Sausį jau ne vieneri metai vyksta maldų už krikščionių vienybę savaitė. Įvairiose denominacijose pasireiškiantis siekimas susivienyti vadinamas ekumenizmu.
Pradedant svarstyti ekumenizmo klausimą, privalu omenyje turėti šv.Jono evangelijos prologo žodžius, jog „šviesa šviečia tamsoje“. Nesenai atšventėme Kalėdas, kuriose dangiškos šviesos nužengimo į pasaulio tamsą motyvas yra stipriai išreikštas ir nepalieka vietos nepagrįstam optimizmui: žmonių širdyse ir visuomenėje dažnai vyrauja tamsa. Krikščionių susiskaldymas ir nuodėmės įrodo, jog tamsos šešėliai dengia ir atskirų asmenų, bendruomenių ir jų vadovų gyvenimo tikrovę.
Biblijoje daugeliu simbolių perteikiama vienos Bažnyčios idėja: „Tegul visi bus viena“ (J 17, 21-23). Apaštalas Paulius savo laiškuose išreiškia pirminės Bažnyčios siekį išsaugoti vienybę kaip konstitutyvinę Bažnyčios sąlygą, kadangi yra vienas Dievas, vienas šaltinis, vienas steigėjas, vienas pašaukimas ir vienas išsipildymas, vienas krikštas ir vienas išganymas. Nikėjos-Konstantinopolio visuotinis susirinkimas 381 m. į tikėjimo išpažinimo formulę įrašė Bažnyčios esminius požymius: viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė. Ir čia jos vienybė turi pasireikšti ir vidiniai, ir išoriškai, istoriškai, ir aktualiai. Kristus neįsteigė atskirų ir skirtingų „Bažnyčių“. Jei taip teigtume, akivaizdžiai nusikalstume atskleistam Dievo planui, jo valiai.
Deja, tikrovėje Bažnyčios globalinis susiskaldymas tęsiasi jau visą tūkstantmetį, todėl perspėjamai nuskamba jos steigėjo žodžiai: kiekviena susiskaldžiusi karalystė pasmerkta žlugti… (Plg. Mt 12, 25). Dažniausios bažnytinių skilimų priežastys yra erezijos, papiktinimai, vidiniai konfliktai, ypač hierarchų tarpe. Viso ko šaknis – asmeninė ir bendruomeninė nuodėmė, žmogiškas silpnumas, kuriais būdavo pažymėtos abi nesutariančios pusės. Vidinis, t.y. dvasinis ir doktrininis, susiskaldymas vadinamas erezija, o išorinis, administracinis–hierarchinis, socialinis susiskaldymas – schizma.
Bažnytiniai konfliktai neretai buvo įgavę siaubingus mastus. Galima būtų pateikti nesuskaičiuojamus pavyzdžius. Antai jau nuo III amžiaus tarp dviejų bažnytinių metropolijų Aleksandrijos ir Antiochijos ne vieną šimtmetį tęsėsi didelės įtampos, skelbiant vienas kitam anatemas, šūkaujant prakeiksmus ir keiksmažodžius. V am. p. Kr. Aleksandrijos arkivyskupas Kirilas nepagailėdavo stiprių epitetų, pvz. išvadindamas Antiochijos oponentus „šunimis ir atliekomis“. O ir pats dėl savo ūmaus ir valdingo charakterio amžininkų nebuvo mėgiamas, todėl jo mirtis buvo sutikta su ironija: „Pagaliau mirė šis pavojingas žmogus, kuris neturėjo draugų, tik sąjungininkus! Džiaugiasi gyvieji, rūpestis mirusiesiems…“.
Panaši retorika ėmė vykti tarp Romos ir Konstantinopolio, praeityje didžiausių bažnytinių centrų, kol 1054 m. buvo pasiektas konflikto apogėjus. Išsivadinę eretikais ir apsidalinę anatemomis abiejų bendruomenių ganytojai įvykdė didžiausią iki tol buvusį skylimą, kuris įgavo maskuojantį filioque doktrinos pavidalą. Praėjus tūkstančiui metų, XX am. antroje pusėje, abiejų bendruomenių vyskupai ir teologai priėjo išvados, kad neegzistuoja filioque problema. Vadinasi egzistavo išankstinių nusistatymų ir priešiškumo problema.
