Atverčiant naują gyvenimo puslapį verta susimąstyti, kokiais laikais prisieina mums gyventi. Mąstyti ir suprasti yra viena iš pagrindinių žmogaus užduočių gyvenime, todėl mąstydamas ir suprasdamas žmogus dar labiau darosi žmogumi. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje buvo praktikuojama jai būdinga meditacija, kuri čia reiškia ne snūduriavimą, ne pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.

Gyvename laikais, kai dominuojančia ideologija tampa taip vadinamas postmodernizmas. Jo ištakos pastebimos dar Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Freudo ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.

Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis, prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto,  filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.

Iliustruokime pavyzdžiais iš kasdienybės. Tūlam žmogui pasirodė neaišku, kodėl jam nepriklauso gatvėje stovintis patikęs automobilis. Gal to automobilio savininkas yra miesto meras, gal net policijos komisaras, bet tai jam nėra tiek svarbu. Arba štai atsiranda vyras, kuris tvirtina esąs moterimi, gimęs vyro kūne. Taip prasideda diskusija, pasidalijimas nuomonėmis apie automobilio ar kaimyno pinigų nuosavybę; ar tikrai lytis yra prigimtinis, o gal kultūrinis reiškinys, ar tikrai yra tik dvi lytys, gal net visos 15? Taip kildinamos  vienos ar kitos alternatyvios tiesos įvairiais kitais klausimais, kurios labiau primena pastangas sintetinti  melo ir tiesos mišrainę.

Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas, teigiant, jog kiekvienoje srityje, kiekvienoje temoje yra alternatyvių, lygiagrečių, lygiaverčių tiesų ir taisyklių, jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos, diktato požymių per tolerancijos reikalavimą, kai tapo privalomi ir gerbtini visokie teiginiai išskyrus objektyvūs. Būti sveikai mąstančiu, doru  ir sąžiningu nelaikoma prioritetu, nes užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prasilenkia su normalumo kriterijais.

Akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik demokratinėmis sąlygomis, todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis, kuo pasibaigė demokratijos pavasaris arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai yra mažiau nukentėję nuo nebrandžios demokratijos, kai patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.

Žinoma, reikia atvirumo ir įsiklausymo, bendro sutarimo, tačiau yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Nors Platono idealizmas nurodo į dievišką preegzistenciją, suponuoja dvasinę žmogaus prigimtį, tačiau postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų  grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis, tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.

Postmodernizmas pasaulį ir žmogų mato vienmatėje materialistinėje perspektyvoje. Nuoseklu, kad jei yra tik materija, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa ar ir kiek žmogus turi materialinių gėrybių, t.y. nauda. Kadangi materija galima manipuliuoti, tuomet norisi manipuliuoti ir prasme, suteikiant norimus, žaismingus, naudingus ir kitokius paaiškinimus. Naudos siekimas ir manipuliavimas tikrove persmelkė šiuolaikinio žmogaus mąstymą, išstūmė prasmės klausimą net ir akademiniame lygmenyje, užvaldytame labai šališko ir dalinio mokslinio pažinimo. Aristotelio akto ir potencijos teorija šiandien turi tiek vertės, kiek įmanoma ją  pritaikyti pramonėje, gamyboje ar socialiniuose projektuose. Apčiuopiamų rezultatų, praktinio pritaikymo ir naudos reikalavimas į neviltį varo prasmės, grožio ir tiesos ieškotojus, formuoja mokslo bei pramonės grobuoniškumą ir beprasmybės įsigalėjimą gamtos, žmonių, kultūros atžvilgiu.

Kadangi materializmo įtakojamas postmodernizmas yra nepastovus, linkęs atmesti pastovias konstantas bei objektyvią tikrovę, jis vadovaujasi ir yra varomas nuolatinio vystymosi bei pažangos mitų. XVII am. atsiradęs mitas ignoruoja faktą, kad tikrovė yra paradoksaliai pastovi net ir per daugybę kintamųjų. Pažangos idėjos pradėjo kenkti ir žmogui, ir visuomenei, ir gamtai, atmetant natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo tempą bei prigimtinį dalykų pastovumą. Čia galima klausti, kodėl turi būti kitaip, naujai, moderniai, jei yra gerai turėti kaip visada?

