Pavydas dėl malonės. XXVI eil. sekmadienis B

Jėzus laimina kiekvieną, kuris kovoja prieš blogį ir platina gėrį, bet nuodėmei sutvardyti reikalauja radikalaus apsisprendimo ir veiksmų. Ypač jam skaudūs yra atvejai, kai iš širdžių yra išraunami paskutiniai gėrio ir tikėjimo daigai. Jei žmogus turi nors kažkokio gėrio savo širdyje, tai gali tapti jam išganymo inkaru ir „tramplynu” į Dangų.

Deja, kartais dėl turimo gėrio ir malonės yra pavyduliaujama. Tai yra nuodėmės prieš Šventąją Dvasią viena iš apraiškų. Antai, pradėjus kalbėti apie tėvo Stanislovo šventumą kai kurie nuliūsta, ima pavydėti, bandydami sovietinio teroro auką ir kankinį padaryti nusikaltėliu. Jų motyvas aiškus – jie pavydi kito žmogaus gerumo, kadangi patys yra menkos vertės.

 

Pamokslo tekstas

Sakyta 2021 m. rugsėjo 26 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Išgirdę šiandien tokią radikalią Evangeliją, esame išsigandę ir nustebę. Tai jeigu mes taip radikaliai kovotumėm su nuodėme, tai kas gi iš mūsų čia būtumėm su rankomis ir kojomis? O iš tikrųjų nuodėmės šaltinis yra galva, tai gal tą blogas mintis gimdančią galvą reikėtų nukirsti.

Iš tikrųjų suvokime, kad kartais Jėzus kalbėjo tiesiai ir aiškiai, ir reikėjo jį tiesiai ir aiškiai taip ir priimti. Kartais jis naudojo taip pat retorines formas, siekdamas sustiprinti įspūdį. Be abejo, jis nenori mūsų matyti [luošų], ir niekada Bažnyčios istorijoje niekas neragino dėl nuodėmės nusikirsti savo ranką. Ne va ranka kalta, kad tu darai nuodėmę. Tavo širdis yra visų nuodėmių šaltinis, ranka čia ne prie ko, ji yra instrumentas, kaip nekaltas peilis, kuris skirtas duonai pjaustyti, jeigu jis panaudojamas ir blogesniems dalykams. Taigi šiandien išgirstame, jog mes turime kovoti prieš nuodėmę ir prieš šėtoną, nuodėmės tėvą.

Tačiau štai girdime kitą pasakojimą: kad žmogus, kuris nevaikščiojo su Jėzumi, Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Ir tuomet Jėzus pasakė tokį dalyką: „Kas ne prieš mus, tas yra su mumis.“ Bet kitoje Evangelijos vietoje atrandame pasakytus priešingus žodžius: „Kas ne su manimi, tas prieš mane; kas su manimi nerenka, tas barsto.“ Čia reikia visuomet įsigilinti į kontekstą. Kiekvienas, kuris kovoja prieš šėtoną ir prieš blogį, iš tikrųjų yra Jėzaus pusėje, nes būtent tas žmogus Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Panašiai kaip ir valstybių gyvenime: mūsų priešo priešas yra mums kaip ir draugas, todėl kas ne prieš mus, tas su mumis. Jėzus čia tą žmogų pateisina.

Ką reiškia tas pasakymas, jog kas ne su manimi, tas prieš mane, kas su manimi nerenka, tas barsto? O kalba ten ėjo apie tai, iš kur Jėzus turi galią – ar iš Dievo, ar iš velnio. Ir čia nėra trečio atsakymo. Čia yra arba–arba. Kas nepripažįsta Jėzaus Dievo Sūnumi, kas manytų, jog Jėzus yra ne iš Dievo, bet iš velnio ir kad jis stebuklus darė velnio galybe, kaip tvirtino fariziejai, – tai štai tada tinka kitas tas Jėzaus pasakymas: jūs ne su manimi, jūs nepripažįstat mano dieviškos kilmės, juk aš esu Dievo Sūnus, atėjęs į Žemę, priėmęs žmogaus kūną ir veikiantis Dievo galia. Ir kas Jėzaus galia nesinaudoja, kas su juo nerenka, tas tikrai barsto.

Štai šiandien iškyla tokios dvi problemos, kurias paliečia Šventasis Raštas. Kaip matome, Jėzus džiaugiasi kiekvienu mažu dalyku, geru dalyku, kuris vyksta pasaulyje. Ir jį liūdina kiekvienas blogas dalykas, kuris vyksta pasaulyje. Todėl jis pagiria žmogų, kuris kovoja jo vardu prieš demonus, bet tuo pačiu pasmerkia tuos, per kuriuos ateina papiktinimas ir ateina blogis. Apie tą papiktinimą Jėzus sako: jei kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčiųjų, tam būtų geriau užsikabinti ant kaklo girnų akmenį ir būti įmestam į jūrą. […] aplinkoje, švietimo įstaigose, net ir bažnytinėje terpėje – tie, kurie išrauna žmogaus širdies paskutinius gėrio daigus, tikėjimo malonę.

Antai vienas kunigas pasakojo tokią istoriją. Į vieną bažnyčią atėjo mergina, traumuota, nerandanti tapatybės: plaukai violetiškai išdažyti, nagai juodai nudažyti, apsirengusi kažkokiais rūbais. Tas netipiškas jaunimas, kuris sunkiai savęs ieško ir atranda ne pačiose geriausiose interpretacijose. Ir štai viena parapijietė, priėjusi prie jos, išbarė. Sako: „Kaip tu drįsti šitaip apsirengusi, kaip kokia baidyklė, ateiti į bažnyčią? Tu ką, iš cirko pabėgusi klounė? Kodėl tu taip save išdarkei, ir dar tu čia ateini į šventą vietą?“ Ta išsigando, tada supyko ir išėjo iš bažnyčios.

