Temos Archyvai: tikejimas

Švč.M.Marijos žinia žmonijai

Nesenai skaitinėdamas dvasinę literatūrą užtikau M.Marijos apsireiškimo La Salet vietovėje istoriją. Tai vienas iš nedaugelio apsireiškimų, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi kaip autentišką. Pavyzdžiui, Šiluvos legendų perduodamas apsireiškimas nėra kanoniškai ištirtas ir patvirtintas. Per piemenėlius duota Marijos žinia buvo labai paprasta, tinkanti ir šiomis dienomis:

  1. Atsiversti (iš bedievybės ir sunkių nuodėmių),
  2. Sekmadienį švęsti, nepaisant oro ir darbo sąlygų dalyvauti šv.Mišiose,
  3. Rytą ir vakarą melstis nuoširdžiai bent “Tėve mūsų” ir “Sveika Marija”,
  4. Neburnoti prieš Dievą ir jo Sūnų ypač ištikus sunkumams.

Švč.Motina pasakojo piemenėliams, kaip ji dalyvauja teisingumo ir gailestingumo tikrovėje: savo maldomis ji apeliuoja į savo Sūnaus gailestingumą ir sulaiko jo teisingumo “sunkiąja ranką”, kuri prislegia nusidėjusius žmones. Ji apsireiškė veidą uždengusi savo rankomis, raudodama, nes jau pavargo užtarti žmones, kurių nedėkingumas ir abejingumas yra baisaus masto.

Malda prašant kilnios senatvės

Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis

Kunigų sakomi prakeiksmai ir palaiminimai

Ne kartą buvau klausimas, įdomu teologiškai, ne pirma karta sutinku, kad dvasininkas prakeikia. Vaizdo įraše lenkų kun.Natanek jį persekiojančius žurnalistus palydi smūgiu į kamerą ir prakeiksmu: “Viešpats su jumis! Viešpatie atleisk, pirmą kartą (prakeikiu). Dievo prakeikimas tenužengia ant jūsų dabar ir per amžių amžius”. Tuos žodžius tardamas žegnoja prakeikiamuosius.  Iš internetinių komentarų sužinome, jog šį reportažą organizavusiam TVN televizijos žurnalistui gyvenimas smarkiai susikomplikavo.

Jėzus mokęs, jog reikia laiminti, bet ne keikti, mylėti priešus, tačiau tai nereiškia, jog pritariame piktadariams ir kad atsižadame teisingumo. Jis pats Jeruzalei skelbęs prakeikimą “neliks akmens ant akmens”, šventykla bus sugriauta. Taip ir įvyko. Kitu atveju Jėzus prakeikė nevaisingą figmedį, kuris nudžiuvo. Jis daugybę kartų išsakė priekaištų ir prakeiksmo žodžius fariziejams.

Apaštalo Petro pasakytas prakeikimas užmušė du nesąžiningus sutuoktinius, kaip skaitome Apaštalų Darbuose. Apaštalas Paulius sakęs, jog įspėtas ir nenorintis taisytis tikintysis turi būti atiduotas velniui. Buvau susidūręs su atveju, kai vienas apšmeižtas klebonas prakeikė nusikaltusią parapijiečių šeimą, kuri vėliau sulaukė didelių bėdų.

Garsus atvejis, kai 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Dam aikštėje, Templierių ordino magistras Žakas de Mole degdamas ant laužo prakeikė egzekuciją suorganizavusį ir stebėjusį Prancūzijos karalių, kuris dėl turtinių sumetimų apšmeižė ir sunaikino ordiną, ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, šaukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jie stos prieš Dievo teismą. Magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, į jo karstą per bažnyčios langą trenkė žaibas, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga palaužė karalių Pilypą IV Gražųjį. Girdėdamas prakeikimą karalius gailėjosi, kad prieš sudeginimą neišpjovė magistrui liežuvio.

Jėzaus, Petro, Pauliaus ir kiti atvejai liudija, jog prakeikimas gali pasireikšti kaip Dievo galia paremta teisingumo ir atlygio ištarmė. Tą ištarmę gali ir neretai privalo paskelbti Dievo tarnai. Beje, Biblijoje labai vertinamas tėvų palaiminimas, o ne vienerių metų patirtis leidžia tvirtinti, kad tėvų prakeiksmas liūdnais padariniais lydi nusikaltusius tėvams vaikus.

