Dienos archyvas: 2016-01-13

Sausio 13-oji Saviečių kaimo tragedijos šviesoje

Sausio 13-osios minėjimas šiais metais kaip niekad įvairus savo kontekstais, būdais ir formomis. Prisimename 14 žuvusiųjų ir apie 1000 nukentėjusiųjų prie televizijos bokšto ir seimo, kuriuos buvo įkvėpusi naujo gyvenimo naujoje Lietuvoje idėja, pavadinta Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Praėjus 25 metams nuo tų įvykių skaičiuojame šimtatūkstantines netektis tų, kurie nusivylę ar apleisti prasigėrė, degradavo, nusižudė, emigravo iš iliuzijose, neteisybėse gyvenančios ir save sunaikinti baigiančios Nepriklausomos Lietuvos poligono.

Vytautas Landsbergis atsisakė eiti į seimo rengiamą minėjimą, pavadindamas tą instituciją „veidmainystės namais“. Veidmainystės teatras tautinių minėjimų ir švenčių proga matytis daug kur. Bet ir pats Landsbergis ir kiti vadinamieji laisvės kovotojai savitu būdu įsilieja į veidmainystės teatrą Lietuvos Respublikoje.

Sąjūdis, nepriklausomybės paskelbimas, valstybės sukūrimas iš esmės nieko nepakeitė, bet dar labiau pablogino lietuvių tautos gyvenimą. Ypač ugdymo, vertybių, moralės, dvasingumo srityje. Visą tą laiką buvo vaidinamas atgimimas, atsinaujinimas, teisingumo atstatymas, vertybių perkainojimas, žmogaus orumo ir jo svarbumo iškėlimas, bet mes ir toliau turime tą pačią senąją nomenklatūrą, o dabar ir jų palikuonis, tas pačias korupcines tradicijas, vogimo įgūdžius, nepagarbą kitam žmogui, Bažnyčia išbuožinta, mokyklose tas pats tvaikas, kaimas degraduoja, tauta nyksta fiziškai.

Nežinau kiek pagrįstai, bet Landsbergiui priskiriamas kolūkių sunaikinimas, nieko alternatyvaus neduodant kaimo žmogui, įstumiant jį į beviltišką situaciją. Gal todėl prasigėręs kaimas taip aktyviai balsuoja už savo kvailintojus socialdemokratus ir darbiečius?

Buvusių komunistų užblokuota ir toliau nevykdoma Bažnyčios restitucija paliko apgailėtinoje būklėje kaimo parapijas, kurių nuosmukis taip pat prisidėjo prie bendros kultūros sunykimo. Ne tik civilinė valdžia, bet ir bažnytinė nesidomėjo ir nesistengė dėl kaimo parapijų.

Liūdnas to pavyzdys yra Kėdainių raj., Vandžiogalos parapijoje esantis Saviečių kaimas. Sunkiai suvokiamas krikščioniui dalykas, kai išprotėjęs tėvas nužudė savo mažamečius vaikus, paskandindamas juos šulinyje. Bet tai tik ledkalnio viršūnė, slepianti baisų Lietuvos kaimo ir apskritai šalies gyvenimo kontekstą, gimdantį degradavusius piliečius ir tragedijas.

Kitas veidmainystės teatre dalyvaujantis laisvės stabas yra vyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris 19 metų vadovavo Kauno arkivyskupijai. Jo panosėje buvo ilgaamžė, garbinga, tačiau ypač nepriklausomybės metais nuvaryta, lenkų diskriminavimu garsėjusi pakaunės parapija Vandžiogaloje, kunigų tremties vieta. Joje jis buvo apsilankęs vos porą kartų, nieko gero nepadarė jos labui, todėl daug kas pasipiktino, kai neprašytas atlėkė laidoti tų paskandintų Saviečių kaimo vaikų, nekrikštų iš degradavusios Vandžiogalos parapijos, tų  degradavusio tėvo ir degradavusios respublikos aukų.

Parapija buvo baisiame stovyje, visapusiškai sugriuvusi. Kažkiek kovota, stengtasi dėl atgimimo ir pagerinimo, bet prieš sisteminį blogį galima kovoti tik turint sisteminį gėrį. Tik ten ir galėjo kentėti Jėzus stebuklingame kryžiuje, kuris puvo pelėsiais apėjusiame altoriuje. Bažnyčia buvo atspindys to, kas darėsi parapijoje: ištisi kiemai moraliai degradavusių, prasigėrusių, viskam abejingų žmonių socialdemokratų apvaldytoje vietovėje.

Neliko jokių gražių ir prasmingų jausmų švęsti Sausio 13-osios. Ypač mums, kunigams, kurie su savo parapijomis ir tikinčiaisiais, pasak prezidentės Grybauskaitės, buvome sovietiniais laikais ir dabar esame oficialiai atskirti nuo valstybės. Tai pabrėžiama ir parodoma visais įmanomais atvejais. Argi tai nėra tam tikra Bažnyčios persekiojimo forma? Dėl šios priežasties kaip atskirtasis ir beteisis toje šalyje turiu pilną moralinę teisę nešvęsti, nedalyvauti valstybinėse šventėse ir nepraktikuoti nei jokios patriotizmo formos, išskyrus artimo, šeimos ir tautos meilę.

Vienas vyresnio amžiaus kunigas man sako: „Lietuva yra daugiau už seimą, socialdemokratus, darbiečius, už Landsbergį ir Tamkevičių. Jie tik blusos kažkur Vilniuje ir Kaune…”. Žavi ir stebina senosios kartos tikėjimas idealiąja Lietuva, nes realioji susikompromitavo Saviečiuose.

Be reikalo tada žmonės prarado gyvybes ar neteko sveikatos, jų auka pasinaudojo ne Lietuvos viltinga idėja, bet veidmainiai, kurie atėjo išnaudoti, bet ne tarnauti. Tai buvo blogas ženklas, skelbiantis, kad ne tik po okupantų tankų, bet ir po veidmainiškos respublikos traiškančiais vikšrais papuls kaimas, eiliniai žmonės, parapijos, kunigai.

Dvasinė, socialinė ir kultūrinė tamsa apvaldė Lietuvą ir veda jos žmones į sugyvulėjimą. Kas tokią sistemą sukūrė ir palaiko? Ne tik „veidmainystės namai“, bet ir veidmainiai laisvės stabai, kurie veržėsi į etatus, susikūrę sąlygas sau, užmiršo kitus, apsvaigę nuo susireikšminimo ėmė niekinti kitus. Jie mėgsta, kad jų idėjas krauju palaistytų kiti, bet ne jie patys. Jie skelbiasi geradariais ar net šventaisiais, bet jaučia abejingumą ir panieką paprastai liaudžiai. Kokios dar laisvės premijos nusipelnė tie, kurie leido susiformuoti iškreiptai sistemai, Saviečiuose pasireiškusiai vaikų skandinimu?