Vienoje pašaipūnų žurnaliuko redakcijoje Paryžiuje buvo nukauti jos darbuotojai. Priežastis – tyčiojimasis iš islamo religijos. Keli įsižeidę islamistai, apvaldyti beprotiško įsiūčio, paklojo keliolika kitų išprotėjusių paišytojų, kurie užsiciklino savame pasaulyje.

Pajudėjo solidarumo minios gatvėse, pasigirdo kvietimai melstis už nušautus cinikus, Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpai būtent kvietė tai padaryti. Čia pat pasigirdo to paties geltonojo žurnaliuko patyčios iš skambintojų varpais. Bajauriausiomis iliustracijomis jau ne vienerius metus jie tyčiojasi ne tik iš islamo, bet ir iš katalikybės.

PopiežiusPranciškus pasakęs, kad nei tyčiotis iš tikėjimo nederėtų, nei žudyti dėl tikėjimo negalima. Bet ar krikščionybė turi priprasti prie pastovių patyčių? Pasak šv.Jono Auksaburnio – ne. Reikia tokiam reiškiniui priešintis, žinoma, kitokiais metodais.

Auksaburnis yra sakęs, kad jei išgirsi gatvėje ar turguje ką nors tyčiojantis iš Viešpaties Kristaus, priėjęs tokį sudrausk. Nederėtų išsigąsti, jei reikėtų tokį žmogų ir prikulti. Siekiant užčiaupti jo piktžodžiaujančias lūpas derėtų trinktelėti jam per kuprą. Labai įdomus šiuo atveju Jono Auksaburnio pasakymas – „pašventink savo kumštį smūgiu”, t.y. jis teigia, jog kovojantis prieš piktžodžiavimą kumštis yra tam tikra prasme šventas, nes gina padorumą, tiesą, moralę, tikėjimo vertybę.

Klaustume, ar galima tokiu paraginimu vadovautis šiais laikais? Taip išeitų, jog galima, tačiau būtina turėti omenyje, jog dėl Kristaus galima nukentėti. Mat civiliniai įsakymai draudžia piktžodžiautojų ir įžeidinėtojų tramdymą asmeniniais ir jėgos būdais. Bet jei krikščionis yra pasiryžęs kentėti dėl Kristaus už tikėjimą, tai būtų teisingas ir geras poelgis. Kai kuriais atvejais tokia drąsa ir auka yra būtini.

Jei visi krikščionys gausiu būriu priešintusi piktžodžiaujantiems, niekas nedrįstų kėsintis į jų vertybes. Valdžia daugumos savo piliečių neuždarytų į kalėjimą, pabijotų krikščionių jėgos ir pasipiktinimo.

Krikščionys turėtų boikotuoti ir protestuoti prieš piktžodžiautojus visais būdais: ir visuotine nepakanta, asmeniniais laiškais ir viešomis pastabomis, ir įtakodami tokių asmenų bei organizacijų finansinius ir teisinius nuostolius.

Tai, kad krikščionys taikstosi su besidergiančiais individais, salygoja pavojų visai Vakarų civilizacijai, nes patys savęs imame negerbti, ir užsitraukiame įniršį tų, kurie nežino šv.kumščio, bet labiau išpažįsta šautuvo, bombų, peilio ir kartuvių priemones.

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5)

Šie Šventojo Rašto žodžiai nuskamba įsibėgėjus Adventui, tačiau jie skirti ne kelininkams, juolab kad žiema nėra tinkamas metas keliams taisyti. Jie nurodo į atskirties priežastis, kai visuomenės ir žmonija tampa padalinta į padugnių ir viršūnių, savų ir svetimų, pažeminimo ir puikybės, pasmerktųjų ir išrinktųjų tikrovę, kai vėl statomi ideologiniai, ekonominiai, cocialiniai barjerai tarp žmonių,  grupių, tautų, su gamta, galų gale su Kūrėju. Kvietimas išlyginti čia reiškia ne mums skaudžią ideologinių „buldozerių“ patirtį, siekiant griauti praeitį ir dabartį dėl ateities miražų, tačiau būtinybę panaikinti kliūtis link darnaus bendravimo ir bendradarbiavimo kuriamos ateities.

Prieš prasidedant Adventui,  š.m. lapkričio 25 d., popiežius Pranciškus apsilankė Europos Parlamente Strasbūre. Jo kalboje buvo išsakytos įžvalgos, kas skaldo šių dienų Europą ir žmoniją, kas yra tie kalnai, žemumos ir klystkeliai, kuriuos reikia išlyginti ir ištiesinti, kad galėtų vykti žmonių, idėjų, vertybių ir gėrybių apytaka.

Vedančiąja tema jo pasisakyme buvo žmogaus antgamtinis orumas, gautas iš Dievo, kuris yra bendras visiems žmonėms dėmuo ir lygmuo, pagrindas požiūriui, bendradarbiavimui ir gyvenimui. Buvo priminta, jog ir Europos Sąjungos sumanytojai ir steigėjai rėmėsi apdovanoto antgamtiniu orumu asmens idėja, tikint, kad būtent tokių dauguma sugebės nugalėti pasidalijimus tarp žemyno tautų, skatinti taiką ir bendrystę, puoselėti pasitikėjimą. Deja, Europa nutolo nuo savo pirmapradės idėjos, todėl, pasak popiežiaus, „tapo pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga“, kuri nieko nebenori ir nebesugeba.

Šis įvertinimas jaunystės kultą išpažįstančioms Vakarų Visuomenėms, ypač Europai, galėjo pasirodyti kaip įžeidimas, tačiau demografinė statistika, akivaizdus pasyvumas Rusijos ir Ukrainos konflikte, lėtas ir tingus reagavimas į gyvenimo aktualijas rodo, kad persisotinusi, abejinga ir patogumų pavergtą visuomenė senai išstūmta iš istorinės pozicijos – būti šaltiniu, centru ir proveržio jėga.

Pontifikas sakęs, jog sunkiai ir ilgai eita iki „žmogaus orumo“  suvokimo ir įgyvendinimo, per skaudžias karų, smurto, diskriminacijos, kančių ir milijoninių aukų patirtis. Tos idėjos raidai didelės reikšmės turėjo Graikijos ir Romos, judėjų, keltų, germanų bei slavų patirtis, galų gale juos gražiai apibendrinusios ir į naują šviesą iškėlusios krikščionybės  teologinė mintis, kurią atmetus, lieka neaišku, kas, kodėl ir kaip yra oru.

Europa ir jos valstybių sąjunga dar pretenduoja išlikti ryškiausiu „asmens orumo“ idėjos šaukliu ir gynėju, tačiau joje vėl įsivyrauja neigiami reiškiniai, paneiginatys tą pamatinį požiūrį, kuomet su žmogumi elgiamasi kaip su daiktu ar gyvuliu: pradedant jį, formuojant, pasinaudojant juo, galų gale atsikratant ir išmetant, ribojant nuomonės ir religijos laisvę, teisę pakeičiant jėga, tironija ar biurokratija, diskriminuojant, paminant teises, nesuteikiant sąlygų dirbti ir užsidirbti.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į tai, jog asmens orumo ir teisių perdėtas pabrėžimas atvedė prie bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo komplikacijų, vis labiau skatinant „žmonių – monadų“ daugėjimą, kurie yra užsidarę savyje, ignoruoja pareigą ir atsakomybą už kitus, supančią aplinką bei ateitį. Individualizmas nekuria visuomenės, tačiau yra nepaliaujamų konfliktų bei smurto šaltiniu, sąlygoja labiausiai paplitusią Europoje ligą – vienatvę.

Pateikęs „senutės Europos“ ligų diagnozę, popiežiaus Pranciškaus pasiūlė ir vilties receptą, kur svarbiausias dalykas yra žmogaus centrinės vietos pripažinimas ir jo žmogiškumo bei intelekto talentų skatinimas, šeimos sampratos ir tikrovės išsaugojimas, švietimas, ekologinės sąmonės, atsakomybės už kūriniją ugdymas, prisiimant ne beatodairiškai savivaliaujančių šeimininkų, bet sergėtojų pareigą. Aplinkos ir žmogaus ekologijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir įeina į pagarbos asmeniui sąvoką. Europai viltį teikia taip pat darbo nešamas orumas, išvengiant išnaudojimo ir beatodariškos ekonomikos nepalankaus nusiteikimo prieš šeimos kurimą, vaikų gimdymą ir auginimą.

Baigiant kalbą popiežius Pranciškus kvietė tą viltį pagrįsti, „atsikratyti minties apie įsibauginusią, užsisklendusią Europą ir žadinti bei skatinti Europą, kuri būtų mokslo, meno, muzikos, žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo veikli skleidėja bei nešėja. Europą, kontempliuojančią dangų ir siekiančią idealų; Europą, žvelgiančią į žmogų, jį ginančią bei apsaugančią; Europą, žengiančią patikima, tvirta žeme, esančią vertingu atsparos tašku visai žmonijai!“.

Šia labai mandagia ir atsargia kalba popiežius iš tiesų klausė, ar Europai lemta numirti, ar gyventi. Tai priklauso nuo to, ar ji atras savo gyvasties šaltinį, iš kurio išplaukė ir kuris ją gaivina. Mano galva, tai iš esmės reiškia, ar Europa ištiesins savo kelius link Viešpaties, ar išlygins atsiradusius širdies slėnius ir kalnus, kitaip sakant, ar atsivers į tą, kuris vedė žmoniją ligi visų laikų prakilniausios civilizacijos išsilukštenimo, kur Dievo ir žmogaus asmens orumo pripažinimas yra esminė gyvenimo taisyklė.

Delfi lt portale pasirodė pranešimas apie konferenciją, kuri apnuogino Lietuvos Respublikos demografinę tikrovę http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paskelbe-itin-liudna-diagnoze-lietuvai.d?id=66503590

Dar prieš du metus skelbiau:

„Kunigui prisieina būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.”
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-petras-volskis-degancios-baznycios-byloja-apie-isdegintas-sazines-500-219216#ixzz3LgfXidEG

Šv.Rašto žodžiais sakant: nuodėmės rezultatas yra mirtis, ir, apvaldyta nuodėmės, merdėja respublika…

Lietuvos žmonės yra sukrėsti jaunos studentės, Justinos Šikšniūtės, tragiška žūtimi. Šį įvykį suprasti buvo sunku ne tik nužudytosios šeimai, ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir laidotuvių pamaldas atlikusiam Mažeikių klebonui. Pasak žiniasklaidos, pamoksle jis iškėlė daugiau klausimų, negu davė atsakymų: „Kodėl būtent Justinai tai turėjo nutikti? Žmogus visada žingeidus, tačiau šiandien kamuoja vienas klausimas – kodėl? Gal Dievas jai iš anksto tai buvo numatęs“, „gal Dievas siuntė perspėjimus ir ženklus? Nereagavo… Gal Dievas nusprendė nubausti tą žmogų: nešiokis tą jausmą širdy, kad esi smurtininkas?“. Šis palinkėjimas kai kam pasirodė nerimtas, pasigirdo radikalesni balsai, raginantys nubausti žudiką mirties bausme.

