Ar švenčiame paskutinę Kovo 11-ąją?

Šiais metais Nepriklausomybės atkūrimo šventė yra pažymėta nerimo nuotaika. Kol kitos valstybės prostestavo, derėjosi ir rengėsi bausti, Rusija į savo kontrolę perėmė Krymą, ir, panašu, nesustos. Atrodo, jog prasidėjo naujas Europos padalijimo procesas, slenkanti okupacija, kurios grėsmę akivaizdžiai pajutome.

Pajuto ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės. Prieš kelias dienas vienas pažįstamas pasakojo, kaip du kaimynai susilažino iš degtinės butelio, neva paskutinį kartą švenčiame Kovo 11-ąją. Sakytum, šventvagiška ir užgauna ambiciją, kad taip nusipiginta. Bet įvykiai Ukrainoje ir Kryme parodė, jog Lietuvos Nepriklausomybė yra ir labai trapi, ir labai pigi, kad ir valstybės strategų požiūris nėra geresnis už kaimo gyventojų.

Trapi dėl natūralių priežasčių: maža šalis su negausia visuomene, geografiškai ir istoriškai stumiama į Rytus. Bet trapumas yra sąlygotas ir baisaus apsileidimo ir neatsakingo požiūrio. Pirmiausia, tai blogas integravimasis į vertybinius ir materialius Vakarus. Kas kaltas, kad NATO divizijos nėra Lietuvoje? Ar priklausymas šiai organizacijai yra labiau formalus dalykas? Per dvidešimt metų gynyba buvo tik silpninama. Vaizdžiai kalbant, dabar Lietuva primena vienos pasakos personažą, mergelę, kuri atkeliavo nei nuoga, nei apsirengusi, nei raita, nei pėsčia, t.y. užsimetusi tinklą ir apsižergusi ožkelę. Vėjo perpučiama šalies kariuomenė su dešimčia NATO lėktuvų – ar tai nėra saviapgaulė ir paguodos prizas pralaimintiems? Ar ne per vėlu kalbėti apie papildomus 100 milijonų, 2 % nuo BVP kariuomenei? Gal geriau pataupykime juos raudoniems gvazdikams, kai sveikinsime „armiją išvaduotoją“?

Čia pavyzdžiu galėtų būti Izraelis, panaši dydžiu į mus tauta ir valstybė, kur 95 % abiejų lyčių jaunuolių atlieka privalomąją karinę tarnybą, kur kiekvienas pilietis yra pasiruošęs karui ir visa šalis yra gynybinis įtvirtinimas, o jos slaptosios organizacijos efektyviai veikia ir už šalies ribų. Belieka tik pasvajoti, kad Lietuvoje kada nors bus „Kovojančios Juditos“ moteriškasis pulkas, kai nėra net vyrų privalomosios karinės tarnybos, o prezidentė neteko vilties dėl nekompetetingo saugumiečių darbo.

Atrodo, jog Lietuvos valstybę apvaldė priešui tarnaujanti feminizmo ideologija, nes bijomasi stiprių, gavusių ištvermės ir kančios iniciaciją kariuomenėje vyrų, sugebančių prisiimti atsakomybę ne tik už šalį, bet ir šeimą. Vietoj patriotinio, moralinio ir fizinio vaikų ugdymo viena pablūdusi Seimo narė įkyriai perša erotinį, o šalies vizijoje – savitikslė bergždžia moteris.

Įstojus į Europos Sąjungą nesulaukėm greito susilyginimo su Vakarų šalimis kultūros, ekonomikos, karinėje ir socialinėje srityse, koks kadaise buvo susivienijus abiejoms Vokietijoms. Matome atvirkštinį procesą: perspektyviausioji visuomenės dalis emigravo, Lietuva tapo degraduojančia ir jos pačios piliečiams atgrasia ES kolonija. Mūsų šalies „kaulų čiulpai“ – jaunos šeimos – pavargusios kovoti dėl elementaraus būsto, išvyko svetur.

Paklaustas apie buvusios sovietinės sąjungos veikėjus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakęs, jog nėra buvusių, visi yra esami. Ši pastaba tinka ir Lietuvai, tiek teritorijos, tiek asmenų, tiek mentaliteto požiūriu. Užtenka pažiūrėti, kas darosi rajonuose, kaimuose – kiaurai komunistinis-rusiškas paveikslas su pijokų tuntais ir griūvančiomis bažnyčiomis. Nuo sovietinių laikų išliko net tų pačių vadovų „patriotinės“ konfigūracijos: meras – rusas, vicemeras – vykdomojo komiteto sekretorius. Buvę ir vis dar esantys yra bomba po trapiais Nepriklausomybės pamatais, kurios per dvidešimt metų nesugebėjom nukenksminti. Jei Lietuvoje pasikartotų Krymo scenarijus? Užtenka paklausyti, ką buvusieji esantys kalba apie krašto gynybą.

Minėtoji lietuviškos pasakos mergelė turėjo sunešioti geležines klumpes, kad pasiektų savo tikslą. Per šį personažą praeities kartos ir dabarties įvykiai moko, jog sekančių švenčių sulauksime tik iš esmės peržiūrėję savo vertybes, tikslus, bendradarbius ir pastangas. O religijos vardu tegalima tiek pasakyti, kad kur nėra gyvenimiškos išminties, ten nerasime ir dvasinės, jei patys esame neatsakingi, nelaukime ir Dievo palaimos.

Ar su paskutiniąja Kovo 11-ąja?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *