Lenkų ekonomistas prof. Witold Kieżun sukritikavo Lenkijos premjero teiginį, jog ši šalis yra ekonomikos „žaliąja sala” Europoje. Profesorius mano, jog Lenkijos ekonomikai būdinga postkolonijinių šalių situacija. Politiškai dar savarankiška Europos Sąjungos rėmuose, tačiau ekonomika didžiąja dalimi priklauso užsienio šalių įmonėms, visi didieji bizniai pramonės, prekybos, finansų ir paslaugų srityse priklauso užsieniečiams. Kiekvienais metais iš Lenkijos apie 100 milijardų zlotų pelno pervedama į užsienio bankus. Panaši padėtis, gal net prastesnė, yra ir Lietuvoje.

Europos Sąjungos projektas buvo toliaregis buvusių kolonijinių valstybių sumanymas, iš kurio jos tik išlošė: atsidarė naujos rinkos, plūstelėjo pelnai, protai, pigi darbo jėga, tapo pagerinti demografiniai rodikliai. Naujosios narės liko ekonominėmis ir demografinėmis provincijomis, nesugebančiomis konkuruoti ir pasivyti senųjų, iš kurių daugiau paimta, negu joms duota, jų ateitis yra miglota. Nepanašu, kad Europos Sąjunga labai stengtųsi suvienodinti naujųjų narių gyvenimo ir ekonomikos rodiklius, siekiant išlyginti didelius skirtumus.

Mažai kas žino, kad 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nepriklausomybės (gal geriau būtų vaditi – autonomijos) aktą Vokietijos sudėtyje. Jau tuomet buvo suvokta, jog mažai ir menkai išsivysčiusiai šaliai geriau šlietis prie stipresnių, aukštesnės civilizacijos valstybių. Bet tokiu atveju išlieka pavojus ištirpti.

Berlyno Socialogijos institutas atliko 12 tūkstančių musulmonų emigrantų apklausą Europoje. Paaiškėjo, kad dviem trečdaliams musulmonų religiniai principai yra svarbesni už šalių, kuriose gyvena, įstatymus. Tyrimas atliktas Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir Švedijoje.

Radikaliausiai yra nusistatę Olandijoje gyvenantys musulmonai, nes jokiame kitame krašte jie neturi tiek teisių, kiek čia. Prieš metus vieno miesto taryba atsisakė rotušės aikštėje pastatyti kalėdinę eglutę, idant neužgautų musulmonų jausmų.

Net 45 procentai apklaustų musulmonų mano, jog Vakarai nori sunaikinti islamą. Štai Bertelsmanno Fondo apklausa parodė, jog europiečiai prisibijo musulmonų. Taip mano daugiau nei pusė vokiečių, apie 60 procentų ispanų ir 40 procentų amerikiečių, Izraelyje – net trys ketvirtadaliai gyventojų.

Šiuo metu Europoje gyvena 40 milijonai musulmonų, iš jų vietiniai gyventojai tėra 25 milijonai, būtent Rusijoje, Bosnijoje, Albanijoje ir kitur.

Pirmoji emigrantų banga per Europą nusirito po II Pasaulinio karo kažkur apie 60 metus. Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės ėmė įsileisti pigią darbo jėgą iš Turkijos, Indijos, Alžyro ir Egipto, nes jie sutikdavo dirbti tokį darbą, kurio nenorėjo dirbti vietiniai. Daugumai darbo imigrantų gyvenimo sąlygos buvo priimtinos, todėl pasiliko gyventi pastoviai.

Šiuo metu musulmonai sudaro tik 5 procentus Europos Sąjungos gyventojų, tačiau neužilgo viskas pasikeis. 2050 m. kas penktas gyventojas bus musulmonas. Jau dabar Olandijoje susilygino olandų ir musulmonų vaikų gimimų skaičius, turint omenyje tai, jog olandų šeimose dažniausiai yra po vieną vaiką, o musulmonų – 3-6. Žinoma, dalis musulmonų supasaulėja, panašiai kaip ir krikščionys, nesilaiko religinių maldos ir gyvenimo normų.