Tačiau ar nevertėtų patyrinėti to nusikaltimo šaknis  žudiko psichologinėje, gyvenimiškoje ir socialinėje struktūroje? Ir šis klausimas iš tikrųjų yra ne tiek apie nekaltą auką, bet apie budelį, apie tai, iš kokių pragaro nasrų jis išlindo.

Jei remtumės taip plačiai propaguojama mokyklų vadovėliuose, moksliniuose televizijų kanaluose ir žurnaluose darvinizmo idėja, jog žmogus tėra gyvūnas ir kad praktiškai išlieka geriausiai prisitaikę ir stipriausieji, tuomet nebūtų pagrindo pergyventi: žuvusi mergina tapo evoliuciniu substratu, medžiaga išsilukštenti stipresniajam beždžionžmogiui. Nepaslaptis, darvinizmo propaguojamai jėgos taisyklei simpatizuoja nusikaltėliai, smurtininkai vyrai, bankininkai, turčiai, totalitarinės valdžios.

Šį požiūrį savitai išreiškia marksizmas ir lenininizmas, komunistinė ideologija – gyvenimas yra beatodairiška klasių kova, žmogus tėra plyta visuomenės mūre, sraigtelis jos mechanzime, todėl menka bėda, jei kažkuris  bus paaukojamas ideologiniam „kilnesniam tikslui“. Pagal komunizmą, geriausia, kai visi kovoja vieni prieš kitus, pavyzdžiui,  vyrai su moterimis, lenkai su lietuviai, svarbu kad partija visada laimėtų.

Induistiškos religijos abejingai pažvelgtų į šį įvykį ir prabiltų apie karmą: auka nukentėjo už praeito gyvenimo nuodėmes, o budelis atkentės už nusikaltimą kitame įsikūnijime.

Postmodernistinė kultūra apskritai atsisako gėrio ir blogio sąmpratų, nes vadovaujasi reliatyvizmu, kur atmetami moraliniai paaiškinimai ir ribos, nes tiesą pakeitė egoizmas ir asmeninė „tiesa“. Taip atsirado abejingų, apatiškų žmonių minia, besidangstanti tolerancijos šydu, be didesnių skrupulų vykdanti niekšybes.

Visgi giliai sąmonėje suvokiame ir patirtis liudija, kaip šios tragedijos atveju – pasibjaurėjome įvykdytu nusikaltimu, jog moralė nėra ideologinė, tačiau prigimtinė duotybė. Krikščionišku mokymu – žmogus gimsta su sąžine, su moralės taisyklėmis, protavimo dovana, leidžiančia suvokti gėrį ir blogį. Net ir evoliucionistai pasakytų, jog žmogus turi moralinį instinktą, kuris gali būti patvirtinamas arba išplaunamas auklėjimo ir ugdymo procese. Išliko tie individai, kurie turėjo panašų moralinį instinktą. Vadinasi dorumas yra išlikimo sąlyga ir to instikto esmė.

Bet grįžtant prie to tragiško įvykio ir žudiko asmens: kas išplovė jo sąžinę ir atvedė į sunkų nusikaltimą?

Derėtų, pasak šv.Jono Pauliaus II mokymo, nusikaltimą suvokti ne tik kaip  asmeninį (tuo nėra pagrindo abejoti), bet ir kaip struktūrinį dalyką. Nusikaltimas visada yra struktūrinis, piramidinis, ir dažniausiai žmogus nėra kaltas vienas, nes jis dalyvauja „nuodėmės struktūroje“: tai ir istorinis, ir kartų, ir kultūros, ir psichologinis, ir dvasinis, ir socialinis reiškinys. Katalikiškojo tikėjimo požiūriu, žmogus yra sužeistas gimtosios nuodėmės, savo paties ir kitų žmonių daromo blogio, yra gundomas ar net apvaldomas demonų.

­­Mano galva, didžiausia ir labiausiai regima šių dienų nuodėmės struktūra – tai Vakaruose išplitusi popkultūra, kuri vis labiau skatina į žmogaus kūną žvelgti kaip į daiktą, banaliai ir infantiliškai. Kūnas naudingas tol, kol teikia malonumą, kol dirba, kol patenkina kitus kūnus, kol galima jį vartoti. Ypač tam pasitarnauja žmogaus pažeminimą ir nuvertinimą propaguojanti pornografija. Seksualiniai nusikaltimai neabejotinai yra proporcingai susiję su pornografinės sąmonės įsigalėjimu.

Dabar daug kas skundžiasi plintančiu kultūros nuosmukiu visose gyvenimo srityse. Nenuostabu, kadangi labiau skatinama ne žmogaus sąžinė, santykių brandumas,  vertybės ir protingumas, bet jo ego,  primityvios emocijos, neatskingi ir nevaldomi kūniški instinktai. Bandoma įtvirtinti požiūrį, kad kuo daugiau sekso, tuo daugiau laimės, tačiau yra priešingai: kuo daugiau sekso, tuo daugiau neatsakingo elgesio ir iš to kylančių problemų. Kažkada kūnas laikytas sielos kalėjimu, o šiais laikais siela ir tai, kas ją apibrėžia – protingumas, sąžinė, gėrio ir tiesos siekimas, laikoma kūno įkalinimu, iš kurio siekiama išsivaduoti, išstumiant sielos tikrovę ir moralę, supratimą apie du žmogaus tipus, apaštalo šv.Pauliaus pavadintus „dvasiniu žmogumi“ ir „kūnišku žmogumi“. Dvasinis tai tas, kuris kūnišką prigimtį stengiasi apriboti dvasinėmis taisyklėmis. Kūniškas žmogus yra tas, kuris dvasiai primeta kūniškas taisykles, įstumiant į egoistinių kaprizų ir įgeidžių sūkurį.

Vis labiau dėmesiui krypstant tiktai į žmogaus kūną ir instinktus, aistras, visiškai nesidomima jo dvasine būkle. Apie tai, kad žmogus gali būti pats sau ir kitiems grėsmė, nekalbama. Kad paties žmogaus būklė bloga, kad jis yra kamuojamas asmeninio silpnumo, naivumo, nepažinimo, ydų, nuodėmių – tai stengiamasi nutylėti. Toks įsivyravo požiūris į žmogų: materialistinis, biologinis, gyvuliškas.

Šeima turi būti pagrindine vieta, kur vyksta žmogaus humanizavimo, sukultūrinimo ir sudvasinimo procesas, bet tėvų ir suaugusiųjų abejingumas bei pasyvumas, moralinis pašlijimas lemia jaunimo problemas. Susidaro įspūdis, jog suaugusieji atsisako juos auklėti, neturi ir nekelia jokių kriterijų. Jaunuoliai nebesupranta, kam yra pašaukti, kokia gyvenimo prasmė, kaip reikia elgtis, kas yra vertybės, todėl ilgainiui paprasčiausiai praranda prasmės suvokimą. Tuomet belieka egzistuoti visais neigiamais būdais.

Nuodėmės ir nusikaltimo struktūroje dalyvauja valstybė, mokykla, žiniasklaida ir kultūra. Šiandien mums mėginama įpiršti tokią nesąmonę kaip mokyklos ir viešojo gyvenimo pasaulėžiūrinis neutralumas.  Tai reiškia paprastą dalyką: tiesos ir atsakomybės nėra. Bet pasaulėžiūra yra ne tiktai Dievo klausimas, bet visa supratimų visuma: kas yra pasaulis, kokia jo struktūra, kokia yra tvarka, kokia esmė. Neišvengiamai įeiname į moralės sritį. Dėl pasaulėžiūrinio neutralumo įsivyravimo nelieka atskaitos taško nei teisei, nei pedagogikai, nei praktiniam gyvenimui.

Jėzus kryžiaus kelyje sutikęs verkiančias moteris liepė joms verkti ir sielvartauti ne jo, bet savo vyrų ir sūnų. Panašiai prie Justinos kapo reikėtų apraudoti ne tik jos skaudų likimą, tačiau ir nusivažiuojančią Lietuvos valstybės, tautos, šeimos, mokyklos, žiniasklaidos moralę, gimdančią žudikus, smurtininkus, vagis ir cinikus. Amoralumo ir bedievybės žvėris ryja mūsų jaunąją kartą, įkalina blogio grandinėje. Tragiška yra ne tik jaunos merginos žūtis, bet taip pat ir jos žudiko, dar jauno vyro, moralinė bei socialinė žūtis.

Želvos parapijos kleboną Petrą Avižienį Vilniaus apygardos teisėjas Stasys Lemežis nuteisė dėl netyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, kai parapinės talkos metu nuo kopėčių nukrito ir sunkiai susižalojo talkoje dalyvavusi mergina. Nuosprendis dar bus skundžiamas. Manau, jog privalu skųsti, kad būtų iki galo išdiskutuoti iškilę klausimai, apibrėžta Bažnyčios ir Respublikos, bendruomeninė ir individuali atsakomybė tokiais atvejais.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-ko-moko-nelaime-zelvos-parapijoje-ir-absurdiskas-teismo-sprendimas-visa-kalte-suversti-klebonui-500-430491#ixzz33DdWsbNK

„Didžioji problema yra ta, kokia mūsų protesto kultūra yra dabar, kaip ji vystosi po komunizmo, kuris mokė būti solidariems ir sugyventi su pačia didžiausia neteisybe, kuri kada nors buvo. Tariami kairieji paliko „pripeckioję“ visą Lietuvos visuomenės ir ūkio gyvenimą, o dešiniesiems palikta išsrėbti visą košę darant pačius nemaloniausius sprendimus. Dabar tartum lūkuriuojama, kada jau turi prasidėti tie protestai. Bet Lietuva yra ganėtinai keistas posovietinis ir pokolonijinis kraštas. Ji daugiausia protestuoja kojomis – ima ir emigruoja“, – prof.E.Aleksandravičius.