Kuo galime pasipriešinti postmodernizmo nešamam nepastovumui, subjektyvumui ir šališkumui? Tai sveiku realizmu, kurį mums pateikia šv. Tomo Akviniečio suformuluotas mąstymo būdas, vadinamas tomistiniu realizmu. Jei filosofijoje ieškotume kažkokios realizmo srovės, tai pirmiausia ja būtų Aristoteliu besiremiantis tomizmas. Tai sveiko proto filosofija, atspari intelektualinėms spekuliacijoms,  kuomet pažinimas kyla ir informacija juda nuo reiškinio link pažįstančio žmogaus proto.

Sveiku protavimu pagrįstas tomistinis realizmas pastebi vienetines, realias būtis, jų esmines savybes bei jas siejančius ryšius, santykius, kurias sugeba išskirti iš virtualių, dirbtinių būčių. Kitaip sakant, yra būtys ir yra tai, kas nėra būtys, būtys natūralios ir būtys išgalvotos, dirbtinės. Pastarosios dar vadinamos intencionaliomis būtimis, t.y. sukurtosiomis ir veikiančiomis pagal žmogaus norus arba antrinėmis būtimis, išvestomis iš natūralių būčių sintezuojant ar perdirbant. Tai ir yra tikrovė ir jos apibrėžimas: tikrosios, vienetinės būtys ir ryšiai tarp jų. Šiuo požiūriu mažytė skruzdėlė yra natūrali būtis, o štai valstybė ar, tarkime, tokios didelės, bet savo esme teorinės institucijos kaip Sodra, ministerija, bankas, vertybiniai popieriai ir t.t. nėra tokiomis.

Vienoje televizijos laidoje vyko diskusija apie Sodros fondo perspektyvas būsimų pensininkų atžvilgiu. Vienas ekonomistas bandė grąžinti diskusijos dalyvius į tikrų būčių pasaulį, teigdamas, jog Sodra nieko nemoka ir nemokės, kadangi parama pensininkams kyla iš realių dirbančiųjų: jei jų bus, tai ir parama bus, jei jų neliks, tai Sodra, būdama netikra būtimi, negali duoti kažką tikro, savaime ji nieko nereiškia. Tai yra pavyzdys, kaip nepagrįstai yra eksploatuojamos būties ir tikrovės sampratos, prasilenkiant su realistine logika.

Būtis egzistuoja be mūsų noro, veikimo ir žinojimo, mes jas atrandame, jų nekuriame. Dievas, žmogus, gyvūnas, augalas, atomas yra natūralios, vienetinės būtys, nors tarp jų yra esminiai ir radikalūs skirtumai. Iš čia kyla ir metafizinis realizmas. Mes priimame informaciją iš aplinkos apie egzistuojančias atskiras būtybes, kurios reiškiasi ir mums atsiskleidžia nepriklausomai nuo mūsų pageidavimų. Tai vadinama pažinimo realizmu, tuo, kas atsiranda mūsų galvose per pažinimą, susiklosčiusį į patirtį ir išmintį.

Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose. Turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas ir jomis neapsikrėsti. Jos yra tokios: skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą; čia nepaisoma priežastingumo principo, apskritai stoka protingų principų; žmogaus valia tampa pažeista, linksta į įnorius, kaprizus; jis nenori iš savęs reikalauti, neturi aukštesnių ambicijų, rūpestingumo ir atsakomybės, nes tai – homo ludens tipas; „kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų; postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas, susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės; viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.

Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmo liga nevienodai yra pažeidusi atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas pasireiškia neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui. Net ir katalikybė yra paveikta postmodernistinių tendencijų, galima pastebėti ne vieną dogmų, nekintamos tiesos ir moralinių normų neapykantos pavyzdžių, bandant keisti Kristaus mokymą ir tūkstantmetį krikščionišką gyvenimo būdą.

Pradedant Naujus civilinius metus, kurie mums, katalikams, turi ir aukštesnę prasmę kaip Anno Domini (Viešpaties metai), turime pasiryžti išlikti Dievo mums duotos tikrovės tiesoje. Šv. Popiežiaus Leono XIII enciklikos „Aeterni Patris“ paskatinti ir padrąsinti, turime pasiryžti laikytis tomistinio realizmo, kuris kaip filosofinis instrumentas geriausiai interpretuoja ne tik žemiškus reiškinius, tačiau padeda geriau paaiškinti ir tikėjimo depozitą.