Po penkių šimtmečių augustijonų vienuolis kunigas Martynas Liuteris išsako tezes, už kurių slypėjo pagiežingas pasipiktinimas to meto Bažnyčios moraliniu nuosmukiu, hierarchiniu absoliutizmu ir piktnaudžiavimu religinėmis idėjomis galiai siekti. Vėliau jis pats ir jo pasekėjai darė tai, dėl ko piktinosi, ką smerkė, pavyzdžiui, ragino paleistuvavimui, idant būtų galima geriau patirti, kaip tikėjimas nugali nuodėmę: nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas. Pradžioje savo pobūdžiu maldingos idėjos tapo atviru teologiniu ir politiniu konfliktu, atvedusiu iki ginkluotos ir gyvybių pareikalavusios kovos ir prie Vakarų Bažnyčios schizmos, kuri labiausiai įgijo polemikos dėl nuteisinimo pavidalą. Žinoma, už to slypėjo ir politiniai to meto Europos didikų tikslai. Prieš kelis dešimtmečius abiejų bendruomenių teologai ir ganytojai pripažino, kad nuteisinimo teologija iš esmės sutampa, tačiau pasireiškė blogas žmogaus traktavimas, nuodėmingumas, politinės intrigos.
Paskutinių dešimtmečių schizma Romos Katalikų Bažnyčioje buvo sąlygota Vatikano II Susirinkimo „dvasia“ vykdytos ‚reformos“, sukėlusios susipriešinimą liturginės tradicijos ir modernybės klausimu. Beatodairiškas ir įnirtingas tikinčiųjų ir kunigų prievartavimas, jų religinių jausmų įžeidimas, verčiant atsisakyti tradicinės liturgijos ir maldingumo, primetant desakralizuojančią „reformą“ sąlygojo protestą, kuris tapo naujo susiskaldymo reiškiniu. Pirma Jonas Paulius II, o paskui iš esmės Pop.Benediktas XVI pašalino doktrinines ir disciplinarines tradicijos diskriminavimo prielaidas ir perspėjo dėl vykdomos „trūkio hermeneutikos“. Kelia nuostabą tai, kad kas buvo nuspręsta galvoje, dar nėra priimta nariuose. Maža to, pasikeitus popiežiams, vėl padarytas staigus posakis, paneigtas Benedikto XVI tęstinumo principas. Kelia nuostabą tai, kad valdant Benediktui kard.Bergolio, dabartinis pop.Pranciškus, visiškai ignoravo jo potvarkius ir savo Mišiose rengdavo tango šokius. Jei dabartinis popiežius ignoravo buvusį, ar tai nėra prilaida schizmatiniam elgesiui?
Gausių istorinių pavyzdžių ir betarpiškos patirties pamokyti prieiname išvados, kad labiausiai nesiskaitoma su savaisiais ir artimiausiais, su savo vertybėmis. Keistai atrodo ekumeninės pamaldos, kur pasireiškia ne visada nuoširdaus draugiškumo perteklius, kai pačioje Bažnyčioje yra diskriminuojami, pavyzdžiui, katalikiškos tradicijos mylėtojai. Netgi atvirai reiškiamos svajonės, kad greičiau jie pereitų pas lefebristus… Paradoksalu, tačiau schizma kartais yra norima ir skatinama, yra paranki vykdyti interesus!