Dar vienas įrodymas, prie ko privedė atgailos ir teisingumo nebuvimas Lietuvos respublikoje – prie malonės ir proto praradimo, prie žlugimo tikrovės. Rinkime toliau senuosius komunistus, tegul griūna tikėjimas ir šventovės, gelbės nebe Dievas ir dori žmonės, o ES su Wurstu.

Su liaudies dainiumi užtrauksime: „Viens du trys su puse, graži Lietuva be mūsų”…

http://www.delfi.lt/news/daily/education/tragiska-statistika-kokiu-greiciu-netenkame-jaunimo.d?id=64851421

Į šviesų socialdemokratinį rytojų mus veda postsovietinė Lietuva ir jos mokykla!

Gegužės 17 d. Norvegijos karalystė švenčia savo didžiausią nacionalinę šventę. Visą dieną vyko įvairios eisenos, koncertai, nacionalinė televizija gyvai perduodavo šventės akimirkas iš įvairiausių šalies vietų ir kitų šalių, kur norvegai gyvena.

Tai, ką teko pamatyti, be galo pradžiugino, kad savo noru, su džiaugsmu, taip organizuotai visų amžiaus grupių žmonės išreiškia meilę savo šaliai ir vienas kitam. Nuostabus yra vaikų ir jaunimo dalyvavimas, vis pasidabinę nacionaliniais rūbais.

Matant norvegų šventę ir prisimenant Lietuvos socialdemokratinę Vasario 16-ąją Kauno rajone, negali suprasti, kodėl lietuvių tauta taip savęs negerbia…

http://youtu.be/KhdXuGK9tT0

http://youtu.be/GwWfmuofl7Q

http://youtu.be/yFJai5BGDTs

„O jau ta paaugliška siela – tokio neapsakomo trapumo, net baisu! Ją žeidžia pastabos (ypač pastabos dėl nenormatyvinės leksikos vartojimo), pastabos dėl deramos aprangos (vieną panelę įžeidė prašymas šiek tiek prisidengti iš po siaurų džinsų kyšančią apatinių kelnaičių gumelę), pastabos dėl elgesio pamokose. Žeidžia bet koks pažymys, mažesnis už dešimtuką.

Tuo tarpu mokytojų nežeidžia niekas. Esu siuntinėta visur ir gana dažnai. Per pastaruosius metus sulaukiau daugybės grasinimų. Buvo grasinama išdaužyti langus, sužaloti mano penkiametę anūkėlę, išdurti akis mano katei ir ją padegti. Apie grasinimus asmeniškai man aš jau nekalbu – pasiūlymai gauti į galvą tokie pat įprasti, kaip rytinės kavos puodelis. Tokie įprasti, kad net lioviausi gerti raminamuosius vaistus. Juk ir šuo kariamas pripranta.

Pripratau klausytis nenutrūkstančio keiksmažodžių ir nepadorybių srauto. Pripratau kaskart, kai klasė palieka kabinetą apeiti visas pasuoles ir aprinkti mokinių paliktas šiukšles. Pripratau prie tokių mokinių, kurie nuo pat septintos klasės ateina ir pareiškia atėję tik „prasėdėti“, nes vis tiek išvesiu teigiamą pažymį. O jie žino – jei noriu iššaugoti savo darbą, jei nenoriu sulaukti nemalonumų, aš jį išvesiu, sukandusi dantis.

„Jūs neturite teisės!“ – tai kone dažniausia frazė, kurią tenka girdėti iš neapsiplunksnavusių akseleratų lūpų. Išgirdusi ją nepuolu ginčytis, išties, teisių aš jau nebeturiu. Jos išnyko kaip ir mokytojo profesijos prestižas”.

Iš straipsnio –

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/mokytoja-ryzosi-prabilti-jei-jus-tik-zinotumete.htm#.U3NBN_l_tBA

Jai pritaria buvusi moksleivė

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/abiturientei-truko-kantrybe-mokykla-baigia-puskvailiu-karta.htm#.U3NF3Pl_tBA

Kai išgirsti svarstymus, jog valstybė turėtų, pavyzdžiui, rūpintis šeimomis, kad vyrai ir jų žmonos, vaikai galėtų būti kartu, turėtų sąlygas išlaikyti savo šeimas, gimdyti vaikus , supranti, kad valstybę turėtų tokiu atveju valdyti šeimininkas, o ne tarnas, nes šeimininkas rūpinasi savo namais, savo turtu, savo žmonėmis ir nori jį perduoti įpėdiniui ne pablogintą, bet pagerintą. Monarchinėje santvarkoje tuo šeimininku yra karalius. Senų tradicijų šalys turi monarchus ir nesiruošia jų atsisakyti. Bažnyčia yra valdoma popiežiaus, kuriam nėra nustatyta kadencija.

Kadencinis valdymas reiškia, jog šeimininko nėra, nes valdo išrinkta valdžia, kuri dirba kelių metų kadencijos metu. Tuo metu ji skuba pasinaudoti atsiradusia palankia situacija, per trumpą laiką pasidaryti sau ir savo partijai kuo daugiau naudos. Nueinanti vyriausybė kitai palieka prastesnę padėti, kad galėtų iš to išlošti per ateinančius rinkimus, kuomet sėkmingai muš oponentus negerovių koziriu.

Kam reikalinga demokratija, rinkimai? Tai būdas visuomenei nuraminti, apgauti: jūs patys išrinkote, tai dabar ir turėkite. Maždaug, dabar kentėk iki sekančių rinkimų, o tada galėsi išrinkti, ką norėsi, kitaip sakant, ką pasiūlysim. Bet kai pažvelgi, tai nei rinkom, nei ką, bet valdžioje vis tiek sėdi kaip Poncijus Pilotas poteryje. Net nereikia balsuoti. Tarkime Marija Povilonienė: kokiu būdu ji atsidūrė valdžioje, gal demokratiniu? Tauta jos tiesiog nekenčia, bet ji sėdi Seime ir atlieka savo juodus darbus vardan demokratijos. Per partijos sąrašą.

Liaudis primena žirafą: kol ji suvokia kas yra kas, turi praeiti septyni metai. Mūsų žmonių neišgėręs nesuprasi, o išgėręs juo labiau, ar jie kantrūs, ar abejingi, ar paprasčiausi kvailiai? Nesuvokiama, kaip jie toliau gali rinkti buvusius komunistus, kurie koloboravo su okupantu ir gadino tautos krauja? Žmonėms meluoja, juos išnaudoja, gasdina, o jie tyli. Ir tas, kuris yra įvaldęs demagogiją, gąsdinimus ir papirkinėjimo meną, tas ir bus valdžioje.

Valstybė ima rūpintis žmonėmis tada, kai visuomenėje ima kaisti emocijos arba prieš rinkimus. Valdininkai bijo, kad nebus išrinkti arba kad valstybės katilas per daug neužkaistų ir nesprogtų, todėl atidžiai seka reitingus ir nuotaikas. Kai padėtis ima kelti nerimą, duoda tautai demagogijos dozę. Tai pažadai ir pajuokavimai durneliaims pralinksminti.

Ir apskritai, demokratija yra neįmanoma. Tokios nebuvo, nėra ir niekada nebus. Tai labiau primena pasakas nukvakusiems. Niekada ir niekur dar taip nėra buvę, jog liaudis valdytų valstybę. Tuo galime pasiguosti. Liaudis gali vadovauti nedideliam kaimui. Susirenka, nutaria ir patys organizuoja talkas sprendimams įgyvendinti. Išsirenka sau seniūną, kuris vadovautų bendrai talkai. Kuo didesnė bendruomenė, tuo mažesnė demokratija, tuo svarbesnis yra autoritetas, kompetencija, genialumas ir charizma.

Niekas čia nepadės, jei nėra esminio visuomenei ir valstybei elemento – sąžiningo ir kompetetingo piliečio. Jei tokių bus, tuomet ir valstybė žydės. Visuomenė geriausiai gyvuoja, kai yra sąžinė. Valtybė, švietimas, Bažnyčia, šeima, kitos institucijos turi siekti to paties tikslo tik skirtingais būdais – formuoti sąžiningą žmogų ir viską padaryti, kad toksai nebūtų ujamas. Bet tiek šeima, tiek Bažnyčia yra stumiami už paraščių, slopinamas jų balsas, kuris neretai griauna valdančiųjų demagogijas.

Tiesa, valdžiai patinka posakis, jog kas liaudžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Šį romėnišką posakį kažkada man pacitavo vienas vyskupas, nes ir Bažnyčioje kai kada panašiai vyksta: įstatymai galioja tik gyvuliams, bet ne dievybėms. Vienoks teisingumas prasčiokams, kitoks – aukštuomenei. Štai tau ir demokratija.

Nespėjo performansų mėgėjai nuo scenų išnešti apmėtyto dažais Jėzaus paveikslo, ir vėl girdime apie naują atvejį: tūlas R.Kalinkinas panaudojo Jėzaus idėją džinsų reklamai. Teismas jo poelgį įvertino ir simboliškai nubaudė, bet kaltininkas ir jo palaikytojai pasipiktino, jog kažkas pasipiktino jo poelgiu.

Tuos įžeistus žmones ir jų teises apginusį teismą Kalinkino sėbrai išvadino davatkomis ir fundamentalistais. Natūralu, jog papiktinimas gimdo rūstybę, neigiamą reakciją, neramumus, žinoma ir fundamentalizmą. O kaip kitaip gali būti? Mums, krikščionims, nėra tas pats, nes paniekintas tapo mums esminis asmuo, idėjos ir jausmai.

Nieko nauja. Jėzaus kančios istorijoje rašoma, jog jis buvo patyčiai aprengtas svetimais rūbais, paskui ir visai apnuogintas. Dabar tai atkartojo ir R.Kalinkinas, uždėdamas jam džinsus, apnuogindamas iki pusės, pavaizduodamas jį kaip ištvirkėlį.

Priešiškos minios kaltinamas ir išjuokiamas Jėzus tylėjo. Galėjo ir šiuo atveju visi patylėti. Bet laikai nuo to karto labai pasikeitė: tuomet Jėzus buvo vienas, o jo negausūs pasekėjai – išsigandę ir išsislapstę. Dabar jo išpažinėjų pasaulyje yra du milijardai, Lietuvoje – žymi dauguma. Po Sekminių įvykio ir turėdami ilgos istorijos patirtį jie nebėra bailūs, jie gina jo garbę. Taip ir pasielgė šimtai tikinčiųjų, kurie kreipėsi į reklamą reguliuojančias institucijas dėl švenčiausių jausmų įžeidimo.

