Sūnaus sugrįžimas. Letare sekmadienis

Išrinktoji tauta grįžta iš Egipto tremties į pažadėtąją žemę, sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą, parapijiečiai eina velykinės išpažinties ir grįžta į teisumą, žmonija grįžta pas Dievą – tai šio sekmadienio džiaugsmo priežastis. Tai apsisprendimas pasirinkti Tėvą, šeimą, asmenis, o ne laisvę, saviraišką, malonumus ir daiktus. Pop. Benediktas XVI yra sakęs, jog žmogus nekuria savęs; nors jis savimi yra dvasia ir laisve, bet taip pat yra ir prigimtimi, kuri liudija Kūrėją ir Atpirkėją.

 

Passivum divinum ir troškimas gerti vien iš garbės taurės

Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…

Zita Šličytė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”

Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių „homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…

Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos „homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.

Visgi atviros ir įnirtingos „homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės „homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir „Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.

Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę  liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas „homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.

Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami „homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: „Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims „homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.

 

„Idi ty n….” klausimu Ukrainos karo akivaizdoje

Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?

Tarybinių laikų pabaigoje  vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.

Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji „rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis „idi ty …”.

Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant  paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.

Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to „gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?

Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.

Kai aklas aklą veda. VIII eil.sekmadienis C

Vienas antikomunistinio pogrindžio dalyvis pasakojo, kad daugiau kaip pusę pogrindžio veikėjų sudarė paprasčiausiai konfliktiški asmenys, kuriems idealai, tiesa, Dievas ne tiek ir rūpėjo, jiems paprasčiausiai niežtėjo kumščiai, norėjosi muštis, ir nesvarbu su kuo. Pasak šios dienos evangelijos, iš savo blogo širdies lobyno neturėjo ką gero duoti, vien intrigas ir pyktį…

 

Jėzaus gelbstintis tinklas. V eil.sekmadienis C

 

Dirbti su daiktais yra paprasta, bet labiausiai reikalingi yra tie, kurie padeda žmogui augti, išsivaduoti iš blogio. Bažnyčios pastoracinėje patirtyje yra žinomas sielų gelbėjimo uždavinys, kurį išreiškia apaštalo Petro išmestas tinklas į jūros gelmę.

Dievo žodžio sekmadienis. Eil. 3 C

Nuo 2019 m. pradėtas minėti Dievo žodžio sekmadienis, kurio nekintama diena nustatyta 3-iąjį eilinį sekmadienį. Į Babilonijos nelaisvę ištremtą ir iš jos grįžusią tautą vienija Dievo žodis, šv. raštas, kurio iškilmingu skaitymu pradedamas gyvenimo atkūrimas. Tai gyvenimo konstitucija ir programa, pagal kurią vadovausis. Pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus taip pat paskelbia inauguracinę kalbą ir programą, ką ketina nuveikti ir siekti.

Sapnininkai suskaityti, o šv. Raštas guli neišpakuotas lentynoje… Juk šv. raštas veda žmogų į susitikimą su Dievu, tai irgi yra maldos būdas, suteikiantis žmogui ugnies ir išminties.

Šios dienos evangelija Lietuvai, gerovės valstybei, yra neaktuali. Tegul ją skaito, pavyzdžiui, Salvadore… Neturime aklų, vargšų, kalinių, nes mes čempionai ir žvaigždės. Mūsų moterys stiprios, mūsų vyrai gražūs, o mūsų vaikai priskiriami prie geresnių…

Šildysimės ne dujomis, bet stipriu alumi? Energetinio skurdo grimasos

Vienas klebonas net prisėdo susijaudinęs, kai sulaukė kelių tūkstančių eurų sąskaitos už parapijos  pastatų šildymą dujomis. Praeitais metais vienas dujų kubas kainavo 0,33 euro, o paskutiniu metu buvo jau 1,15 euro. Kaina pakilo beveik 400 procentų. Parapijos priskirtos prie ūkio veiklos subjektų, nors nieko negamina. Daugiausia šildo maldininkus bažnyčiose, kunigų būtus, parapijos mokyklėlių sales, Caritas valgyklų, parapijinių bibliotekų ir panašias humanitarinio pobūdžio patalpas. Privatūs asmenys mokėjo dvigubai mažiau.

Geriau pasigilinus į kainos sudėtį, atrandama, jog didžiąją jos dalį (60 proc.) sudaro EU Emissions Trading System (EU ETS) (ES taršos pardavimų sistemos) uždėti mokesčiai už anglies dvideginio emisiją. ES institucijos priskyrė sau teisę pardavinėti CO2 kiekių leidimus. Maža to, atsiranda apsukrių verslininkų, kurie superka leidimus ir paskui perparduoda brangesne kaina toms šalims, kurioms tų leidimų pritrūksta. Taip ES valdžia pradėjo nuožmią kovą su klimato kaita, o mūsų šalies gamtos apsaugos ministras su sadistiniu džiaugsmu viename interviu teigė, jog kainų didinimu privers piliečius renovuoti namus, atsisakyti automobilių ir pan.