Bendras daugumos buvusių protestantų, atsivertusių į katalikų tikėjimą, bruožas yra tas, jog jie tai padarė labai sąmoningai, susipažinę su Bažnyčios, erezijų, skilimų istorija, studijavę įvairius oficialius, teologinius bei filosofinius  veikalus, šventųjų biografijas ir jų mokymą. Jie pasirenka katalikybę kaip savo dvasinį, intelektualinį pagrindą, pripažindami  katalikų tikėjimo pilnumą ir tikrumą. Maža to, jie teigia, jog šalia šio lobyno protestantizmas atrodo kaip „purvinas neužauga smėlio dėžėje šalia Vatikano bibliotekos”.

Deja, iš uoliųjų konvertitų tenka išgirsti nusivylimo žodžių, kadangi jų pažintoji Katalikų Bažnyčia vienokia buvo kadaise ir kitokia yra dabar. Svarbus klausimas, kas liko iš Katalikų Bažnyčios dabar, nes jos tapatybė yra smarkiai susvyravusi ir paveldas gerokai išbarstytas. Menkos meninės vertės ir lėkšto turinio giesmelės, rankų kilnojimas ir emocinis nestabilumas yra tik smulkmenos, palyginus su idėjomis, kurios įslinko į Bažnyčios mąstymą moralės ir dogmatikos srityje. Kad ir tai, jog pradedant popiežiumi ir baigiant kunigais, nebetikima Katalikų Bažnyčios išskirtinumu ir nepakeičiamumu. Kad ir tai, jog niveliuojant tautas ir kultūras, tarsi buvo duotas užsakymas sumalti religijas ekumenizmo mėsmale.

Vargšai konvertitai yra kritikuojami teologijos profesorių, kunigų ir vyskupų, kad paliko savo denominacijas, kad neva pats popiežius uždraudė prozelitizmą, kad negalima atvertinėti kitų ir atsiversti pačiam, bet reikia likti prie savo ir jaustis laimingu. Skelbiant  „visų teisumo” idėją prie pastatyto paminklo Liuteriui gražiai rikiuojasi purpuratai, sukeldami pasipiktinimą ir sąmyšį eksprotestantų ir sąmoningų katalikų gretose. Visiems rikiuojantis į vieną eilę, kyla klausimas, ar nebuvo išduota pilnutinė Kristaus tiesa.

Nesigilinant į daugelį problemų, verta būtų atkreipti dėmesį į pop. Benedikto XVI ir pačių konvertitų duodamą pavojaus ženklą – tai katalikų tikėjimo ir dvasingumo suprotestantinimą. Buvę protestantai šiuos bruožus pažįsta iš tolo, juos liūdina nekritiškas tų svetimų elementų priėmimas. Jie manė pabėgę iš savo entuziastingų bendruomenių, tačiau vėl pataikę pas jas pas katalikus.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti taip vadinami Alfa kursai. Kadinolas Reymond Burke yra įvardijęs, jog Alfa kursai kelia grėsmę katalikų tikėjimui. Suponuojama, jog neva yra kažkoks pirminis krikščioniškasis mokymas, pradmenys, kurie buvo pradžioje ir tinka visiems. Šiuo atveju katalikų tiesos būtų tik „beta“, t.y. kas seka paskui, kas yra vėliau. Taigi, šaržuojant galima teigti, kad pradžioje (alfa) buvo žodis ir tas žodis buvo pas protestantus…

Girdėjau vieno Veikliųjų vyrų bendruomenės lyderio teiginį, jog krikščioniškasis tikėjimas yra paprastas ir remiasi Kristumi, nes toks gyvavo iki IV amžiaus, o katalikybė su savo kultūra, tradicijomis ir mentalitetu tėra kažkas išoriško, tarsi paltas, kuris pakabinamas ateinant į, kaip pretenduojama, pirminės krikščionybės savybe išsiskiriančias vyrų bendruomenes. Neva toji pirminė (iš esmės protestantiškoji ir nuskurdinta) krikščionybė yra kur kas daugiau ir svarbiau nei Bažnyčia, todėl Bažnyčios ir jos tradicijos praradimas nėra problema, svarbu Jėzų priimti ir turėti savo asmeniniu Viešpačiu.