Čia norisi paklausti, kokią mokyklą Kalinkinas lankė, kas ir kokias žinias bei vertybes jam diegė? Postsovietinė, liberali ir nežinia kam tarnaujanti Lietuvos Respublikos mokykla? Labiausiai žeidžia tas baisus neišsilavinimas, jog Jėzus parodytas kaip nulis, kaip tas, kuris yra tinkamas tik džinsų reklamavimui. Tai, jog jis tapo didelio ir daug nuveikusio istorijoje judėjimo pradžia ir įkvėpėjas, tam žmogui ir jo draugams jau nieko nereiškia. Vakarų civilizacija, pastatyta ant krikščionybės pamato, kurios privalumais džiaugiasi ir Kalinkinas, tapo nubraukta. Pjaunama šaka ant kurios sėdima – ne kitaip!

Jei Kalinkino ir jo pasekėjų seneliai ir tėvai yra krikščionys, kaip jis gali pažvelgti jiems į akis? Juk įkvėpti Jėzaus mokslo jie ir daugybė žmonių stengiasi gyventi pasiaukojamai, teisingai, mylėdami žmogų. Dėka krikščioniškų įsitikinimų jie neišmetė jo į srutų duobę, nepaliko konteineryje. Nuoseklu, jog išniekinus Jėzų ir jo idėjas, išniekinimo patirčiai yra pasmerkiamas ir pats žmogus.

Šiame poelgyje galima įžvelgti Judo argumentą: kaip Judas už pinigus išdavė Jėzų, taip siekdamas populiarumo ir naudos Kalinkinas palietė šventą asmenį, gal būt savo širdyje patyrė ir Judo jausmus, kai tikėjimą išmainė į naudą. Judo argumentai baigėsi sausa šaka, kilpa ir mirtimi, nes neteko giliausios prasmės, išplėšė iš savo širdies švenčiausius jausmus.

Biblija moko, jog kiekviena dvasia, kuri neigia Jėzų, nėra iš Dievo, bet iš velnio, todėl net nestebina tas Vilniaus žvaigždžių ir elito užsistojimas už Kalinkiną, tas erodiškas mėgavimasis vieša nuodėme, kuri piktina žmones, duoda blogą pavyzdį jaunimui. Jų juokeliai televizijų ekranuose primena vėmimą, kai išvemiami paskutiniai dvasios, sielos likučiai.

Šventraščio puslapiuose atrandame teiginį, jog kai kertinis akmuo, kuriuo yra Jėzus, yra atmetamas, tuomet jis tampa suklupimo akmeniu. Tokiu būdu išsipildė pranašystė ir Jeruzalės neliko nė akmens ant akmens, tapo taip išlyginta, jog galima buvo tą vietą arti ir akėti. Panašiai, Ukrainos neramumų ir gręsiančio Lietuvai respublikai pavojaus akivaizdoje piktžodžiavimas Dievui yra beprotybė. Kas liks iš Jėzų niekinančios Lietuvos?

Galbūt Kalinkinas laimėjo trumpoje distancijoje (pelnė tarp tokių kaip jis populiarumo ir papildomų sidabrinių), bet Dievas laimi ilgosiose distancijose, gyvenimas patikrina visas idėjas ir siekius, patikrins ir šį žmogų.

Daugiau apie šį reikalą:

http://www.delfi.lt/pramogos/zmones/teismas-nepasigailejo-r-kalinkinui-teks-placiai-praverti-pinigine.d?id=64669333

Paklaustas apie buvusiuosius nomenklatūrininkus Putinas atsakęs, jog pas juos nėra buvusių, visi yra esantys. Šie žodžiai tinka ir Lietuvos padėčiai nušviesti. Buvusieji esantieji išėjo į paradą. Tegul apie šį cirką kalbės delfi.lt komentatoriai…

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ketvirtadieni-vilnius-paraudonavo.d?id=64677341

„Prakeikti komuniagos, sssr zombiai isejo i gatves, ant sios salies kaklo kabantis skandinimo akmuo. Kada pranyksit, praeities seseliai?

nesuprantu, kodel raudonieji nuejo nuo seimo link baltojo tilto….. galejo tiesiai i lukishkes eiti ir arciau ir artimiau ju dvasinei busenai

raudonieji milijonieriai.

Sveikiname visus buvusius, komunistus ir komunistes,
komjaunuolius ir komjaunuoles įlindusius į valdžia.
Gegužės 1-ios – Tarptautinės darbo dienos proga. Labai prašom nebekenkti Lietuvos Valstybei ir Piliečiams.

Lyg ir nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam bet pažvelgus į žygiuojančią raudonųjų jūrą supranti, kad nuo praeities nepabėgsi.

TOTALI PORNOGRAFIA – VIENOJE GRETOJE TAS KUR TRATINA LIETUVOS ŽMONES, JUOS APVAGINĖJA, TYČIOJASI IR TAS, KURIS TURĖTŲ JUOS GINTI..TOKS DEBILIZMAS GALIMAS TIK LIETUVOJE..

nuvede i ubagyna …………nuverte teiseta valdzia ir sukure bardaka tarp tautu zemes sumaise ilgai …………muskites tarp saves ir mes ziuresime uz idiotiskas idejas ,kuriu niekas neigyvendino ………………. komunizma turi baigti su teismu ,kaip niurnbergo procesa ……………. uz zmoniu zudynes ju nustumima 50 metu atgal …………..

tai kad is eityniu dalyviu matosi, kad dauguma sudaro vakaryksciai komunisteliai, tik persivadine i socdemus. nebe tie laikai, kad pavadinima pakeitei ir toliau durniu volioji.

Linkėjimai LT komunistams iš raudonosios aikštės. Šilčiausias Vladimiro Vladimirovičiaus apkabinimas! (ir švelnus pridusinimas) URA!!!! draugai!!!!

Lyg tai laikai pasikeitė, o gegužės 1-osios minėjimo stilius toks pats kaip ir tarybiniais laikais (iš pradžių pagalvojau, kad čia kalbama apie Rusiją).

Seniai Gedimino prospektas tiek šūdo vienoj krūvoj matęs…”.

Reportažai iš sudužusios Lietuvos

Kun. Justas Jasėnas dalijasi patirtimi iš žlungančios Lietuvos provincijos.

http://www.ekspertai.eu/reportazai-is-suduzusios-lietuvos/

Postsovietijos kreivos grimasos atgailos ir atsivertimo nepažinusioje tautoje.

Artėjančio karo akivaizdoje rusai ruošiasi trejopu būdu: daugindami maldas, stiprindami kariuomenę ir puoselėdami patriotizmą.

Nesenai pasirodė Maskvos patriarchato leidinys apie planą pastatyti 200 naujų bažnyčių. Rusija kariuomenės atnaujinimui ir stiprinimui kasmet skiria keliasdešimt milijardų dolerių. Krymo užėmimo scenarijus parodė, kaip patriotiškai nusiteikę rusai perduoda savo gyvenamą kraštą į Rusijos sudėtį. Visuotinai nykstančių patriotinių vertybių Europoje akivaizdoje – akibrokštas, įrodymas, jog patriotizmas yra jėga.

Ką veikia postsovietinė-neoliberali Lietuvos Respublika su griuvančiomis pustuštėmis bažnyčiomis, persekiojama dvasininkija, pilietiškai abejingais piliečiais ir savo vėjo perpučiama kariuomene?

Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą, kurio globai pavedame ir mūsų dabartį ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, užmokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė!

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vyskupas-kestutis-kevalas-jei-ignoruojamos-moralines-vertybes-visada-atsiras-tvirtos-politikos-salininku-56-411258#ixzz2veTJm9lo

Šiais metais Nepriklausomybės atkūrimo šventė yra pažymėta nerimo nuotaika. Kol kitos valstybės prostestavo, derėjosi ir rengėsi bausti, Rusija į savo kontrolę perėmė Krymą, ir, panašu, nesustos. Atrodo, jog prasidėjo naujas Europos padalijimo procesas, slenkanti okupacija, kurios grėsmę akivaizdžiai pajutome.

Pajuto ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės. Prieš kelias dienas vienas pažįstamas pasakojo, kaip du kaimynai susilažino iš degtinės butelio, neva paskutinį kartą švenčiame Kovo 11-ąją. Sakytum, šventvagiška ir užgauna ambiciją, kad taip nusipiginta. Bet įvykiai Ukrainoje ir Kryme parodė, jog Lietuvos Nepriklausomybė yra ir labai trapi, ir labai pigi, kad ir valstybės strategų požiūris nėra geresnis už kaimo gyventojų.

Trapi dėl natūralių priežasčių: maža šalis su negausia visuomene, geografiškai ir istoriškai stumiama į Rytus. Bet trapumas yra sąlygotas ir baisaus apsileidimo ir neatsakingo požiūrio. Pirmiausia, tai blogas integravimasis į vertybinius ir materialius Vakarus. Kas kaltas, kad NATO divizijos nėra Lietuvoje? Ar priklausymas šiai organizacijai yra labiau formalus dalykas? Per dvidešimt metų gynyba buvo tik silpninama. Vaizdžiai kalbant, dabar Lietuva primena vienos pasakos personažą, mergelę, kuri atkeliavo nei nuoga, nei apsirengusi, nei raita, nei pėsčia, t.y. užsimetusi tinklą ir apsižergusi ožkelę. Vėjo perpučiama šalies kariuomenė su dešimčia NATO lėktuvų – ar tai nėra saviapgaulė ir paguodos prizas pralaimintiems? Ar ne per vėlu kalbėti apie papildomus 100 milijonų, 2 % nuo BVP kariuomenei? Gal geriau pataupykime juos raudoniems gvazdikams, kai sveikinsime „armiją išvaduotoją“?

Čia pavyzdžiu galėtų būti Izraelis, panaši dydžiu į mus tauta ir valstybė, kur 95 % abiejų lyčių jaunuolių atlieka privalomąją karinę tarnybą, kur kiekvienas pilietis yra pasiruošęs karui ir visa šalis yra gynybinis įtvirtinimas, o jos slaptosios organizacijos efektyviai veikia ir už šalies ribų. Belieka tik pasvajoti, kad Lietuvoje kada nors bus „Kovojančios Juditos“ moteriškasis pulkas, kai nėra net vyrų privalomosios karinės tarnybos, o prezidentė neteko vilties dėl nekompetetingo saugumiečių darbo.

Atrodo, jog Lietuvos valstybę apvaldė priešui tarnaujanti feminizmo ideologija, nes bijomasi stiprių, gavusių ištvermės ir kančios iniciaciją kariuomenėje vyrų, sugebančių prisiimti atsakomybę ne tik už šalį, bet ir šeimą. Vietoj patriotinio, moralinio ir fizinio vaikų ugdymo viena pablūdusi Seimo narė įkyriai perša erotinį, o šalies vizijoje – savitikslė bergždžia moteris.

