Rugsėjo 14 d. Romos Katalikų liturgijoje – Kryžiaus išaukštinimo šventė. Kryžius – Jėzaus pasiaukojimo, jo gailestingumo, mūsų išgelbėjimo, krikščionių tikėjimo  ženklas.

Laikui bėgant gyvenimo įvykiai, įžvalgos ir išgirstos kitų mintys naujai nušviečia Kryžiaus paslaptį. Šiais metais lankantis Romoje visiškai atsitiktinai užklydau į Sant’Andrea al Quirinale bažnyčią prie Italijos Respublikos prezidentūros. Ten užtikau Nukryžiuotojo skulptūrą.

Kristaus kryžiaus akivaizdoje visada suvirpa širdis, tačiau šioje bažnytėlėje kažkaip ypatingai. Kaip apaštalams degė širdis einant su prisikėlusiu Jėzumi į Emauso kaimą, taip ir čia liepsnojo širdis to kryžiaus artumoje. Ne visada taip būna. Kažkas ypatingo: vidiniai traukė, užlaikė, jaudino, skatino pasimelsti ir pamąstyti – Kristus kalbino sielą.

Gyvenime tokį įspūdį prie Kryžiaus buvau pajutęs tik Vandžiogalos bažnyčioje, kurioje yra malonėmis garsi Nukryžiuotojo skulptūra, jau daugiau kaip tris šimtmečius gerbiama ir liudijanti išklausytas maldas, suteiktą malonę prašantiems. Praeitą vasarą išgirdau pasakojimą, jog moteris, kuri yra gydytoja, pati sunkiai sirgdama buvo išgydyta prie maloningoje Kryžiaus Vandžiogalos bažnyčioje.

Kryžiaus simbolio esmė yra visur ta pati, gal tik nevienodai meniškai išreikšta. Tačiau kaip šv.Pranciškui Asyžiečiui San Damiano bažnytėlėje iš kryžiaus prabilo Viešpats, taip ir daugelyje vietų Viešpats prabyla į savo žmones. Gal ne tiesiogiai, ne akivaizdžiai, tačiau širdyje, per stebuklingus ženklus ir išklausytas maldas. Taip jis parodo, jog neapleido savųjų, lydi savo globa.

Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.

Tokios išvados priėjau, kad geriau kunigystės nenorėti, nes tas, kuris nori, nežino, neišmano, ko nori, kadangi didelę atsakomybę ir vargą užsikrauna ant savo galvos. Kas labai nori būti kunigu, ko gero nori kažkokios naudos arba yra naivus. Blaivaus proto ir dievobaimingas vyras bijos ir vengs tapti kunigu, juo labiau vyskupu. Eina gandas, kad naujasis Kauno arkivyskupas Lionginas kelis kartus atsisakė priimti vyskupystę, kol nepareikalauta, ir paskui nenoriai priėmė Kauno metropoliją.

Nuo kunigystės geriau bėgti, nes atsiranda didelė atsakomybė prieš Dievą už daug žmonių: ką pasakei, ką padarei, ir ko nepasakei, ko nepadarei. Kunigas yra tarsi ant kalno stovintis miestas, kuris yra iš visur matomas ir nuolat priešų puolamas. Tai jo gyvenimą padaro neįmanomą.

Jis yra dėl visų, tačiau ir niekieno, kaip sovietinių laikų nuosavybė, be savo šeimos, pasmerktas vienatvei bei vienas kapanotis iš sunkumų, ir tik Dievas bei darbas gali paguosti, ir ne visi pasaulietiniai būdai pailsėti yra tinkami.

Kunigas yra tarp žmonių ir vyskupo tarsi tarp kūjo ir priekalo, iš abiejų pusių spaudžiamas,  jis nėra savas nei čia, nei ten. Tai kunigystę padaro dar sunkesnę, ypač jei kunigas turi tvirtą sąžinės ir tikėjimo stuburą.

Kunigystė turi vytis savo kandidatus per įvykius, šventų kunigų ir vyskupų, pamaldžių žmonių raginimus, gal net per dvasinius regėjimus, stiprias pagavas kaip apaštalo Pauliaus atveju, kad aiškiai ir stipriai pasireikštų Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“.

Iš tikrųjų, tikintis vyras turėtų apsispręsti kunigystei tarsi mirties ir viso gyvenimo aukos nuosprendžiui, turėdamas aiškų paties Dievo paraginimą, garantiją ir malonę, nes šis pašaukimas yra panašus į kietą riešutą, kurio kiautas tvirtas, luobelė karti, o branduolys – saldus, pasiekiamas dažniausiai tik po mirties…

Tokiam pasiryžėliui derėtų patarti, kad geriau prieš seminariją įgyti kurį nors pasaulietinį išsilavinimą ir būti puikiu specialistu kurios nors profesijos srityje, kad esant poreikiui galėtų gyventi iš savo rankų darbo, būdamas nepriklausomas nuo turtuolių ar politikų, nesitikėdamas nieko iš neturtingųjų, galėdamas išvengti ir kitų sluoksnių šantažo.

Pasitaiko atvejų, kad kurį nors studentą atleidžia iš seminarijos. Būna, kad vertai, bet jei ir be reikalo, tai belieka jį padrąsinti: eik ir džiaukis, kad atėmė iš tavęs tokį kryžių, nes jo dar nesupranti, o kai suprasi, dar ir padėkosi. Kaip rodo patirtis, visi iš kunigo reikalauja padidintos atsakomybės. Žinoma, jei kas prarado pašaukimą jį turėdamas, tuomet irgi laimingas nebūna.

Dabar gi tiems, kurie pridėjo ranką prie arklo, kitaip sakant prie altoriaus, nėra ko dairytis atgal, belieka melsti pašaukimo sustiprinimo ir ištvermės, su kantriu pasišventimu priimant kunigystės kryžių.