Biblijoje sutinkame tekstų, kurie byloja apie palaiminimo sąlygas. Be abejo, palaiminti yra visi tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Tačiau randame ir kai kurias įdomias aplinkybes. Antai Abraomas priėmė ir vaišino tris angelus, kurie jį palaimino ir pažadėjo sūnaus gimimą, kurio jis per visą gyvenimą troško. Jo sūnus Izaokas senatvėje prieš palaimindamas pirmagimį liepė pagaminti troškintos žvėrienos. Tai nėra tuščias dalykas, nes laiminantis tėvas turi būti geros nuotaikos, patenkintas. Panašiai Abraomas davė kunigui Melchizedekui dešimtinę nuo savo turto ir buvo jo palaimintas.

Tam tikra prasme galima klausti, ko vertas nelaimingo kunigo, tėvo ar motinos palaiminimas atbula ranka? Tenka susidurti su tėvų prakeiktais vaikais, kurių gyvenimas susikomplikavo.

Žmonės intuityviai tai suvokė, todėl stengėsi, kad laiminantysis būtų geros nuotaikos ir  nuoširdus. Lietuviškoje kultūroje išliko paprotys vaišinti ir apdovanoti kalėdojimo metu, per Krikštą ar Santuoką atnešti auką ir vaišių nuo šventinio stalo. Prieš vestuves laiminantys tėvai pasodinami ant kėdės, bučiuojamos jų rankos. Pagarba ir vaišingumas yra svarbios palaiminimo aplinkybės.

Žinoma, galų gale visus palaiminimus ir prakeikimus leidžia Dievas, kuris vienintelis yra teisingas teisėjas. Net jei kunigas būtų  sunkioje nuodėmėje prieš Dievą, kaip moko sakramentinė teologija, jo atliekami bažnytiniai palaiminimai yra tikri. Neteisaus kunigo prakeikimai dėl dalykų, kuriais jis pats kaltas, būtų nesusipratimas, reikštų, jog ir jis save prakeikia. Visgi jei kunigas prakeikia Dievo vardu už neteisybę, daromą blogį, bedievybę, verta susirūpinti, nes tai Dievo bausmės ir atlygio pranašystė, įspėjimas, kuris anksčiau ar vėliau išsipildys.

Daug blogybių liautųsi ar sumažėtų, jei kunigai dažniau pranašautų Dievo atlygį, jo vardu smerktų piktadarius ir jų žodžius patvirtintų Dievo Apvaizda kasdieniame gyvenime. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Daugumas kunigų tikrai yra geros širdies, net ir patys nukentėdami, neskuba tarti prakeikimo maldos, šaukdamiesi Dievo pagalbos ir teisybės.

Kunigas Kristaus galia ir savo malda gali atšaukti ir permaldauti visus prakeikimus, kai atsivertimu, atgaila, atsiteisimu, doru ir pamaldžiu gyvenimu žmogus panaikina prakeikimo priežastį.

Šv.Gabrielius Išpažinėjas – vyriškumo pavyzdys

sv.Gabrielius

Vasario 27 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv.Gabrielį, vienuolį ir išpažinėją. Jis mirė sulaukęs 24 metų nuo tuomet nepagydomos džiovos. Paveiksluose jis vaizduojamas su revolveriu  rankoje.

Kai 1859 m. Sardinijos ir Piemonto karalius Viktoras Emanuelis susidėjo su Garibaldžiu ir jo kariuomenė ėmė plėšti Abruzzi regioną,  Gabriel Possenti gyveno Isoli mieste. Igirdę, kad plėšikaujanti kariuomenė artinasi prie miesto, žmonės pasislėpė kalnuose ir miškuose. Atėję kareiviai ėmė plėšti ir deginti namus, prievartauti mieste likusias moteris.

