Bausmė už sunkias nuodėmės – kančia ir mirtis

Net 90 procentų asmenų, kurie užsikrečia AIDS (ilgai kankinančia ir mirtimi pasibaigančia imuniteto liga), yra homoseksualūs vyrai, kadangi vidutiniškai kiekvienas iš jų turi apie 20 partnerių. Nevaldoma aistra skatina tuos vyrus neatsakingam elgesiui, kuris atveda iki dvasinio ir fizinio susinaikinimo.

„Indian Journal of Cancer” buvo publikuoti tyrimų duomenys, jog abortas padidina krūties vėžio riziką net 626 procentais,  o cheminė kontracepcija riziką padidina net 950 procentais. Priežastis paprasta: šios prieš moters prigimtį nukreiptos priemonės sutrikdo jos organizmo procesus, hormoninę pusiausvyrą. Tuo tarpu ilgai trunkantis kūdikio maitinimas krūtimi mažina vėžio riziką.

 

Popiežius prieš dvasininkų karjerizmą

Siekdamas įveikti nesveiką karjerizmo ir tuštybės dvasią Bažnyčioje popiežius Pranciškus uždraudė teikti monsinjoro (popiežiaus rūmų kapeliono) titulą jauneseniems nei 65 m. kunigams. Šis potvarkis nenaikina jau suteiktų titulų, tačiau bus taikomas ateityje. Visų šalių apaštaliniai nuncijai jau informavo vietines vyskupijas apie šį popiežiaus sprendimą.

Nors titulą suteikia Šventasis Sostas, tačiau kandidatus pasiūlo vyskupijų vyskupai, todėl tai labiau primena vyskupo apdovanijimą ir įvertinimą jam patikusiems kunigams. Lietuvoje yra ne vienas jauno amžiaus kunigas, pagerbtas monsinjoro titulu vien dėl vyskupo asmeninio troškimo, nebūtinai dėl dvasininkų ir pasauliečių pagarbos ar pripažininimo.

Dar būdamas Argentinoje vyskupu dabartinis popiežius prašydavo nevadinti jo nei ekscelencija, nei eminencija, o tiesiog “tėvu”. Būdamas Buenos Aires (1998-2013) vyskupu nei karto nesikreipė į Šventąjį Sostą dėl monsinjoro titulo suteikimo kuriam nors tos vyskupijos kunigui. 

Publicatio Paschae. Tradicinis ateinančių metų švenčių paskelbimas

 Nuo seno yra paprotys per Epifanijos iškilmę paskelbti ateinančių metų pagrindines liturgines iškilmes. Pranešimas buvo iškilmingai giedamas ar bent perskaitomas.

2014 Viešpaties metais švęsime šventes:

  • Pelenų diena ir Gavėnios pradžia – kovo 5 d.;
  • Verbų sekmadienis – balandžio 13 d.;
  • Mūsų Viešpaties Prisikėlimo Velykos – balandžio 19 d.;
  • Dangun Žengimo iškilmės (Šešetinės) – birželio 1 d.;
  • Šventosios Dvasios atsiuntimo (Šeštinių) iškilmė – birželio 8 d.;
  • Dievo Kūno (Devintinių) iškilmė – birželio 19 d.;
  • Adventas prasidės lapkričio 30 d.

http://www.schola-sainte-cecile.com/programmes/2013-2014/03-epiphanie/PublicatioPascha2014.pdf

Šv.Šeimos svarba

Kalėdiniu laikotarpiu yra prisimenama ir pagerbiama šv.Šeima, kurioje Jėzus gimė, augo ir subrendo didžiai misijai. Šventa dėl dviejų priežasčių: tai Dievui atvira šeima ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai; tai aukščiausio žmogiškumo, dorybės bendruomenė, per kurią Dievas galėjo veikti ir padaryti civilizacinę, globalinę įtaką.

