Kalėdų evangelija pasakoja, jog įsikūnijęs ir iš mergelės Marijos gimęs Dievo Sūnus buvo padėtas į ėdžias, nes jo motinai neatsirado vietos užeigoje. Ėdžios nurodo, jog Marija pagimdė gyvuliams skirtoje oloje arba pašiūrėje.

Kiekviena detalė šiame pasakojime yra svarbi. Parodoma ne tik tai, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, ne tik žmogaus padėtis, bet ir tai, ką Dievas mano apie žmogų.

Jėzus atėjo tamsoje, žiemos metu, šaltyje, tarp gyvulių ir tvarte. Jis leido tam atsitikti, kad parodytų, ką jis mano apie šį pasaulį ir žmogų. Palyginti su Rojaus gyvenimu, šis pasaulis skendi tamsoje, yra atšiaurus, o žmogus sugyvulėjo, sužvėrėjo. Betliejaus prakartėlėje esantys gyvuliai simbolizuoja visą žmoniją.

Žmogaus egzistencijos nuopolį liudija istorija, jis tapo labiau artimas gyvuliams, bet ne tam paveikslui, apie kurį skaitome žmogaus sukūrimo aprašyme. Prisiminus istorijos pateikiamus duomenis, kokie žmonės gyveno prieš tūkstantį ar du metų, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje, darosi aišku, jog neopagonių romantizmas neturi nieko bendro su tikrove: tuomet gyveno nuožmūs, žiaurūs laukiniai, galbūt net žmogėdros, kurie nestovėdavo apsikabinę ąžuolų ir nekliedėdavo apie kažkokią darną su gamta.

Ir dabar visur, kur tik krikščioniškas tikėjimas apleidžia žmonių širdis, matome degraduojantį ir sugyvulėjantį žmogų, kuris nežino ištikimybės ir šeimos vertybių kaip rujojantys šunys, yra piktas ir žiaurus kaip plėšrūnai, puolantys ir plėšiantys vieni kitus dėl kąsnio ir turto, penkiais keiksmažodžiais sugebantis  išreikšti visą savo mąstymą, buities chaosu ir popsu parodantis savo išsilavinimą, išsiauklėjimą ir kultūrą.

Maža to, jau daugiau kaip šimtmetį per „mokslą” ir švietimą bandoma įrodyti ir įtvirtinti kaip vienintelį požiūrį apie žmogų – darvinizmą, kuris iš esmės teigia, jog žmogus tėra gyvūnas, bet ne įkūnyta amžina ir protinga siela, kurioje atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas.

Katalikų tikėjimas iš tikrųjų yra nelengvas, reikalauja, kad žmogus nebūtų gyvuliu ir žvėriu, kad jis elgtųsi kaip asmeninė ir dvasinė būtybė, kurios prakilniausias bruožas yra tiesos ieškojimas ir meilė. Nuo Jėzaus užgimimo gyvulių tarpe Betliejuje vyksta sunki kova už žmogaus pakėlimą, atnaujinimą ir perkeitimą.

Koks buvo žmogus prieš Kristų ir koks be Kristaus, koks atsirado žmogus Kristaus eroje: tai liudija mums pagonių ir krikščionybės istorijos. Kristaus atnaujinto žmogaus pavyzdžiais yra šventieji, kurie įkvėpė daugelį ir kilniam elgesiui, ir nuostabiam menui, ir pasiekimams filosofijos, mokslo ir socialinėje srityse.

Sveikas, Jėzau, užgimęs tarp gyvulių, juos padaręs žmonėmis!

Kalėdų vigilijos liturgijoje skaitoma Jėzaus kilmės knyga. Paprastai žmonės į jas ateina sočiai pavalgę, apsnūdę, be to, ir vakaro nuovargis, o čia toks nuobodus skaitinys apie tai, kas iš ko gimė. Tenka išklausyti kelias dešimtis sunkiai tariamų vardų iš 42 kartų. Norėtųsi kažko linksmesnio tokiai progai, pavyzdžiui, kokios nors linksmos istorijos apie, kaip juokauta sovietiniais laikais, seną pederastą – senelį šaltį…

Išvardintos 42 kartos tėra paskutinis istorijos tarpsnis prieš ateinant Išganytojui. O juk buvo žmonija prieš Nojų ir po tvano. Iš tikrųjų, viskas turi gilią prasmę, čia nėra nei vienos nereikalingos detalės. Mato evangelijos ištrauka skaitoma Kalėdų naktį neatsitiktinai, nes norima parodyti žmoniją tarp dviejų gimimų: Kaino ir Jėzaus.