Logiškai mąstant, jei tikslu iškeliamas „alfa“, pradinis tikėjimas, tai gal tada reikėtų grįžti į ankstesnius laikus, kai gyveno Abraomas? Juk jis yra visų tikinčiųjų tėvas ir pirmasis.

Tai yra dogminė klaida, nes tik katalikų tikėjimas yra alfa, o protestantų – gal gama, gal zeta, išreiškiantis tai, kas prasidėjo XVI am., nesimatant pabaigos tolimesniam skaldymuisi ir nesutarimams (pasaulyje skaičiuojama apie 50 000 įvairiausių protestantiškų bendruomenių ir mokymų).

Kažkas sunkiai suvokiamo, eretiško ir prieš neklystamas dogmas nukreipto yra teigti, jog svarbu rasti Kristų, bet nesvarbi yra Bažnyčia, kurią Kristus įsteigė ir padarė savo Mistinio Kūno tikrove, palikdamas sakramentų malonę, hierarchiją, apaštalinę tarnystę, Šventosios Dvasios būvimą, šv. Mišių auką ir t.t., t.y. visa tai, kas suvienija žmogų su jo Kūnu.

Dabar einama link to, jog vienintelis bažnytiškumo kriterijus liko Šventojo Rašto individualus interpretavimas vienoje ar kitoje grupėje, kurią pasirenki pagal ten išpažįstamų idėjų meniu, grojamos muzikos stilių ir grupės lyderio-užkalbėtojo savybes. Svarbiausia, kad tose lėkštose šlovinimų terapijose būtų „faina ir super“.

Kam tada tiek amžių buvo stengiamasi išgryninti tikėjimą, dvasingumą ir liturgiją, juos išlaikyti nesugadintus? Šventieji ganytojai, vienuoliai ir tikintieji išpažino Šventosios Dvasios būvimą ir vadovavimą Bažnyčioje, siekdami savo tyrose, nurimusiose širdyse, taip pat visuotiniuose susirinkimuose išgirsti Tiesos Dvasios mokymą. Dabar kiekvienas hebraiškos arfos (gitaros) brūžintojas mano galįs savo įspūdžius pavadinti Dvasios įkvėpimais, kurie tuo pačiu bus priešingi savo turiniu kito tariamiems įkvėpimams.

Kyla klausimas, kodėl katalikų kunigai, kurie tiek metų studijavo teologiją, nesugeba patraukliai išdėstyti tikrojo tikėjimo savitu būdu, bet skolinasi svetimus metodus ir turinį, taip sumenkindami katalikų tikėjimo išskirtinumą bei vesdami tikinčiuosius link kažkokios universalios religijos? Negalima girtis nei alfa kursų, nei veiklių vyrų, nei charizmatikų, nei kitų protestantiškų kursų sėkme bei efektyvumu, kadangi protestantiški kursai kataliką padaro labiau protestantu ir mažiau kataliku, vadinasi, efektyviai naikina katalikybę ir efektyviai platina svetimybes.

Kaip atsargiai ir nuodugniai Bažnyčia užsiima palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylomis, kaip kruopščiai tiria tekstus, faktus ir liudininkų parodymus! Bet kodėl protestantiški kursai, idėjos, dvasingumas ir kiti elementai yra pripažįstami entuziastingai ir nekritiškai, kanonizuojami, priskiriant tai Dievo veikimui ir atsinaujinimo idėjoms?

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regiono Fonteino miestelyje. Buvo  garsus poetas, mistikas, pamokslininkas, Klervo vienuolyno abatas, pirmasis benediktinų vienuolijos atšakos – cistersų – šventasis, kurį popiežius Pijus VII paskelbė „Bažnyčios daktaru“ dėl jo vertingo indėlio teologijoje ir dvasingume. Per savo gyvenimą įsteigė virš pusšimčio vienuolynų. Mirė saulaukęs 63 metų 1153 rugpjūčio 21 d. kaip visuotinai gerbiamas, daug nusipelnęs ir šventumu garsėjęs vienuolis.