Interneto platybėse pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matosi šokantys scenoje du kunigai. Laukiant, kas pasimatys vaizdo įraše, visokios neramios mintys sukosi galvoje, nejau kokie dviprasmiai vaizdeliai, kokie nors elito numylėtiniai susikabinę šoka. Nuogąstavimai nepasiteisino, nes  čia pavaizduotas normalus liaudiškas airių patrepsėjimas. Kaip sakoma, kunigėliai ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Visgi pramogiškumo dvasia braunasi į kunigų tarnystę, ją nustelbia ir iškreipia.

http://www.cruxnow.com/life/2014/10/23/dancing-priests-become-internet-sensation/

Ta proga verta pažiūrėti kito kunigo liudijimą, nes jis buvo miręs, pateko į Dievo teismą ir buvo pasmerktas į pragarą. Dėl ko taip atsitiko? Žmonės tikisi, jog kunigas bus dar vienas vaikinas, pasaulietis, „saviakas”, kuris neštų „taiką, meilę ir džiaugsmą”, bet ne moralę, dogmas ir Bažnyčios Mokymą. Tie trys pirmi yra populiaru ir pelninga. Kunigas stengiasi žmonėms patikti, kalba kas jiems patinka, o ne tai, ką Dievas nori jiems pasakyti. Todėl jo laukia atsakomybė už pražuvusias sielas, su jomis keliaus į pragarą.

https://www.youtube.com/watch?v=HQ-OrT-yPDc

Kuo toliau, tuo sunkiau Velykų proga įsigyti krikščioniškų atviručių. Keliuose knygynuose radau visą įvairovę zuikučių, triušiukų, viščiukų, kiaušinių atvaizdų. Kad bent avinėlio būtų, jei jau ne Kristaus, jei jau taip visi pasinešę į žvėrelius.

Kaip susijęs triušis su Velykomis? Ogi niekaip, ar gal priešinga prasme. Tai velnio sumanymas per jo kontroliuojamus apsėstus ir naivius žmones pasityčioti iš Velykų tikrosios prasmės.

Zuikis eilėje religijų ir mitologijų yra demono simbolis. Kita vertus, šiais laikais jis yra tapęs ir palaidumo bei ištvirkimo simboliu, kurį mielai pasitelkia pornografijos pramonė.

Žinoma, zuikiai dėl to nėra kalti, nes ir jie yra Dievo kūriniai, sukurti geri, tačiau žmogaus nuodėmės padaryti blogi, kai švelnus padarėlis tampa nuodėmės kauke ir ginklu prieš tikėjimą.

Jėzaus mirtis kelia daug klausimų, ypač: kodėl Dievas leido pralieti nekaltojo kraują? Nejau neužteko žodinio permaldavimo už nuodėmes, kodėl jam reikėjo būtent Sūnaus gyvybės aukos?

Kad galėtume tai suprasti, turime žinoti, jog visiška vienybė ir tobulas pasivedimas Dievui yra vienintelė teisinga žmogaus egzistencija. Dalykas tas, kad po nuopuolio žmogus nebesugeba pilnai susivienyti su Kūrėju ir jam save pavesti. Dievo Sūnus tapo žmogumi, atėjo į nuodėmės sužeistą ir Dievo neturintį pasaulį, kad parodytų visiško atsidavimo Dievui pavyzdį ir mums padėtų tai pasiekti.

Šis Jėzaus troškimas įsiūtino tuometinius žmones, jie visais būdais bandė tai sutrukdyti ir paneigti, nes jie netikėjo tokia vienybe arba buvo įsitikinę savais būdais būti arti Dievo. Tačiau Jėzus liko iki galo, net per didžiausius sunkumus ištikimas ir atsidavęs dangiškajam Tėvui.

Kristaus aukos esminė prasmė – tai jo išlikimas ištikimu Dievui net sunkiausiose aplinkybėse. Jis buvo klusnus ir ištikimas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties, kaip sakoma šv.Pauliaus Laiške filipiečiams (2,8). Taip atsidavęs savo Tėvui galėjo būti tik Sūnus.

Kaip mūsų geri veiksmai teigiamai veikia aplinką, kurioje esame, ir padeda kitiems žmonėms tapti geresniais, taip dar labiau Jėzaus ištikimybė Dievui yra toks stiprus gėrio poelgis, jog negali nedaryti poveikio mūsų mąstymui ir elgesiui. Jėzus sakęs, jog iškeltas ant kryžiaus jis visus patrauks prie savęs.

Kristaus ištikimybė Dievui buvo ne tik Dievo Sūnaus poelgis, tačiau ir žmogaus, nes tas poelgis buvo įvykdytas žmogiškoje prigimtyje. Todėl kiekvienas, kuris per tikėjimą artinasi prie Kristaus, per malonę tampa viena su juo, su jo ištikimybės ir atsidavimo Tėvui poelgiu, tampa Kristaus poelgio ir nuopelnų dalininku. Kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui per jo Sūnų, tuo daugiau gėrio laimi sau ir kitiems, jame atsiranda sugebėjimas ir akstinas daryti gėrį.

Nuo to karto mūsų išganymo sąlyga yra tik vienybė su Kristumi per tikėjimą į jį, patvirtinant tikėjimą  darbais, nes tikėjimas be darbų būtų tuščias ir save neigiantis reiškinys. Todėl kaip kaliniui laisvė reiškia išsivaduoti iš grandinių ir kameros, taip krikščioniui išsivaduoti iš blogio ir nutolimo nuo Dievo reiškia atsisakyti nuodėmės, kuri iš esmės paneigia žmogaus vienybę su Kristumi ir atsidavimą Dievui.

Kristaus malonė nėra bevaisė, nes ji pasireiškia visokeriopu teisumu ir teisingumu, gerais poelgiais Kristuje. Dievo malonė pasireiškia savo vaisiais, t.y. žmogaus elgesiu tiesoje ir meilėje. Todėl kas neneša gerų vaisių, tas nėra atpažįstamas kaip Jėzaus mokinys, jame nėra tiesos ir amžinai pasiliekančio gyvenimo.

Kad vienybė su Kristumi ir dalyvavimas jo atsidavime Tėvui būtų įmanomi, tikintieji kas savaitę dalyvauja Kristaus aukos sudabartinime – Mišiose, klausosi Dievo žodžio, praktikuoja sakramentus, eina atsivertimo ir atgailos keliu, nes tai įveda žmogų į malonės pasaulį, įgalina sekti Kristumi ir visiškai atsiduoti Tėvui, t.y. atsirasti teisingoje egzistencijoje. Toks supratimas ir laikysena brandina jame ne tuščią davatkiškumą, tačiau tikrą tikėjimą, per kurį asmuo vienijasi su Kristumi ir su juo pasiveda Tėvui.

Judas buvo apsukrus ir gobšus žmogus. Keista, kad Jėzus jį pasirinko. Tiesa, Jėzus pasirinko ir kitą į jį panašų – muitininką Matą, tačiau tasai labai pasikeitė. Judas, deja, ne. Priešingai nei kiti apaštalai, Judas netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.