Va, o kitą naktį toji moteris sapnuoja tokį sapną: apsireiškusi jai sapne Marija, Dievo Motina Marija, sako: „O aš kiek ilgai meldžiausi už šitos merginos sielą, kad ji ateitų į bažnyčią, kad ji atsiverstų. Ir tu mano visą darbą sugriovei savo piktais žodžiais.“ Juk ta mergina turbūt irgi atėjo pavargusi nuo gyvenimo, nuo savo vidinių traumų, nuo savo nesėkmingų paieškų, nuo tos terpės, kurioje ji sukiojasi. Ir va jai sukilo širdyje gėrio troškimas, maldos troškimas, prieiti prie Dievo. Atėjo į bažnyčią pasimelsti, o čia užsipuolė ją vargšę. Ir tuos paskutinius gėrio daigus jai išrovė, tą gėrio, maldos ilgesį nuvijo.

Ne, va ta moteris čia kovojo už dorą, už kultūrą, už tvarką bažnyčioje, kad čia ne vieta rodytis cirkininkams, visokiems nenormaliems žmonėms. Bet, kita vertus, nepagalvojo apie tai, kodėl ji atėjo. O ji atėjo ieškoti atsakymų į sunkius gyvenimo klausimus. Ji galbūt ilgai brendo, ji labai ilgai dvasiškai sirgo, labai kentėjo. Tai bandė gal degtinės, tai bandė narkotikų, tai bandė linksmybių visokių. Ir vis tiek tuščia širdis, ir ji atėjo ieškoti Dievo į bažnyčią. Ir čia ją užsipuolė.

Mes turėtumėm pastebėti kiekvieną gėrio apraišką kitame žmoguje ir pritarti tai gėrio apraiškai. Mes turėtumėm draugauti su visais, kurie kovoja prieš blogį ir už vertybes. O blogis pasireiškia įvairiomis formomis. Socialinis: skurdas, neteisybė, išnaudojimas. Moralinis blogis: mokytoja bando sutvarkyti neklaužadas vaikus savo pavyzdžiu, taip pat tėvai turėtų tą pamoką paremti, toje kovoje už doringų vaikų auklėjimą, o ne pulti ant tos mokytojos ir visas jos pastangas sugadinti. Yra dvasinis blogis: piktosios dvasios puolimai ir mūsų varginimai, ir visa kita. Nu ir visaip besireiškiantis gėris – kiek jo daug yra ir kokio įvairaus. Būkime atviri, priimkime, pastebėkime, puoselėkime, nes, kaip matome, Jėzui tai rūpi. Ir kiekviena tiesa, net jeigu ji būtų mažiausia, kiekvienas gėris, net jeigu jis būtų paprasčiausias ir mažiausias, – jeigu tai yra tiesa ir gėris, yra iš Dievo, taip sakė mums šventasis Tomas Akvinietis.

O antai Skaičių knygoje mes išgirdome dar tokį keistą paradoksą: jog mes ne tik kad kartais nepastebime to gėrio, bet kartais piktinamės ir net pavydime. Jozuę apėmė pavydas, kad Mozės pranašystės dvasia nusileido dar ant 72 vyrų. Bažnyčios teologijoje žinomas toks dalykas: viena iš piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai apraiškų yra pavydėti Dievo malonės. Kaip mes galėtumėm pavydėti Dievo malonės?

Štai spalio pirmąją dieną minėsime šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ir ji, būdama tokia vaikiškai paprasta, tyra, galbūt naivoka romantikė, dvasinga vienuolė – kaip ji buvo puolama kai kurių vyresnių vienuolių! Kaip ji buvo varginama! Kaip jai buvo pavydima to, kad ji buvo Viešpaties gėlelė, rožytė, nuoširdžiai maldinga, gera vienuolė seselė. Šventumo pavydas: matau šalia savęs geresnį žmogų – kodėl tu už mane geresnis? Va štai dabar tave naikinsiu, kritikuosiu, tyčiosiuos iš tavęs.

Pasitaiko, ypač Vakarų Europoje, tokių savotiškai pamišusių moterų, kurios, va, būtinai pagal protestantų pavyzdį siūlosi, prašosi ir viską daro, kad Katalikų Bažnyčia įvestų moterų kunigystę. Jėzus išsirinko apaštalus vyrus. Jėzus ką norėjo, tą pasakė, ką norėjo, tą padarė. Jis buvo drąsus, nieko nebijojo. Jeigu jis būtų norėjęs, jis būtų tikrai drąsiai pasirinkęs moteris. Jis pasirinko vyrus. Ir ką dabar – pavydėsim kunigystės malonės? Na, tai ką mes, vyrai, dabar pradėsime pavydėti moterims, ko pradėsime pavydėti moterims? Jeigu Dievas mums davė skirtingas malones, jas pripažinkime, priimkime ir džiaukimės.

Ir jeigu Dievas toliau palaiko savo malonę viename ar kitame žmoguje, ką jis sugeba, ką jis gali – antai yra žmonių, kurie turi tokią šviesią nuotaiką, ypač atsineša ją iš maldos, iš atgailos gyvenimo. Dievo malonė juos nuskaistina, nutyrina, ir jie tokie tarsi šviesūs žiburėliai mūsų tarpe. Ir žiūrėk, koks paniurėlis atsiradęs būtinai tokį bando sumindžioti, pakritikuoti, prie jo prisikabinti. Tegul tik džiaugiasi, tegul visiems mums neša šviesą. Nebūkime Dievo malonės priešininkais, bet palaikytojais, kurie sugebam pastebėti. O užtat viską darykime, kad niekuo nesumažintumėm gėrio, kurį Dievas dalina žmonėms. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *