Pasaulio rinkas jau senai užvaldė kinietiškos prekės. Retai kada ant perkamos prekės lipduko rasi kitokį užrašą nei Made in China: pradedant klozeto šepečiais, baigiant kompiuteriais. Ūkinių prekių parduotuvės yra užpildytos menkos kokybės kinietiškais (dažnai neilgai tarnaujančiais) pigalais. Užtat Kinijos ekonominė ir karinė galybė, maitinama Vakarų pirkimais ir pramonės perkėlimu į šią šalį, tapo užauginta tiek, kad JAV ir kitos šalys pradėjo kalbėti apie atsiradusį globalinį pavojų.

Jau metai laiko pasaulis kenčia nuo kitos kinietiškos eksportinės „prekės“ – tai Covid-19 viruso, atvedusio prie globalios ekonominės krizės ir visuomenių uždarymo. Staiga pasirodė, jog su kinietišku virusu importavome ir Kinijos komunistinės visuomenės santvarką, kuriai budingas asmens orumo negerbimas, kontrolė, persekiojimas, uždarymai, suvaržymai, baudimas, sekimas, o labiausiai – bedievybė. Metų bėgyje išvydome neįtikėtiną pasikeitimą: Vakarų demokratinės visuomenės tapo labiau panašios į Kinijos ar Šiaurės Korėjos, kuriose žmonėms apribota laisvė išpažinti tikėjimą, judėti, bendrauti, prekiauti ir kitaip realizuoti iš laisvės kylantį gyvenimo būdą.

Vienu iš laisvės suvaržymo pavyzdžių yra bažnyčių uždarymas ir bendruomeninių apeigų ribojimas. Tai ypač būdinga komunistinių partijų valdomose valstybėse, ir mes puikiai atsimename tai iš netolimos mūsų praeities. Katalikų ir kitų tikėjimų persekiojimas Kinijoje kelia pasipiktinimą nuo seno. Kritikuojame Kiniją, tačiau JAV, Anglijos, Prancūzijos, Airijos ir kiti atvejai parodė, kaip civilinė valdžia įnirtingai ir neadekvačiai ribojo religijos ir apeigų laisvę epidemijos priedanga. Minėtų šalių aukščiausi ar konstituciniai teismai panaikino valdžios beatodairiškus sprendimus ir pareikalavo bažnyčių atidarymo. Staiga pamatėme, jog Vakarų visuomenių valdžios su tikinčiais ėmė elgtis kaip ateistinių komunizmo šalių valdžios.

Kyla klausimas, ar Covid-19 galima įveikti vien autoritariniais veikimo metodais, paremtais pozityvistinio mokslo patarimais? Jei mes esame krikščioniškų įsitikinimų, kodėl į epidemijos klausimą žiūrime vien kaip ateistinio komunizmo išpažinėjai, kurie valdo Kiniją, Šiaurės Korėją, kurie valdė ir mūsų šalį? Net ir dvasininkai pasidavė pagundai epidemijos problemas aiškinti paviršutiniškai ir vien tik žmogiškai, atsižadėdami interpretuoti jas tikėjimo dvasia ir kontekste.

Biblinis epidemijos interpretavimas skatina mus pažvelgti į tai iš Dievo suteiktos jo vaikų laisvės perspektyvos, kaip į ženklą, kurį reikia suprasti ne vien moksliškai, tačiau ir dvasiškai bei morališkai. Suabsoliutinant vien technines priemones, kunigams tapus vien kaukių dėvėjimo ar rankų dezinfekavimo žinovais, kažkur pradanginame ir dvasinius atsakymus: gal epidemiją reikėtų spręsti ir malda, atgaila, mūsų poelgių apmąstymu ir pataisymu? Biblijoje pateikiama ilgalaikė išrinktosios tautos patirtis gyvenant su Dievu, gelbėjant ją ir pataisant iš paklydimų. Ar dabar stumiamas gender ideologijos paklydimas nenuves į dar didesnę gamtos ir žmogaus ekologijos katastrofą, nesuardys  Kūrėjo plano ir gamtos struktūros?

Popiežius Pranciškus ragino melstis už kūriniją, kurioje vis labiau įsivyrauja žmogaus moralinio sugedimo bei įvairių ideologijų atneštas chaosas ir naikinimas. Kūrėjas pažįsta savo rankų darbą ir turi galią savo sukurtąjį pasaulį atnaujinti. Biblijoje ir evangelijose minimi Dievo ir jo siųstojo gelbėtojo įvykdyti materialaus pasaulio perkeitimai (ligų gydymas, audros numalšinimas, duonos padauginimas, galų gale prikėlimas iš mirties), skatinantys pasitikėti ir melsti Dievo malonės šiam iškamuotam pasauliui. Gal dabartinė epidemija išmokys mus nebevengti Dievo?

Apaštalas Paulius ragino budėti, kad nebūtume pavergti neteisingo požiūrio, primetamų paviršutiniškų atsakymų, žmonių uždedamų pančių, kad neatsisakytume atsakingos laisvės, kuri yra tikėjimo, meilės, žmogiško orumo,  išgelbėjimo, žmonių gyvenimo bei sugyvenimo pagrindas. Negalime sutikti su kinietiško eksporto išplitimu ekonomikoje, mąstyme, visuomeninėje santvarkoje ir dvasioje, todėl reikėtų iš vyriausybės pareikalauti ir patiems būti budriems, kad laisvės varžymas netaptų norma ir kasdienybe, be to, kasdien pasimelskime už kūriniją ir mus joje.