Įstojus į Europos Sąjungą nesulaukėm greito susilyginimo su Vakarų šalimis kultūros, ekonomikos, karinėje ir socialinėje srityse, koks kadaise buvo susivienijus abiejoms Vokietijoms. Matome atvirkštinį procesą: perspektyviausioji visuomenės dalis emigravo, Lietuva tapo degraduojančia ir jos pačios piliečiams atgrasia ES kolonija. Mūsų šalies „kaulų čiulpai“ – jaunos šeimos – pavargusios kovoti dėl elementaraus būsto, išvyko svetur.

Paklaustas apie buvusios sovietinės sąjungos veikėjus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakęs, jog nėra buvusių, visi yra esami. Ši pastaba tinka ir Lietuvai, tiek teritorijos, tiek asmenų, tiek mentaliteto požiūriu. Užtenka pažiūrėti, kas darosi rajonuose, kaimuose – kiaurai komunistinis-rusiškas paveikslas su pijokų tuntais ir griūvančiomis bažnyčiomis. Nuo sovietinių laikų išliko net tų pačių vadovų „patriotinės“ konfigūracijos: meras – rusas, vicemeras – vykdomojo komiteto sekretorius. Buvę ir vis dar esantys yra bomba po trapiais Nepriklausomybės pamatais, kurios per dvidešimt metų nesugebėjom nukenksminti. Jei Lietuvoje pasikartotų Krymo scenarijus? Užtenka paklausyti, ką buvusieji esantys kalba apie krašto gynybą.

Minėtoji lietuviškos pasakos mergelė turėjo sunešioti geležines klumpes, kad pasiektų savo tikslą. Per šį personažą praeities kartos ir dabarties įvykiai moko, jog sekančių švenčių sulauksime tik iš esmės peržiūrėję savo vertybes, tikslus, bendradarbius ir pastangas. O religijos vardu tegalima tiek pasakyti, kad kur nėra gyvenimiškos išminties, ten nerasime ir dvasinės, jei patys esame neatsakingi, nelaukime ir Dievo palaimos.

Ar su paskutiniąja Kovo 11-ąja?

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-lietuva-datu-ir-ideologiju-kryziuojama-500-406564?utm_source=autorow_15min&utm_medium=left&utm_campaign=comments

Ką tik nutilo Vasario 16-osios šventės aidai. Jos euforijos apimti užmirštam, jog buvo ir 1917 m. gruodžio 11-oji, kai Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje aktą. Šis istorinis faktas nėra labai plačiai aptariamas, mažai kas apie jį žino.

Tos dvi datos liudija, jog Tarybos nariai pradžioje buvo neapsisprendę, blaškėsi tarp Nepriklausomybės idealizmo ir pragmatiškumo. Ar sugebės, ar naudinga, ar atitinka ilgai vargintos, menkai išsivysčiusios, pažeisto mentaliteto tautos interesus visiška nepriklausomybė? Ar negeriau būtų pasivesti aukštesnės civilizacijos ir galingesnės tautos visokeriopai įtakai, kuri išmokytų esminių dalykų? Apsispręsta, jog išsivers su esamomis pasauliečių inteligentų ir dvasininkų pajėgomis, kurių tarpe buvo daug kompetetingų asmenų, mokslus baigusių užsienio šalyse.

Po 96 metų pamatėme, jog gruodžio 11 – oji lieka aktuali: esame lyg ir nepriklausoma valstybė, tačiau vis labiau kaip autonominė teritorija Europos Sąjungoje. Maža to, Lietuvos „prijungimą” prie kitų šalių įvykdė beveik milijonas jos emigrantų, kurie negalėjo pakelti  dabartinės Nepriklausomybės formos, didesnę viltį ir orumą atradę ne savo šalyje. Lieka viltis, jog jie savo išsilavinimu, patirtimi ir pasiekimais galės paremti ir Lietuvos Vasario 16-osios drąsų apsisprendimą.

Dabartinė Lietuvos valstybė ir jos visuomenė yra kryžiuojama dar kitų dviejų datų ir jų nešamų ideologijų. Tai 1940 rugpjūčio 3 d. „prašymas“ „priimti“ Lietuvos TSR į Sovietų Sąjungą ir 1990 kovo 11 – osios Nepriklausomybės atkūrimas. Mano galva, nebuvo esminio lūžio, nes rugpjūčio 3-ioji ir Kovo 11 – oji yra gan draugiškai susijusios. Mentalitetu ir personaliniu lygmeniu Lietuvos visuomenė dar nėra pabaigusi Lietuvos TSR eros.

Kai kas mestų priekaištą, maždaug, tik mons. Svarinskui visur vaidenasi komunistai. Bet gi jie nesivaidena, jie sėkmingai įsiliejo į naujai seną santvarką, užima pareigas, lemia šios šalies reikalus, matome juos kasdienybėje. Teigiama, jog jie įrodė lojalumą Lietuvai savo uoliu darbu ir nuopelnais. Be abejo, lengva įrodyti savo nuopelnus sėdint prie milijoninių biudžetų ir turint nenutrūkstamą valdžią reguliuojamos  demokratijos šalyje.

Kol kas daugumas nenori įsisąmoninti tiesos, jog jie buvo tautą pavergusio okupanto kontrolės ir priespaudos dalimi. Vieni tada buvo, kiti partinėse mokyklose uoliai ruošėsi būti vergvaldžių tarniukais. Daugumas jų yra nepataisomai sugadinti.

Lietuvos uždarumo ir liguistos Nepriklausomybės praradimo baimės klausimą pratęsia ir lenkų reikalas. Kauno rajone ir dar kitose vietovėse, ypač Vilnijoje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos, Unijos laikų. Taigi, lenkai kai kam atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne. Su lenkais mus sieja ne tik istorija, tačiau ir bendros vertybės, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Pavyzdžiui, Kauno rajono valdžioje yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras. Iškalbinga konfigūracija. Daugybė Lietuvos mokyklų vadovauja buvę komunistiniai veikėjai. Nepaslaptis, prezidentė D.Grybauskaitė yra susitepusi komunizmo ideologija. Visiems gerai. Jie, matai, sukuria kur kas didesnį saugumo ir šviesesnio rytojaus jausmą negu lenkai. Savo akimis mačiau, kaip Lieuvos lenkai švenčia savo Tėvynės Vasario 16-ąją, ir kaip masiškai lietuviai nesiteikė net vėliavos iškelti.

Taigi, praėję du Nepriklausomybės dešimtmečiai buvo tų keturių datų, trijų krypčių drąskoma tikrovė: autonomija, nepriklausomybė, sovietija. Kaip šią lygtį išpręsti? Balsavimu? Pusė piliečių nebalsuoja, kiti užsispyrusiai įgyvendina rugpjūčio 3 – iąją, kiti nesiliauja giręsi „pusžale” Kovo 11 – ąja, dar kiti dedasi lagaminus, nematydami šios problemos sėkmingo sprendimo. Daugumai piliečių Vasario 16-oji nei šilta nei šalta: kas gauna už tai algą, tas tegul ir sklaidosi.

Koks galėtų būti pasiūlymas? Nepriklausomybė nereiškia išpuikėliškos saviizoliacijos, o autonomiškas būvimas vakarietiškų šalių įtakoje nėra pavojus. Nereikia bijoti atsivėrimo į Vakarus, trukdyti emigrantams  dalyvauti Lietuvos gyvenime. Emigrantus vertinkime labiau negu socialdemokratus ar konservatorius. Tiek sovietinio klano, tiek tautininkiškojo izoliavimosi  šalininkai bijo, kad įsigydami žemės Lietuvoje užsieniečiai sujudins esamą korupcinę sistemą. Ir pagaliau laikas užbaigti sovietijos erą, kuri susikompromitavo tada, skandina šią šalį ir šiandien. Šiurpas nukrečia, prisimenant sovietijos grimasas pačiame Lietuvos viduryje: nuvaryta vertybiškai, morališkai, dvasiškai ir ekonomiškai Tėvynė, kuria nebetiki jos vaikai, išvykstantis jaunimas.

Atrodytų keistas patarimas, paraginimas ar pastaba laisvos valstybės tikrovėje. Deja, valstybinių, tautinių ar religinių švenčių šventimas darosi vis mažesnio piliečių ratelio poreikis. Teisinamasi, jog žmonės tą dieną yra kažkuo kitu užsiėmę arba nori būti niekuo neužsiėmę, tarsi tai mažiau svarbu už žvejybą ar gulėjimą priešais televizorių. Be abejo, laisvė tai užtikrina, laisvadienis yra puiki proga pailsėti, tačiau Nepriklausomybė kilo ne iš laisvadienio ir poilsiavimo, todėl ši šventė neturėtų būti vien poilsinė.

Vos viena kita plazdanti Trispalvė, menkas žmonių dalyvavimas renginiuose išduoda, jog prieš 20 metų puoselėti Nepriklausomybės ir patriotiškumo idealai nuvertinami, nebenorima dėl jų nors truputėlį pasijudinti, pasiaukoti. Kai kurių viešai demonstruojamas cinizmas primena komunistų elgesį per Sausio 13-osios įvykius: žiūrėdami televizorių gurkšnojo brendį ir laukė, kuo baigsis „Nepriklausomos Lietuvos“ tragikomiškasis spektaklis. Toks jis vyksta šiandien, piliečiams demonstruojant savo abejingumą.

Kai kurie teigia, jog prisišventėme sovietiniais laikais, kai priversti mokytojų, vadovų ir vykdomųjų komitetų tampėme Lenino, Engelso ir kitų balvonų paveikslus. Dar kiti bodisi šių švenčių proga daroma partine ar politine agitacija. Keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingas ir orias šventes ne priversti ir veidmainiškai, bet kaip laisvos šalies žmonės.

Tai kodėl privalome švęsti Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventes?

1. Ji parodo, formuoja mus kaip naciją, sutelkia ir apvienija. Joje prisimenamas, aktualizuojamas ir sudabartinamas nacijos gimimas ir gyvavimas.

2. Nuolat būtina ugdyti teisingą piliečių savimonę, jog neatrodytume kaip neapsisprendę, tarsi nebūtų jokio skirtumo, kieno valiai ši šalis pasidavusi – savo ar svetimai. Nepriklausomybės šventėje sau ir kitiems pareiškiame savo valią likti suverenūs.

