Šio sekmadienio pirmasis skaitinys pristato Jobo (o drauge ir visos žmonijos) dejonę, patyrus velnio naikinantį veikimą. Evangelijos skaitinys skelbia Jėzaus atneštą išvadavimą iš velnio darbų. Svarbu, kad pats žmogus bendradarbiautų ne su demonais, bet su Dievu.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. vasario 7 d., V eilinis sekmadienis (B metai). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Bejėgiškumas, bejėgiškumas… Skaitome Evangelijos žodį, kuriame entuziazmas, veikla, geras nusiteikimas: Viešpats Jėzus nesileidžia sau ilsėtis, veikia, darbuojasi, nenusimena, eina, gydo, išvarinėja demonus, daro stebuklus, skelbia Dievo žodį. Tuo tarpu kančia mus daro filosofais: labiau svarstome, labiau esame panirę į savo mintis. Konstatuojame, kad iš tiesų gyvenimas ne visada mums sėkmingas, lengvas ir malonus. Norėtųsi į kamputį pasislėpti, nieko nebedaryti. O Jėzus sako, kad, jį suradę, turėtume užsidegti gyvenimo džiaugsmu, nes jis atėjo mūsų išvaduoti.
Taip pat girdėjome pasakojimą, kad visų žmogaus vargų priežastis ir šaltinis yra nuodėmė ir nuodėmės autorius – velnias, šėtonas. Dažnai skaitome apie demonus. Graikiškas žodis daimōn graikų mitologijoje reiškia tiesiog dvasią globėją. Tuo tarpu krikščionybėje šis pavadinimas įgijo biblinę reikšmę: tai ne globėjas, o blogas prielipa, kuris žmogui kenkia, kuris žmogų gundo. Yra įvairūs demoniško varginimo laipsniai. Pirmasis, įprasčiausias ir labiausiai paplitęs, yra gundymas: dvasia paveikia žmogaus mintis, vaizduotę, sapnus ir jausmus. Antrasis mums žinomas laipsnis yra varginimas. Tokį varginimą patyrė būtent šios dienos skaitinio herojus Jobas. Kaip skaitome jo istorijoje, jis buvo tarsi sužadėtas lažybų objektu tarp Dievo ir velnio: velnias siūlėsi išbandyti, ar jis tikrai toks dievobaimingas ir geras, ir, kai jį ištiks nelaimės, ar jis atlaikys. Taigi velnias atėjo, bandė jį ir sudaužė jo gyvenimą į tūkstantį šukių. Viską prarado: ir turtą, ir šeimą, ir sveikatą, ir visuomeninę padėtį. Kaip matome iš Biblijos, nelaimės priežastimi gali būti piktoji dvasia, kuri ateina, bando mus sunaikinti, sudaužo mūsų gyvenimą į tūkstantį šipuliukų.
Ne visada reikėtų kaltinti velnią, nes žmonės gali būti piktesni ir blogyje dar išradingesni negu velnias. Patys žmonės būna kalti dėl to, kad jų gyvenimas subyra į šipulius: blogi sprendimai, pasirinktas blogas gyvenimo būdas, bloga filosofija, netikras išeities taškas. Matome tuos pavyzdžius, ir visa kita lieka tik bandymas suklijuoti gyvenimą iš sudaužytų šukių. Nulaužtas medis jau nebegali tiesus augti – kad ir auga, bet jau kreivas, be pagrindinio kamieno. Ar dėl mūsų, ar dėl kitų kaltės nebesame nei tiesūs, nei ištisi, nes ir vidujai, ir išoriškai esame sutrupėję į šipulius. Svarbiausia visų mūsų blogybių priežastis, be abejo, yra demonai, piktosios dvasios, apie kurias Jėzus mums aiškiai skelbė, kad žinotume ir gintumės nuo jų Dievo galia.
Kokia bėda atsitiko su žmogumi? Jis buvo gundomas tapti kaip Dievas, pažinti kaip Dievas gėrį ir blogį. Pasidavęs šiam gundymui, peržengęs savo ribas, žmogus įvykdė nuodėmę ir atsiskyrė nuo Dievo. Įsivaizduokime patys, kaip tai atrodytų. Esame prie upės ar prie ežero. Kyla graži ryto saulė, gamta bunda. Džiaugiamės ta nuostabia gamta, tuo vaizdu, vasaros ryto harmonija. Žvejojame ir pagauname nemažą lydeką. Paėmę lydeką ar kokią kitą žuvį į rankas, rodome jai: va, pažvelk, kaip gražiai saulė teka, kokie gražūs medžiai, kaip gražiai paukščiai čiulba. Tai, kas mums gražu, kas mums patinka, žuviai yra mirtis. Atsidurti ore, stebėti saulę, kepti prieš saulę, kvėpuoti tomis dujomis ore žuviai yra mirtis: ji čia nemato grožio, ji mato tik mirtį tame, kas žmogui gražu. Bet kurią kitą gyvą būtybę ištrauk iš jos aplinkos, iš jos prigimties – tai, kas tau atrodo gražu, jai nebus gražu. Arba ištrauk vargšą sliekutį iš žemės, kur tamsu, drėgna ir vėsu, ir paragink pasigrožėti tekančios saulės spinduliais. Be abejo, tai mirtis tam gyvūnui, ištrauktam iš jo aplinkos, iš jo prigimties.
Taip ir žmogus neteko savo prigimtinio grožio ir tobulumo, nes, velnio gundomas, susimanė išsiveržti iš savo natūralios aplinkos, lygiuotis į Dievą, peržengti ribas. Tad velnias yra tas, kuris mus nuolat skatina peržengti mūsų gyvenimo ribas, o už tų ribų mūsų laukia mirtis. Žmogui reikia priimti Kūrėjo valią, savo pašaukimą, gerai jaustis Dievo duotoje aplinkoje, nesikėsinti į tai, kas jį pranoksta; nesidraugauti su demonais, kurie žmogui nuolat maišo protą, nuolat skatina jį nuodėmei, peržengti būties ribas. Jėzus atėjo gydyti mūsų sužeistų širdžių, vaduoti mūsų iš piktosios dvasios įtakos ir nušviesti mūsų gyvenimą, kad jau nebeaimanuotume kaip Jobas, kurio aimanas girdėjome pirmajame skaitinyje, bet džiaugtumės kaip apaštalai, kurie ateina pas Jėzų ir pasakoja jam, kaip Dievo malonė veikia ten, kur jie atėjo jo vardu. Amen.
Parašykite komentarą