Paradoksas, kad pačiam nesąžiningiausiam buvo patikėta apaštalų kasa, iš kurios buvo šelpiami vargšai ir tenkinami keliaujančių apaštalų poreikiai. Kaip skaitome Šv.Rašte, Judas išvaginėjo kasą. Ypač tai paūmėjo paskutiniaisiais mėnesiais, kai Jėzus išėjo į atvirą konfliktą su Izraelio religiniais lyderiais.

Judas planavo Jėzaus tapimą karaliumi ir užimti gerą vietą, tačiau patirdamas jo nesibaigiančias keliones, girdėdamas jo kalbas ne apie žemiškąją, tačiau dangiškąją karalystę, suprato, jog jo svajonėms nelemta išsipildyti. Pasak palaimintosios Kotrynos Emerich regėjimų, Judas gan greitai tapo Jėzaus priešininkų šnipu, pranešdamas jiems visus įvykius ir kalbas, norėdamas pelnyti jų palankumą ir naudos. Paskutinėmis dienomis jis tiek nualino kojas bėgiojimu su pranešimais pas vyriausiąjį kunigą ir sinedrioną, kad beveik jų nebejautė.

Emerich teigia, kad būtent Judas labiausiai ir įkalbinėjo kunigus susidoroti su Jėzumi, nors jie nebuvo linkę imtis radikalių priemonių, labai abejojo ir baiminosi. Matydami tokį niekingą žmogų, kunigai atvirai demonstravo jam panieką, rodė nepasitikėjima, ir vengė būti įveliami į jo sugalvotas aferas.

Judo tragedijos kuliminacija prasidėjo tuomet, kai Paskutinės Vakarienės ir pirmosios Mišių aukos metu jis šventvagiškai priėmė Šv.Komuniją. Kaip rašoma Biblijoje, po šio veiksmo jis tapo apsėstas piktosios dvasios, pašokęs išlėkė iš vakarienės menės pas savo sėbrus į sinedrioną. Jis žinojo, jog tai paskutinis jo šansas išduoti Jėzų ir pasipelnyti, nes vakarienės metu jis buvo atskleistas apaštalų akivaizdoje kaip išdavikas. Jis prarado pasitikėjimą jų akyse.

Tokius argumentus jis išsakė ir kunigams, girdi, jis tapo atskleistas, todėl dabar yra paskutinis šansas Jėzų suimti, nes buvo tik su keliais savo mokiniais, o minios grįžo į savo namus švęsti Velykų, todėl nebūtų galėjusios apginti Jėzų.

Už išdavimą Judas pareikalavo pinigų, todėl kunigai jam atseikėjo trisdešimt sidabrinių. Tiek tuomet kainavo vergas. Judas pardavė Jėzų už vergo kainą. Tai buvo paskutinis jo šansas pasipelnyti, nes nebegalėjo likti apaštalų tarpe ir vagiliauti iš jų kasos.

Po šio poelgio jis liko vienas, juo nepasitikėjo apaštalai, niekino ir kunigai. Jis susipainiojo savo planuose, nebežinojo ko griebtis. Niekingas poelgis, nepasitvirtinę išskaičiavimai, vienatvė ir piktųjų dvasių apsėdimas ėmė reikštis nervų pairimu, panika ir depresija.

Išdavikas įkliuvo, jam nebebuvo kur trauktis. Jėzus jo neapgintų, o jo priešai jį šantažavo ir grasino, jei toliau nebūtų bendradarbiavęs. Taigi, prižiūrimas fariziejų tarnų jis privalėjo grįžti ir įsitikinti, kur yra Jėzus, kad kareiviai galėtų lengviau jį areštuoti. Pasirodo, jo ten nebebuvo, pasitraukė į Alyvų Kalną, kur mėgdavo buvoti ir melstis.

Judas matė Jėzaus stebuklingus sugebėjimus nepastebimai pasišalinti iš minios, todėl patarinėjo kunigams ir kareiviams, kaip reikia jį apsupti. Tačiau ir pats buvo nemažiau stebimas ir saugomas, nes buvo nepatikimas žmogus, siekęs vien pasipelnymo.

Atėjus į Getsemanės sodą Judui ir būriui kareiviui, apaštalai iš tolo pamatė degančius fakelus ir suprato jų tikslus. Apaštalas Petras ėmė organizuoti savigynos būrį. Jėzus pirmas išėjo ir pats prisistatė, kad apsaugotų apaštalus.

Išdavystės ženklas, sutartas su kareiviais, buvo pabučiavimas. Kai Judas priėjęs tai padarė, Jėzus jam pasakęs, jog pabučiavimu jį išduodąs ir įvykdo tokį blogį, jog geriau jis būtų negimęs. Tuo tarpu kareiviai apsupo Jėzų.

Atlikęs savo niekingą darbą, niekam nebereikalingas, Judas pasileido į Hinomo slėnį, kuris buvo Jeruzalės sąvartynas, pilnas visokių šiukšlių ir nešvarumų. Vėliau prislėgtas savo poelgio dar bandė grąžinti kunigams sidabrinius, bet išjuoktas jų, netekęs prasmės vėl pasitraukė į tą slėnį, kuris buvo pranašų prakeiktas, nes kažkada izraelitai jame savo vaikus aukojo stabams.

Jo ausyse skambėjo prakeikimo žodžiai Kainui, kuris užmušė savo brolį Abelį. Jam prisiminė istorija apie Dovydo sūnų Absalomą, kuris sukilo prieš tėvą ir norėjo jį užmušti, tačiau bėgdamas plaukais įsipainiojo į medžio šakas ir tapo kareivių nudurtas. Šį prakeikimą jam šnabždėjo demonai ir jis pats jį priėmė: nusirišo nuo juosmens virvę ir pasikorė ant šakoto medžio, kaip Absalomas pakibo ant šakų.