3. Ši šventė ir jos metu skelbiamos tiesos bei vertybės mus apibrėžia, padaro kitokiais, skirtingais, puoselėja ir suteikia tapatybę. Juk dėl teisės būti savimi kėlėme balsą ir ginklą prieš kitas tautas ir valstybes, reikalaudami pagarbos ir lygiateisio pripažinimo. Kokia tapatybė įsivyrauja ten, kur Nepriklausomybės minėjimas nevyksta?

4. Nepriklausomybės minėjimas padeda stiprinti šalies ir tautos savigarbą tiek tarp piliečių, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Jei tokia svarbi šventė yra už nieką verčiama, tuomet sunku tikėtis pagarbos iš kitų, ypač iš nedraugiškai nusiteikusių tautų.

5. Tai jaunąją kartą ir visuomenę ugdanti, motyvuojanti šventė. Kaip sekmadienio Mišiose kas kart pasikartojame krikščioniško gyvenimo tiesas ir jas įtvirtiname savo atmintyje bei apsisprendimuose, taip Nepriklausomybės šventėse turėtume pasikartoti esmines laisvės ir valstybingumo tiesas.

6. Tai šventė, kuri turi įkvėpti, o dabar, atrodo, tarsi paskutines patriotizmo žarijas gesintume. Kažkada viename lietuvių renginyje JAV mačiau, kaip keliant žvaigždėtąją vėliavą lietuviukas antrokas visu balsu traukė šios šalies himną pridėjęs ranką prie širdies. Kai paklausiau, kas esąs, atsakė – amerikietis. Emocionaliai stiprus ir įtaigus kitos šalies patriotizmas „suvirškina“ lietuviško patriotizmo jausmo stokojantį jaunimą. Būtina stiprinti emocinį ryšį su savo tauta ir valstybe.

7. Tai ir ateitį statanti bei kurianti šventė, nes kol švęsime, tol mąstysime ir elgsimės kaip laisvos šalies piliečiai. Nepriklausomybės tradiciją, dvasią, nešamą orumą būtina perduoti jaunajai kartai. Tik tokios šeimos, mokyklos, seniūnijos, kuriose nuoširdžiai švenčiama ši šventė, sugebės perduoti valstybingumo vertybes.

8. Tai šventė, kurioje dėkojama Dievui už laisvės dovaną. Kitų tautų sunkios išsivadavimo kovos įtikina, jog laisvę abu kartu gavome kaip stebuklą, nes šią mažą šalį ir tautą jau daug šimtmečių saugo ir gina ne tiek kariuomenė, kiek Dievas. Šia proga dalyvaudami pamaldose atliekame maldos pareigą už savo šalį, tautą, valstybę, prašydami Aukščiausiojo palaimos. Deja, Tėvynės ir jos Nepriklausomybės nebematome tikėjimo šviesoje, o valstybės himne šaukdamiesi vien kaži kokios saulės, kol kas prisišaukėme tik „Stalino saulę“.

9. Ši šventė – tai ir pilietinio solidarumo paminėjimas, padėka visų visiems už bendrystę, bendrą darbą, pasiektus rezultatus. Pavyzdžiui, švietimo sistema gauna šešis milijardus litų, šiltas ir renovuotas mokyklas, nemokamą mokslą ir maitinimą, tačiau mokinių ir jų tėvų minėjimuose nepamatysi. Panašiai socialines išmokas gaunantiems piliečiams išdalinami kruvinu prakaitu uždirbti 8 milijardai. Savo malda ir dalyvavimu jie pelnytai pagerbtų darbščiuosius ir sąžininguosiuos piliečius, kurie sukuria bendrąjį gėrį, moka mokesčius, pasidalija savo darbo vaisiais. Deja, kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia kiaulės akimis: duok duok, bet padėkos ir pagarbos – jokios!

10. Be abejo, Nepriklausomybės šventė – tai ir buvimo kartu džiaugsmas. Išgyventi ir priimti savo šalį vien kaip darbo, prievolės ir prievartos vietą, būtų neteisinga. Mus turi paliesti ir esamų privalumų bei džiaugsmo savąja Tėvyne patirtis, todėl turėtų vykti iškilmingi koncertai, vyrauti visuotinis linksmumas, pagerbiami šaliai nusipelnę žmonės. Čia būtų galima paklausti: ar liūdime būdami nepriklausomi, ar džiaugiamės?

Taigi, tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios šventes privalėtume švęsti iškilmingai, turiningai ir gausiu būriu. Kiekvieną sykį turėtų įvykti visos šalies mobilizacija, nes jei didesnės jos dalies nebėra šioje šventėje, kaži ar ji bus kasdieniuose darbuose ir iššūkiuose. Galų gale, ką ir kaip švenčiame, tuo ir tokie esame, tokį likimą ir užsitarnaujame.

Ps. Šios mintys buvo išsakytos prieš metus ir kai kurie teiginiai spėjo pasent. Kokia laisva Lietuva su tebešmėžuojančiais sovietiniais veidais ir ta pačia dvasia?

Kauno rajone yra Vandžiogalos parapija, kurioje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos, Unijos laikų. Jų yra ir Vilnijoje. Taigi, lenkai kai kam atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne. Su lenkais mus sieja ne tik istorija, tačiau ir daug vertybių, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Bet kad Kauno rajono valdžioje yra yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras, visiems gerai. Jie, matai, sukuria kur kas didesnį saugumo jausmą negu lenkai. Kad Kauno rajono mokyklos apsodintos buvusiais komunistiniais veikėjais (dabartiniais socialdemokratais) – visiems gerai, bet kad lenkai švenčia Vasario 16-ąją, kai lietuviai net vėliavos nesiteikia iškelti, tai ir vėl visiems gerai. Susivokime pagaliau.

Nedaug mes kalbama apie Tėvynės meilę. Ši idėja ir darbai mūsų tautoje ir valstybėje yra apleista sritis. Atrodo, jog kažkas tyčia kompromituoja ir tyčiojasi iš mūsų tautybės, siekdamas sukiršinti ir nuvilti. Nežinia, kiek dar su tokiu požiūriu egzistuosime. Dėl šios priežasties, juolab kad Vasario 16-oji, norėtųsi pasidalyti keliais pasvarstymais apie patriotizmą.

Pats žodis yra graikiškos – lotyniškos kilmės „pater“ – tėvas. Pnašiai yra lietuvių kalboje: „tėvynė“ yra kilusi iš „tėvas“. Tėvynė – tai tėvo kraštas.

Vokiečių ar anglų kalbose sakoma „mutterland“, „motherland“ – motinos šalis. Tarptautinis Tėvynės meilės pavadinimas – patriotizmas – nusako tam tikrą jausmą, požiūrį ir gyvenimo būdą.

Tėvynė yra labai panaši į kiekvieno mūsų tėvą ir motiną, į mūsų senelius, gimines, mokytojus, kurie mus ugdė. Iš čia ir ta didelė tėvų ir jų pasitelkiamų autoritetų atsakomybė: taip reikia mylėti vaikus, kad jie mylėtų Tėvynę.

Tėvynės egzistencinis horizontas

Trumpai sakant, Tėvynė – tai žmonių bendruomenė, jų apgyvendintas kraštas, kilmės vieta, žmogaus būties dvasinis ir fizinis šaltinis. Vienu žodžiu apimame daug dalykų: tautą, visuomenę, valstybę, kultūrą, žmones, kalbą, religiją, istoriją ir t.t. Įvairiais požiūriais Tėvynė yra konkrečiai apibrėžtas dalykas. Kaip minėjau, tai goegrafija, klimatinė zona, politinė sistema, tam tikra istorinė patirtis ir atmintis, tradicijos, kultūra, savita pasaulėjauta, vyraujanti pasaulėžiūra, konkretūs tėvai ir pan.

Tėvynės sąvoka įsipina į kiekvieno mūsų tapatybę: esame tuo, kuo esame dėka Tėvynės.

Ko gero, visus kitus aspektus viršija, būtent kultūriniai veiksniai. Tėvynė – tai kultūrinis kontekstas, visuma, kuriems save priskiriame, su kuriais tapatinamės. Pilietybė nėra pakankamas motyvas save tapatinti su kuria nors žmonių bendruomene. Sovietai prievarta įjungė Lietuvą į SSRS, tačiau dauguma lietuvių nesitapatino su minėta sistema. Jiems Tėvynė ir tuomet buvo Lietuva, lietuvių tauta, kultūra, žemė.

Tėvynė Lietuva yra visuma, todėl turime mylėti labiau nei bet kokią kitą bendruomenę. Seniūnija, kaimas ar miestelis nėra patriotizmo objektas tikrąja to žodžio prasme, nors ir labai esmingai įsipina į Tėvynės kontekstą. Savivaldybės interesai yra palenkiami Tėvynės interesams. Net Europos Sąjungos interesai nėra tapatūs Tėvynės interesams, nes ES nėra mūsų Tėvynė. Tėvynė yra aukščiau visų kitų bendruomenių, o jos žmonės ir kultūra yra svarbiausias jos pačios elementas.

Jokia kita bendruomenė negali duoti to, ką duoda kiekvienam iš mūsų Lietuva. Tėvynės meilė turi pranokti ir viršyti visas kitas meiles, Tėvynės vertybė yra aukštesnė už daugelį kitų vertybių.

Esame lietuviai, kadangi mus tokiais pagimdė ir suformavo Lietuva. Mūsų vardas, pavardė yra lietuviški, turime lietuvius tėvus, mūsų broliai, seserys, kaimynai, draugai yra lietuviai, mūsų proseneliai ir istorija buvo lietuviški. Mes sklandžiai kalbame lietuviškai ir mąstome lietuviškai.

Galima sakyti, jog esu ne tik Dievo paveikslas ir panašumas, bet ir Tėvynės paveikslas ir atspindys. Tai nejaugi neturiu jokių pareigų savo Tėvynei? Nejaugi galiu išsižadėti savęs paties, savo tėvų, giminės? Jei taip daryčiau, sunkiai nusikalsčiau sau, savo giminei, savo gyvenimo tiesai galų gale pačiam Dievui.

Žinoma, pasitaiko, kad žmogus auga mišrioje aplinkoje, ir jam lieka iššūkis apsispręsti už vieną ar kitą tautinę tapatybę. Būvimas niekuo, be tapatybės yra psichinė, kultūrinė ir socialinė liga.