Matydamas, kaip vienas kareivis tempia verkiančią mergaitę, Gabrielis pribėgęs iš jo atėmė revolverį ir pareikalavo ją paleisti bei užgesinti įsismarkaujančią ugnį viename iš namų. Išgirdę triukšmą kiti revoliucionieriai subėgo į tą vietą, o Gabrielis pareikalvo, kad ir jie atiduotų ginklus. Tiems pradėjus juoktis Gabrielis nežiūrėdamas taikliai peršovė gatvėje pasirodžiusios žiurkės galvą, tuo sukeldamas paniką kareivių tarpe, kurie pakluso jo įsakymui. Gabrielis liepė jiems suklaupti ir kalbėti poterius. Kareiviai išsigandę pagalvojo, kad jis juos nušaus, tačiau pabaigus maldą, liepė visiems nešdintis iš miesto.

Džiūgaujantys miestiečiai ant rankų nešė jaunąjį drąsuolį, išgelbėjusį miestą nuo plėšikaujančių revoliucionierių.

Šis šventasis yra pavyzdys ir mūsų laikų jaunimui, kuris yra pasimetęs, neranda gyvenimo prasmės, stokoja jėgų kovoti už kilnius idealus. Pramogaujančios visuomenės nešamas paviršutiniškumas ir nihilizmas vis labiau atima iš jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, ir ateityje jie mato daugiau pavojų nei vilties.

Nėra kitos išeities: arba jaunimas taps didvyriais, sugebančiais nugalėti baimę ir patogumų pagundą bei realiai keičiantys pasaulį, arba jis taps nedraugiškų struktūrų manipuliuojamais pavargėliais ir depresininkais.

Tai aktualu yra ir Lietuvoje, kurioje iškilo poreikis atnaujinti šauktinių į karinę tarnybą  praktiką. Pasigirdo nepasitenkinimo balsai, grasinimai ir manipuliavimai. Šv.Gabrielius paliudijo, jog nebūtinai smurtas, vien drąsa ir moralinis stiprumas bei Dievo palaima gali atbaidyti priešą nuo piktų sumanymų. Ar tas jaunuolis arba jaunas vyras, kuris šiandien murma, leis, kad priešas temptų už kasų verkiančią seserį išprievartauti? O taip tikrai atsitiks, jei neatsiras drąsių ir kilnių vyrų kaip šv.Gabrielius.

Nejau kunigai ir vienuoliai turės stoti į ginkluotą kovą už tautos garbę, o jos vyrai išsilakstys kaip žiurkės iš skęstančio laivo?

kardinolas

Ateistai yra didžiausi nusikaltėliai

Jei norime suprasti, kas yra ateizmas ir pagal jį sutvarkyta visuomenė, pažvelkime į Šiaurės Korėją. Ten jau 70 metų valdo ateistai. Bendrai paėmus, nuo ateistinės komunistų valdžios nukentėjo apie 150 milijonų žmonių, todėl ateizmą reikia įvardinti kaip pavojingiausią ir labiausiai žmonijai nusikaltusią ideologiją, o ateistus – kaip labiausiai žmogiškumą ir sąžinę praradusius asmenis.

Statistikos byloja, kad kuo mažiau katalikų šeimoje, visuomenėje, tuo daugiau smurto ir nenormalumų. Ir atvirkščiai, kuo labiau pamaldus žmogus, tuo labiau taikus ir doras. Tikinčiose šeimose yra daugiau pagarbos vienas kitam, tokios šeimos yra labiau pavykusios, jose mažiau psichinių ir kitokių susirgimų.

Statistikos liudija, kad nesaugiausia gyventi yra susidėjus ir su netikinčiu žmogumi. Tokia konfigūracija yra smurto ir nusikaltimų šaltinis.

Stebuklai vyksta

14-metis John Smith bežaisdamas su draugais įkrito į ledinį vandenį. Vienas iš jų išlipo pats, dar prieš atvykstant gelbėjimo tarnybai, kuri ištraukė kitą besilaikiusį už ledo. Johaną surado tik po 15 minučių paieškų. Jo būklė buvo beviltiška, nes vandenyje praleido 48 minutes, nebepadėjo ir reanimacija.

Pagalbą suteikęs gydytojas pranešė vaiko motinai apie jo būklę, o toji ėmė balsu melstis į Šventąją Dvasią, prašydama jį išgalbėti. Po kelių minučių gydytojas pajuto pulsą. Nustebintas įvykio į žurnalą užrašė, jog širdį įjungė Šventoji Dvasia, kuri išklausė motinos maldą.