Akivaizdu, kad tokia beatodairiška ES energetinė ir gamtosauginė politika sukompromituos gamtosaugos idėją ir prives prie skurdo. ES priklausančios šalys atsako tik už 8 proc. pasaulinės CO2 emisijos. Lietuva per metus generuoja  5 tonas dvideginio vienam gyventojui, kai Lenkija – 9, o JAV – net 13. Mažą žalą klimatui darančios ES šalys turėtų pajusti taršos mokesčių adekvatumą.

Kai Kazachstane pakilo dujų ir kuro kainos, žmonės išėjo į gatves protestuoti, kilo didžiulis susirėmimas, kainavęs šimtus gyvybių, apie kurias oficialiai neskelbiama. Mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijusi pasidavimo ir bejėgiškumo dvasia, neleidžianti garsiau pasisakyti ir paprieštarauti, kai taikos ir gerovės metu ant lygaus pagrindo sukuriamos ekonomiškai nepateisinamos kainos. Maža to, bandoma visuomenę pjudyti išskirtinai prieš Rusiją, kurios manipuliavimas dujų perdavimu neabejotinai prisidėjo prie jų brangimo, tačiau nutylint, kad nemažiau už kainų augimą yra atsakinga ES politika per ETS.

Staiga  didžioji dalis visuomenės, ypač parapijos, priėjo prie energetinio skurdo ir bankroto ribos. Be abejo, gamtos ir žmonijos apsauga nuo klimato šilimo yra būtinybė, išsivaduoti iš Rusijos valdžios šantažo taip pat reikia, tačiau dabartinėje situacijoje reikėtų didesnio lankstumo ir atsižvelgimo į šiaurinę Žemės gaublio dalį apgyvendinusių žmonių natūralų poreikį šiltai gyventi žiemos metu. Tai juk ne kaprizas, bet natūralus poreikis. Reikia saugoti gamtą, tačiau negi sirgsime ir mirsime dėl to nuo šalčio? Gal žiemos metu reiktų uždaryti Lietuvą ir išsikraustyti visiems į Afriką?

Vienuolijų praktikoje viduramžiais, kai dėl atgailos ir neturto sumetimų nešildyti vienuolynai, buvo gaminamas stiprus alus, kurio buvo galima laisvai gerti, kad paprasčiausiai vienuoliai nesušaltų. Kas galėjo pagalvoti, kad gamtosaugos idealu taps senovės laikai, netgi akmens amžius, kai žmogus niekuo nekenkė gamtai. Išties, būtų labai „dvasinga”, taupi ir „svaiginanti” žiema energetinio skurdo laikais…

Švenčiausios Trejybės apsireiškimas. Kristaus Krikštas

Kristaus krikšto sekmadienį atskleidžiame tiesą, jog Jėzus yra susivienijęs su Tėvu ir Šventąja Dvasia, bet taip pat susivienijo ir solidarizuojasi su žmonėmis. Šventasis ir be nuodėmės žengia krikštytis tarsi nusidėjėlis iš solidarumo su žmogumi, kad jį išgelbėtų.

Pamokslo 2 versija.

Šv. Jonas Evangelistas – erelis, pakilęs į Dangaus aukštumas

Stačiatikių tradicijoje šv. Jonas Evangelistas vadinamas vieninteliu teologu, kuris tikrai pažino Jėzų, kuris dalyvavo svarbiausiuose Jo veiklos įvykiuose. Jis vienintelis iš apaštalų liko prie kryžiaus. Šalia šv. Jono visi kiti vadintini ne teologais, bet teologuotojais, t.y. bandantys kažką pasakyti apie Dievą. Taip manyti verčia liūdna patirtis, kad kuo labiau teologiją, ypač Romoje, studijavęs, tuo mažiau turi pamaldumo, tuo mažiau to artumo Dievo atžvilgiu. Kaip tik teologas iš Romos ar Vokietijos, taip gali tikėtis šokiruojančių dalykų, abejonių ir nihilizmo tikėjimo, tradicijos, maldingumo ir M.Marijos klausimais. Teologai pagal šv. Jono širdį išgelbėtų Bažnyčią, bet jų beveik nebeliko, nes teologuotojai padarė tikėjimą atominių bandymų poligonu, kuriame tuoj išnaikins dogmatiką, moralę, liturgiją ir pastoraciją.

Adventas – ženklų skaitymo laikas

Advento antroji dalis byloja apie ženklus. Artėjant Kalėdų šventei kasdien pateikiami vis kitokie pranašysčių išsipildymo ženklai, bylojantys apie Dievo pažadėtą išgelbėtoją. Dievo siunčiami ženklai yra neatskiriama ir būtina ypač Senojo Testamento laikų dalis. Pranašai savo pranašystes turėjo pagrįsti ženklais. Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai reikalavo iš Jėzaus: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą”. Bet jis jiems: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas”. Taigi, žmonės prašė ženklų, kad suprastų Dievo valią, prieš imdamiesi darbų, išsikeldami tikslus.