Nesenai skaitinėdamas dvasinę literatūrą užtikau M.Marijos apsireiškimo La Salet vietovėje istoriją. Tai vienas iš nedaugelio apsireiškimų, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi kaip autentišką. Pavyzdžiui, Šiluvos legendų perduodamas apsireiškimas nėra kanoniškai ištirtas ir patvirtintas. Per piemenėlius duota Marijos žinia buvo labai paprasta, tinkanti ir šiomis dienomis:

1. Atsiversti (iš bedievybės ir sunkių nuodėmių),
2. Sekmadienį švęsti, nepaisant oro ir darbo sąlygų dalyvauti šv.Mišiose,
3. Rytą ir vakarą melstis nuoširdžiai bent „Tėve mūsų” ir „Sveika Marija”,
4. Neburnoti prieš Dievą ir jo Sūnų ypač ištikus sunkumams.

Švč.Motina pasakojo piemenėliams, kaip ji dalyvauja teisingumo ir gailestingumo tikrovėje: savo maldomis ji apeliuoja į savo Sūnaus gailestingumą ir sulaiko jo teisingumo „sunkiąja ranką”, kuri prislegia nusidėjusius žmones. Ji apsireiškė veidą uždengusi savo rankomis, raudodama, nes jau pavargo užtarti žmones, kurių nedėkingumas ir abejingumas yra baisaus masto.

Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis

Ne kartą buvau klausimas, įdomu teologiškai, ne pirma karta sutinku, kad dvasininkas prakeikia. Vaizdo įraše lenkų kun.Natanek jį persekiojančius žurnalistus palydi smūgiu į kamerą ir prakeiksmu: „Viešpats su jumis! Viešpatie atleisk, pirmą kartą (prakeikiu). Dievo prakeikimas tenužengia ant jūsų dabar ir per amžių amžius”. Tuos žodžius tardamas žegnoja prakeikiamuosius.  Iš internetinių komentarų sužinome, jog šį reportažą organizavusiam TVN televizijos žurnalistui gyvenimas smarkiai susikomplikavo.

https://www.youtube.com/watch?v=f84pXeXVhgs

Jėzus mokęs, jog reikia laiminti, bet ne keikti, mylėti priešus, tačiau tai nereiškia, jog pritariame piktadariams ir kad atsižadame teisingumo. Jis pats Jeruzalei skelbęs prakeikimą „neliks akmens ant akmens”, šventykla bus sugriauta. Taip ir įvyko. Kitu atveju Jėzus prakeikė nevaisingą figmedį, kuris nudžiuvo. Jis daugybę kartų išsakė priekaištų ir prakeiksmo žodžius fariziejams.

Apaštalo Petro pasakytas prakeikimas užmušė du nesąžiningus sutuoktinius, kaip skaitome Apaštalų Darbuose. Apaštalas Paulius sakęs, jog įspėtas ir nenorintis taisytis tikintysis turi būti atiduotas velniui. Buvau susidūręs su atveju, kai vienas apšmeižtas klebonas prakeikė nusikaltusią parapijiečių šeimą, kuri vėliau sulaukė didelių bėdų.

Garsus atvejis, kai 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Dam aikštėje, Templierių ordino magistras Žakas de Mole degdamas ant laužo prakeikė egzekuciją suorganizavusį ir stebėjusį Prancūzijos karalių, kuris dėl turtinių sumetimų apšmeižė ir sunaikino ordiną, ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, šaukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jie stos prieš Dievo teismą. Magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, į jo karstą per bažnyčios langą trenkė žaibas, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga palaužė karalių Pilypą IV Gražųjį. Girdėdamas prakeikimą karalius gailėjosi, kad prieš sudeginimą neišpjovė magistrui liežuvio.

Jėzaus, Petro, Pauliaus ir kiti atvejai liudija, jog prakeikimas gali pasireikšti kaip Dievo galia paremta teisingumo ir atlygio ištarmė. Tą ištarmę gali ir neretai privalo paskelbti Dievo tarnai. Beje, Biblijoje labai vertinamas tėvų palaiminimas, o ne vienerių metų patirtis leidžia tvirtinti, kad tėvų prakeiksmas liūdnais padariniais lydi nusikaltusius tėvams vaikus.

Biblijoje sutinkame tekstų, kurie byloja apie palaiminimo sąlygas. Be abejo, palaiminti yra visi tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Tačiau randame ir kai kurias įdomias aplinkybes. Antai Abraomas priėmė ir vaišino tris angelus, kurie jį palaimino ir pažadėjo sūnaus gimimą, kurio jis per visą gyvenimą troško. Jo sūnus Izaokas senatvėje prieš palaimindamas pirmagimį liepė pagaminti troškintos žvėrienos. Tai nėra tuščias dalykas, nes laiminantis tėvas turi būti geros nuotaikos, patenkintas. Panašiai Abraomas davė kunigui Melchizedekui dešimtinę nuo savo turto ir buvo jo palaimintas.

Tam tikra prasme galima klausti, ko vertas nelaimingo kunigo, tėvo ar motinos palaiminimas atbula ranka? Tenka susidurti su tėvų prakeiktais vaikais, kurių gyvenimas susikomplikavo.

Žmonės intuityviai tai suvokė, todėl stengėsi, kad laiminantysis būtų geros nuotaikos ir  nuoširdus. Lietuviškoje kultūroje išliko paprotys vaišinti ir apdovanoti kalėdojimo metu, per Krikštą ar Santuoką atnešti auką ir vaišių nuo šventinio stalo. Prieš vestuves laiminantys tėvai pasodinami ant kėdės, bučiuojamos jų rankos. Pagarba ir vaišingumas yra svarbios palaiminimo aplinkybės.

Žinoma, galų gale visus palaiminimus ir prakeikimus leidžia Dievas, kuris vienintelis yra teisingas teisėjas. Net jei kunigas būtų  sunkioje nuodėmėje prieš Dievą, kaip moko sakramentinė teologija, jo atliekami bažnytiniai palaiminimai yra tikri. Neteisaus kunigo prakeikimai dėl dalykų, kuriais jis pats kaltas, būtų nesusipratimas, reikštų, jog ir jis save prakeikia. Visgi jei kunigas prakeikia Dievo vardu už neteisybę, daromą blogį, bedievybę, verta susirūpinti, nes tai Dievo bausmės ir atlygio pranašystė, įspėjimas, kuris anksčiau ar vėliau išsipildys.

Daug blogybių liautųsi ar sumažėtų, jei kunigai dažniau pranašautų Dievo atlygį, jo vardu smerktų piktadarius ir jų žodžius patvirtintų Dievo Apvaizda kasdieniame gyvenime. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Daugumas kunigų tikrai yra geros širdies, net ir patys nukentėdami, neskuba tarti prakeikimo maldos, šaukdamiesi Dievo pagalbos ir teisybės.