Adomas pavadino savo moterį Ieva, t.y. visų gyvųjų motina, tačiau tas gyvybės šaltinis tapo sudrumstas. Šią mintį perteikia giminių ir visuomeninių santvarkų vardijimas: prie patriarchų ir teisėjų žmogus buvo nuodėmingas, karalių valdymo metu nieko geresnio nesulaukta, dvasininkijos ir partijų valdymo laikotarpiu taip pat išliko tos pačios problemos, maža to, dvasininkijos valdymo metu atėjęs Mesijas buvo persekiojamas ir nužudytas.

Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą tiesiogiai paties Dievo, tačiau dar iki galo neapibrėžti. Dar neturėjo nei amžinybės, nei mirties, tik laisvą valią ir pareigą saugotis blogio ir gėrio pažinimo medžio, t.y. nuodėmės. Deja, jie nepaklausė.

Pirmas pagimdytas žmogus, kuris atsirado po pirmųjų tėvų nuopuolio, buvo Kainas. Ieva labai džiaugėsi, jog Viešpats jai davė sūnų. Ji džiaugėsi todėl, jog išvarant iš Rojaus žmones, Dievas pažadėjo jai palikuonį, kuris sutrins gyvatei galvą. Ji manė, kad viskas greitai ir paprastai išsisprendė pagimdžius berniuką, kad ji netrukus grįš į Rojų.

Bet jos džiaugsmas buvo per greitas, nes žmonijai teko išgerti visą nuodėmės pasekmių taurę. Pirmasis gimęs žmogus nemylėjo Dievo, vėliau tapo pirmuoju žmogžudžiu ir brolžudžiu, atėmęs savo dievobaimingam broliui Abeliui gyvybę.

Kaip nuodėmingas Adomas gimdė vaikus pagal savo subjaurotą paveikslą, taip atėjęs Kristus, naujasis Adomas, ėmėsi žmogaus atnaujinimo pagal savo paveikslą ir panašumą. Marija džiaugėsi pagimdžiusi naują žmogų, kuris pradėjo ne brolžudžių, bet save aukojančių Dievui ir artimui erą. Jėzus ir yra tas žadėtasis moters palikuonis, kuris atėjo sutrinti gyvatei galvą, tačiau turėjo būti jos įkirstas į kulnį, t.y. kentėti ir mirti, ir tą mirties geluonį panaikinti.

Kalėdų išvakarėse prisimename pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, pirmąjį gimusį iš nuodėmingos moters taip pat nusidėjėlį, kuris nebuvo išgelbėjimo priežastimi ir viltimi. Prisimename ir tą Moterį, kuri atpirko Ievos kaltę ir, būdama be nuodėmės, davė pasauliui pirmą naują žmogų, kuris atnešė išgelbėjimą. Ieva tik klykavo, bet paskui turėjo verkti, o džiaugėsi tik Marija, nors ir drauge kentėjo su savo Sūnumi.

Ketvirtojo Advento sekmadienio nuotaika yra kalėdinė. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie slaptoje esantį Jėzų, kuris jau yra pasaulyje, Marijos įsčiose, tačiau dar negimęs, neapsireiškęs. Čia liudijama, jog Jėzus pradėjo savo išganingąją veiklą dar negimęs: jo artumoje ir per Marijos ištartus sveikinimo žodžius Elžbietos kūdikis įsčiose šoka iš džiaugsmo, pati Elžbieta prisipildo Šventosios Dvasios ir ima pranašauti, jai atliepia Marija.

Kad dvi suaugusios moterys bendrauja, atrodytų yra natūralu, bet čia matome akivaizdų negimusių kūdikių bendravimo atvejį slaptoje, sunkiai apibrėžiamu būdu. Tai kažkas kitko nei skelbtų aborto šalininkai, tarsi kūdikiai neturėtų asmens savybių, nesugebėtų jausti motinos ir aplinkos, tarsi jie nemokėtų savitai bendrauti su motina, ir tebūtų tik kažkokie baltyminiai gumulai.