Bet ar tai gali mums suteikti tikrumo, kad mažiau pamaldūs musulmonai neužims demografiškai ir dvasiškai tuštėjančios Europos? Pavyzdžiui, Prancūzijoje kas metai apie 10 tūkstančių vietinių gyventojų atsiverčia į islamą, bet kad tūkstančiai atsiverstų į krikščionybę, – nesigirdi. Priešingai, tūkstančiai krikščionių oficialiai ar praktikšai deklaruoja savo apostaziją. Vokietijoje 2007 m. vidutiniškai kasdien buvo uždaroma, parduodama viena krikščionių bažnyčia, o atidaroma viena mečetė.

Europos valstybių vyriausybių pastangos supasaulietinti visuomenę, padaryti pliuralistine ir liberalia labiausiai pakirto krikščionišką religiją, tačiau ne islamą. Kovoti su islamu yra blogas sumanymas. Kur kas išmintingiau politiniu lygmeniu stiprinti Vakarų civilizacijos pamatus padėjusią krikščionių religiją.

Praėjusią savaitę pasirodė pranešimų spaudoje apie buvusio gydytojo, dabar kunigo ir bioetikos profesoriaus, Andriaus Narbekovo bei Seimo narių konfliktą svarstant abortų klausimą Sveikatos reikalų komitete. Buvo garsiai ir su pasipiktinimu skelbiama, kad kunigas įžeidinėjo kai kuriuos komiteto narius, šiurkščiai pažeidė etiką. Buvo siūloma daugiau jo nebekviesti arba boikotuoti posėdžius, kuriuose dalyvaus minėtas kunigas.

Paaiškėjo, jog kunigas įvardijo kelis komiteto narius, kurie praeityje darė ir kitus mokė daryti abortą. Viena Seimo komiteto narė kadaise mokė studentus, kaip abortą atlikti ir pašalinti nužudyto kūdikio kūno dalis iš moters gimdos. Bendražmogišku ir katalikišku požiūriu tai nėra elementari medicininė procedūra, tačiau žmogiškosios, apsiginti negalinčios būtybės sunaikinimas atrodytų švenčiausioje ir saugiausioje vietoje, žmonijos lopšyje – motinos įsčiose.

Šioje istorijoje atsiskleidžia daug liūdnų sutapimų, panašumų ir absurdiškų dalykų. Pirmiausia, keista yra tai, kad abortmacheriai formuoja sveikatos politiką Lietuvos Respublikoje. Komiška, tačiau šiuo atveju plėšrūnės lapės įgyvendina vištidės politiką. Tie Seimo nariai etiniais sumetimais turėjo nusišalinti nuo šio klausimo, kadangi yra per daug šališki.

Kai kunigas drąsiai įvardijo faktinę tiesą, kilo pasipiktinimo banga, šantažas ir grasinimai. Susirinkusių vienminčių būrys iš anksto žinojo atsakymus ir vieną tikslą, tačiau kunigo drąsa sugriovė ramią ir prognozuojamą posėdžių eigą. Neatsitiktinai daugumoje nusikalstamų struktūrų narystės ir pasitikėjimo laidavimu ir kaina buvo ir yra žmogžudystė. Nors sovietų veikėjas Chruščiovas pasmerkė Staliną, tačiau savo ištikimybę ir karjerą grindė žmonių gyvybėmis. Panašiai vyko nacistinėje sistemoje, nusikalstamose mafijinėse ir masoniškose struktūrose. Minėtas konfliktas Sveikatos komitete atskleidė panašią tikrovę: jei nesi pritaręs, bendradarbiavęs ar daręs aborto, esi nelaukiamas, svetimas toje kompanijoje.

