Skaitau šio sekmadienio Nehemijo knygos ištrauką ir stebiuosi, nes savo gyvenime nesu sutikęs žmonių, kurie išgirdę Biblijos tekstą apsiverktų. Kur kas dažniau tenka matyti miegoti nusiteikusių ir svajoklių veidus. Bet neneigiu galimybės, kad privačiai kai kas buvo apsiverkęs dėl išgirsto Dievo žodžio.

Kitame gi, jau evangelijos pasakojime girdime apie kitus klausytojus, kurie neteko amo ir perpyko išgirdus pranašo Izaijo knygos fragmentą, Jėzui pristačius save kaip girdėtos pranašystės išsipildymą, t.y. kaip Mesiją. Dar kiek, ir sinagogos lankytojai puolė jį mušti, išsivedė nuo skardžio numesti, kadangi staliaus sūnus stalius išdrįso laikyti save Dievo pasiuntiniu.

Abiem atvejais, kaip juokaujama kunigų tarpe apie pamokslavimą, vieni širdingai pritarė, kiti labai supyko, tačiau abejingų neliko.

Kai klausiame, kodėl skaitant Mozės įstatymą tauta ėmė garsiai raudoti, kaip pasakojama Nehemijo knygos fragmente, reikia pažvelgti į kontekstą.  Po beveik 50 metų Babilono deportacijos tautos lyderių Ezdro ir Nehemijo įkvėpti trimis grupėmis, skirtingu laiku į Judėją grįžta Levio ir Benjamino giminės. Tai tik nedidelė dalis tautos, nes didžioji dalis sėkmingai apsigyveno Babilonijoje, jiems nebesinorėjo grįžti, jiems patiko nelaisvė. Grįžo idealistai, kurie neužmiršo išrinkimo ir pašaukimo istorijos, Dievo duotos užduoties.

Po Babilono tremties tauta tapo labai jautri Įstatymo pildymo klausimu, nes buvo manyta, jog dėl jo laužymo Dievas nubaudė ją. Dievo įstatymų laužymas baigėsi tuo, jog tauta tapo ištremta, atsidūrė prie gyvenimo, kultūros, religijos griuvėsių. Atėjęs Jėzus rado perlenkimus, perteklines ir keistas įstatymo interpretacijas, savotišką gyvenimišką pritaikymą. Tai kilo iš tos sunkios istorinės patirties ir traumos, iš išgąsčio, kad neištiktų vėl bausmė už Mozės teisyno nevykdymą.

Grįžusi į savo žemę tauta rado Saliamono šventyklos griuvėsius, mirusį kultą, žlugusią kultūrą tremties išvengusių tautiečių tarpe, sumišusių su atsikėlusiais pagonimis. Gyvenimo negandų prislėgta, visko netekusi, ilgai kentėjusi tauta verkia prie griuvėsių. Dievas „išlukšteno” ją iš puikybės kiauto, padarė jautrią, gilią, nuoširdžią ir nuolankią. Tai buvo ir džiaugsmo ašaros pasibaigus Dievo bausmei ir žvelgiant į naują ateitį. Nehemijas išreiškia tos ateities šūkį: „Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė!”

Komunistuojantys cinikai šiuo atveju religiją pavadintų „opiumu liaudžiai”, t.y. priemone skausmui malšinti ir ištverti. O ką jie patys gali pasiūlyti kenčiančiam žmogui? Tą patį, ką ir patys naudoja – alkoholį ir tikrą opiumą, Lenino ar ES siūlomą iliuzinį rytojų? Europos civilizacijos mūras yra, vis labiau išgyvename griuvėsių tikrovę šeimose, šalyje, parapijose.

Tikėjimas, kuris gimsta, atsinaujina ir veda per sunkumus, leidžia žmogui patirti Dievo egzistavimą, jo gyvą dalyvavimą žmogaus gyvenime, jo malonę. Dėl šios priežasties Sibiro tremtiniai liudija, jog iš duonos pasidarydavo rožančius, kad galėtų melstis, nes duona negalėjo duoti to, ką davė malda. Komunizmas ir bedievybė juos išvarė į tremtį, juos kankino ir žlugdė, nedavė jokios priežasties išlikti, ištverti, grįžti, atgimti ir vėl viską atstatyti. Žmonės išliko ir prisikėlė tik dėka tikrojo tikėjimo, nes jų džiaugsmas Dievu juo palaikė.

