Suteikti laisvę ir nurengti paskutinius marškinius – tai didžiausias akiplėšiškumas dirbančių žmonių atžvilgiu, tačiau taip ne kartą buvo atsitikę istorijoje. XVIII am. taip pasielgta su valstiečiais tiek Lietuvos, tiek Lenkijos žemėse, kurias jau valdė carinė Rusija: jūs laisvi nuo pono, galite jį palikti, bet visas jūsų turtas lieka ponui.

Paprasto žmogaus pavergimas ar išnaudojimas buvo vyraujantis reiškinys didžiąją mums žinomos istorijos dalį, neleidęs visuomenėms vystytis, privedęs prie socialinių katastrofų. Paskutiniųjų amžių pavyzdžiais buvo baudžiava ir manufaktūros, kai valstietis ar fabriko darbininkas turėjo sunkiai dirbti, gyveno beviltiškame skurde, buvo žeminamas, mušamas, kentėjo nuo daugybės chroniškų ligų, todėl buvo pertekęs neapykantos, tamsumo, nevilties, o kaip pagrindinį antidepresantą dideliais kiekiais naudojo alkoholį.

Paskelbti laisvę ir atimti paskutinius marškinius – nesuderinami dalykai, tai laisvės paneigimas iš esmės. Šalies laisvė yra įmanoma tada, kai atskiros šeimos turi pakankamą dvasinę, kultūrinę, ekonominę, savivaldos, iniciatyvos ir atsakomybės laisvę, leidžiančią pasiekti visokeriopą gerbūvį, būtiną žmogaus orumo ir autentiško žmogiško gyvenimo išsaugojimui.

Antrankių nuėjimas ir paskutinių batų atėmimas pasireiškia ir tada, kai atlikęs kalėjime bausmę asmuo laisvėje neturi jokio gyvenimiško pagrindo prasmingai įgyvendinti laisvę, todėl jis skatinamas daryti dalykus, kurie jį vėl atveda į teismą ir kalėjimą. Ne iš vieno kalinio girdėjau prisipažinimą, kad laisvėje jis neturi nieko, todėl jam geriau tapti etatiniu kaliniu, nes kalėjime jis turi pastogę, elementarią priežiūrą, nereikia mokėti mokesčių, tiek daug stengtis kaip pasaulyje.

Prie revoliucijų, maištų, neramumų atvedė, komunizmo nelaimę užtraukė ta pati priežastis – paprastų žmonių laisvės varžymas ir atėmimas, paliekant vergavimo ir skurdo sąlygas. Baudžiavos laikais dvarponiai pamažu privertė valstiečius neatlygintinai dirbti pirma vieną dieną savaitėje, o paskui net ir septynias dienas, pasitelkiant savo įrankius ir darbinius gyvulius, atiduodant ponui mokesčius ir prievoles. Fabrikų darbininkai buvo samdomi už vargingą atlygį, nes už vartų laukė būriai, kuriems buvo galima mokėti dar mažiau. Komunizmas pasiūlė mums laisvę, tačiau atėmė nuosavybę, tradicijas, istoriją, kultūrą ir religiją, taip paneigdamas laisvės prasmę ir esmę. Kai komunistų internacionalas bandė įgyvendinti pasaulinę revoliuciją Vakaruose, ten neberado pasekėjų, kadangi vyriausybės spėjo suvokti, kad nesiskaityti su dirbančiais savo piliečiais yra nenaudinga ir net pavojinga. Paprastas darbininkas uždirbo tiek, kad galėtų turėti namus,  baseiną, nusipirkti mašiną, išvažiuoti atostogauti ir aprūpinti šeimą padoriu gyvenimu, todėl jam nebuvo pagundos susigundyti komunistinės laisvės iliuzija, kuri komunistinės ideologijos užvaldytas visuomenes ilgiems dešimtmečiams įkalino dvasiniame, kultūriniame ir materialiame skurde.

Kiekviena brandi šalis turi  daryti viską, kad išugdytų ir suteiktų sąlygas žmonėms išlikti laisvais, kadangi tik laisvi žmonės gali padaryti savo šalį laisvą ir nepriklausomą. Tą laisvę reikia saugoti nuo visų tų, kurie ir vėl bando pavergti ir išnaudoti paprastus dirbančius, sudarančius absoliučią visuomenių daugumą. Šiuolaikinės baudžiavos atsiranda ten, kur nėra užtikrinamas stogas ir teisingas atlygis, kur žmones ima smaugti kreditai, kainos, juodoji buhalterija, nelegalus darbas, didelės prievolės dabartiniams ponams, kurių didžiausias yra valstybė.

Visomis prasmėmis laisvas žmogus kur kas geriau pasirūpina savimi, savo nuosavybe ir šeima. Kai abiejų tautų sąjungos teritorijoje Viduramžiais ėmė vystytis žemės ūkiai, tiekiantys Vakarų Europai grūdus, tūlas Anzelmas Gostomskis (1588) išleido vadovėlį „Ūkis”, kuriame dvarininkams, didelių folvarkų savininkams, patarė visame kame mokytis ūkininkavimo iš valstiečių, kadangi savo ūkiuose jie kur kas sėkmingiau, geriau ir rūpestingiau sugebėjo tvarkytis, todėl vertėsi kur kas geriau nei baudžiaviniu darbu besinaudojantys dvarai. Baudžiauninkų darbo moralė, sveikata ir depresija neleido pasiekti gerų rezultatų, iš jų galėjai sulaukti tik žiauraus smurto protrūkių, kai sukilę prieš savo engėjus ant pagalių nešė nukirstas ponų galvas užsidėję vietoj vėliavų.

Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kurioje pradėjo vystytis didelės manufaktūros, atsirado pirmieji taip vadinami kapitalistai. Ištisos apylinkės buvo išvalomos nuo kaimų, kurių gyventojai neturėjo žemės nuosavybės, kad avių augintojai turėtų daugiau teritorijų ganykloms. Minios valstiečių suplūdo į miestus ieškoti darbo fabrikuose. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo tokios prastos, jog didžiąją dalį visuomenės ilgainiui ėmė sudaryti vieni klipatos ir ligoniai. Anglijai įsitraukus į karus iškilo problema gauti  fiziškai ir psichologiškai pajėgų karį, nes tik 20 procentų buvo tinkami karinei tarnybai. Medicinos terminologijoje atsirado sąvoka angliška liga, kuria apibūdinama visa eilė žmogaus susidėvėjimo, fizinio išsekimo ir invalidumo apraiškų.

Angliška liga pasireiškia ir šiais laikais, kai 40-50 metų vyrai, dirbantys savo kilmės šalyse ir ypač emigracijoje, anksčiau laiko susidėvi fiziškai nuo sunkaus darbo ir prastų gyvenimo sąlygų. Ligoninėje sutikau 20-metį vyrą, kuris nuo sunkaus darbo langų firmoje turėjo 3 stuburo išvaržas. Sąnarių, širdies, onkologinės ligos, infarktai, insultai, psichinės problemos yra būdingos ir šių dienų baudžiauninkams. 2010 m. paskelbta statistika atskleidė sunkiai suvokiamą dalyką, jog Lietuvoje tik 20 procentų pirmokų yra visapusiškai sveiki, ir tik 20 procentų šaukiamųjų buvo tinkami karinei tarnybai.

Skurdo, išnaudojimo ir depresijos užkrėsta visuomenė neturi šansų vystytis, nesustiprins ir valstybės, toliau bus skatinama emigracija, kaimo ir darbininkų šeimų degradavimas, demografinės problemas. Nėra kitos išeities, būtina šalies laisvę statyti ant šeimų laisvės pagrindo, kurios būtų pakankamai pasiturinčios, turėtų šeimininkišką mentalitetą, atsakomybę ir orumą.