Statome šią šeimą pavyzdžiu kiekvienai šeimai, nes šeima yra tobulėjimo terpė ir būtinybė, nepakenčianti netobulumo. Klausiame, kiek galime leisti sau būti netobuli, nuodėmingi šeimoje? Žiniasklaida pilna reportažų apie nuodėmingų šeimų ir sutuoktinių santykių dramas. Skyrybų mąstai ir pasiaiškinimai atskleidžia lietuvių kalbos pateikiamą tiesą, jog nuodėmė ir nuodas yra ne tik tos pačios šaknies, tačiau artimos tikrovės. Apsinuodiję vienas kitu ir apnuodiję savo vaikus nuodėmingieji griauna autentiškos draugystės, kuri tokia svarbi šeimoje, pagrindus. Galima atsekti priežastingumo ryšį: nesilaikydami krikščioniškos religijos jie praranda tiesos pažinimą, teisingą elgesį, paskui ilgainiui sužlugdo dorybę ir meilę, nusidėjeliai visuoment jaučia menkavertiškumą, neranda priežasties žavėtis kitu, ima neapkęsti vienas kito.

Pagrindinė daugelio šeimų problemų priežastis yra sugedęs vyras. Gerų vyrų liko nedaug ir jų pasiūla yra maža. Jau nuo apšvietos laikų prasidėjęs vyrų gadinimas pasiekė savo apogėjų šiais laikais, atnešė daug skaudžių padarinių. Praėjusių penkių amžių “išlaisvinimo” idėjos protestantizmo, revoliucijų, materialistinio mokslo ir freudiškosios psichovizijos, liberalizmo pavidalais sugadino vyrą, kuris tapo  atsakomybės ir reikiamos brandos neturinčiu individu, freudiškuoju gyvuliu, į žlugimo patirtį atvedęs moterį, vaikus, visuomenę ir Bažnyčią.

Kaip ligota reakcija į neatsakingą, subedievėjusį, valia ir protu silpną vyrą galima laikyti ypač kairuoliškąjį, kraštutinį feminizmą, skatinantį tiesiog kovoti su vyru, vyro sąvoka, tapatybe, lytimi. Tai beatodairiška ir agresyvi revoliucija ne tik prieš vyrą, bet ir prieš šeimą. Tai noro keršyti vyrui, uzurpuoti jo sritį ketinimai. Kad būtų įmanoma tai padaryti, užsimota perinterpretuoti ar net paneigti Bibliją. Panašiai ir visi neseni nusikaltėliai, kaip antai Leninas, Hitleris, Stalinas ir kt., turėjo atmesti Bibliją, kad galėtų pagrįsti savo nesveikus užmojus.

Ne tik vyras, tačiau ir neapykanta alsuojanti, egoistė, išpuikusi ir isterikė moteris yra pavojus šeimai. Kaip rodo daugelis įvairių sričių statistikų, moterų socialinis ir mentalitetinis peraugis dažnai reiškia ne visuomenės viltį, bet yra jos merdėjimo požymis. Moterys be vyrų yra pasmerktos nesėkmei, todėl ypač nuo jų laikysenos priklauso, ar dar užaugs, bus palaikomas vyras, kurio dėka įmanoma šeima kaip tokia.

Kokį receptą galima pasiūlyti griūvančioms šeimoms ir visuomenei: būtina susigrąžinti biblinę šeimos, tėvystės ir motinystės sampratą, modelį. Kaip ryškiausias pavyzdys ir liudijimas išlieka šv.Šeima. Per biblinę šeimą dangiškoji šviesa ir išgelbėjimas atėjo į pasaulį. Galų gale, tikintis vyras turi iš Dievo gaunamą galią šeimą sukurti, išlaikyti ir palaiminti. Šventa ir tiesoje gyvenanti žmona turi galią paremti savo vyro ir sūnų šventumą. Reikia kategoriškai atmesti komunistinę kovos tarp vyro ir moters viziją, tačiau ieškoti teisingos pusiausvyros, kylančios iš dieviškosios, prigimties ir asmenų tikrovės.

Europiečiai bijo musulmonų

Berlyno Socialogijos institutas atliko 12 tūkstančių musulmonų emigrantų apklausą Europoje. Paaiškėjo, kad dviem trečdaliams musulmonų religiniai principai yra svarbesni už šalių, kuriose gyvena, įstatymus. Tyrimas atliktas Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir Švedijoje.

Radikaliausiai yra nusistatę Olandijoje gyvenantys musulmonai, nes jokiame kitame krašte jie neturi tiek teisių, kiek čia. Prieš metus vieno miesto taryba atsisakė rotušės aikštėje pastatyti kalėdinę eglutę, idant neužgautų musulmonų jausmų.