Kunigas Kristaus galia ir savo malda gali atšaukti ir permaldauti visus prakeikimus, kai atsivertimu, atgaila, atsiteisimu, doru ir pamaldžiu gyvenimu žmogus panaikina prakeikimo priežastį.

Jei norime suprasti, kas yra ateizmas ir pagal jį sutvarkyta visuomenė, pažvelkime į Šiaurės Korėją. Ten jau 70 metų valdo ateistai. Bendrai paėmus, nuo ateistinės komunistų valdžios nukentėjo apie 150 milijonų žmonių, todėl ateizmą reikia įvardinti kaip pavojingiausią ir labiausiai žmonijai nusikaltusią ideologiją, o ateistus – kaip labiausiai žmogiškumą ir sąžinę praradusius asmenis.

Statistikos byloja, kad kuo mažiau katalikų šeimoje, visuomenėje, tuo daugiau smurto ir nenormalumų. Ir atvirkščiai, kuo labiau pamaldus žmogus, tuo labiau taikus ir doras. Tikinčiose šeimose yra daugiau pagarbos vienas kitam, tokios šeimos yra labiau pavykusios, jose mažiau psichinių ir kitokių susirgimų.

Statistikos liudija, kad nesaugiausia gyventi yra susidėjus ir su netikinčiu žmogumi. Tokia konfigūracija yra smurto ir nusikaltimų šaltinis.

Kalėdų išvakarėse, sušvitus Vakarinei žvaigždei (Lietuvoje kažkur apie 16 val.) galima pradėti Kūčių vakarienę. Joje paprastai dalyvauja šeimos nariai, giminaičiai, draugai, bet galima ir reikėtų pakviesti tuos, kurie yra vieniši.

Prie stalo paliekama bent viena laisva serviruota vieta prisimenant mirusius artimuosius, ir, jei reikėtų, priimti netikėtą svečią. Laisva vieta primena ir mūsų atvirumą Dievo atėjimui, kad jei šv. Šeima pasibelstų į mūsų duris, ji nebūtų išvaryta kaip kadaise į nakties tamsą ir šaltį. Tai svetingumo, atvirumo ir dosnumo ženklas.

Ant Kūčių stalo padėti sakraliniai Kalėdų simboliai rodo, kad savo pobūdžiu tai yra šventas susibūrimas, tai nedažnas savo pobūdžiu šeimos liturgijos pasireiškimas. Namų liturgijos atvejai yra ir šie: tėvų palaiminimas vaikams prieš ypatingas gyvenimo pogas, bendrai kalbamas Rožančius, giedamos Marijos valandos, maldos prieš mirusiojo šarvonės ar minėjimų metu, geduliniai pietūs ir t.t.

Kūčios yra pasninko diena, todėl ir Kūčių vakarienės valgiai yra pasninkiški, t.y. be gyvulinės kilmės produktų, pavyzdžiui, be mėsos ir pieno produktų. Pasninkas šiuo atveju  savo prasme yra labai ekologinis ir reiškia, jog tokios didingos šventės proga joks Dievo kūrinys neturi būti skriaudžiamas, ir jog išgelbėjimas atėjo visai kūrinijai. Tai reiškia ir pagarbą tradicijos nešamam pasakojimui, jog Jėzus gimė apsuptas gyvulėlių.

Valgių turėtų būti bent dvyliką. Šis skaičius simbolizuoja Dievo veikimo, palaiminimo pilnatvę, dvylika Izraelio giminių ir  dvylika apaštalų. Kyla daug diskusijų, ar tinka per Kūčias naudoti vyną. Lietuvių tradicijoje vyno nebūta, tačiau teologinė simbolika ir kaimyninių šalių papročiai lyg ir pateisintų jo naudojimą. Asmeniškai pasisakyčiau prieš vyno naudojimą, bet nuodėmės tikrai nebūtų tiems, kurie saikingai jo naudos.

Tiktų Kūčių maldas atlikti ir plotkelę laužyti prieblandoje, degant tik žvakėms. Deganti žvakė skelbia Jono evangelijos prologą, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Šviesa atėjo per šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę, per geros valios žmonių širdis.

Kalėdų emocionalumas truputį klaidina, nes Kristus ėjo toliau: paguldytas ant ėdžių medžio vėliau buvo paguldytas ant kryžiaus medžio. Kalėdos yra labai velykiškos, todėl ant Kūčių stalo šviečia ne tik žvakė, tačiau dedamas ir kryželis.

Ant Kūčių stalo padedama ir pašventinta duona – plotkelė, kalėdaitis. Žodis Betliejus reiškia „duonos namai“, primena Kristaus gimimo vietą. Ne tik. Jėzus yra Dangaus gyvoji duona, kuri teikia pasauliui gyvybę. Plotkelės laužymas namuose mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišiose vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Šeimos narių laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, kad krikščionis negali gyventi be Mišių, be sekmadieninio dalijimosi Dangiška Duona, kur labiausiai pasireiškia Jėzus ir jo Bažnyčia.

Rytų Lietuvoje plotkelė buvo laužoma ir Naujų Metų, ir Trijų Karalių iškilmėse, prieš sėdant prie šventinio stalo. Pasninko tuomet nėra, tačiau ta proga ir vėl sakomi palinkėjimai ir sveikinimai. Centrinėje Lietuvoje kai kuriose parapijose viena plotkelė yra sulaužoma ir gabalėliais apibarstomi ant stalo esantys valgiai.

Po balta staltiese dedama šieno, prisimenant Kūdikėlio neturtą, jo „patalą“. Tai ir priminimas, kad geriau šienas po staltiese negu širdyje, kad nedera krikščioniui pasiduoti pasaulietinei puikybei ir tuštybei, perdėtai vaikantis prabangos.

Eglišakių vaininkas ar eglė yra amžinai žaliuojantis medis, simbolizuoja Rojaus Gyvybės medį – Kristų. Elgės viršūnė papuošta žvaigždė simboliuzoja Betliejaus žvaigždę.

Ant stalo reikia padėti arba ant eglės pakabinti obuolių, kurie simbolizuoja tragišką žmonijos istorijos pradžią, kai buvo paragautas blogio ir gėrio pažinimo vaisius, bet tuo pačiu simbolizuoja Kristaus atneštus vaisius. Neatsitiktinai Kūčios yra ne tik Jėzaus gimimo šventė, tačiau ir Adomo bei Ievos vardadienis.

