Dievas mus nori patraukti amžino gyvenimo pažadu. „Visi bus Dievo mokomi” apie gyvybės duoną, kurią mums davė Jėzus.
Opa opa – į sinodą! Sinodas apie sinodiškumą
2021 metų rudenį prasideda du metus truksiantis procesas, vesiantis į vyskupų sinodą apie bažnyčios sinodiškumą. Rudenį prasidės svarstymai vyskupijų lygmenyje. Kitais metais – kontinentiniu lygmeniu, o 2023 metais vyskupai rinksis į Romą, kur bandys nustatyti naujus Bažnyčios valdymosi principus. Sinodo šūkis – „Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas ir pasiuntinybė”. Kiekviena vyskupija paskirs sinodinį atstovą, kuris koordinuos veiklą su vyskupų konferencijos sekretoriatu.
Sumanymas yra grandiozinis, neturintis atitikmens istorijoje – pasiekti kuo platesnį atstovavimą dideliu mastu, aprėpiant visą pasaulį, suteikiant pasisakymo balsą visiems tikintiesiems. Atrodo, jog sinodo ambicijos siekia naujo tipo visuotinio susirinkimo formos ir maštabo.
Kai kurie kritikai nuogąstauja ir šiame sinode prognozuoja didelio masto Bažnyčios „išparceliavimą”, suskaldymą, valdžios ir tiesos decentralizavimą, sakramentinės ir hierarchinės bažnyčios prigimties ir struktūros išardymą.
Daugelis vyskupijų turi patirtį organizuojant vietinius sinodus, konsultuojantis su tikinčiaisiais. Tai be galo sunkus darbas, kadangi į sinodo darbus pavyko įtraukti nedidelę dalį uolių katalikų, kurie sudarė vargingai mažą tikinčiųjų dalį. Pirmiausia, žmonės tiesiog nesidomėjo, jiems nerūpėjo, nesuvokė prasmės ir reikšmės, jie stebėjosi tuo, jog dvasininkai klausinėja dalykų, kuriuos išmanyti ir spręsti galėjo tik jie patys, pabaigę atitinkamas studijas ir turėdami tam tinkamą kompetenciją. Didelės prasmės tame nematė dar ir todėl, jog radikalūs, originalūs, stiprūs, konservatyvūs pasiūlymai nėra imami domėn, visos idėjos yra atsijojamos, apibendrinamos ir niveliuojamos pagal išanksto numatytą ir trokštamą ideologiją. Maža to, paprasti paprapijiečiai turi savo gyvenimus, darbus, šeimas ir rūpesčius, todėl papildomas jų apsunkinimas susirinkimais, įsipareigojimais sutinkamas nenoriai ar net priešiškai. Be to, uolūs diskusijose ir pasiūlymuose asmenys dažniausiai pasirodo esą visiškai neveiklūs ir nekompetentingi konkrečiuose uždaviniuose.
Nepaisant to, skelbiama, kad niekas nebus ribojamas pasisakyti sinodo temomis, kadangi popiežius Pranciškus primygtinai prašo į sinodą įsijungti visus tikinčiuosius, viliantis, jog dialogas ves į tiesą, individų pasikeitimą ir Bažnyčios prigimties apibrėžimą. Konservatyvūs ir bažnytinę tradiciją gerbiantys tikintieji jau suprato arba labai suabejojo, kad jie tame sinode laukiami, nes, kyla klausimas, ar kartais sinodas nėra skirtas taip trokštamai „pažangai” paspartinti, dogmatizuoti kairuoliškas idėjas ir liberalizmą padaryti pagrindine dogma?
Liturgija nėra žaislas popiežiams, bet Bažnyčios paveldas
Tokius stiprius žodžius pasakė Olandijos vyskupas Rob Mutsaerts iš Hertogenbosch po popiežiaus Pranciškaus paskelbto Motu Proprio Traditionis custodes, radikaliai apribojant senosios katalikų liturgijos atlikimą, apkaltinant nebūtais dalykais.
Jo manymu, popiežiaus dokumento kalba savo pobūdžiu primena karo paskelbimą, durų trankymą, dar gyvo savo pirmtako popiežiaus išdavystę ir antausio skėlimą. Bažnyčia niekada neuždraudė liturgijos, net per Tridentą, o štai Pranciškus visiškai nutraukė tradiciją.
Vysk. Mutsaerts teigia, jog popiežius turi saugoti tradiciją, būti tarsi sodininkas, o ne gamintojas. Deja, Pranciškus pasielgė nei evangeliškai, nei gailestingai, tačiau vedamas ideologinių sumetimų ir piktybiškumo. Jis senąją liturgiją padarė beveik neprieinamą pamaldiems katalikams, tačiau nieko nedaro reformuotosios liturgijos perlenkimų ir piktnaudžiavimų atžvilgiu.
Susikrimtęs olandų vyskupas klausia: „Kokiu diktatorišku, kokiu neganytojišku, kokiu negailestingu reikia būti?”
„Jei nori tikro evangelizavimo, rodyti tikrą gailestingumą ir remti katalikiškas šeimas, tuomet aukok Tridentines Mišias!” – paragino olandų vyskupas.
https://www.thetablet.co.uk/news/14359/pope-is-losing-his-authority-warns-dutch-bishop
Valdžios perlenkimai Bažnyčios atžvilgiu
Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanislovas Gondeckis straipsnyje „Pastoracija po pandemijos„ įvertino Bažnyčios padėtį po pandeminių restrikcijų, kurias taikė civilinė valdžia Bažnyčios atžvilgiu. Jame jis teigia, jog valstybė vienašališkai uždraudė visus susibūrimus, todėl Mišios ir pamaldos tapo neprieinamos didžiajai daliai tikinčiųjų. Tokio dalyko dar nėra buvę per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų: nei per karus, nei per bombardavimus, nei per epidemijas. Valstybė uzurpavo sau sprendimus, kurie iki šiol buvo tik bažnytinės valdžios kompetencijoje ypač svarbiais atvejais.
Arkivyskupas teigia, jog valstybė pažeidė bažnytinę autonomiją taip smarkiai, kaip niekada nėra pasielgusi praeityje jokia valdžia. Buvo grubiai pažeistos ir konstitucijos, ir konkordato normos, tarsi tie dokumentai neegzistuotų. Valstybė ėmėsi veiksmų, kurie kanonų teisėje primena bažnytinį interdiktą, apimantį visą šalį, draudžiant Mišias, pamaldas, sakramentus. Bažnyčiai buvo primestas veikimo būdas religijos reikaluose, kuris neatitinka Konstitucijos ir Konkordato. Tokiu atveju tikintieji ir davasininkai turi teisę gintis nuo valstybės kišimosi į religinį gyvenimą, o bažnyčios autonomijos teisė turi būti apginta.
Vyskupas tvirtina, kad civilinė valdžia nesitarė dėl savo sprendimų su Bažnyčia, statant ją prieš jau įvykusį faktą, o su Bažnyčia buvo elgiamasi dar blogiau nei su pardavimų verslu, kaip nebūtina gyvybei sritis. Niekada anksčiau valdžios nedrįso uždėti Bažnyčiai tokių drastiškų draudimų, parodant visišką nepagarbą Bažnyčiai ir jos reikšmei visuomenėje.
Vyskupai priėmė tokį valdžios elgesį dėl to, jog nenorėjo sunkioje situacijoje komplikuoti, tačiau, išlaukę tinkamo meto, norėjo atkreipti dėmesį į įvykusius dalykus, kurie reikalauja rimtos analizės ir padaryti išvadas ateičiai, rūpinantis demokratijos gėriu, kurioje pagarba religijos laisvei yra labai svarbi.
Gyvasis ir oficialusis tikėjimas
Vokiško žurnalo „Herder Korrespondenz“ puslapiuose pasirodė Tobijo Winstelem interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI, kuriame popiežius teologiškai ir dvasiškai įvertino savo tautiečių, kai kurių vokiečių vyskupų, klaidą. Mat paskutiniu metu pasirodė keistas reiškinys, kurį galima pavadinti bažnyčios ir tikėjimo biurokratizavimu, vartojant ir remiantis „oficialiosios bažnyčios“, „oficialiosios bažnyčios nuomonės, pozicijos“ terminais.
Benediktas XVI nurodo, kad oficialiuosiuose tekstuose ėmė vyrauti ne „širdis ir dvasia“, bet institucija. Pasak Benedikto, kol tai tęsis, tol vyks exodus (išėjimas) iš tikėjimo pasaulio. Juolab, kad bažnytinėse institucijose randasi vis daugiau atsakingas pareigas einančių asmenų, kurie nepritaria Bažnyčios misijai ir ilgaamžiam mokymui, kurių tikėjimo gyvumu tenka abejoti, jis tėra formalus, bet kurie veržiasi rašyti ir ruošti „oficialiosios bažnyčios“ dokumentus, sudarančius jau didesnę jų dalį.
Institucijos viršenybės prieš tikėjimą pražūtingus pavyzdžius svarsto ir amerikiečių žurnalistas, leidėjas bei visuomeninis veikėjas Michael Voris savo knygoje „Resistance: Fighting the Devil Within“. Jis teigia, jog 20-30 XX am. metais tarptautinis komunistinis judėjimas išsiuntė į JAV seminarijas virš 1000 savo agentų komunistų, kurie turėjo užduotį pasėti hierarchijoje komunistines idėjas, įvesti homoseksualizmą ir vėliau perimti vadovaujančius postus bažnyčioje bei teologijos katedrose. Tokiu būdu buvo užvaldyta bažnyčios institucija ir pradėtas keisti jos tikėjimas. Nepaisant aiškaus Bažnyčios mokymo, daugiau kaip pusė dvasininkų JAV remia marksistines idėjas, supasaulėjimą, abortus, homoseksualizmą, skyrybas, kiaurai kairią Demokratų partiją ir kitus prieš katalikų tikėjimą nukreiptus dalykus.
Knygoje teigiama, kad didesnioji dalis JAV dvasininkų abejingai žvelgia į savo ir kitų sielų išganymo reikalą, yra įsitikinę, jog visi pasieks išganymą nepaisant religijos ir moralės. Savo pamoksluose jie nebeliečia kontraversiškų tikėjimo temų, tačiau stengiasi žmones pralinksminti anekdotais, sukurti terapinę nuotaiką. Politinis korektiškumas ir pamokslų lėkštumas sąlygojo tai, jog tikintieji prarado prasmę vaikščioti į tokias Mišias, pasidavė masiniam supasaulėjimui, ignoruoja ilgaamžį Bažnyčios mokymą tikėjimo ir moralės klausimais.
Regint masines apostazijas, drastiškai krentantį pašaukimų skaičių, tikinčiųjų moralinę ir dvasinę degradaciją „oficialioji bažnyčia“ mėtosi pareiškimais ir dokumentais, bandant parodyti kažkokią institucinę galią, tačiau tampa akivaizdu, kad vis labiau praranda dvasinį ir tikėjimo autoritetą, vedantį prie Kristaus ir jo išganymo paslapties.
Tipišku institucijos viršenybės prieš tikėjimą pavyzdžiu galima laikyti kai kurių vyskupų naudotą dispensavimą nuo sekmadienio šventimo pandemijos metu. Buvo patarta žiūrėti Mišias per televiziją, praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir kitus dvasinius-virtualinius dalykus. Ne vienam kilo klausimas, kaip gali žmogus, net jei jis yra ir vyskupas, atleisti nuo Dievo įsakymų vykdymo? Istorinio ir pamaldumo nuoseklumo dvasioje katalikui švęsti sekmadienį reiškė atvykti į bažnyčią ir dalyvauti Mišiose. Dievo įsakymų vykdymas reiškia Dievo valios vykdymą, savo sielos pašventinimą ir jos išganymą, todėl buvo žiūrėta ne kaip nevykdyti, bet kaip įvykdyti įsakymą. Tikėjimo dorybės pasireiškimas herojišku būdu skatino viską padaryti, kad sekmadienio Mišios vyktų ir jose būtų dalyvaujama. Neigiamų dispensavimo nuo sekmadienio Mišių vaisių nereikėjo ilgai laukti.
Jei žmogus gali dispensuoti nuo Dievo įsakymų, kokios kilmės ir vertės tada yra toks tikėjimas? Vadovaujantis „oficialiosios bažnyčios” samprata atsiveria galimybės keisti viską, įvesti ką tik nori, bet ar tas naujoves galima vadinti dieviškuoju testamentu, kuris mums buvo paliktas?
Karalius Jogaila į Žalgirio mūšį ėjo su škaplieriumi
Švč. M. Marijos dovana šv. Simonui Stokui (ir per jį – visai Bažnyčiai) – škaplierius, kuris yra sutarties ir sandoros ženklas: mes pasivedame Jos globai nešiodami škaplierių ir sekame Jos dorybėmis, o ji mus saugos, gelbės iš pragaro ir pirmą šeštadienį po mirties išvaduos iš skaistyklos.
Dievo pašaukti pranašai ir apaštalai. XV eil.sekmadienis B
Žemdirbį Amosą Viešpats pašaukia būti pranašu, eiti ir skelbti tai, kas patinka Dievui, tačiau nevisada patinka žmonėms. Jėzus pasirinko savo apaštalais daugiausia žvejus, ppaprastus žmones, kad eitų pirma ten, kuri jis pats ketino ateiti. Apaštalų pėdomis ateina ir Jėzus.
Tiesos tarnystė nėra lengva ir saugi. Kažkuris prieš kelis dešimtmečius gyvenęs Čikagos arkivyskupas yra sakęs, jog homoseksualizmo įvardijimas nuodėme sukels kritiką jo įpėdinio atžvilgiu. Bet sekančiam įpėdiniui tai gali užtraukti administracinę baudą. O jo įpėdinis už tokį teiginį bus sodinamas į kalėjimą. Bet jo įpėdinis už tokius žodžius bus vedamas prie sienos ir šaudomas be teismo vietoje. Nebent kažkuris įpėdinis pats bus homoseksualas ir skelbs, jog tai nėra nuodėme… Tik tuomet bus aišku, kad jis nebėra Dievo apaštalas.
Nebijok, tik tikėk. XIII eil. sekmadienis
Ką švenčiame: rasų ar joninių šventę?
Kaip tikime, taip ir gyvename. Ši konstanta žinoma nuo seno. Lietuvos dabartinė teritorija prieš 1000 metų, pabandykime įsivaizduoti. Čia gyveno pagonybę išpažįstantys žmonės – istoriniai šaltiniai liudija, jog buvo žiaurūs, garbino Perkūną ir jėgą, o pagonių šventaisiais buvo perkūnijos nutrenktieji…
Šalti nervai. XII eil. sekmadienis B
Tais pačiais žodžiais Jėzus išvaro demoną iš apsėsto žmogaus ir sutramdo audrą: nusiramink, nutilk! Bet dar labiau stebina jo elgesys audros metu – ant pagalvės miegojo išsijungęs, šaltais nervais, sakytum abejingas.
Į Dievo meilę reikia atsiliepti meile. Švč. Jėzaus Širdies iškilmė B
Jei gerbiame tėvą ir viršininką, tai kodėl negerbiame Viešpaties, kuris mums yra ir tėvas, ir valdovas? Tokį klausimą iškelia pranašas Malachijas. Galima būtų paklausti ir daugiau: Dievas mums parodė meilę per savo Sūnų, kodėl tad neatsiliepiame į jo meilę meile?
Viena svarbiausių meilės savybių yra ištikimybė, kuri kažkiek apriboja, tačiau tuo pačiu ir gina, atveria kitą laisvės perspektyvą. Kaip savimeilė mus apriboja ir įkalina, taip meilė Dievui mus išlaisvina ir suteikia tikrąją laisvę.