Net 45 procentai apklaustų musulmonų mano, jog Vakarai nori sunaikinti islamą. Štai Bertelsmanno Fondo apklausa parodė, jog europiečiai prisibijo musulmonų. Taip mano daugiau nei pusė vokiečių, apie 60 procentų ispanų ir 40 procentų amerikiečių, Izraelyje – net trys ketvirtadaliai gyventojų.

Šiuo metu Europoje gyvena 40 milijonai musulmonų, iš jų vietiniai gyventojai tėra 25 milijonai, būtent Rusijoje, Bosnijoje, Albanijoje ir kitur.

Pirmoji emigrantų banga per Europą nusirito po II Pasaulinio karo kažkur apie 60 metus. Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės ėmė įsileisti pigią darbo jėgą iš Turkijos, Indijos, Alžyro ir Egipto, nes jie sutikdavo dirbti tokį darbą, kurio nenorėjo dirbti vietiniai. Daugumai darbo imigrantų gyvenimo sąlygos buvo priimtinos, todėl pasiliko gyventi pastoviai.

Šiuo metu musulmonai sudaro tik 5 procentus Europos Sąjungos gyventojų, tačiau neužilgo viskas pasikeis. 2050 m. kas penktas gyventojas bus musulmonas. Jau dabar Olandijoje susilygino olandų ir musulmonų vaikų gimimų skaičius, turint omenyje tai, jog olandų šeimose dažniausiai yra po vieną vaiką, o musulmonų – 3-6. Žinoma, dalis musulmonų supasaulėja, panašiai kaip ir krikščionys, nesilaiko religinių maldos ir gyvenimo normų.

Bet ar tai gali mums suteikti tikrumo, kad mažiau pamaldūs musulmonai neužims demografiškai ir dvasiškai tuštėjančios Europos? Pavyzdžiui, Prancūzijoje kas metai apie 10 tūkstančių vietinių gyventojų atsiverčia į islamą, bet kad tūkstančiai atsiverstų į krikščionybę, – nesigirdi. Priešingai, tūkstančiai krikščionių oficialiai ar praktikšai deklaruoja savo apostaziją. Vokietijoje 2007 m. vidutiniškai kasdien buvo uždaroma, parduodama viena krikščionių bažnyčia, o atidaroma viena mečetė.

Europos valstybių vyriausybių pastangos supasaulietinti visuomenę, padaryti pliuralistine ir liberalia labiausiai pakirto krikščionišką religiją, tačiau ne islamą. Kovoti su islamu yra blogas sumanymas. Kur kas išmintingiau politiniu lygmeniu stiprinti Vakarų civilizacijos pamatus padėjusią krikščionių religiją.

Kalėdų ir šeimos šviesa

Per gyvenimą lydintis Kūčių ir Kalėdų šviesus paveikslas – tai šeima, artimiausi žmonės susibūrę prie bendro stalo. Juk daugumas yra iš šeimos atėję, brangina šeimą, kuri yra šio laikino gyvenimo atrama, saugumo ir meilės aplinka. Kiek tai patyrėmė ar nepatyrėme, tiek esame laimingi ar nelaimingi, su tokiu bagažu ar kroviniu keliaujam per gyvenimą. Nepaisant sunkių patirčių, visgi kiekvienas ilgisi šeimos.

Lietuvoje pradėjome minėti Šeimos metus. Prasminga, kad jie prasideda Kalėdų švente, kuriose girdime pasakojimą apie vienos socialiai pažeidžiamos, atstumtos, be jokio pagrindo šiame pasaulyje šeimos gyvenimą įtampose, kančioje, kuri kažkaip vertėsi, ir kurios gyvenimą palietė Dievas. Visiškas neturtas, beviltiška situacija kartais priveda šių laikų žmogų prie išprotėjimo, tačiau toji atstumta jauna šeima pasitikėjo Dievu ir buvo jo vedama net ir neturint namų, socialinių garantijų, nakties tamsoje, sulaukiant kūdikio nehigieniškomis sąlygomis, emigruojant dėl Erodo smurto… Šventajai šeimai neatsirado vietos gerovės civilizacijoje ir valdančiųjų planuose. Evangelijos liudijimu, Marija savo pirmagimį paguldė į ėdžias. Akys krypsta į prigimtinę vyro ir moters šeimą, kuriai ima nebelikti vietos konstitucijose, įstatymuose, naujose ideologijose, valstybinėje politikoje…