Kunigo Narbekovo pasisakymas nuskamba Advento kontekste, kai Bažnyčiose skaitoma Jono Krikštytojo drąsos istorija. Nepaisydamas politinių sumetimų, korektiškumo ir kitų žmonių sugalvotų suvaržymų sakyti tiesą, Jonas drąsiai išmetinėjo Erodui jo viešą paleistuvystę, kvietė žmones į sąžiningą gyvenimą. Šiuo atveju kunigo pasisakymas buvo tiesus ir nedviprasmiškas, o Seimo nariai išsigando tiesos ir ją sakančio asmens. Ši problema, kad Lietuvos respublikoje nesakoma tiesa, kad ji įvelkama į pataikavimą, išsisukinėjimus ir iškraipymus, lemia daugybę jos problemų. Pradedant desovietizacijos nebūvimu, baigiant socialoginiais tyrimais. Niekas nenori matyti tiesos, jog dabartinės formacijos Respublika neturi ateities: jaunimas išbegęs į užsienį, kaimas degraduoja, šalis išmiršta demografiškai, išsigimęs švietimas netarnauja šiai šaliai, vyksta visuotinis išnaudojimas ir vagiliavimas. Tašką po mirties nuosprendžiu deda abortmacherių formuojama demografinė politika.

Komiteto narių reakcija, posėdžio medžiagos užslaptinimas ir grasinimai kunigui parodo, kad ši šutvė neturi tiesos argumento, todėl belieka tik toks, kokį naudojo visi nuskaltėliai: susidorojimo, gasdinimo, šantažo. Nenustebsiu, jei tiesiogiai ar netiesiogiai bus imtasi kunigo anuliavimo, pašalinimo ir kompromitavimo veiksmų. Jie juk turi patirtį, kaip moksliškai pagrįstai sudoroti ir išgramdyti nekaltą žmogų.

Kunigo ir bioetikos profesoriaus drąsus pasisakymas buvo tarsi šviesos spindulys melo apvaldytoje šalyje. Jo asmenyje matau ir meldžiu Bažnyčiai ir Lietuvai vyskupo, sugebančio duoti aiškų signalą, parodyti kryptį ir sutelkti beišsisklaidančius padorius žmones.

Kun.Oskaras Petras Volskis

Daugiau apie šią istoriją:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skandalas-seime-kunigas-del-abortu-izeidinejo-seimo-nare.d?id=63509668

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-nare-izeides-kunigas-nesustoja-a-matulas-toks-pat-abortu-darytojas.d?id=63516628

Delfi.lt pasirodė straipsnis, viešam svarstymui pateikiantis dabartinės švietimo sistemos ir jaunosios kartos dvasinę, intelektualinę ir moralinę padėtį. Nešališki tyrimai atskleidžia LR valstybinės ideologijos ir švietimo koncepcijos fiasko.

http://www.delfi.lt/news/daily/education/judame-i-dugna-atskleista-kaip-15-mecius-paruosia-mokykla.d?id=63438384

Visi, kas susidūrė su kaimo mokyklomis, galėjo įsitikinti, kokia beviltiška čia yra padėtis. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mokyklos, kurios yra pagrindinis valstybės būsimų piliečių ugdymo instrumentas, dirba ne šios šalies naudai.

D.Kuolio ministravimo laikais pradėta įgyvendinti liberalistinės mokyklos politika privedė prie švietimo išsigimimo. Pamokos daug kur vyksta karo sąlygomis. Vaikų teisių pabrėžimas surišo mokytojų rankas, jie tapo sistemos nuvertinti, mokytojo prestižas ir moralė yra kritę. Dar ne vienoje mokykloje vadovauja komunistine ideologija susitepę asmenys.

Sovietiniais laikais pagrindinį partijos ideologinį užsakymą vykdė būtent mokykla. Ji iš esmės daug kur liko tokia pati. Atsiprašyta žydų, atsiprašyta tremtinių, o kada mokykla atsiprašys tautos už bendradarbiavimą su nusikaltėlių ir okupantų sistema, daugelio vaikų sulaužytus likimus, persekiotus tikinčiuosius, komunizmo idėjų sugadintus žmones?

Šis juodas šleifas tęsiasi. Beprotybė gali pagimdyti tik kitą beprotybę. Švietimo strategai ir vadovai primena akluosius, kurie veda kitus aklus link skardžio.

Atskiro tyrimo reikalauja šių dienų vaiko psichologija, jo augimo sąlygos išformuotoje šeimos, vertybių, dvasingumo tikrovėje.