Hitlerio santuoką su Eva Braun. Prieš savo savižudybę, jau vykstant mūšiams Berlyne, paskutinį tą vakarą išsikviečia civilinės metrikacijos darbuotoją. Gestapas parūpina auksinius žiedus – nužudytų žydų konfiskuotus žiedus, – per dideli jiems, krenta nuo pirštų. Ir va tokia makabriška santuoka dviejų demonų, kur jokios perspektyvos, jokio grožio, jokių vertybių. Kas tai per santuoka? Kokia prasmė tokios santuokos? Absoliučiai jokios. Du nenormalūs, psichiatriniai žmonės, du blogio įsikūnijimai daro vestuves tokiomis aplinkybėmis ir dar nužudytų žmonių žiedais žieduojasi. Mums, krikščionims, tai kelia pasibaisėjimą. Bet ši Hitlerio santuoka kartojasi ir toliau. Toliau mes matom tokių žmonių, kurie nemoka mylėti, kurie nežino, kas yra tarnavimas, kurie ateina tik išnaudoti, plėšti, kankinti. Ir jie nieko negali duoti, jie tik viską atima. Iš tiesų čia labai svarbus gyvenimo apsisprendimas jaunam žmogui, kuriam visgi atsargumas dera. Jie turėtų paklausti savo tėvų, turėtų neapsileisti savo meilėje: kas čia per mano tas, kurį įsimylėjau, kurią įsimylėjau? Ar tikrai nesigaus mūsų santuoka – Hitlerio santuoka?
Toliau tema vystosi nuo santuokos į vaikus. Štai kiekviena santuoka turi pasižymėti vaikais. Vaikai papildo, išpildo santuoką, suteikia pilnutinę prasmę ir padeda dar labiau mylėti, suteikia gilią prasmę santuokai. Vaikai turi gimti.
Jėzus sako apaštalams, tiems pavyduoliams, kurie konkuruoja su visais, vaiko vaikus šalin – kaip vaikus vaiko kaime. Girdėjau porą sykių, veja taip kaip vištas: „Štiš, štiš, vaikai!“ – liaudies tradicija. Taigi ir apaštalai veja vaikus šalin. O Jėzus sako: „Nedrauskite jiems ateiti pas mane. Jei jūs nepasidarysite tokie kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“
Viešpačiui Jėzui dėkojame už tai, kad jis pradėjo naują erą, naują santvarką, atnešė tikėjimą, kuris išgelbėjo moteris ir vaikus. Iki Jėzaus ir be Jėzaus, kur nėra Jėzaus, pasižiūrėkite, kokioje vietoje yra moteris ir kokioje vietoje yra vaikai. Vaikai buvo laikomi daiktais, tarsi gyvūnais. Ir tėvai kadaise, ilgus amžius, tūkstantmečius turėjo teisę vaiką dėl bet ko užmušti, dėl bet kokios priežasties. Su vaikais buvo nesiskaitoma.
Štai skaitant įvairius archeologijos raštus, atrandi tokį dalyką, kad medžiotojų rinkėjų laikais, kai žmonės gyveno dar miškuose – vyrai medžiojo, moterys rinko įvairias miško gėrybes, – jau penkerių metų vaikas sugebėjo pusę savo maisto raciono pasirūpinti pats. Taigi ėjo rinkti kirminėlių, uogyčių, grybukų, kažkokių paukščiukų kiaušinių. Įsivaizduokime šiandien penkerių metų vaiką – ką jis padarytų pats vienas miške. Taigi mes matome, kad visai kiti laikai buvo, visai kiti tokie įpročiai buvo.