Mažai kas tikėjosi, kad praleidęs tiek laiko po vandeniu ir nekvėpavęs berniukas atsibus ir bus sąmoningas. Bet jis prabudo ir atsakinėjo į gydytojo klausimus.

Tai išties yra stebuklas, kuris sutvirtino visų tikėjimą, ypač jaunuolio, kuris pasiryžęs yra nuo šiol ne išsidirbintėti, bet pildyti Viešpaties valią.

http://www.ksdk.com/videos/news/local/2015/02/04/miraculous-recovery-of-teen-rescued-from-ice/22839507/

Europa bus nukariauta įsčiomis

Europos istorija yra pažymėta įtampų su islamu. Dar 1683 m. mūšyje prie Vienos Lenkijos karalius Jonas išgelbėjo Europą, jog ji šiandien nėra islamiška. Daug pastangų dėjo popiežiai vienydami Europos valdovus bendrai kovai prie musulmonų invaziją. Rožančiaus maldos įtvirtinimas katalikų dvasingume prasidėjo nuo mūšio prie Lepanto, todėl kas kart imdami Rožančių į rankas neturėtume užmiršti, jog jis turi antiislamišką pobūdį. Kol vyko mūšis, popiežius su savo svita meldėsi Rožančių ir šiai maldai priskiria pergalės nuopelnus.

Ilgą laiką Al-Kaida gasdino Vakarų pasaulį, dabar – Islamo valstybė, už kurią kovoja 3 000 iš Europos atvykusių jos piliečių, daugiausia emigrantų iš arabų šalių palikuonys. Gyvenimas Europoje juos pripildė neapykantos šiai visokeriopai sugedusiai visuomenei. Vieni jų žūsta kovose, kiti tylomis grįžta į savo šalis toliau vykdyti užslėptos kovos, tik nedaugelis stoja prieš teismą atsakyti už savo nusikaltimus.

Bet šiandien ne ginklais, bet kitais būdais ateina „aleliuja“ šūkio naikintojai. Kaip pasigyrė vienas jų veikėjas: musulmonai nugalės Europą muslmonių moterų įsčiomis. Vyksta tyli revoliucija: kol europiečiai pamišusiai kovoja už vis laisvesnę abortų teisę, naikina savo pirmagimius ir patys sensta, išmiršta, muslmonų šeimose vidutiniškai gimsta po aštuonerius vaikus. Populiariausias vardas D.Britanijoje 2014 m., suteikimas  naujagimiams, buvo Mohammed. Europoje gyvena virš 50 milijonų musulmonų, kurie po dešimties metų padvigubės ir daugelyje miestų ims lenkti krikščionis. Pirmoje vietoje, kur vietiniai gyventojai bus išvyti iš savo žemių, bus Belgija.

Nevaldoma musulmonų imigracija ir daugiavaikės jų šeimos lemia, jog islamas yra sparčiausiai augančia religija Europoje, kai tuo tarpu katalikybės europiečiai vis labiau išsižada. Maža to, daug vietinių europiečių priima islamą ir tampa kur kas aršesni nei patys atvykėliai. Antai Anglijoje kasmet į islamą pereina 100 000 britų. Daugumą sudaro jaunos moterys. Prancūzijoje tokių atsivertimų į islamą yra apie 70 000, Vokietijoje — 20 000.

Buvęs Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslav Vlk teigia, jog krikščionys tapo dideli savimylos ir savanaudžiai, tapo abejingi ir tingūs ginti savo krikščioniškąsias šaknis. Europiečiai lemia ir vertybinę, ir dvasinę, ir fizinę tuštumą, kurią sėkmingai perima islamistai. Jei Europa nepakeis savo nuostatos, ji taps užvaldyta islamo.

Kadaise musulmonai sužlugdė didžiąją Bizantijos imperiją ir Konstantinopolio krikščioniškąją patriarchiją. Nejau tai ištiks ir Europą bei Romos katalikiškąjį patriarchatą?