Nuo to karto įtartini yra visi, kurie kaip Nazareto sinagogos lankytojai su pykčiu ir ironija žiūri į Jėzų ir jo atneštąjį tikėjimą. Tai ir šių dienų tikrovė, kai kairiųjų ir liberalų idelogijos žmogų, kultūrą, religiją, visuomenę sužlugdo ir dar viską padaro, kad ji negalėtų prisikelti.

Sutikau nesenai jauną vyrą, kuris dalinosi savo džiaugsmu: „pagaliau man pavyko gauti tokį darbą, kad nereikėtų sekmadienį dirbti. Jūs įsivaizduokite, koks aš laimingas, kaip nurimo mano emocijos, išsitiesino stuburas, kad sekmadienį galiu pailsėti, nueiti į bažnyčią, pabūti su savo šeima. Iki to laiko aš buvau vergas, kurio gyvenime buvo viskas sujaukta, kuris buvau nuolat pervargęs, nusiminęs, su išdavystės jausmu širdyje, nes dėl pinigo, dėl duonos kąsnio turėjau paaukoti tai, kas yra šventa: šeimą, sąžinę, tikėjimą. Aš vėl turiu sekmadienį ir sekmdienio Mišias!” Kitais žodžiais tariant, žmogus suprato ir išgyveno esmę, jog ne vergiškas darbas ir materija, bet „Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė”, kad tik Dievo įsakymų užlaikymas, Kristaus atneštas tikėjimas žmogų išlaisvina iš vidinės ir kultūrinės tremties, iš materijos ir ideologijų vergovės.

Pradedant naujus metus ir eilinį liturginį laiką skaitome evangelijos pasakojimą apie vandens perkeitimo stebuklą Galilėjos Kanos vestuvėse. Dievas davė žmogui gyvenimą kaip vestuvių šventę. Vestuvės – žmogiško džiaugsmo, gražių planų, optimizmo šventė, apstaus stalo ir euforijos dienos, bet pasakojime atsiveria žmogiškos problemos, ribotumas  vyno trūkumo simboliu.

Jėzus savo viešąją veiklą pradeda dalyvavimu vestuvėse, tarsi norėdamas trumpai pristatyti žmonijos istoriją ir savo veiklos planą: žmogus pašauktas laimei ir meilei, į gyvenimo šventę su Dievu ir su kitais žmonėmis. Staiga džiaugsmas nutrūksta, nes džiuginančio širdį vyno pritrūksta, nes žmogus pasirenka nuodėmę. Nepadeda net gudravimas paduoti pradžioje geresnio vyno, o tada ir blogesnio. Lieka vanduo.

Jėzus ateina į gyvenimo šventę, kurioje tapo liūdna. Atėjo į žmogaus nuopolio pasaulį, rasdamas nutilusią vestuvių dainą, kaip byloja šv.rašto fragmentas: nenusidėkite, kad jūsų muzika nenutiltų. Jie neteko Dangaus ir tenkinasi gamta. Neteko Dievo ir dvasinio džiaugsmo, tada beliko pakaitalas – alkoholio ar narkotikų sukeltas svaigulys.

Inteligentų šeima, ji – pedagogė, jis – vadovaujantį darbą dirbantis žmogus, viešumoje žinoma kaip pavyzdinė šeima, vaikšto į operą, sūnus – akiplėša ir narkomanas… Ir gerbūvis, ir naujausios pedagoginės priemonės, ir prestižinės mokyklos, ir naujausi kompiuteriai, modernūs rūbai… Ir žemiškų, ir žmogiškų priemonių apstumas, tačiau žmogaus „projektas” nepavyko, kažko čia pritrūko, jaunystės šėlsmas baigėsi. Emancipuotoje ir žmogiškos visagalybės iliuzijos apvaldytoje šeimoje nebuvo katalikiškos religijos, vadinasi, nebuvo ir Dievo malonės, todėl gyvenimo muzika liovėsi.