Taigi vaikai buvo niekas, o štai girdime naują dalyką. Jėzus sako: „Leiskite jiems ateiti pas mane, tokių yra Dievo karalystė, jų angelai mato dangiškojo Tėvo veidą.“ Taigi kažkas pozityvaus pasakyta apie vaikus. Bet žinome, kad ne visi vaikai yra vienodi. Šventajame Rašte atrandame taip pat liudijimą apie iš tiesų bjaurius vaikus. Antai pranašas Eliziejus, pranašo Elijo įpėdinis, kuriam, kildamas ugniniu vežimu į dangų, Elijas numetė savo apsiaustą, savo rūbą, apsisiautęs juo ėjo – neatsimenu, to miesto kokios ten apylinkės, – ir miesto vaikigaliai apipuolė jį ir iš jo tyčiojosi, šaukdami: „Kilk aukštyn, plikis! Kilk aukštyn, plikis!“ Buvo praplikęs žmogus pranašas Eliziejus. Apie šimtas vaikų aplinkui – tai dar gerai, kad akmenų nemėtė. Vaikai gali būti labai piktybiški ir gali būti labai baisūs kai kuriais atvejais. Štai pranašas Eliziejus nebežinojo, ką daryti, kai apstojo gauja tokių vaikigalių. Tai ką jis, atsisukęs į juos, juos prakeikė. Ištarė prakeiksmo žodžius, ir iš miško atbėgo dvi meškos ir keturiasdešimt du iš jų sudraskė. Taip skaitome Antrojoje Karalių knygoje. Taigi, kaip matote, Jėzus geruosius vaikučius laimino ir juos glaudė prie savęs, bet buvo vaikų, kuriems reikėjo palinkėti, kad meškos sudraskytų.
Noriu palinkėti, kad pagal Dievo sukurtąją santuoką mes augintume gerus vaikus – vaikus, kurie nėra gyvuliukai, nėra žvėriukai, bet turi jau civilizacijos, kultūros, tikėjimo pradmenis ir sugeba gražiai funkcionuoti visuomenėje.
Šventasis Raštas mums ne kartą sako, kad būti vaikiškam yra negerai. Suaugęs žmogus negali būti vaikiškas. Turi būti visgi protingas, atsakingas. Kodėl Jėzus šiandien pagyrė vaikus? Jis sako: „Jei nepasidarysit tokie kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Negi mes galim dabar aukštinti vaikišką naivumą? Jokiu būdu. Suaugęs žmogus negali būti vaikiškas. Bet Jėzus omeny turi vaiko nuolankumą, paprastumą, tyrumą. Juk tikrai vaikystės požymiai turėtų bent jau normalioje šeimoje būti, kad vaikas yra nuolankus, tyras, yra geras, paprasčiausiai. Aišku, augant jo ydos taip pat augs, išsiskleis. Todėl šventasis Augustinas taip ir sako: „Jūs, pagyvenę, pasenę, jau turintys išminties, kartais linkę esate į puikybę. Tad būkite šiek tiek nuolankesni, panašūs į vaikus. O jūs, vaikai, būkite nuolankūs, bet būkite išmintingi.“ Nuolankumas su išmintimi.
Taip, mes turime iš vaikų tikėtis, turime juos mokyti nuolankumo, nes neįmanoma niekaip padėti vaikui, kuris neturi nuolankumo. Kaip mes galime jį išauklėti? Kaip mokytojas gali išmokyti? Ką tėvai gali jam įdėti, jei tas vaikas yra nenuolankus? Šventasis Raštas smerkia akiplėšą vaiką: toks neturi ilgo gyvenimo, jį aplenkia gyvenime sėkmė, ir jis visą laiką yra valkata, yra elgeta, jis neturi pastovios vietos. Taigi vaikams dera, tinka ir saugu yra būti nuolankiems savo tėvų atžvilgiu. Bet visgi tėvai turi mokyti juos ne tokio aklo nuolankumo, bet išmintingo nuolankumo, nuolankumo, kuris turi prasmę, atneša kokią nors naudą. Nuolankus, švelnus vaikas, meilus vaikas padaro tėvus nuolaidžius. Ir todėl meilumu, švelnumu, klusnumu vaikai gali pasiekti daugiau, negu būdami iš tikrųjų laukiniai.
Taigi va tokia yra Jėzaus šiandien mums duodama gyvenimo filosofija, kalbant apie šeimą ir apie nuolankumo taisyklę, kuri turi vyrauti šeimoje. Žmona yra nuolanki vyrui, vyras nuolankus žmonai, vaikai nuolankūs savo tėvams, o tuo pačiu ir tėvai, žiūrėk, yra nuolaidūs savo vaikams, su jais nekovoja. Ir va tokia yra ramybės, meilės ir pastovumo taisyklė šeimoje, jei norime jai palinkėti iš tikrųjų sėkmės ir laimės. Niekur nepasidėsime be nuolankumo: ne tik gyventi neįmanoma, neturint nuolankumo, ne tik skyrybos vyksta, praradus nuolankumą – be nuolankumo net ir į dangaus karalystę nepateksime, nes Dievas priešinasi išpuikėliams ir laimina nuolankiuosius. Amen.
Parašykite komentarą