Apie Kūčių vakaro simboliką ir eigą

Kalėdų išvakarėse, sušvitus Vakarinei žvaigždei (Lietuvoje kažkur apie 16 val.) galima pradėti Kūčių vakarienę. Joje paprastai dalyvauja šeimos nariai, giminaičiai, draugai, bet galima ir reikėtų pakviesti tuos, kurie yra vieniši.

Prie stalo paliekama bent viena laisva serviruota vieta prisimenant mirusius artimuosius, ir, jei reikėtų, priimti netikėtą svečią. Laisva vieta primena ir mūsų atvirumą Dievo atėjimui, kad jei šv. Šeima pasibelstų į mūsų duris, ji nebūtų išvaryta kaip kadaise į nakties tamsą ir šaltį. Tai svetingumo, atvirumo ir dosnumo ženklas.

Ant Kūčių stalo padėti sakraliniai Kalėdų simboliai rodo, kad savo pobūdžiu tai yra šventas susibūrimas, tai nedažnas savo pobūdžiu šeimos liturgijos pasireiškimas. Namų liturgijos atvejai yra ir šie: tėvų palaiminimas vaikams prieš ypatingas gyvenimo pogas, bendrai kalbamas Rožančius, giedamos Marijos valandos, maldos prieš mirusiojo šarvonės ar minėjimų metu, geduliniai pietūs ir t.t.

Kūčios yra pasninko diena, todėl ir Kūčių vakarienės valgiai yra pasninkiški, t.y. be gyvulinės kilmės produktų, pavyzdžiui, be mėsos ir pieno produktų. Pasninkas šiuo atveju  savo prasme yra labai ekologinis ir reiškia, jog tokios didingos šventės proga joks Dievo kūrinys neturi būti skriaudžiamas, ir jog išgelbėjimas atėjo visai kūrinijai. Tai reiškia ir pagarbą tradicijos nešamam pasakojimui, jog Jėzus gimė apsuptas gyvulėlių.

Valgių turėtų būti bent dvyliką. Šis skaičius simbolizuoja Dievo veikimo, palaiminimo pilnatvę, dvylika Izraelio giminių ir  dvylika apaštalų. Kyla daug diskusijų, ar tinka per Kūčias naudoti vyną. Lietuvių tradicijoje vyno nebūta, tačiau teologinė simbolika ir kaimyninių šalių papročiai lyg ir pateisintų jo naudojimą. Asmeniškai pasisakyčiau prieš vyno naudojimą, bet nuodėmės tikrai nebūtų tiems, kurie saikingai jo naudos.

Tiktų Kūčių maldas atlikti ir plotkelę laužyti prieblandoje, degant tik žvakėms. Deganti žvakė skelbia Jono evangelijos prologą, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Šviesa atėjo per šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę, per geros valios žmonių širdis.

Kalėdų emocionalumas truputį klaidina, nes Kristus ėjo toliau: paguldytas ant ėdžių medžio vėliau buvo paguldytas ant kryžiaus medžio. Kalėdos yra labai velykiškos, todėl ant Kūčių stalo šviečia ne tik žvakė, tačiau dedamas ir kryželis.

Ant Kūčių stalo padedama ir pašventinta duona – plotkelė, kalėdaitis. Žodis Betliejus reiškia „duonos namai“, primena Kristaus gimimo vietą. Ne tik. Jėzus yra Dangaus gyvoji duona, kuri teikia pasauliui gyvybę. Plotkelės laužymas namuose mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišiose vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Šeimos narių laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, kad krikščionis negali gyventi be Mišių, be sekmadieninio dalijimosi Dangiška Duona, kur labiausiai pasireiškia Jėzus ir jo Bažnyčia.

Rytų Lietuvoje plotkelė buvo laužoma ir Naujų Metų, ir Trijų Karalių iškilmėse, prieš sėdant prie šventinio stalo. Pasninko tuomet nėra, tačiau ta proga ir vėl sakomi palinkėjimai ir sveikinimai. Centrinėje Lietuvoje kai kuriose parapijose viena plotkelė yra sulaužoma ir gabalėliais apibarstomi ant stalo esantys valgiai.

