Mėnesio archyvas: balandžio 2020

Ar Bažnyčia yra Kristaus, ar pasaulio sužadėtinė?

II Velykų dienos pamokslas, kuriame paliečiami aggiornamento ir accolienza sąvokos ir praktika, raginant mus atsinaujinti pagal pasaulio standartus, apglėbti ir priglausti nuodėmingą pasaulį, aiškintis jo dvasią, kvepėti pasauliu, kitaip sakant, būti užsiėmusiam pasauliu.

Marija Magdalietė patyrė daugelio vyrų glėbį, tačiau jie laimės neatnešė. Apkabinusi Kristaus kojas ir sutikusi jį prisikėlusį suprato, kad pasaulio ir nuodėmės glėbis uždusina.

Jei Bažnyčia išteka už pasaulio šiame šimtmetyje, tai sekančiame šimtmetyje pasaulis ją palaidos kaip našlys.

Baimės Velykos

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Velykas švęsime kaip karo ar stalinistiniais laikais – uždaryti, persekiojami valstybinių struktūrų, užblokuotuose miestuose, tuščiose bažnyčiose. Mums sakoma, jog šįmet nešvęskime, kad kitais metais galėtume švęsti, neva šių metų Velykos mus nužudys. Prisikėlęs Jėzus mums atnešė mirtį?..

Tiek daug susitelkimo ties kapo problema, kiek, kas ir kur numirė, kiek dar gali numirti nuo viruso. Mirties baimė ir netikėjimo pergalė triumfuoja šių metų Velykose.

Evangelijoje minimos trys mmoterys skubėjo paryčiais prie Jėzaus kapo ir tapo jo prisikėlimo liudytojomis. Panašiai šiais metais daugumoje bažnyčių trys parapijiečiai dalyvavo Mišiose, nes kitiems mirties specialistai ir mirties baimė neleido.

Kas pavedė savo gyvenimo kelią Viešpačiui ir su tikėjimu žengia per gyvenimą, tas sutinka prisikėlusį Kristų. Tegul jo atneštoji gyvybė stiprina sveikuosius ir ligoniams suteikia sveikatos.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

 

 

Gaivus Velykų kvapas

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kas čia per sąmokslas prieš katalikus?

Vyskupas Philip Egan iš Portsmouth vyskupijos Anglijoje labai abejoja, ar pagrįstai uždraudė šv. Mišias ir uždarė bažnyčias. Jam toks sprendimas buvo tragiškas, kadangi vyskupui ir kunigui tai iš esmės yra kažkas sunkiai suvokiamo ir prieštarauja pašaukimui. Turėjo taip pasielgti spaudžiamas kitų vyskupijų pavyzdžio ir su dideliu liūdesiu.

Išėjęs trumpam pasivaikščiojimui vyskupas pastebėjo, kad prekybos centrai ir parduotuvės atidaryti, žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Veikia taip pat sinagogos ir mečetės. Kodėl būtent katalikų bažnyčios buvo uždarytos?

Vyskupas prašo savo kunigų visais įmanomais ir leidžiamais būdais nešti žmonėms Kristų, pamokslauti, teikti sakramentus ir atsidėti pastoracijai apsunkintomis sąlygomis.

Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro įrašė bažnyčias į esminiai svarbių objektų sąrašą, kurių negalima uždaryti ar apriboti, kadangi šventovėje ir maldoje žmogus atranda sustiprinimą, viltį ir Dievo pagalbą. Deja, federalinis teismas sustabdė jo dekretą, reikalaudamas išbraukti bažnyčias iš gyvybiškai svarbių institucijų sąrašo.

Su nerimu tenka stebėti baisų reiškinį, jog žmogus pradėtas traktuoti kaip elementariausias gyvūnas. Medicina staiga pavirto veterinarija, o visuomenė – uždarytų gyvūnų pasauliu. Atėmus iš žmogaus tai, kas daro jį žmogumi, pabrėžiant tik biologinį aspektą, žmogaus orumas ir vertė yra sumenkinami.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, tokio masto baimė, perauganti į isteriją, paneigia pasitikėjimo Dievu dorybę, užblokuoja žmogaus atvirumą Dievo malonei. Susidaro įspūdis, kad visi tiki tik mokslu, o jų dievybė – gydytojai. Pergalę nešančio tikėjimo pavyzdžių nesimato, vien baimės ir netikėjimo deklaracijos.

Ligoninėse nuo viruso gydosi vos per šimtą žmonių, o trys milijonai yra uždaryti karantine. Nesinori tikėti, kad ši epidemija yra repeticija prieš kažkokią visuotinę diktatūrą, kurią bus galima taip paprastai, greitai ir efektyviai įvesti dėl bet kokios neadekvačios priežasties.

Apie “dvasinius” sakramentus

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami “dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?

Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda apsiriboti žemiškomis priemonėmis, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.