Priklausymas Tėvynei yra istorinis ir konkretus faktas: gimėme, augome, susiformavome. Maža to, kiekviena tauta pasižymi savitu mąstymu, jutimu, psichika, mentalitetu. Kai taip yra, ar įmanoma valios apsisprendimu paneigti, jog esi lietuvis? Jei taip elgtumeisi, tuomet meluotumei ir sau, ir kitiems. Turėtumei atgal į motinos įsčias sugrįžti ir naujai gimti kitoje aplinkoje, kad nebebūtum lietuvis. Kaip gimimo fakto nepakeisti, taip ir tautybės bei Tėvynės!

Būtų neteisinga, neetiška neigti savo tautybę, savo Tėvynę. Kaip psichinė sveikata reikalauja išlikti ištikimam sau pačiam, būti tapačiu sau, taip būtina pripažinti lietuvybę ir Lietuvą, kad nepatektumei į vidinį susiskaldymą ir konfliktą.

Dalykų logika, teisingumas reikalauja, kad išliktume ištikimi Tėvynei. Maža to – kad mylėtume ją, nes jos nemylėdami, prarasime pagarbą ir sau. Visose tautose savo Tėvynės ir tautos išsižadėję asmenys yra negerbiami, vadinami išdavikais, perėjūnais, silpnadvasiais. Kita vertus, Tėvynė kaip bendruomenė turi teisę bausti jos išsižadėjusius tautiečius, juos kaltinti, smerkti ir elgtis su jais kaip su Tėvynės išdavikais ir netgi priešais.

Tėvynės meilė, patriotizmas, turi religinės dorybės savybių: susijusi su meile ir dėkingumu savo tėvams. Jiems mes turime pareigų, todėl ir Tėvynei turime pareigą: gerbti, mylėti ir rūpintis ja. Tėvams esame dėkingi už daugelį esminių dalykų: gyvybę, gyvenimą, idealus, auklėjimą, kultūrą, papročius, net biologines savybes. Tačiau tėvai mums tą lobį perdavė todėl, jog ir patys priklauso Tėvynei, iš jos visa tai gavo. Tėvai dar ne viskas, jei nebūtų Tėvynės ir tautos. Net ir dabar kai kurie vaikai neaugo pas tėvus, tačiau dėka Tėvynės jie susiformuoja kaip lietuviai, tampa labiau ar mažiau patriotai. Taigi, kuo esam, turime dėkoti Tėvynei.

Tėvynėje turime stengtis visa siela, visu protu, visa širdimi ir visomis jėgomis mylėti Dievą ir artimą kaip save patį, skelbti Dievo šlovę gyvendami tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio idealais.

Tėvynė – Dievo dovana

Katalikišku požiūriu Tėvynę galima suprasti ne tik kaip tėvų paveldą, bet ir kaip Dievo dovaną, jo malonę ir valią, nes Tėvynėje apsireiškia Dievo garbės atspindys, ji yra Dievo meilės ir valios instrumentas bei vieta.

Tokia buvo Dievo valia, kad gimtume, bręstume ir gyventume Tėvynėje, kurios nepasirinkome, bet kuri yra mums dovana. Tai Dievo maloningumo pasireiškimo vieta, tai būdas ir galimybė būti žmogumi, gyventi, mylėti ir kurti. Esame ne kažkokie žmonės ir krikščionys, bet lietuvišku būdu. Kartais užmirštame šį Dievo meilingosios Apvaizdos slėpinį.

Kadangi Tėvynė yra Dievo maloninigumo ir jo šlovės apsireiškimo vieta, todėl būtina jo dovaną priimti, vertinti ir puoselėti. Dievo garbei priklauso visa, kas teisinga, gražu, kilnu ir palanku oriam žmogaus asmens gyvenimui. Visa tai skleidžiasi ir pasireiškia nacionalinėje kultūroje.

Mūsų krikščioniškasis tikėjimas vadovaujasi Dievo ir artimo meilės principu. Žodžio „religija“ etimologija gali reikšti ryšį, sąsają. Praktiškai religija yra ryšio tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir bendruomenės, Dievą tikinčių žmogaus ir žmogaus įgyvendinimas. Šiuo atžvilgiu ir patriotizmas priklauso religijai.

Žinoma, Tėvynės meilė yra žemiškas dalykas, ir jokio kūrinio negalime mylėti labiau už Dievą. Antraip taptume stabmeldžiai. Taip atsitiko nacistinėje Vokietijoje ir sovietinėje imperijoje. Religijos ir patriotizmo suplakimas religijos nenaudai, reikštų tvarkos ir vertybių hierarchijos sumaišymą.

Lietuvių tautos tapatybė per šešis šimtmečius esmingai suaugo su Evangelija, su Katalikų Bažnyčia. Nėra jokios kitos lietuvių tautos kaip tik krikščioniškoji lietuvių tauta. Toks yra istorinis, kultūrinis ir dvasinis faktas.

Kai kurie mūsų istorikai, kultūros darbuotojai ir valdininkai, sovietinės inercijos genami, šiurpina savo požiūriu ir norais pristatyti Lietuvą be krikščionybės. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas be krikščionybės yra dar vienas skandalingas, šizofreniškas melo planas. Jei iki smulkmenų atskirtume Lietuvą nuo katalikybės, tuomet teturėtume Lietuvos ir lietuvių tautos parodiją.

Jei tad tautos ir jos kultūros aprėptyje pasireiškia Dievo malonė, jo Apvaizdos mums duotas gėris, tuomet kiekvieną gėrį turėtume atpažinti, puoselėti ir saugoti. Patriotizmas yra dorybė, ginanti tiesą apie žmogų, todėl turi būti įjungtas į mūsų vertybių hierarchiją, skiepijamas ir palaikomas viešojoje erdvėje ir jaunosios kartos ugdyme. Yra pareiga rūpintis asmeniniu ir bendruomeniniu patriotiniu požiūriu ir elgesiu, kad galėtume išsaugoti savo ir savo tautos tapatybę, kultūrą, maža to – Dievo mums duotą natūraliąją ir antgamtinę malonę gyvenimui puoselėti.

Esame atsakingi už šios Dievo dovanos išsaugojimą, galima drąsiai tvirtinti, jog lietuviškosios kultūros gėriu turime Dievą ir garbinti.

Kaip puoselėti Tėvynės meilę?

Pirmiausia reikia savo Tėvynę pažinti. Etikoje yra žinoma universali taisyklė, kuri tinka ir patriotizmui: kas nori Tėvynę labiau mylėti, turi ją kuo labiau pažinti. Pažinti pačius geriausius, autentiškus dalykus, kurie įkvepia. Iš to kyla pareiga priimti ir perduoti įvairių sričių žinias apie mūsų istoriją, meną, papročius, tautos charakterį, iškilias asmenybes ir įvykius, tautosaką, gyvąjį tautos gyvenimo būdą, stilių ir t.t. Tai pavadintume tautiniu ugdymu. Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad nyksta gyvoji tautos tradicija, gyvenimo būdas. Daug kas atsainiai į tai žiūri, labiau žavėdamiesi importu.

Tautinis ugdymas, Tėvynės kultūros puoselėjimas ir perdavimas yra labai konkreti, aiški ir nelengva Tėvynės valdžios, tautos strategų, šeimos, mokyklos, ir kiekvieno mūsų asmeninė pareiga.

Nesenai per valstybinį radiją teko girdėti Švietimo ir mokslo ministerijos atstovo teiginį, jog mokyklose galutinai įgyvendintas tautinis ugdymas. Net pagaugais nuėjo išgirdus tą teiginį. Popieriuose taip, bet praktikšai ne. Kaip tame anektode: teoriškai arklys, bet praktiškai nepaeina. Teoriškai lietuvis, bet praktiškai – posovietinis kapitalizmo ir popkultūros apvirškintas produktas…

Žinias reikia perteikti ne tik teoriškai, bet ir gyvenimiškai, konkrečiai, tiesioginiu pavyzdžiu. Žinoma, be šeimos, mokyklos, Bažnyčios ir valstybės sąmoningumo ir dalyvavimo tai būtų neįmanoma.

Prie ugdymo priskirčiau ir tautinio charakterio puoselėjimą. Lietuvis turi būti lietuviško charakterio. Etnologai, filosofai ir teologai turėtų pateiktų susintetintą, konkretesnį paaiškinimą, koks yra lietuviškas būdas.

Be tautinio ugdymo, svarbu yra darbuotis, kad Tėvynė klestėtų politine, ekonomine, demokratine prasme. Visi privalo domėtis ir dalyvauti savo Tėvynės reikaluose, politiniame, viešajame gyvenime, rinkimuose, mokėti mokesčius, ginti viešajį interesą ir bendrąjį gėrį, tramdyti savanaudžius, piktadarius ir priešiškus tikslus puoselėjančius asmenis.

Mes esame Tėvynei daug kuo skolingi ir už ją atsakingi, todėl tiems, kurie nori jos išsižadėti, reikėtų duoti suprasti, jog bus pasitelkiamos griežtos priemonės, net jėga ir prievarta, kad kiekvienas atliktų savo pareigas Tėvynei. Konkretumo ir griežtumo nebūvimas išblukina daugelio gerų idėjų ir reiškinių ribas.

Tėvynės esminiai ir strateginai tikslai yra daug svarbesni už individualius jos nario tikslus. Tėvynė gali pareikalauti visko: turto, darbo, jėgų, gal net gyvybės. Turime būti pasiruošę aukotis už Tėvynę, nes antraip nebus nei tautos, nei Tėvynės, nei ateities. Paprasčiausiai būsime suviršktinti stipresnių dvasia, kultūra ir žmonių skaičiumi tautų.

Žinoma, tai nereiškia, jog mes turime tapti savo Tėvynės vergais. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir turi skleistis laisvės būdu, tačiau vertybių hierarchijoje nėra aukščiausia. Juk kiekvienas iš mūsų yra žmonių visuomenės dalis be kurios nieko negalėtume, taip pat mirtinga būtybė, todėl savimi ir po savęs privalome palikti didesnė viltį ateinančioms kartoms. Iškilus svarbiai priežasčiai mes turime aukoti savo gyvenimą, jėgas, turtą ir gyvybę už Tėvynę.

Kiekvienas turime asmeninę ir bendruomeninę pareigą ginti Tėvynę nuo ją griaunančių jėgų ir vykdyti moralinį, teisinį, policinį ir karinį pasipriešinimą kiekvieno priešininko atžvilgiu. Privalome būti pasiruošę eiti į mūšį su agresoriumi ir ginti tautines, kultūrines, moralines, religines vertybes, be kurių mūsų gyvenimas taptų nevertas žmogaus orumo.