Po balta staltiese dedama šieno, prisimenant Kūdikėlio neturtą, jo „patalą“. Tai ir priminimas, kad geriau šienas po staltiese negu širdyje, kad nedera krikščioniui pasiduoti pasaulietinei puikybei ir tuštybei, perdėtai vaikantis prabangos.

Eglišakių vaininkas ar eglė yra amžinai žaliuojantis medis, simbolizuoja Rojaus Gyvybės medį – Kristų. Elgės viršūnė papuošta žvaigždė simboliuzoja Betliejaus žvaigždę.

Ant stalo reikia padėti arba ant eglės pakabinti obuolių, kurie simbolizuoja tragišką žmonijos istorijos pradžią, kai buvo paragautas blogio ir gėrio pažinimo vaisius, bet tuo pačiu simbolizuoja Kristaus atneštus vaisius. Neatsitiktinai Kūčios yra ne tik Jėzaus gimimo šventė, tačiau ir Adomo bei Ievos vardadienis.

Kūčių vakarienę derėtų pradėti malda. Šis paprotys mus pasiekia iš biblinių laikų, kai izraelitai turėjo už visus malonius, gerus ir gražius dalykus dėkoti Dievui, jį šlovinti ir girti. Paprastai maldai vadovauja tėvas. Kadangi vyrai šiais laikais yra nedrąsūs religijos klausimais, iniciatyvą mielai perima motinos. Didesnėse maldaknygėse galima rasti tai progai skirtų maldų.

Pavyzdžių galima rasti ir internete:

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=790&Itemid=101

http://ateitis.org/kuryba/maldos/stalo.html

http://trupantisiena.blogspot.no/2012/12/kuciu-vakaro-maldos.html

Pasimeldus su visais dalyvaujančiais yra laužoma ir valgoma plotkelė, atlaužiant vienas nuo kito sakomi linkėjimai ir pasveikinimai. Vėliau visi sėdasi prie stalo, pasivaišinę kviečiami pagiedoti arba bent pasiklausyti kalėdinių giesmių įrašų.

http://www.katalikai.lt/index.php?id=97

https://www.google.lt/search?q=kaledines+giesmes+natos&sa=X&espv=210&es_sm=93&tbm=isch&tbo=u&source=univ&ei=f1-3UvvAJcrOygPy0ICABw&ved=0CCwQsAQ&biw=1024&bih=548

Kūčios užbaigiamos bendra padėkos malda, kad ir pagarbinant Švč.Trejybę trumpa malda. Daugelyje parapijų vėlų Kūčių vakarą vyksta Piemenėlių Mišios, į kurias po vakarienės labai tinka nuvykti.

Kalėdų šventei priklauso dovanų dovanojimas. Tai primena, kad Jėzus yra Dievo dovana pasauliui, kad ir mūsų gyvenimas turi skelistis ne kaip problema, bet kaip dovana Dievui ir artimiesiems. Paprastai dovanos dalijamos Kalėdų rytą, bet tai jau kiekvienos šeimos reikalas, ar, kada ir kaip.

Ateizmas yra pasaka aklai įtikėjusiems jį

Garsus anglų Oksfordo  universiteto profesorius Anthony Flew, kažkada garsus ir savo ateistinėmis pažiūromis, gyvenimo pabaigoje tapo tikinčiu. Gausūs moksliniai tyrimai liudija, jog Visata atsirado dėka aukštesniojo Intelekto, jog kosmosą valdančios taisyklės atskleidžia Dievo Protą. Mokslininkas tiki, jog gyvybė ir jos atsinaujinimas turi dieviškąją pradžią, o mokslo srityje išplitęs Dievo neigimas yra išankstinis ir tikslinis nenoras pripažinti Kūrėją.

Vokiečių fizikas Max Planck teigė, jog religija ir mokslas petis petin kovoja su skepticizmu, netikėjimu ir prietarais, o šiaisi laikais propaguojamas ateizmas yra sąmoninga ir piktavalė kova su Dievu.

Garsus fizikas Erwin Schrӧdinger teigė, jog ateizmas yra primityvi ideologija, kadangi mokslinis pasaulio vaizdas yra nepilnas, nes tyli apie dalykus, kurie yra artimi mūsų širdžiai: grožį ir bjaurastį, gėrį ir blogį, Dievą ir amžinybę. Mokslas tyli apie didį Vienį, kurios dalimi mes esame.  Tačiau išmetus iš mokslo asmenį, kaip tuomet aprėpti aukščiausiąją idėją, apsireiškiančią žmogaus prote?