Krikščioniškas gyvenimas apibrėžiamas dalyvavimu gėrio pasaulyje per malonę, dorybes ir vertybes, tačiau ydos paneigia ir įtvirtina žmogų nuopuolio tikrovėje, padarydamos jį šėtono tarnu ir pragaro dalininku. Bernardo mokymas apie puikybę ir jos laipsnius nėra plačiai žinomas, nors yra gan originalus ir įdomus. Jis tęsia dykumos ir Bažnyčios tėvų tarpe gan plačiai aptarinėtą dorybių ir nedorybių temą, nurodant priežastis ir sąryšį, apraiškas ir padarinius, sprendimo būdus ir nuoseklumą.

Šv.Bernardas savo svarstymus apie puikybę dedikuoja broliui Gotfridui. Jis teisinasi, kad negalėjo aprašyti kelionės į nuolankumą, kadangi jam lengviau sekasi leistis puikybės laiptais, ir kad apie nuolankumą geriau pasiskaitytų šv.Benedikto veikaluose.

Puikybė yra pati sunkiausia dvasios liga ir yda, kuri iš esmės trukdo žmogui artėti prie Dievo, sugyventi su žmonėmis, subręsti ir siekti šventumo. Pasak šv.Bernardo, tuos dvylika puikybės laipsnių, žingsnių galima sutraukti į tris, kadangi pirmieji šeši laipsniai veda link paniekos broliams, kiti keturi – link paniekos vyresnybei, du paskutiniai – link paniekos Dievui. Pavyzdžių savo svarstymams šv.Bernardas sėmėsi iš šv.Rašto aprašomų istorijų, asmenų ir simbolių, jų rado ir vienuolių gyvenime.

Pirmasis puikybės laipsnis – smalsumas – pasireiškia tuo, jog žmogus nesirūpina savimi, savo vidaus ir gyvenimo būkle, tačiau ima perdėtai domėtis kitų nuodėmėmis. Bernardas nesveiką  domėjimąsi kitų klaidomis vadina „ožių ganymu“ ir ragina šv.Rašto žodžiais uoliai saugoti savo širdį, žvelgti į žemę ir pažinti save, jog esi dulkė ir dulke virsi. Jei žmogus labiau susitelktų ties savimi, nekiltų noro per daug kreipti dėmesio į kitus. Tik dviem atvejais galima žiūrėti į kitus ir juos nagrinėti: kai prašai pagalbos, ir kai suteiki pagalbą.

Bernardas išskiria kvailą smalsumą ir domėjimąsi kvailumu, kurie yra pražūtingi ir asmeniškai, ir draugams, ir priešams. Pavyzdžiu jis pateikia Šėtoną ir Ievą, kurie prarado Rojų per didelį susidomėjimą netinkamais dalykais, užsidegusį juose nuodėmingą troškimą ir siekimą. Tai pagimdo kvailumą, kuris, pasak Bernardo, yra antrasis puikybės laipsnis.

Besidomintis kitais, o ne savimi, į mažesnius už save žvelgia su pajuoka, o į aukštesnius už save žvelgia su pavydu. Jį kankina puikavimasis, panieka, piktumas ir tuštybė, o virš visko – puikybė. Tokio žmogaus kalba gali būti ir trumpa, ir gausi, bet visada paviršutiniška, ironiška, liūdna ir beprasmė.

Trečiasis puikybės laipsnis yra piktdžiuga, kai smukęs dviem puikybės laipsniais žemyn asmuo praranda tikrąjį džiaugsmą, jo džiaugsmas susimaišo su liūdesiu, pavydu ir neapykanta. Negalėdamas pakelti pažeminimo, bando ieškoti klaidingos paguodos. Toks asmuo ignoruodamas savo būvimą menkysta ima liguistai ir melagingai girtis, laido beprasmius, pigius ar nepadorius juokelius ne laiku ir ne vietoj, nesivaldo garsiai ir be kuklumo juokdamasis, cypauja ir pliurpia kaip pradurta pūslė, išleisdamas iš savo ligotos širdies susikaupusį kvailystės vėją.