Kūčių vakarienę derėtų pradėti malda. Šis paprotys mus pasiekia iš biblinių laikų, kai izraelitai turėjo už visus malonius, gerus ir gražius dalykus dėkoti Dievui, jį šlovinti ir girti. Paprastai maldai vadovauja tėvas. Kadangi vyrai šiais laikais yra nedrąsūs religijos klausimais, iniciatyvą mielai perima motinos. Didesnėse maldaknygėse galima rasti tai progai skirtų maldų.

Pavyzdžių galima rasti ir internete:

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=790&Itemid=101

http://ateitis.org/kuryba/maldos/stalo.html

http://trupantisiena.blogspot.no/2012/12/kuciu-vakaro-maldos.html

Pasimeldus su visais dalyvaujančiais yra laužoma ir valgoma plotkelė, atlaužiant vienas nuo kito sakomi linkėjimai ir pasveikinimai. Vėliau visi sėdasi prie stalo, pasivaišinę kviečiami pagiedoti arba bent pasiklausyti kalėdinių giesmių įrašų.

http://www.katalikai.lt/index.php?id=97

https://www.google.lt/search?q=kaledines+giesmes+natos&sa=X&espv=210&es_sm=93&tbm=isch&tbo=u&source=univ&ei=f1-3UvvAJcrOygPy0ICABw&ved=0CCwQsAQ&biw=1024&bih=548

Kūčios užbaigiamos bendra padėkos malda, kad ir pagarbinant Švč.Trejybę trumpa malda. Daugelyje parapijų vėlų Kūčių vakarą vyksta Piemenėlių Mišios, į kurias po vakarienės labai tinka nuvykti.

Kalėdų šventei priklauso dovanų dovanojimas. Tai primena, kad Jėzus yra Dievo dovana pasauliui, kad ir mūsų gyvenimas turi skelistis ne kaip problema, bet kaip dovana Dievui ir artimiesiems. Paprastai dovanos dalijamos Kalėdų rytą, bet tai jau kiekvienos šeimos reikalas, ar, kada ir kaip.

Garsus anglų Oksfordo  universiteto profesorius Anthony Flew, kažkada garsus ir savo ateistinėmis pažiūromis, gyvenimo pabaigoje tapo tikinčiu. Gausūs moksliniai tyrimai liudija, jog Visata atsirado dėka aukštesniojo Intelekto, jog kosmosą valdančios taisyklės atskleidžia Dievo Protą. Mokslininkas tiki, jog gyvybė ir jos atsinaujinimas turi dieviškąją pradžią, o mokslo srityje išplitęs Dievo neigimas yra išankstinis ir tikslinis nenoras pripažinti Kūrėją.

Vokiečių fizikas Max Planck teigė, jog religija ir mokslas petis petin kovoja su skepticizmu, netikėjimu ir prietarais, o šiaisi laikais propaguojamas ateizmas yra sąmoninga ir piktavalė kova su Dievu.

Garsus fizikas Erwin Schrӧdinger teigė, jog ateizmas yra primityvi ideologija, kadangi mokslinis pasaulio vaizdas yra nepilnas, nes tyli apie dalykus, kurie yra artimi mūsų širdžiai: grožį ir bjaurastį, gėrį ir blogį, Dievą ir amžinybę. Mokslas tyli apie didį Vienį, kurios dalimi mes esame.  Tačiau išmetus iš mokslo asmenį, kaip tuomet aprėpti aukščiausiąją idėją, apsireiškiančią žmogaus prote?

Trečiosios kvantų teorijos kūrėjas Paul Dirac teigė, jog Dievas yra labai rafinuotas matematikas, kuris kurdamas pasaulį, naudojosi aukštąja matematika.

Panašią mintį pasakė Niels Bohr, jog elementariųjų dalelių judėjimo grožį galima aprašyti ne tik moksline kalba, tačiau ir poetine. Dievas yra ne tik matematikas, tačiau ir poetas.

K. Darwin pastebėjo, jog evoliucijos teorija negali pilnai paaiškinti žmogaus prigimties turtingumo, sunku įsivaizduoti, kad visata ir žmogus galėtų atsirasti atsitiktinai ar iš būtinybės. Esame verčiami pažvelgti į protingąją Pirmąją Priežastį, panašią į žmogaus protą, kuriam priklauso tikinčiojo titulas.

Paul Davies teigimu mokslas remiasi prielaida, jog pasaulis yra skersai ir išilgai racionalus ir logiškas visuose savo lygmenyse, todėl nepriimtini yra ateistų teiginiai, jog visa  neturi tikslo ir prasmės.

Einsteinas kalbėjo apie „įsikūnijusį protą”. Jis troško pažinti, kokiu būdu Dievas sukūrė pasaulį, jo mintis, nes visa kita yra tik smulkmenos. Panašiai gamtoje vyraujančią tvarka žavėjosi Niutonas, Maxwell, Heisenberg.

Einsteinas nebuvo ateistu ir laikėsi įsitikinimo, jog Dievas apsireiškia per pasaulio tvarką kaip dvasia, kuri viršija žmogaus dvasią, ir kurio akivaizdoje ribotas žmogus turi jausti nuolankumą. Maža to, jis tvirtino, jog jis nėra ne tik ateistas, bet ir panteistas. O mes, žmonės, esame panašūs į mažą vaiką didelėje bibliotekoje. Jis žino, kad knygas kažkas parašė, kažkas jas sudėliojo tvarkingai lenynose, tačiau nėra pajėgus visko aprėpti, perskaityti ir suprasti. Panašiai jaučiasi žmogus Dievo atžvilgiu.

A. Flew teigia, jog „atsitiktinis” gyvybės atsiradimas yra tiek pat tikėtinas, kaip kad ir manymas, jog maigydama klaviatūrą beždžionių banda  galų gale parašys Šekspyro sonetą. Toks bandymas buvo atliktas, kai į beždžionių gardą buvo įtaisytas kompiuteris ir jos galėjo spaudyti klaviatūros mygtukus. Po mėnesio jos prispaudė 50 puslapių įvairiausių simbolių, tačiau ten nerastas nei vienas prasmingas žodis. Nebuvo net paprasčiausio žodžio, kurį sudaro viena raidė, išskirta tarpu prieš ir po. Panašiai gyvybė ir tvarka pasaulyje negalėjo atsirasti atsitiktinai, teigė Fred Hoyle.