Paskutinę Advento savaitę buvo skaitomas fragmentas, kuriame pasakojama, kaip Viešpats per pranašą Izaiją kalbėjo Achazui (tai vyko 700 metų prieš gimstatnt Kristui): „Prašyk Viešpatį, savo  Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių. Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu”. Pranašas bando iššaukti karaliaus tikėjimo jausmą, jo vilčių sudėjimo Dievuje. Deja, sunku pasakyti, kodėl karalius pasitikėjo labiau karine galia, išmintimi, sudaromais sandoriais su kitais karaliais. Gal jį slėgė kaltė Dievo atžvilgiu, gal jo tikėjimas buvo silpnas, gal tikėjimą laikė nepraktišku dalyku? Pranašas neprašančiam ženklo, praneša ženklą: „Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė (alma) pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“. Čia pranašas kalbėjo apie pažadą, jog Dovydo namai nesugrius, kad jo giminės karalius toliau viešpataus išrinktajai tautai, tačiau jis bus kur kas geresnis ir tobulesnis nei Achazas. Tasai mesijinis karalius savimi neš Dievo artumą, kurio išsižadėjo Achazas. Jis išgelbės tautą Dievui žinomu būdu ir jo galia.

Nors Mergelė Marija buvo nuodėmės nepaliesta, tačiau žmogiškai patyrė savo ribotumą, negalėjo suprasti Angelo žodžių apie jos išrinkimą būti Dievo Sūnaus gimdytoja. Marijai reikėjo kažkokio ženklo, patvirtinimas, o jis buvo toksai: jos giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir tas mėnuo buvo šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga. Elžbietos asmuo ir jos gyvenimas tapo Dievo ženklu Marijai. Trokšdama kuo greičiau išvysti jį, ji  skubomis iškeliavo įveikdama 100 kilometrų kelionę visa laiką einant į įkalnę.

Tokiu būdu Mergelė Marija ir jos pagimdytasis Sūnus, kuris yra Dievo artumas, pats Dievas su mumis, tapo amžinu išgelbėjimo ženklu visoms kartoms ir tautoms.

Biblija yra pilna istorijų apie siunčiamus ženklus, todėl ir šiais laikais nebūtų nuodėmė svarbiuose įvykiuose, reikaluose ir iššūkiuose melsti Dangaus ženklo. Pažinojau vieną pamaldų žmogų, kuris visame kame regėjo Dievo siunčiamus ženklus. Sudužo lėkštė, užkliuvęs apvirto, įkando uodas, susapnavo kažką, iš karto klausė, kokį ženklą siunčia Viešpats, ką nori tuo įvykiu pasakyti? Pirmiausia reikėtų vadovautis tikėjimo apšviesto savo ar kito proto šviesa, ir tik visiškoje nežinioje ir svarbiame reikale prašyti ženklo iš Dangaus.

Tėvas Stanislovas taip pat matė ženklus ir juos skaitė. Jam ženklais buvo, kaip kad jis sakė, daiktai, tiksliau sakant reiškiniai. Juose jis įžvelgdavo dvasinę prasmę, per juos jis artėjo prie Dievo. Jis jautėsi artimas poeto Rilkės požiūriui, kuriame atskleidžiame Platono ir idealizmo filosofijos bruožus, klausiant, kuo  daiktai yra savyje ir ką apie save byloja. O jie byloja apie būties vieningumą ir Tą, kuris visa sutvėrė.

Maža to, tėvas Stanislovas savo asmeniu, gyvenimu ir veikla tapo mums gyvu Dievo ženklu ir liudytoju. Jis nesiekė nei turtų, nei valdžios, nesigrūmė alkūnėmis prie postų ir sostų, nuolankiai priėmė Sibiro tremties ir vidinės tremties Lietuvoje dalią. Jis buvo puolamas ne dėl turtų ar valdžios, bet dėl idėjų, prasmės ir esmės, kurių iškėlimas nepatiko naujajai ideologijai. Jis grūmėsi su savo netobulumu ir veržėsi į prasmes, esmes, į tiesą, kad daiktai ir dalykai būtų vadinami savo tikraisiais vardais. Jis siekė išryškinti dalykų teigiamą prasmę, kad jie atsiskleistų kaip Dievo dvasios nešėjai.

Tėvas Stanislovas savo asmeniu, raštais ir veikla buvo gan ryškus Dievo ženklas, kuris parodė kryptį ir kelią ne vienam ieškančiam. Šis ženklas dar neišbluko jį sutikusiųjų širdyje.

Gaudete – naminių žąsų gagenimas. Advento 3 sekm. C

Danų filosofas, teologas ir mistikas Siorenas Kierkegaardas parašė šmaikščią apysaką apie naminių žąsų idealizmą, šlovinant skrajūnus protėvius ir pasiryžtant pasekti jų žygdarbiais jau artimiausią pirmadienį. Bet dienai išaušus sparnai būdavo gražiai sudėti, nes tvarto ir gaunamų trupinių teikiamas saugumas jas padarė silpnas ir dvasiškai, ir fiziškai. Tai apsunkusio žmogaus dvasinės būklės aprašymas, tai širdis, kurioje neužgimsta džiaugsmas, vedantis į kilnius tikslus.