Trečiosios kvantų teorijos kūrėjas Paul Dirac teigė, jog Dievas yra labai rafinuotas matematikas, kuris kurdamas pasaulį, naudojosi aukštąja matematika.

Panašią mintį pasakė Niels Bohr, jog elementariųjų dalelių judėjimo grožį galima aprašyti ne tik moksline kalba, tačiau ir poetine. Dievas yra ne tik matematikas, tačiau ir poetas.

K. Darwin pastebėjo, jog evoliucijos teorija negali pilnai paaiškinti žmogaus prigimties turtingumo, sunku įsivaizduoti, kad visata ir žmogus galėtų atsirasti atsitiktinai ar iš būtinybės. Esame verčiami pažvelgti į protingąją Pirmąją Priežastį, panašią į žmogaus protą, kuriam priklauso tikinčiojo titulas.

Paul Davies teigimu mokslas remiasi prielaida, jog pasaulis yra skersai ir išilgai racionalus ir logiškas visuose savo lygmenyse, todėl nepriimtini yra ateistų teiginiai, jog visa  neturi tikslo ir prasmės.

Einsteinas kalbėjo apie „įsikūnijusį protą”. Jis troško pažinti, kokiu būdu Dievas sukūrė pasaulį, jo mintis, nes visa kita yra tik smulkmenos. Panašiai gamtoje vyraujančią tvarka žavėjosi Niutonas, Maxwell, Heisenberg.

Einsteinas nebuvo ateistu ir laikėsi įsitikinimo, jog Dievas apsireiškia per pasaulio tvarką kaip dvasia, kuri viršija žmogaus dvasią, ir kurio akivaizdoje ribotas žmogus turi jausti nuolankumą. Maža to, jis tvirtino, jog jis nėra ne tik ateistas, bet ir panteistas. O mes, žmonės, esame panašūs į mažą vaiką didelėje bibliotekoje. Jis žino, kad knygas kažkas parašė, kažkas jas sudėliojo tvarkingai lenynose, tačiau nėra pajėgus visko aprėpti, perskaityti ir suprasti. Panašiai jaučiasi žmogus Dievo atžvilgiu.

A. Flew teigia, jog „atsitiktinis” gyvybės atsiradimas yra tiek pat tikėtinas, kaip kad ir manymas, jog maigydama klaviatūrą beždžionių banda  galų gale parašys Šekspyro sonetą. Toks bandymas buvo atliktas, kai į beždžionių gardą buvo įtaisytas kompiuteris ir jos galėjo spaudyti klaviatūros mygtukus. Po mėnesio jos prispaudė 50 puslapių įvairiausių simbolių, tačiau ten nerastas nei vienas prasmingas žodis. Nebuvo net paprasčiausio žodžio, kurį sudaro viena raidė, išskirta tarpu prieš ir po. Panašiai gyvybė ir tvarka pasaulyje negalėjo atsirasti atsitiktinai, teigė Fred Hoyle.

Materijos savaiminio susiorganizavimao idėja labiau panaši ne į mokslą, bet į pasaką šių dienų kvaileliams. Fiziologui George Wald atrodo, jog atsitiktinumo teiginį galima priimti ne įrodymų, bet tik aklo patikėjimo būdu.

Tai Protas sukūrė pasaulį ir gyvybę, iš kurių kildino pažinti, kurti, užsiimti mokslu, technologijomis ir menu sugebančią protingą būtybę. Marmuro akmuo net ir per begalybę laiko savaime netaps protinga būtybe, kaip teigia ir tuo aklai tiki ateistai. Vadinasi, „ESU, MĄSTAU, TIKIU Į DIEVĄ“ yra vieninga tikrovė, kuri būdinga sveiko mąstymo ir realų pasaulį priimančiam žmogui.

Pop.Benediktas XVI apibendrina teigdamas, jog nesame atsitikintis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas esame Dievo minties pasireiškimas. Kiekvienas buvome trokštamas, mylimas ir net būtinas.

bez.komp