Savo motinos Marijos prašymu Jėzus apreiškia savo planą ir troškimą perkeisti kūriniją. Vanduo paverčiamas vynu skelbiant, jog Dievas keičia žmogaus gyvenimą, suteikia naują kokybę, grįžta dvasinio džiaugsmo patirtis. Paliepta pripilti šešis didžiulius indus vandens. Šeši čia reiškia šešias kūrimo dienas, visą gyvą kūriniją, kurios karūna yra žmogus, ir kuri laikosi vandeniu.

Vyno simbolika šv.rašte yra įvairi, tačiau neretai reiškia ir Dievo malonę, priešpastatant prigimčiai, gamtai, kurios simboliu čia yra vanduo, tačiau ne supriešinimo būdu, bet papildymo. Katalikiškoji dogmatika skelbia, jog malonė remiasi prigimtimi, jos nepaneigia, tačiau ją gydo, ją perkeičia ir išaukština.

Evangelijos skaitinyje atrandame dogmatikos apibrėžtą tiesą, jog be Dievo malonės žmogus negali būti geras, patikti Dievui ir būti išganytas. Kaip sakė kažkuris šventasis: visi geri dalykai prasideda nuo Krikšto. Kitaip sakant, visi geri daviniai ateina iš Dievo kaip jo malonės veikimo pasireiškimas, todėl krikščioniškojo gyvenimo tikrovė turi būti nusakyta M.Marijos titulu, kurį pasakė angelas Gabrielius: malonės pripildytas, joje panardintas.

Apašalas Paulius savo laiške, kurį irgi šiandien skaitome, rašo apie įvairias tarnystes, dovanas ir pašaukimus, kuriuos suteikia Šventosios Dvasios maloningas veikimas. Kitaip sakant, krikščioniškasis tikėjimas iš esmės remiasi malone ir joje atranda savo veiklos pradžią, formas bei būdus.

Anno Domini – Viešpaties metai. Taip krikščionys vadina naujus Kristaus eros metus. Tai Dievo išganymo, gailestingumo, atsivertimo ir atnaujinto žmogaus Kristuje galimybė ir perspektyva Jam vedant ir padedant.

Madinga tapo kiekvienus metus vadinti kinų tradicijos vardais. Sakoma, jog dabartiniai metai yra pašvęsti beždžionei… Kinų nauji metai prasidės dar tik vasarį, bet apkvailę europiečiai, kurie pametė savo tapatybę, beždžioniaudamiesi nuo pagoniškos tautos, beždžionės metais ketina būti beždžionėmis, nes nieko kito ir nesugeba.

Iš nuodėmės ir tamsumo kylantis noras tapatintis su žvėrimis, juos dievinti ir garbinti yra būdingas tautai, garbinančiai savo stabus. Pasak apaštalo Pauliaus, už kiekvieno stabo slypi demonai, todėl ir beždžionės metų stabas turi savo garbinimo, vilties, tikėjimo ir veikimo priežastį ir tikslą – šėtoną.

Pradžios Knygos nuopuolio aprašyme kalbama apie moters ir angies palikuonis. Šėtoniškieji palikuonys intuityviai vienijasi tarpusavyje bendromis temomis ir bendriems tikslams, todėl galima nurodyti jų židinius, apraiškas ir veiklą. Šiuo atveju, linkintys laimingų beždžionės metų yra daugiau ar mažiau apsėsti, todėl jie noriai dalija demoniškus palinkėjimus tokiems patiems apsėstiesiems. Dažnai tai bendrai psichozei ir apsėdimui paruošia ir įkvepia žiniasklaida, kuri neretai yra valdoma taip pat apsėstųjų, kuriems labai aktualus yra horoskopų ir palaidumo reportažai. Jie džiaugsmingai šlovina stabus, tačiau su pasidygėjimu reaguoja į Jėzų Kristų.

Apaštalas Petras ragino neduoti vietos velniui, todėl ir krikšto šviesa apšviestas žmogus neturėtų net tarti demonų vardų, juo labiau jiems pašvęsti naujus metus ir linkėti beždžionės metų kitiems tarsi linkėdamas apsėdimo.

Visa yra Dievo dovana išskyrus blogį ir nuodėmę, todėl ir laiką, jėgas, galimybės ir pasiekimus reikia pašvęsti tikrajam Dievui, linkint sau ir kitiems palaimingų Viešpaties metų, Annno Domini 2016.