Niekam nevalia iš mūsų atimti Tėvynės žemės, kultūros, savasties, egzistencijos, nepriklausomybės, savigarbos, nes tai Dievo dovanos, kurias mes gavome ir turime apsaugoti savo pačių ir ateities kartų labui.

Šiandien jau nebe tankais ir kariuomenių būriais nugalimos tautos ir kultūros, bet užslėpta, tikslinga, manipuliacine propaganda, kuri silpnina žmonių sveiką mąstymą ir dvasinį budrumą. Užtenka, kad lietuvės moterys masiškai darosi abortus, užtenka, kad jauni tėvai persiima gero ir malonaus gyvenimo madomis, todėl nebegimdo vaikų, užtenka, kad žiniasklaida viešina amoralius pavyzdžius ir gesina tautos savigarbą, užtenka, kad oligarchai skriaudžia tautiečius ir paralyžiuoja žmonių pasitikėjimą teisingumu, užtenka, kad alkoholiu, narkotikais ir rūkymu sugriaunama tautos žmonių sveikata ir psichika, priešiškus tikslus turinčios struktūros gali pasidžiaugti, jog tauta silpnėja ir atėjus palankiam metui lengvai perims į savo rankas.

Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos kariuomenę. Patriotiniu požiūriu ji turėtų žadinti tautos budrumą, puosėlti vyriškumo savybes bei Tėvynės gynybos mintį. Atsisakydama šauktinių, t.y. ruošti Lietuvos vyrus Tėvynės gynybai, mano galva, ji pasirinko silpnųjų strategiją.

Kita vertus, turime taikiais ir civilizuotais būdais pristatyti savo kultūrą, kadangi ji yra gėris, kurį galime ir privalome raštais, menu, šokiu, kinu ir kitais būdais nešti visur, kur tik esame priimami. Taip pasireiškia naudingi kultūriniai mainai tarp tautų. Bet ką gi gali duoti elgeta, kuris nieko neturi pasidalyti? Tokie galime tapti praradę savo tautines vertybes.

Kaip minėjau, turime pažinti pačius geriausius mūsų Tėvynės dalykus, ir viską daryti, kad baigtųsi žiniasklaidos vykdomas priešo darbas: kaskart nuvilti mus žmogiškojo nuopolio ir gėdos pavyzdžiai, ypač kai juodinamos vertybės ir autoritetai. Gėdingų dalykų pristatymas turi savo manipuliacinę potekstę, nes smugdo patriotinę dvasią ir pasididžiavimą.

Būtina pasitelkti gražių pavyzdžių, visą tą nuostabųjį mūsų tautos paveldą, kurį sukaupėme per tiek amžių. Privalome gerbti tautai nusipleniusius žmones, jų atminimą, lankyti jų kapus, įvairiais būdais (kinu, literatūra, muzika, tapyba ir kt.) pasakoti jų žygdarbius, iškilmingai, nuoširdžiai, jausmingai švęsti tautines šventes, sukaktis, datas, metines, statyti paminklus ir pan. Nusipelniusių tautiečių, svarbių įvykių iškeliamas dorybes, vertę ir pasidižiavimą reikia pabrėžti.

Savaime suprantama, kiekviena sveika ir save gerbianti tauta rūpinasi, kad jos žmonių dvasios nežalotų netinkama literatūra, filmai, kalbos, mados ir pan. Tėvynės institucijos turi rūpintis, kad niekas nesityčiotų iš autentiškų tautai ir religijai šventų dalykų, vertybių ir tapatybės. Neretai tautos dvasios griovimo darbas atliekamas prisidengus kūryba, žodžio laisve, tolerancija ir kitomis melo formomis.

Katalikų Bažnyčioje yra žinomas indekso reiškinys, t.y. sąrašas raštų, kurių katalikui negalima skaityti, nes prieštarauja tikėjimui ir moralei, gali pastūmėti žmogų į moralinį degradavimą. Pradėjus plisti klaidoms ir moralinėms bėdoms, Bažnyčia buvo priversta sudaryti įvairaus pobūdžio indeksus: pagrindinių ydų, dogmų, kanoninių nusikaltimų, amoralaus turinio knygų sąrašus ir pan. Dabar amoralių rašliavų padaugėjo tiek, kad nebeįmanoma jų visų suregistruoti, tačiau indekso principas yra išlikęs kaip nuoroda atsakingai ir brandžiai rinktis.

Indekso principą taikė ne tik Bažnyčia, bet ir kariaujančios šalys, valstybės. Kiekviena valstybė turi būti suinteresuota užkirsti kelią dezinformacijos, demoralizacijos sklidimui, priešiškų jėgų siekiui paveikti žmonių mintis ir jausmus savo tikslams.

Indekso principas taikomas ir demokratinėse šalyse, kurių atsakingos institucijos kontroliuoja ypač žiniasklaidos priemones, kad netinkami tekstai, kalbos, vaizdai nepasiektų visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo. Netinkama informacija formuoja jaunus žmones ir gali sugadinti pažiūras, emocijas ir motyvaciją.

Be to, kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų moraliai ir fiziškai stiprūs, pajėgūs prisiimti atsakomybę už save, savo artimuosius, Tėvynės dabartį bei ateitį. Tėvynės interesai ir patriotizmas, tautinė savimonė yra aukštesnė vertybė už žodžio, neribotos saviraiškos ir meno laisvę, kuria taip akiplėšiškai manipuliuojama mūsų visuomenėje siekiant prastumti visokius nešvarius dalykus. Blogai suprasta laisvė, savivalė, tapo priedanga norintiems pasipelnyti, begėdžiams ir Tėvynės priešams.

Kartais moralės ir filosofijos srities klausimuose intelektas priešinamas su morale. Menkesnis išsilavinimas nereiškia, jog žmogus yra prastesnis, kad jo moralė žema. Intelektas ir moralė ne visada eina drauge. Paprasti žmonės gali pasižymėti kur kas aukštesne ir stipresne morale nei intelektualai. Akivaizdžiai matome, jog daugybė visokių nenormalumų, utopijų, amoralių teiginių ateina iš intelektualų, kurie galvoja, jog vien tik gudragalviavimas gali sustiprinti Tėvynę. Neapsirikime ir nepasiduokime apgaulingų autoritetų mintims, nes Tėvynės moralinės jėgos intelektualai jau senai nebestiprina, ir daugiausia skepticizmo ir patyčių patriotizmo klausimais sulaukiame būten iš jų.

Indekso principą reikėtų taikyti ir intelektualams, kurie galvoja, kad jie yra šventos karvės. Bet kokie tekstai, kalbos, teorijos, koncepcijos, kurios pasižymi moraline, tautine ir kultūrine degradacija, turėtų būti atmesti.

Demoralizavę intelektualai su pašaipa atsiliepia apie ilgaamžes, krikščioniškas, tradicines vertybes, sugeba tik kritikuoti, todėl jų žodžių neimkime domėn, jie mums tegul nieko nereiškia, nes būdami smukę, jie paskui save tempia ir Tėvynę. Sveiko proto ir jausmų žmogus, tebūnie paprastas, puoselėja tautinius jausmus!

Turime pasižymėti ne tik Tėvynės meilę pagrindžiančiomis žiniomis ir jausmais, bet ir patriotine valia. Patriotiniai sentimentai taptų gėdingi, išdavyste, jei nebūtų patriotinės valios atliekant savo pareigas. Būtina sudrausti tuos, kurie viešai tyčiojasi iš tautos, jos vertybių. Reikia ir pasakyti, ir parašyti prieš tokius, duoti atkirtį. Menkiausias nusižengimas ir pasidavimas šiuo klausimu silpnina patriotiškas mintis, jausmus ir nusiteikimus.

Patriotinė valia pasireiškia asmeniniu dalyvavimu tautos reikaluose: balsavime, šventėse, sąžiningai mokant mokesčius, gausinant ir stiprinant lietuvių tautą, ruošiantis jos moralinei ir fizinei gynybai ir t.t.

Atskirai reikėtų pabrėžti ekonominius klausimus: lietuvis turi palaikyti lietuvį, pirkti lietuvišką prekę, naudotis lietuvių įsteigtomis finansinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas savo tautiečiui dirbti, uždirbti, išlaikyti šeimą ir prisidėti prie Tėvynės gerovės.

Kiekviena valstybė turi rūpintis savo žmonių lojalumu. Patriotizmas yra lojalumo išraiška. Žmonės nori tapatintis su savo tauta, todėl reikia stiprinti šį jausmą. Bloga žmogui vienam, todėl jei nesitapatins su savo tauta, tapatinsis su kitomis, tačiau ne kaip saviškis, bet kaip našlaitis, pamestinkukas, atsidūręs prieglaudoje.

Skaudu kalbėti apie pokomunistinės visuomenės ir valdžios elgesį Nepriklausomoje Lietuvoje, kai Tėvynę paliko pusė milijono lietuvių. Tai didelė netektis, nesmurtinis genocidas, kurį vykdė komunistinė nomenklatūra, įsiliejusi į valdžios struktūras ir verslą. Tai akivaizdus požymis, kokios dvasinės būklės ir tautinio sąmoningumo yra šių dienų lietuviai. Nesinori tikėti, jog išvyko silpniausi, labiausiai sutrikę ir mažiausiai lojalūs. Daug iš jų, kiek tenka girdėti, išvažiavo su labais pigiais motyvais, kiti įsižeidę ant Tėvynės valdžios, pokomunistinės sistemos, kurios nesugebėjome sugriauti daugelį metų.

Pabaigai

Istorijos mokslai liudija, kad prieš mus gyveno tautos, kurios išnyko. Ar mes, lietuviai, neatsidursime istorijos šiukšlyne? Kas mus krausto į kapus, anglijas ir ispanijas, į muziejų vitrinas? Kur mes nueisime būdami tokie sutrikę, be tapatybės, savigarbos, vienybės, neturėdami bendrų tikslų, nesiekdami bendrojo gėrio ir pagarbos vienas kitam?

Didžiosios valstybės sunyko ar pranyko dažniausiai dėl moralinio nuosmukio. Mažos išliko ir dar net išsiplėtė dėka savo vieningumo ir moralinės stirpybės. Kadaise ir Lietuvos valstybė buvo labai didelė, bet vėliau ir iki šiol ją kramtė ir karpė, likom trys milijonai su abortų, alkoholizmo ir emigracijos kilpa ant kaklo.

Baigiant norisi viltingai drauge su Jonu Pauliumi II, perfrazuojant jo žodžius savo tautieciams, pasakyti: Paveldą, kurio vardas Lietuva, priimk su tikėjimu, viltimi ir meile!