Dienos archyvas: 2020-04-01

Apie “dvasinius” sakramentus

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami “dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?

Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda apsiriboti žemiškomis priemonėmis, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.