Pagyrūniškumas veda žmogų į ketvirtą puikybės laipsnį – didžiavimąsi, kai išpuikėlis trokšta ir alksta klausytojų, prieš kuriuos galėtų pasirodyti ir parodyti savo tuštybės teatrą, idant visi sužinotų, koks jis nuostabus ir didis esąs. Jis tiesiog trykšta sąmoju, pasitelkia posakius, citatas, pompastiką, mokslinius ir pseudo argumentus ir elementus, duoda atsakymus į klausimus, kurių niekas neklausė, pertraukinėja kitus, būna nepatenkintas, kad neleidžiama ilgiau kalbėti. Tokiam nerūpi kitus sutvirtinti, bet tik save išaukštinti ir demonstruoti savo retorinius sugebėjimus ir tariamą išsilavinimą. Nors mėgsta pasirodyti kaip dorybės ir pamaldumo žinovas, bet geriausiai jam sekasi kalbėti apie pasaulio tuščias pramogas ir reikalus. Jo didžiavimąsį išduoda daugiažodžiavimas, kuris veda prie kito puikybės laipsnio – savo asmens kulto arba susireikšminimo.

Išpuikėliui pagyrūnui sunku ištverti nepasirodžius prieš kitus, neišsiskiriant iš kitų. Jis stengsis atrodyti geresnis ir tobulesnis už kitus vien tam, kad pasirodytų ir išsiskirtų. „Nesu toks kaip kiti žmonės“ – galvoja jis lygiai taip pat kaip Jėzaus palyginimo fariziejus. Jis gali nusipasnikauti iki nukritimo, kad tik išsiskirtų iš kitų, sulauktų visų dėmesio ir palankios nuomonės. Dėl šios priežasties jis neturės ramybės, jei kas nors jį pralenks. Jis bus visada tingus bendruose reikaluose, bet pilnas entuziazmo, kur galėtų pasirodyti vienas. Kaip rašo Bernardas, toks vienuolis snaudžia per bendras pamaldas, tačiau mielai pasilieka po jų vienas bažnyčioje, kad paprasti ir naivūs žmonės imtų tikėti jo pamaldumu ir atsidavimu bei jį girtų.

Būdamas priklausomas nuo kitų nuomonės, toks asmuo yra įsitikinęs, jog tikrai yra už kitus geresnis, todėl sakomus mandagumo ar pataikūniškus komplimentus jis traktuoja kaip užsitarnautus ir pagrįstus. Ir tai vadinama išpuikimu – penktuoju puikybės laipsniu, kuris veda link šeštojo – nepamatuoto pasitikėjimo savimi.

Savo ypatingumu įtikėjęs išpuikėlis stengiasi užimti garbingiausias vietas, pasisakyti pirmas. Jis atvyksta neprašytas, kišasi į svetimus reikalus, ima keisti tvarką, kvestionuoja sprendimus, niekais verčia visa, kas ne jo padaryta. Jis teisia teisėjus, įtarinėja tuos, kurie abejoja jo kompetencija, niekina paprastus darbus, jaučiasi esąs pašauktas tik dideliems darbams. Įspėtas ar pamokytas toks asmuo ima kalbėti pagiežingai, ir tai reiškia, jog žmogus nusirito iki aštunto puikybės laipsnio – nuodėmės gynimo.

Pasak Bernardo, yra daug būdų nuodėmei pateisinti: kaltinant kitus, švelninant aplinkybes, slapstantis už geros valios ir t.t. Toks asmuo nekalba tiesos apie savo vidines nuodėmes, kadangi jis neigia ir tas, kurios yra viešai matomos. Tai reiškia, jog pasistūmėjo iki devinto puikybės laispnio – melgango nuodėmių pripažinimo.

Labiausiai pavojingas dalykas yra įnirtingas nuodėmių teisinimas, pasireiškiantis per išpuikusį ir melagingą jų išpažinimą. Apsimestinis prisipažinimas, atgailos teatras su ašaromis, rypavimu ir nuolankumo gestų atlikimas, išgalvotų dalykų kalbėjimas tokiam yra tik klastingas būdas išvengti atsakomybės už žinomas nuodėmes, taip sukuriant gražaus viešo prisipažinimo įspūdį, kuris iškreipia ir tiesą, ir neišreiškia vidinės atgailos.