Materijos savaiminio susiorganizavimao idėja labiau panaši ne į mokslą, bet į pasaką šių dienų kvaileliams. Fiziologui George Wald atrodo, jog atsitiktinumo teiginį galima priimti ne įrodymų, bet tik aklo patikėjimo būdu.

Tai Protas sukūrė pasaulį ir gyvybę, iš kurių kildino pažinti, kurti, užsiimti mokslu, technologijomis ir menu sugebančią protingą būtybę. Marmuro akmuo net ir per begalybę laiko savaime netaps protinga būtybe, kaip teigia ir tuo aklai tiki ateistai. Vadinasi, „ESU, MĄSTAU, TIKIU Į DIEVĄ“ yra vieninga tikrovė, kuri būdinga sveiko mąstymo ir realų pasaulį priimančiam žmogui.

Pop.Benediktas XVI apibendrina teigdamas, jog nesame atsitikintis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas esame Dievo minties pasireiškimas. Kiekvienas buvome trokštamas, mylimas ir net būtinas.

Kiekvienoje epochoje ateistai buvo akivaizdžia visuomenės mažuma, tačiau jie visada galvoja, kad yra kur kas protingesni už daugumą. Esminė ateizmo idėja – jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno.

Kiekvieną kartą bendraujant su ateistais stebina, jog nei vienas iš jų nedaro išvadų iš ateizmo istorijos. Savo laikysena ir diskutavimo būdu jie patvirtina, jog yra tapę savo pačių tikėjimo sistemos kaliniais.

———————————————

Ateistų tikėjimo iracionalumas

Ateistai nekreipia dėmesio net į akivaizdžius faktus, kurie įrodo jų manymų neprotingumą. Jie bėga nuo faktų ir stengiasi išlikti tikslia kitų ateistų kopija.

Bendra ateistų, su kuriais teko bendrauti, savybė, tarsi jie nežinotų, kad būtent ateistinės politinės sistemos atvedė prie žiaurių diktatūrų ir didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltimų. Niekada jokia visuomenės mažuma, kuria yra ateistai, neįvykdė tiek nusikaltimų, kaip tie, kurie stengiasi gyventi be Dievo. Susidaro įspūdis, jog apie ateistų milijonines žmogžudystes žino visi, tik ne ateistai. Nei vienas mano sutiktas ateistas neatsiprašė už ateistinių sistemų padarytus nusikaltimus ir neparodė, kad stengiasi daryti išvadas bent iš naujausios istorijos.

Ateistams atrodo, jog tikintys į asmeninį Dievą žmonės įtikėjo į Kūrėją atsitiktinai, o ne remdamiesi savo žmogystės išskirtumo patirtimi, kurios neįmanoma racionaliai pagrįsti kaip beasmenės ir nesąmoningos materijos rezultato. Ateistų tikėjimas, jog žmogus sukūrė Dievą, yra tiek pat neracionalus kaip ir teiginys, jog žmogus išgalvojo save patį, arba kad vyras išgalvojo moterį. Žmogus atskleidžia Dievo egzistavimą suvokdamas savo paties išskirtinumą, iš esmės būdamas kitoks nei visos kitos Žemės būtybės.

Ateistai prisimeta nežiną, kad ateizmo esmė yra ne Dievo neigimas, tačiau žmogaus, kuris taip skiriasi nuo gyvūnų, prigimties neigimas. Žmogus, kuris tiki, jog yra tik šiek tiek evoliucionavęs gyvūnas, neturi pagrindo kelti klausimo, tai kam turi dėkoti už savo  išskirtinį egzistavimo būdą. Astkleisti Dievą, reiškia atskleisti žmogaus išskirtinumą. Užtenka išgąsčio patikėti, kad egzistuoja dievybės ir kažkoks nesveikas dievas, tačiau reikia suprasti buvimo asmeniu išskirtinumą, kad galėtum kelti klausimą apie tikrąjį Dievą. Ateizmas remiasi Dievo karikatūromis, pavyzdžiui, „liaudies opiumas“, nes būtent ateizmo sistemoje žmogus pristatomas kaip karikatūra, kaip viso labo tik „keistokas“ gyvūnas.

Kita vertus, ateistai nuduoda nesuprantą, kad žmogus, iš esmės nesiskiriantis nuo gyvūnų,  mažumėlę skiriasi, todėl reikia šį faktą slopintį iracionaliais teiginiais, neva tai atsitiko atsitiktinai, esant palankioms aplinkybėms evoliucijos proceso matu. Ateistų apriori prielaida yra ši, jog materija save pačią sukūrė ir kad ji pilnai nusako ir išsemia tikrovę.

Ateistai nuduoda nežiną, jog didžioji dalis žmonių pasižymi tomis pačiomis savybėmis – ypač gebėjimu pažinti tiesą, priimti sąmoninigus sprendimus, taip pat sugebėjimu būti atsakingais, mylėti ir būti ištikimais. Šių savybių neleidžia pamatyti ateistų priimta manymų sistema. Būtent sąmoningumas, laisvė ir meilė yra išskirtinės žmogaus savybės, kurios nesutinkamos gyvūnų, augalų ar mineralų tarpe. Ateistai tiki, kad save suvokianti ir gebanti mylėti būtybė yra kilusi iš beasmenio pasaulio. Tai yra dar labiau neracionalu, nei tikėti, kad drugelis savo sparnais galėtų pramušti kulkoms atsparų stiklą.

Iracionalioji ateizmo antropologija

Vadinasi ateizmo išeities tašku yra ne teologinės, tačiau antropologinės problemos, t.y. ateistų tikėjimas, jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų. Ateistai tiki, kad mūsų sąmonė yra subjektyvi, laisvė yra netikra, o meilė – viso labo biochemija. Ateizmas remiasi išplėšto iš tikrovės žmogaus vizija. Kaip žvėrys neturi atžvilgio į Dievą, panašiai ir žmogus, ateistų manymu, neturi atžvilgio ir jam to nereikia, apskritai nesugeba to daryti. Akivaizdu, kad ateizmas atima iš žmogaus sampratos visa tai, kas žmoguje yra išskirtinio, kuo jis kokybiškai skiriasi nuo gyvūnų. Ateizmas kaip sistema nemato esminio skirtumo tarp zoologijos ir antropologijos, tarp aistros ir laisvės, tarp instinkto ir meilės. Ateistai žmoguje mato gyvūniškumą, o gyvūnuose ieško žmogiškumo.

