Luko evangelijos 13 skyriuje atrandame liudijimą, kaip Jėzus reagavo į nelaimes, apie kurias jam pranešė panikuojantys ir išsigandę žmonės: „Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Galima neabejoti, jog už tokius žodžius šiandien Jėzus būtų apšauktas storžieviu, negailestingu, žmogiškumo neturinčiu žmogumi. Pagal šių dienų papročius jis turėtų išreikšti užuojautą, solidarumą, paskelbti gedulo dieną, padėti vainikus, uždegti žvakutes, rymoti susigraudinęs prie įvykio vietos ir t.t.

Evangelijos pateikia mums daugybę Jėzaus gailestingumo pavyzdžių, tačiau jo reakcija į žinią apie ištikusią nelaimę yra labai iškalbinga. „Jūs irgi pražūsite, jei neatsiversite“ – taip sakydamas, jis turėjo omenyje žmogaus moralinę ir dvasinę būklę, kuomet jis stoja prieš Dievo absoliutaus teisingumo teismą. Visi vienaip ar kitaip mirs, bet toji užgriūsianti žmogaus sielą teisingumo ir pragaro bausmės vizija turėtų mus išgąsdinti kur kas labiau ir paskatinti gyvenimo pakeitimui.

Šalia Jėzaus buvo nukryžiuoti du piktadariai, kurių vienas dergėsi iš Jėzaus , o kitas parodė tikros atgailos ir tikėjimo pavyzdį. Jėzus nekreipė dėmesio į pirmąjį, tačiau antrajam pažadėjo rojų. Panašiai nelaimėse ir teroro aktuose jis nekreipia dėmesio į žūvančius nusidėjėlius, kurie nebeturi sąžinės suprasti savo kaltę ir gailėtis dėl nusigręžimo nuo Dievo.

Savo pasisakymu Jėzus siekia išgelbėti tuos, kurie dar gyvena, kurie dar gali pakeisti savo mąstymą ir elgesį per atsivertimą. Panašiai reikia daryti išvadas ir susigriebti, kad būtų užkirstas kelias tolimesnėms klaidoms politiniame gyvenime. Sukvailėję Europos lyderiai prisikvietė sau svetimšalių, kurie „atsidėkodami“  sprogdina ne tik oro uostus ir metro traukinius, tačiau ir apkiautusių lyderių iliuzijas.

Dar didesnis nesusipratimas tų nelaimių akivaizdoje yra popiežiaus atliktas pabėgėlių kojų plovimo ir bučiavimo gestas, kuriuo yra pasipiktinę ne tik nuo teroro aktų nukentėję asmenys ir visuomenės, tačiau ir daugumas Lietuvos žmonių. Lietuviškuose interneto portaluose pasirodžiusių pranešimų komentatoriai kaip vienas yra nusiminę dėl to, ką daro popiežius.

Kas čia yra teisus? Kristus perspėjo dėl atsivertimo, o popiežius keliaklupsčiauja prieš lyderius, kurie sukvietė emigrantus, ir dar jiems kojas bučiuoja. Tai labiau primena nerimą keliančią tendenciją, kai Europa ir Bažnyčia bus parklupdyti  islamo prievartos.

Ps. Bent tiek gerai, kad popiežius suteikė teisę kritikuoti jį, kai knygos autoriui Antoni Socci atsiųstame laiške jis pareiškęs, jog popiežiaus kritikavimas yra ne tik kad tinkamas, bet ir labai geras dalykas pačiam popiežiui.