Tai istorija apie sutuoktinius ir tėvus, kurie patyrė šio gyvenimo sunkumą, šiurkštumą, tačiau rūpinosi vienas kitu, gynė kūdikį net tik nuo valdančiųjų teroro Erodo asmenyje, bet ir nuo gyvenimo negandų, padarė jo vaikystę laimingą nūdienos požiūriu tragiškomis, beviltiškomis, skurdžiomis sąlygomis. Nemažai karo ir suiručių laikais vaikystę praleidusių žmonių liudija, kad nors gyveno skurdžiai, kada ir pusbadžiu, bet atsineša gražiausią savo tėvų pasiaukojančios meilės patirtį ir prisiminimus, kurie jiems buvo daugiau už valgį ir gėrimą, pramogas ir gerbūvį. Tai aktualu ir šiandien: tėvų meilės ir artumos negali atstoti daktai ar pramogos.

Ant Kalėdų stalo deganti žvakė skelbia Jono evangelijos žinią, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Tą patį galima pasakyti apie šeimą: ji pirmesnė už konstitucijas ir įstatymus, nes pati šeima yra pirmoji konstitucija ir įstatymas. Tuomet Šviesa atėjo per Dievui atvirą šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę. Ir šiandien tikinčių, mylinčių ir gyvybei atvirų sutuoktinių šeima išlieka visuomenės šviesa ir viltis.

Kalėdose skelbiama, kad pasaulis skendi tamsoje, tamsa nesuderinama su šviesa, pasaulis yra aršios kovos tarp melo ir tiesos arena, o mes esame vienoje arba kitoje pusėje. Į kovos lauką tapo išvesta ir šeima, tamsa iš pat pradžių persekiojo šeimą, kai sukiršino ir į griaunančią klaidą įvedė pirmuosius tėvus, kuriuos Kūčių vakarą prisimename. Marija ir Juozapas nerado vietos užeigoje, slėpėsi oloje, prieš juos sukilo žiaurusis Erodas, jie turėjo bėgti į Egiptą, vieno išminčiaus dovana ir šventyklos pamaldieji pranašavo šiai šeimai didelį sukrėtimą, širdis persmeigsiančius kalavijus, tiesiog pasaulio tamsos sukilimą prieš tos šeimos Sūnų.

Kai kurios šeimos šiais laikais suabejoja, ar gerai žmogui gimti tokiame sudėtingame pasaulyje? Neturint tikėjimo atrodo, jog gimstame mirčiai, kad ir vėl dingtume nebūtyje. Bet Kalėdos, Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir gimimas duoda stiprų argumentą, jog Dievas yra gyvųjų Kūrėjas, jog gimstame ne tam, kad nusikamuotume ir vėl pranyktume. Gimstame tam, kad subręstume tikrajam gyvenimui. Dievas yra gausybės Kūrėjas ir jis džiaugiasi visais, kurie tapo pakviesti į gyvenimą.

Kūčių vakarą su artimaisiais laužėme Plotkelę. Ši apeiga mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišios vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Ilgainiui Mišių apeigos pradėtos atlikti tam tikslui skirtose šventovėse, tačiau šeimos ir namų nuotaika turi toliau lydėti kiekvienos bendruomenės gyvenimą. Laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, iš kur sklinda kiekvienos šeimos šviesa ir stirpybė – iš Jėzaus ir sekmadieninių Mišių, kuriuos atmetęs krikščionis ir šeima negali išlikti šviesoje ir šviesa.

Ar Kūčių vidurnaktį nebėgdavote į tvartą pasiklausyti kaip gyvulėliai kalbėdavo žmonių kalba? O ar nesėmėte iš šulinio vandens, norėdami paragauti Kalėdų stebuklingojo vyno? Manau, kad jau daug metų tą stebuklą patiriate. Tai pasakojimas apie šeimos tikrovę. Juk ypač Kūčių vakarą prisimename pagrindinį Dievo įsakymą mylėti, prityla pakelti balsai, namai prisipildo draugystės dvasia. Kalėdos su Dievu ir šeima leidžia patirti tokio linksmumo, kuris iš tikrųjų ne šulinio, bet širdies gelmėje vynu virsta. Kol bus Kalėdos, tol bus ir šeima, kol bus šeima – tol bus ir Kalėdos – pasaulio tamsą įveikianti šviesa.

kun.O.P.Volskis, 2013 m.