Yra žmonių, kurie savyje pastebi vien tai, ką turi bendro su gyvūnais. Tuomet jie taip elgiasi tarsi būtų instiktų, hormonų ir vidinių impulsų belaisviai. Tokie žmonės nesugeba suprasti ne tik Dievo, bet ir savęs pačių. Ateizmo sistemą priėmęs žmogus racionaliai mąstančius, atsakingai besielgiančius ir ištikimai mylinčius žmones laiko neprotingais. Jei gyvūnai turėtų sąmonę – stebėtusi, jog sugebėdami vadovautis ne vien instiktais ir biocheminiais dirgigliais, žmonės nesielgia taip, kaip jiems būdinga.

Nieko nuostabaus, kad karikatūriškai redukuoto žmogaus vizija, kuria remiasi ateistai, veda prie žmogaus, ypač teisaus ir nekalto žmogaus, pažeminimo. Nenuostabu, kad ateistiniai politikai labiau rūpinasi turtingais gėjų aktyvistais negu bedarbiais, o ateistiškai nusiteikę teisininkai labiau rūpinasi būdeliais, o ne jų aukomis. Ateistės feministės seksu rūpinasi labiau negu vaikais, o ateistai ekologai – gyvūnais labiau nei žmonėmis.

Kiekviena ateistinė sistema veda į vienokią ar kitokią diktatūros formą, nes ateistai sau priskiria galią spręsti apie viską. Jie mano, kad turi galią spręsti apie žmogaus gyvenimą, ką legaliai nužudyti, o ką, pagal jų apibrėžtą teisę, – globoti. Ateizmas ne tik veda prie diktatūros, tačiau ir į stabmeldystę. Marksistiniame ateizme „dievu“ buvo komunistų partija ir jos vadovai, o liberlistiniame ateizme juo yra aistros, instiktai, polinkiai ir pinigai. Juk ateizmas visą laiką kažką stato virš žmogaus.

Ateistinio moderniškumo iracionalumas

Visais laikais ateistai sudarė akivaizdžią mažumą, tačiau visada galvojo, kad yra kur kas protingesni už didžiąją žmonių dalį. Jie įsitikinę, jog turi palankius žmogui ir geriausius sumanymus gyvenimui, santykiams ir vertybėms. Ateistiniai sumanymai ir tuo pačiu antropoligija yra nesudėtingi. Praėjusiame amžiuje prievarta ir nusikaltimais stūmė proletariato kolektyvo kultą. XXI am. pasitelkia rafinuotesnius būdus – per jų užvaldytą žiniasklaidą propaguoja laisvas sąjungas. Tuo jie patvirtina, kad jiems trūksta logiško mąstymo pagrindų, nes pasitelkia vidiniai prieštaringą terminą. Tikrovėje nėra tokio dalyko kaip „laisvos sąjungos“, kaip nėra kvadratinio apskritimo ar mėlyno žalumo. Žmogus sugeba sugalvoti vidiniai nelogiškas sąvokas, tačiau net vaikai supranta jų neatitikimą tikrovei. Ateistų propaguojamos sąjungos, ypač tarp vyro ir moters, yra ne sąjungos laisvos nuo sąjungos, tačiau sąjungos laisvos nuo atsakomybės, meilės ir ištikimybės.

Tai, ką ateistai siūlo kaip gyvenimo būdą, jie įvardija kaip moksliškai, racionaliai pagrįstą dalyką ir kaip modernumą. Realiai jų sumanymai atkartoja seniausius ir primityviausius mitus, jog žmogus gali tapti laimingas, kai savo elgesiu kokybiškai nebesiskirs nuo gyvūnų. Ateistai siūlo lengvus dalykus, kurie neveda į pažangą ir džiaugsmą. Siūlo lengvą seksą be sunkios meilės, lengvai kontroliuoti vaisingumą (antikoncepcija, prezervatyvai, abortai), vietoj atsakingos tėvystės, lengvą atsipalaidavimą vietoj atsakomybės. Vaikantis lengvumų, ateistai skelbia neracionalų mitą, jog kažkuriuo savo vystymosi metu žmogus gali būti nebe žmogus.

Pavojingiausias ateistų mitas yra teiginys, kad nustojus mylėti Dievą pradedama mylėti žmogų. Faktai įrodo, jog yra priešingai. Tarp visų laikų žmogžudžių pirmauja  būtent ateistai. Tai nėra atsitiktinumas, jog ateistai šiais laikais šaiposi iš Jėzaus, kuris mylėjo ir mokė mylėti, tačiau jie nesišaipo iš ateistų nusikaltėlių, bet bando jų nusikaltimuose rasti pozityvių aspektų.

Minėtų faktų akivaizdoje darosi akivaizdu, jog didžiausias šių laikų suklydimas – tai tikėjimas, jog ateizmas išreiškia racionalumą ir kad ateistai yra netikintys. Tai mitas, jog ateistai neigia Dievą. Ištikrųjų jie siaubingai iškreipia požiūrį į žmogų. Ateistai mėgsta girtis esą „racionalistai”, „mokslo žmonės”, „modernūs ir pažangūs”, „humanistai”. Jų atveju teisingas yra principas, jog niekas nėra geras teisėjas savo reikaluose.

Didžioji dalis žmonių, kuriuos tenka sutikti, netelpa ateistinės antropologijos rėmuose, nes tie žmonės atskleidžia tokius gabumus, galimybes, poreikius ir lūkesčius, kurių ateistai neįtraukia į savo žmogaus viziją, ir kurie lemia, jog egzistuoja esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. Žvėrims vadovauja evoliucija, o žmogus kuria istoriją. Žvėrys visada laikėsi tokių pačių instiktinių elgesio schemų, o žmogus neturi ribų tobulėjimui. Kol didžioji dalis žmonių skirsis nuo gyvūnų, tol ateizmas liks marginaliu reiškiniu. Aišku, kaip iki šiol, – liks pavojingu reiškiniu. Žmogus kelia sau didžiausią pavojų dviem atvejais: kai patiki, jog nesiskiria nuo žvėries, ir kai patiki, jog yra lygus Dievui.

Kun. Marek Dziewiecki

Straipsnis pasirodė mėnraštyje „Cywilizacja” nr.43/2012