Apsimestinis, „išpuikėliškas“ nuolankumas atitolina žmonių pasmerkimą ir pasibjaurėjimą, bet neatlaiko net ir menkiausios kritikos ar bausmės, nes tuojau pat pratrūkstama pykčiu ir pasipriešinimu. Siaubingą gėdą išgyvena išpuikėlis, kai jo gudrybės tampa atskleistos. Jis praranda ramybę, šlovę, tačiau nepergyvena dėl nuodėmės, todėl reaguoja beviltišku maištu, kuris yra dešimtasis puikybės laipsnis.

Savo svarstymuose šv.Bernardas kalba apie vienuolius, tačiau jie tinka ir pasauliečių gyvenimui, todėl ne tik peržengęs dešimtąjį puikybės slenkstį vienuolis, bet pasaulietis nusirita į vienuoliktąjį puikybės laipsnį – beatodairišką, lengvą nuodėmių darymą. Išmestas ar išėjęs iš vienuolyno asmuo, maištaujantis prieš tikėjimą pasaulietis papuola į palaidumą ir neapykantą Dievui. Patarlių knygoje rašoma, kad kai bedievis įpuola į nuodėmių gelmę, ima nekęsti. Jis nebeturi nei gėdos, nei baimės; nei brolių, nei vyresniųjų, kuriuos gerbtų ir klausytų, todėl leidžiasi į visišką savivalę, tenkina savo aistras, tačiau dar turi kažkokią pagarbą ir baimę Dievui, todėl jo valia dar susvyruoja prieš įvykdant nuodėmę. Tačiau kaip brendant per upės gelmę bangos apsemia žmogų, taip nuodėmių sūkurys nusineša nusidėjėlį į priklausomybę ir įpratimą, kurie liudija, jog pasiektas yra dvyliktasis ir paskutinis puikybės laiptelis į pragaro gelmę.

Žmogaus protas užmiega, kai užsidega aistros, vis labiau ir labiau jis darosi savo nuodėmių vergas, todėl kaip išprotėjęs ima savyje teigti, jog Dievo nėra. Stovintys puikybės laiptų viduryje dar išgyvena sąžinės skausmą ir proto prašviesėjimus, baiminasi amžino pasmerkimo, bando kovoti. Ant žemiausio puikybės laipto stovintys be trukdžių ir lengvai skuba į velnio glėbį. Tie kas kopia dorybių laiptais aukštyn link gyvenimo ir išganymo, juos paskatina meilė. Einantys žemyn aistrų pakopom yra skatinami niekingumo ir iškrypėliškumo. Vieniems saugumo suteikia tiesa, o kitiems – apakimas, todėl pastarieji praranda Dievo baimę ir ima jo nekęsti.

Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.

Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.

Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.

Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.

Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.

Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.

Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.

Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų  altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.

Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.

1. Pradėti dieną su malda (ypatingai į švč.M.Mariją), apžvelgiant būsimus reikalus ir prašant Dievo palaimos, bei keleto Šv. Rašto eilučių paskaitymu. Rytas yra blogiausia dienos dalis, sunku išsiristi iš lovos, reikia daug dalykų paskubomis nuveikti, tačiau su Dievu pradėta diena reiškia, jog pakvietei jį į savo gyvenimą.
2. Kiek leidžia galimybės, reikia stengtis būti mielam su kitais ir savo paties atžvilgiu, nors tenka ir įpulti į pasaulio chaoso ir susipriešinimo jūrą. Taip išpildysi pagrindinį Dievo įsakymą mylėti kitą kaip save patį.
3. Reikia naudotis progomis ir galimybėmis liudyti tikėjimą kasdienybėje ne tik savo aplinkoje, tačiau ir per socialinius tinklapius, dalijantis nuorodomis, mintimis, pavyzdžiais, straipsniais su kitais vartotojais.
4. Reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį draugiškumo su kitais linkme, ypač šeimos atžvilgiu, nes be artimųjų ir draugų pasaulis taptų siaubinga vieta.
5. Reikia ieškoti galimybių kalbėtis apie Dievą pirmiausia su bendraminčiais, kad nesijaustumei vienišas ir pasidalintumei tuo, kas tau svarbu ir esminga, ne tik namuose, tačiau ir kitose aplinkose, taip pat ir su kitokių įsitikinimų žmonėmis.
6. Reikia kasdien ką nors kad ir menko paaukoti Dievui ir kitiems žmonėms.
7. Kasdien reikia stengtis padaryti kad ir nedidelius gerus darbus, patarnavimus kitiems.
8. Dienos pabaigoje reikia stengtis atlikti sąžinės sąskaitą, darbų įvertinimą, suprasti kas gero ar blogo įvyko, pakoreguoti planus. Reikia padėkoti Dievui už viską, atsiprašyti už klaidas ir prašyti gero poilsio kitos dienos gražioms pastangoms.
Beje.
Kas savaitę:
Sekmadienį drauge su šeima dalyvauti šv.Mišiose ir kartu poilsiauti,
Rasti laiko adoracijai ar ilgesnei maldai,
Rasti laiko šeimos nariams ir draugams,
Paaukoti maisto ar pinigų vargstantiems.