Jėzus amerikiečiams yra svarbiausias

Prof. Steven Skiena iš Niujorko Stony-Brook universiteto vadovaujama mokslininkų grupė nustatė, kad populiariausias JAV istorijoje asmuo yra Jėzus Kristus. Mažiau populiarūs yra Napoleon Bonaparte, Wiliam Shakespeare, Mahometas, Abraham Lincoln, Adolf Hitler, Aristoteles,Tomas Jefferson ir kt.

73 proc. suaugusių amerikiečių tiki, kad Kristus gimė iš mergelės. Iš jų – 78 proc. moterų ir 69 proc. vyrų. Net 32 proc. ateistų pritaria šiam požiūriui.

54 proc. amerikiečių ketina dalyvauti Kalėdų pamaldose.

Stebuklingas išgijimas

Prancūzų katalikiškas laikraštis La Crox pranešė, kad 2012 m. rugsėjį į Créteil ligoninę buvo pakviestas kunigas, kad suteiktų paskutinius sakramentus 56 metų amžiaus vyrui. Jis sirgo reta kraujo vėžio liga, tai buvo paskutinė stadija, ligonis buvo praradęs sąmonę.

Kunigas pavedė ligonį palaimintojo kunigo Jurgio Popieluškos globai. Neužilgo ligonis prabudo ir klausinėjo, kas jamdarosi. Po kelių dienų medikai konstatavo faktą, kad ligonis visiškai pasveiko.

Palaimintasis kun.Jurgis Popieluška (Jerzy Popiełuszko) – lenkų tautybės kunigas, aktyvus antikomunistinis veikėjas komunizmo laikais. 1984 m. spalio mėnesį Lenkijos sovietinis saugumas jį pagrobė, 10 dienų žiauriai kankino, nužudė ir jo kūną įmetė į Vislos upę. Bažnyčia pripažino jį kankiniu ir paskelbė palaimintuoju 2010 m. birželio 6 d. Spalio 19 yra jo liturginio minėjimo diena, kuomet buvo bedievių pagrobtas ir nukankintas.

III Advento sekmadienis. Vidurys

Trečiąjį Advento sekmadienį pasigirsta kvietimas džiūgauti – gaudete -, nes Viešpats jau yra netoli. Tai kelionės įpusėjimo nuotaika spinduliuojanti diena, nes jau netoli Kalėdos, netoli ir Parūzija.

Kelionės nuotaiką lemia tai, iš kur iškeliauta ir kur einama. Į Babilono tremtį vedama tauta kabino kankles ant karklų ir dievagojosi, jau geriau liežuvis prikeps prie gomurio, nei pasigirs Zijono giesmės. Grįžtant iš tremties į laisvę – netvėrė džiaugsmu jų širdys.

Tačiau net ir gerame kelyje gali ištikti krizė. Egipto atsiskyrėliai ir šventieji nemažai yra pasakę apie vidudienio demoną, trečiosios valandos nekantrumą, nuovargį, tingumą ir nuobodulį, skatinantį viską mesti ir bėgti. Nesvarbu kur. Geriems darbams įpusėjus, užsitęsus prasmingai tarnystei Dievui ir žmogui, aplanko nekantrumo ir abejonės pagunda. Girdime apie vyrų viduramžio krizę-išsigandimą: kai už nugaros lieka jaunystės horizontas, o priekyje jau matosi saulėlydis. Vidurkelio liga suserga, pabėga kartais ir vienuoliai, kunigai, geri žmonės, vaikai ir januoliai. Kuo gi yra savižudybė, jei ne sugriuvimas kelyje?

Kelionės viduryje vieni vis labiau svajoja apie ateitį, stiprėja jų tikėjimas, viltis ir meilė. Stokojantys tikėjimo yra linkę apie tai  negalvoti. Jų neurozė irgi stiprėja, skatina pilnais delnais semti šio pasaulio smėlį, nes liko nebedaug laiko. Geras žmogus džiaugiasi: patinkanti Dievui gyvenimo atnaša pasieks savo tikslą. Velnias ir jo tarnai dreba: arešto ir atpildo diena jau arti.