Dievo artumo sakramentas. Devintinės B
Sakoma, kad Dievo angelai suskaičiuoja visus į Mišias einančio žmogaus žingsnius, kiekvieną jų užskaitydamas kaip atskirą gerą darbą, nes žmogus eina Dievo garbinti, savo sielos išganyti, melstis už už gyvuosius ir mirusius.
Mes esame ne tiek krikščionys, kiek trejybininkai. Švč. Trejybės iškilmė
Dievas apreiškė save kaip trijų dieviškų Asmenų vienybę, kurią grafiškai galima būtų išreikšti – 1+1+1=1. Tai pranoksta žmogaus protą, kadangi atskleidžia dievybės pasaulio tikrovę.
Per tikėjimą atsiranda sutarties, pakto situacija, taip atrandame ryšį su Dievu, ir be tikėjimo – tą ryšį sunku apčiuopti. Paprasčiausias būdas išpažinti Švč. Trejybę – naudoti persižegnojimą.
Šventosios Dvasios atsiuntimas, Sekminės
Ji atėjo ir pasiliko vietoj Jėzaus, vadovauja Bažnyčiai ir tikintiesiems. Bet ar visada?
Šv. Rita – užtarėja beviltiškuose reikaluose
Patyrusi santuokos ir vienuolinio gyvenimo pašaukimus, per gyvenimą ėjo su kantrybe, švelnumu ir malda. Kai žmogų ištinka beviltiški iššūkiai, kai atrodo išeities nebėra, norėtųsi iškelti kumštį, užtaisyti ginklą, tačiau reikalai gali dar labiau pablogėti. Šv. Rita davė pavyzdį, kad viltis sudėjus į Viešpatį ir apsiginklavus kantrumu reikia dalykus keisti ne jėga, bet švelnumu.
Didysis gyvenimo projektas. Dangun Žengimas B
Jei gyvenime nėra tikslo, vadinasi gyvenimas yra betikslis. Žmogui svarbu turėti ne tik gerus trumpalaikius, tačiau ir pagrindinį tikslą, kurio siekti paskatino Jėzus, – Dangų.
Meilė daro stebuklus. VI Velykų sekmadienis, B
Meilės esmė – ieškoti gėrio pagal Dievo nurodytąsias sąlygas. Nuodėmės esmė – mylėti blogį pervadinus jį gėriu.
V Velykų sekmadienis ir Motinos diena
Žmogus yra esmingai susijęs su Dievu ir kitais, kaip moko šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie medžio šakeles, todėl turi puoselėti vienybę, o ne atsiskyrimą, priklausymą, o ne svetimumą.
Ant kunigų erškėčių besiremiantis Bažnyčios vynuogienojus. Gerojo ganytojo – Velykų IV sekmadienis
Biblijos mokymas, Jėzaus evangelijos pristato kontrastus: gyvenimą ir mirtį, tiesą ir melą, dorybę ir nuodėmę, avis ir ožius, kuriuos reikia atskirti. Šiais laikais norima tas priešybes suvienyti, užpilti esančią tarp jų prarają. Po Bažnyčios sparnais glaudžiasi dvi bendruomenės ir trys ganytojų tipai: Kristaus ir velnio. Tai mums priminė pop. Benediktas XVI savo katekezėse du kartus pacituodamas III am. krikščioniškąjį mąstytoją Tichomijų, kalbėjusį apie nevienareikšmę Bažnyčios vidinę tikrovę. Vyskupus ir kunigus galima skirstyti į tris kategorijas: kurie Kristų seka, kurie savo interesais vadovaujasi ir kurie yra velnio pasiuntiniai sieloms pražudyti. Pirmuosius reikia gerbti ir jiems padėti, antruosius esame priversti pakęsti, o trečiuosius reikia vyti kuo toliau.
Laiko prasmė – prisipildyti Dievu
Laikas – tai dalykų kitimo sukurtas įspūdis, kaip kitau, koks dabar esu ir kaip dar ateityje pasikeisiu. Vadinasi, laiko ir kitimo prasmė – keistis į gera. Krikščionišku supratimu, tapti geru – tai prisipildyti Dievu.