Kaip moko tradicinė katalikų teologija, per tą evangelijos minimą susitikimą ir Jonas Krikštytojas, ir jo motina Elžbieta patyrė gimtosios nuodėmės atleidimo malonę. Tai buvo įvykis, kuris nėra krikštas, bet savo padariniais prilygsta jam: Jėzaus dalyvavimu gaunama Šventosios Dvasios malonė, įvyksta gimtosios nuodėmės atleidimas ir žmonių įjungimas į  Dievo Karalystę ir išganingus darbus.

Dėmesį patraukia vidinio, dvasinio išgyvenimo, vidinės pagavos, kurią patyrė ir Marija, ir Elžbieta, ir Jonas, aprašymas, kai prie jų prisiartina ir juos keičia žmogumi tapęs Kūrėjas ir Atpirkėjas. Tos dvasinės pagavos liudijimus sutinkame mistikų ir šventųjų raštuose, tai nėra svetima ir eilinių tikinčiųjų tarpe. Būtent tos pagavos neretai yra esminės atsivertimui, pašaukimo ar misijos pasirinkimui, charizmos išsilukštenimui, krizių išrišimui. Šias patirtis vienoje savo knygų buvo aprašęs ir nagrinėjęs ir jau a.a. kun. Kęstutis Trimakas.

Nesenai susipažinau su vieno Belgijoje besidarbuojančio kunigo pasakojimu apie „invazinę sielovadą“. Kartą pas jį pasikalbėti atėjo vyresnio amžiaus moteris, tamsiai apsirengusi, išvargusio veido, kuri sirgo depresija, kentėjo nuo nemigos, bejėgiškumo, vartojo vaistus. Nors buvo pakrikštyta, bet pati nebeatsiminė, kada paskutinį kartą buvo išpažinties, bažnyčioje ar bent kada meldėsi.

Kunigas jos klausė, ar norinti tiesaus kelio link problemos sprendimo, ar aplinkinio, invazinio ar neinvazinio būdo? Čia kaip medicinoje, galima skaudamą vietą tepti gydomaisiais tepalais, bet kai kurias ligas reikia operuoti, atverti vidinius audinius. Šių dienų žmogus mėgsta užuojautą, paguodą, paglostymus, „viskas bus gerai“, „OK“ ir t.t., kurie tėra išsisukinėjimas nuo esminių klausimų apie gėrį ir blogį, nuodėmę ir teisumą.

Moteriai išreiškus troškimą eiti tiesiu keliu, kunigas pritaikė jai „invazinį metodą“, t.y. paragino atlikti išpažintį, padėjo suprasti nuodėmes, kurios griovė jos gyvenimą, ir pamokė apie Kristaus gydančią malonę. Ilgai Kristus plovė jos supurvintą krikšto rūbą ir mėžė jo sielos šventovė nuo nuodėmės purvo. Šių dienų vakariečio gyvenimo stilius: pramogos, blaškymasis, partnerių keitimas, pinigų vaikymasis, nejautrumas nuodėmei. Tai užmuša prasmės pajautimą, įneša netvarką, ilgainiui susargdina žmogų. Suteikus nuodėmių išrišimą ir pasimeldus už ją, moteris nustebusi liudija vidinę pagavą, šilumos jausmą, grįžtančią ramybę.

Po kurio laiko toji moteris grįžta į tą pačią bažnyčią, bet kunigas jos iš karto neatpažįsta, nes ji vilki spalvotais rūbais, šypsosi, pasitraukė depresija, nemiga ir nebereikia vartoti psichotropinių vaistų. Ji leidosi gydoma iš vidaus ir iš esmės, atsivertė, pakeitė savo gyvenimą, meldžiasi, kitaip sakant, prie jos priartėjo slypintis kunigo asmenyje ir sakramentuose  Kristus, kuris atleido nuodėmę, išgydė jos sielos žaizdas ir pripildė ją Šventosios Dvasios malone.

Turime ieškoti mus keičiančių susitikimų su Kristumi. Yra tikra, kad jis visada yra švč.M.Marijos asmenyje ir veikime, jis yra sakramentuose, Bažnyčioje, veikia per kunigų tarnystę ir kiekvieno krikščionio liudijimą ir savitą tarnystę, kurią atlieka tikėjimo dvasioje. Kristus prisiartina prie mūsų per įvairias maldos rūšis, malone pasižymėjusiose šventovėse. Tebus kiekvienos Mišios, Komunija ir ypač besiartinančios Kalėdos tuo stipriu dvasiniu išgyvenimu, kuris mus keis ir padarys Dievo Karalystės dalyviais ir liudininkais.