Nors jau kelionės vidurys, tačiau tikslas dar nepsiektas. Šiais nekantrumo laikais dažnai kai kurie tenkinasi daliniais pasiekimai, nesulaukę pabaigos ir tikslo lieka amžiname vidurkelyje, be brandžių pasiekimų, su dalinėm tiesom, šiek tiek geri ir tobuli, šiek tiek krikščionys ir piliečiai, kaip pusiau prinokę. O gal pusiau supuvę?

Vidurkelio krizė primena nepriveržtus varžtus. Teismai ir nuostoliai gresia autoservisui, kuris išleidžia automobilius su nepriveržtais varžtais. Tačiau ar nesivadovaujame ta pačia logika, jei paliekame save ir dalykus „pusiau“ būklėje, pusiaukelėje?

Gaudete vadinamą sekmadienį skelbiama – džiūgaukite visi, kurie keliausite iki pabaigos, iki susitikimo su Kristumi.

2013 m. gruodžio 15 d.

Lapės atsakingos už vištidę arba kaip abortmacheriai formuoja demografinę politiką

Praėjusią savaitę pasirodė pranešimų spaudoje apie buvusio gydytojo, dabar kunigo ir bioetikos profesoriaus, Andriaus Narbekovo bei Seimo narių konfliktą svarstant abortų klausimą Sveikatos reikalų komitete. Buvo garsiai ir su pasipiktinimu skelbiama, kad kunigas įžeidinėjo kai kuriuos komiteto narius, šiurkščiai pažeidė etiką. Buvo siūloma daugiau jo nebekviesti arba boikotuoti posėdžius, kuriuose dalyvaus minėtas kunigas.

Paaiškėjo, jog kunigas įvardijo kelis komiteto narius, kurie praeityje darė ir kitus mokė daryti abortą. Viena Seimo komiteto narė kadaise mokė studentus, kaip abortą atlikti ir pašalinti nužudyto kūdikio kūno dalis iš moters gimdos. Bendražmogišku ir katalikišku požiūriu tai nėra elementari medicininė procedūra, tačiau žmogiškosios, apsiginti negalinčios būtybės sunaikinimas atrodytų švenčiausioje ir saugiausioje vietoje, žmonijos lopšyje – motinos įsčiose.

Šioje istorijoje atsiskleidžia daug liūdnų sutapimų, panašumų ir absurdiškų dalykų. Pirmiausia, keista yra tai, kad abortmacheriai formuoja sveikatos politiką Lietuvos Respublikoje. Komiška, tačiau šiuo atveju plėšrūnės lapės įgyvendina vištidės politiką. Tie Seimo nariai etiniais sumetimais turėjo nusišalinti nuo šio klausimo, kadangi yra per daug šališki.

Kai kunigas drąsiai įvardijo faktinę tiesą, kilo pasipiktinimo banga, šantažas ir grasinimai. Susirinkusių vienminčių būrys iš anksto žinojo atsakymus ir vieną tikslą, tačiau kunigo drąsa sugriovė ramią ir prognozuojamą posėdžių eigą. Neatsitiktinai daugumoje nusikalstamų struktūrų narystės ir pasitikėjimo laidavimu ir kaina buvo ir yra žmogžudystė. Nors sovietų veikėjas Chruščiovas pasmerkė Staliną, tačiau savo ištikimybę ir karjerą grindė žmonių gyvybėmis. Panašiai vyko nacistinėje sistemoje, nusikalstamose mafijinėse ir masoniškose struktūrose. Minėtas konfliktas Sveikatos komitete atskleidė panašią tikrovę: jei nesi pritaręs, bendradarbiavęs ar daręs aborto, esi nelaukiamas, svetimas toje kompanijoje.