Kas mėnesį:
Priimti Atgailos sakramentą,
Perskaityti nors vieną religinę knygą,
Prisidėti kaip savanoris prie gerus tikslus turinčios organizacijos veiklos,
Sudalyvauti renginyje, kur autoritetingi ir protingi žmonės pasisako.

Kasmet:
Išsiruošti į piligriminę kelionę,
Sudalyvauti rekolekcijose.

Sakytumei, keistas klausimas. Juk jis buvo plakamas, mušamas, išsekintas, prikaltas. Tokių sužeidimų žmogaus kūnas negali atlaikyti ir nenumirti. Jis buvo nežmoniškai nukankintas. To turėtų pakakti atsakymui.

Visgi nuo seniausių laikų tęsiasi diskusijos, nuo ko konkrečiai Jėzus mirė. Atrandame daug nerealių aprašymų, mitų ir perdėtų interpretacijų. Savo nuomonę turi ir medikai bei mokslininkai.

Viena aišku, jog tuo metu buvo jau gan šilta, Jėzui nedavė gerti, jis prakaitavo vedžiojamas po miestą, smarkiai nukraujavo krauju prakaituodamas, plakamas, susižeisdamas nuo parpuolimų ir mušimų, nešdamas kryžių (apie 50 kg), apnuogintas ir prikaltas prie jo, išgyvendamas siaubingą psichinį stresą. Biblija liudija, jog Jėzus buvo sąmoningas iki paskutinio atodūsio, todėl jautė viską, kas vyko.

Yra trys nuomonės, nuo ko mirė Jėzus: nuo uždusimo, nuo nukraujavimo, nuo infarkto plyšus širdžiai. Galėjo būti visos priežastys kartu… Dusimą įtakojo tai, jog jis buvo nukryžiuotas tokioje pozicijoje, kuri priverčia orą iškvėpti ir neleidžia įkvėpti, nes norint įkvėpti, reikėjo stotis ant prikaltų sopančių pėdų. Fizinis skausmas, dusimas, nukraujavimas, nežmoniška įtampa, bet dar labiau visų laikų žmonių nuodėmių, neteisybių ir niekuo nepagrįstos paniekos Dievui išgyvenimas, privedė prie širdies raumens plyšimo.

Kareiviui perdūrus Jėzaus šoną, iš jo ištekėjo kraujo ir vandens. Kraujas galėjo atsirasti dėl dviejų priežasčių: nuo plakimo buvo suvarpyta ne tik Jėzaus nugara, bet ir plaučiai, į kuriuos pateko kraujo; plyšus širdžiai kraujo išsiliejo į širdiplėvės ertmę; perverta buvo krūtinplėvės ertmė, kurioje yra serozinio skysčio . Šiaip ar taip, tai buvo nežmoniškas teisiojo nukankinimas.

Sutinkame pakankamai pavyzdžių, kai žmonės miršta nuo infarkto susinervinę, labai sielodamiesi. Bet kas gali suprasti Išganytojo sielvartą, užnešant visų laikų ir viso pasaulio nuodėmes ant kryžiaus, kai per įsikūnijimą susivienijęs su visa žmonija perėmė ant savęs visą nuodėmės ir bausmės siaubą.