Nekyla abejonės, kad po šimto metų bus kviečiami taip vadinamųjų lefebristų atstovai bendrai maldai, bus rankų paspaudimai, nenuoširdžios šypsenos, „šviesos kelias“ Vilniaus gatvėmis ir pan. Ar reikia būti atskirtam nuo Bažnyčios, kad galėtumei būti priimtas draugiškai? Šaržuojant galima būtų pasiūlyti, kad šalia Šv.Rašto ir kitų svarbių tikėjimo knygų ant stalo turėtų būti ir Bažnyčios istorijos bei mandagumo vadovėliai …
Panašu, kad ekumenizmo idėją, kilusią protestantiškoje terpėje, paskutiniais dešimtmečiais labiausiai bandė įgyvendinti katalikai. Nei protestantų, nei stačiatikių bendruomenės netrykšta dideliu entuziazmu ir noru atsisakyti savo principų. Katalikų pastangos „susidraugauti“ lėmė, kad greičiau pati Katalikų Bažnyčia protestantėja ir liberalėja, negu protestantai artėja prie Katalikų Bažnyčios. Didžioji jų dalis toliau slysta individualizmo ir subjektyvizmo šlaitu, išduodami biblines ir tradicijos vertybes. Apie tai kalbėjo prieš kelis metus katalikybę priėmę trys anglikonų bendruomenės vyskupai, kurie tik pop.Benedikto eroje atrado palankų priėmimą ir aplinką. Pavyzdžiui, pažiūrėjus į ekumeninės Taize bendruomenės renginių lankytojus – didžioji dauguma yra katalikai. Protestantiškųjų bendruomenių atstovų ten yra tik nežymi dalis. Gaila, kad katalikiškas jaunimas tokiu būdu išbarsto savo ir taip jau susilpnėjusią katalikiškąją ir kultūrinę tapatybę.
Tapo akivaizdu, kad dar Vatikano II Susirinkimo laikais atsiradusi „vienybės įvairybėje“ idėja, plėtota dialoge su protestantiškomis bendruomenėmis, pasireiškė katalikiškosios tapatybės praradimu. „Unitas in pluraritate“ teiginys yra pilnas vidinių prieštaravimų. Pirmiausia loginis, jei abu dėmenis statytume greta kaip tos pačios vertės. Čia reikėtų išskirti du lygmenis: esmės ir formų. Tradicija, liturgija ir gyvenimo būdas ne tik išreiškia krikščionybės esminius principus, tačiau ir padeda išsaugoti ją. Nevalia šių dviejų elementų atskirti ir nuo tradicijos nuoseklumo. Tuo tarpu yra įsigalėjęs nihilizmas esmės ir jos tradicinio aiškinimo klausimu, pliuralizmo pagimdyta gausybė ir įvairybė veda į krikščionybės chaosą ir dekonstrukciją. Tapo aišku, kad sunku yra išlaikyti išorinę vienybę be vidinės, o vidinę vienybę be išorinės: pagrindiniai dalykai turi būti vienodi ir visiems bendri. Lotyniškosios ir bizantiškosios krikščionybės skylimas tai savu metu įrodė. Dideli skirtumai kenkia ne tik šeimoje.
Žinoma, yra idealioji vizija ir netobula tikrovė. Ekumenizmas – sunkiai išsprendžiama problema, kol Bažnyčią sudaro nusidėjėliai, kuriems netgi palanku turėti „UAB“ tipo „bažnyčią“. 100% krikščionies tikrovė, apie kurią nesenai postringavo vienas radijo kalbėtojas, šiame pasaulyje beveik neįmanoma, tačiau stengtis būtina. Akivaizdu, kad turi būti viena vienijimosi ašis, bendras tiesos vardiklis ir šventumo dvasia. Juo, be abejo, yra Kristus, jo mokslas ir jo įsteigtoji viena Bažnyčia, kurią Vatikano II Susirinkimas įvardijo ir nurodė: Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje ir ji yra „mater et magistra omnium ecclesiarum“ (visų bažnyčių motina ir mokytoja). Jos pašaukimas yra prasmingas: atverti pasauliui dvasinę Dangaus perspektyvą, stiprinti ir auginti, padėti pažinti bei išmokyti jo vertybių. Deja, nusidėjėliai dažnai vertė ją pamote ir dresuotoja, nuo kurios pabėgti gundė nuoskaudos.
Susiskaldžiusi, vidiniai susipriešinusi ir menkai lojali krikščionių bendruomenė yra silpna ir nepajėgi išpildyti savo misijos. Taip atveriamas kelias ir islamo invazijai bei Vakarų civilizacijos vertybių nuosmukiui. Gal būt tai yra naudinga pavieniams socialiniams ir ideologiniams konkurentams, tačiau nenaudinga žmonijai, kuri gali džiaugtis Vakarų lotyniškosios civilizacijos pasiekimais, vertybėmis ir privalumais.
Ir pati krikščionių bendruomenė savo susiskaldymą priima kaip nuolat besitęsiančią nuodėmę ir šventvagystę, piktinančią visus geros valios žmones.