Kunigo Narbekovo pasisakymas nuskamba Advento kontekste, kai Bažnyčiose skaitoma Jono Krikštytojo drąsos istorija. Nepaisydamas politinių sumetimų, korektiškumo ir kitų žmonių sugalvotų suvaržymų sakyti tiesą, Jonas drąsiai išmetinėjo Erodui jo viešą paleistuvystę, kvietė žmones į sąžiningą gyvenimą. Šiuo atveju kunigo pasisakymas buvo tiesus ir nedviprasmiškas, o Seimo nariai išsigando tiesos ir ją sakančio asmens. Ši problema, kad Lietuvos respublikoje nesakoma tiesa, kad ji įvelkama į pataikavimą, išsisukinėjimus ir iškraipymus, lemia daugybę jos problemų. Pradedant desovietizacijos nebūvimu, baigiant socialoginiais tyrimais. Niekas nenori matyti tiesos, jog dabartinės formacijos Respublika neturi ateities: jaunimas išbegęs į užsienį, kaimas degraduoja, šalis išmiršta demografiškai, išsigimęs švietimas netarnauja šiai šaliai, vyksta visuotinis išnaudojimas ir vagiliavimas. Tašką po mirties nuosprendžiu deda abortmacherių formuojama demografinė politika.

Komiteto narių reakcija, posėdžio medžiagos užslaptinimas ir grasinimai kunigui parodo, kad ši šutvė neturi tiesos argumento, todėl belieka tik toks, kokį naudojo visi nuskaltėliai: susidorojimo, gasdinimo, šantažo. Nenustebsiu, jei tiesiogiai ar netiesiogiai bus imtasi kunigo anuliavimo, pašalinimo ir kompromitavimo veiksmų. Jie juk turi patirtį, kaip moksliškai pagrįstai sudoroti ir išgramdyti nekaltą žmogų.

Kunigo ir bioetikos profesoriaus drąsus pasisakymas buvo tarsi šviesos spindulys melo apvaldytoje šalyje. Jo asmenyje matau ir meldžiu Bažnyčiai ir Lietuvai vyskupo, sugebančio duoti aiškų signalą, parodyti kryptį ir sutelkti beišsisklaidančius padorius žmones.

Kun.Oskaras Petras Volskis

Daugiau apie šią istoriją:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skandalas-seime-kunigas-del-abortu-izeidinejo-seimo-nare.d?id=63509668

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-nare-izeides-kunigas-nesustoja-a-matulas-toks-pat-abortu-darytojas.d?id=63516628

II Advento sekmadienis. Ką veikia kariuomenė?

Ką veikia kariuomenė taikos metu? Netikėtas klausimas. Yra ką veikti: blizgina ginklus, prižiūri karinę techniką, treniruoja kareivius ir t.t. Bet tai yra išvestiniai dalykai. Iš esmės, 99 % kariuomenės darbo sudaro laukimas. Deja, bet karo tikimybė išlieka. Statistiškai Europoje kas 20 ar 30 metų įvykdavo plataus mąsto karinis konfliktas. Po II Pasaulinio karo baisumų – beveik 70 metų taikos. Tai labai daug, labai svarbu, valstybės ir visuomenės galėjo atsitiesti, kurti ir pasiekti gražių rezultatų.

Ką veikiam mes, kurie nepriklausome kariuomenei? 99 % mūsų rūpesčių taip pat išreiškia laukimą. Žinoma, laukiame ne karo, ne bėdos, bet kažko gero, stengiamės dėl šviesesnio rytojaus.

Advento laikotarpis bažnytiniuose metuose išreiškia laukimo nuotaiką, moko mus laukti ir vėl primena – ko. Laukiame ne tik Kalėdų šventės ir jos dovanų, kai prisimename pirmą Kristaus atėjimą, tą Dangaus Dovaną, tačiau ir vėl mus mobilizuoja jo antrajam atėjimui, didžiąjam karui su Šėtonu, Dievo pergalei laikino gyvenimo, o tada ir pasaulio pabaigoje. 

Juokaujama, kad nuo laukimo ima sielos „rūdyti“. Nuo pasyvaus laukimo ima „rudyti“ ne tik žmonės, bet ir reikalai. Gyvenimas yra visada aktyvus laukimas ir ruošimasis sekančiam etapui, kitiems pasiekimams ir iššūkiams. Galiu laukti ir tikėtis ateityje to, kas esu, ką darau, dėl ko stengiuosi šiandien. Čia tinka liaudies išminties pamokymas, kad ko nepadėjai, to ir nerasi. Antai, daug šeimų teturi vieną vaiką, tačiau naiviai tikisi, kad bus pensijų fondai, ekonomika, tautos ir gerovė.

Reikia mokėti laukti, nes kai kurių dalykų nepaskubinsi. Gyvename nekantrumo laikais: vaikai veržiasi į suaugusiųjų pasaulį, jaunuoliai nebeišgyvena tikrų sužadėtuvių, piliečiai į greitą praturtėjimą ir pan. Tai pasireiškia ir per Adventą: paskatinta prekybininkų visuomenė jau ėmė švęsti, vyksta visuotinės lenktynės, kas greičiau pradės Kalėdas. Tai primena vaikėzus, kurie pradeda raškyti neprisirpusias vyšnias. Nekantrumo rezultatas – aitrus rūgštumas burnoje ir palaidi viduriai. Tokios tada ir Kalėdos: kumpis ant stalo, bet širdyje – šienas.

Kartais kai kurių dalykų negali pakeisti mūsų veikla, bet keičia laikas, vedamas Dievo Apvaizdos. Tokiu būdu, pavyzdžiui, buvo anuliuotas Stalinas, SSSR, komunizmas. Kai dalykai nesikeičia, keičiamės mes patys. Tik kuria linkme?

Adventas mums primena, kad mūsų laukime turi būti Dievas Kristus, tie 99 % kiekvieno krikščionies, stipresni už kariuomenę, kurio dėka laukimas turi savo prasmę ir išsipildymą.

 

Ateizmas yra ligota žmogaus vizija

Kiekvienoje epochoje ateistai buvo akivaizdžia visuomenės mažuma, tačiau jie visada galvoja, kad yra kur kas protingesni už daugumą. Esminė ateizmo idėja – jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno.

Kiekvieną kartą bendraujant su ateistais stebina, jog nei vienas iš jų nedaro išvadų iš ateizmo istorijos. Savo laikysena ir diskutavimo būdu jie patvirtina, jog yra tapę savo pačių tikėjimo sistemos kaliniais.

———————————————

Ateistų tikėjimo iracionalumas

 

Ateistai nekreipia dėmesio net į akivaizdžius faktus, kurie įrodo jų manymų neprotingumą. Jie bėga nuo faktų ir stengiasi išlikti tikslia kitų ateistų kopija.

Bendra ateistų, su kuriais teko bendrauti, savybė, tarsi jie nežinotų, kad būtent ateistinės politinės sistemos atvedė prie žiaurių diktatūrų ir didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltimų. Niekada jokia visuomenės mažuma, kuria yra ateistai, neįvykdė tiek nusikaltimų, kaip tie, kurie stengiasi gyventi be Dievo. Susidaro įspūdis, jog apie ateistų milijonines žmogžudystes žino visi, tik ne ateistai. Nei vienas mano sutiktas ateistas neatsiprašė už ateistinių sistemų padarytus nusikaltimus ir neparodė, kad stengiasi daryti išvadas bent iš naujausios istorijos.

Ateistams atrodo, jog tikintys į asmeninį Dievą žmonės įtikėjo į Kūrėją atsitiktinai, o ne remdamiesi savo žmogystės išskirtumo patirtimi, kurios neįmanoma racionaliai pagrįsti kaip beasmenės ir nesąmoningos materijos rezultato. Ateistų tikėjimas, jog žmogus sukūrė Dievą, yra tiek pat neracionalus kaip ir teiginys, jog žmogus išgalvojo save patį, arba kad vyras išgalvojo moterį. Žmogus atskleidžia Dievo egzistavimą suvokdamas savo paties išskirtinumą, iš esmės būdamas kitoks nei visos kitos Žemės būtybės.

Ateistai prisimeta nežiną, kad ateizmo esmė yra ne Dievo neigimas, tačiau žmogaus, kuris taip skiriasi nuo gyvūnų, prigimties neigimas. Žmogus, kuris tiki, jog yra tik šiek tiek evoliucionavęs gyvūnas, neturi pagrindo kelti klausimo, tai kam turi dėkoti už savo  išskirtinį egzistavimo būdą. Astkleisti Dievą, reiškia atskleisti žmogaus išskirtinumą. Užtenka išgąsčio patikėti, kad egzistuoja dievybės ir kažkoks nesveikas dievas, tačiau reikia suprasti buvimo asmeniu išskirtinumą, kad galėtum kelti klausimą apie tikrąjį Dievą. Ateizmas remiasi Dievo karikatūromis, pavyzdžiui, „liaudies opiumas“, nes būtent ateizmo sistemoje žmogus pristatomas kaip karikatūra, kaip viso labo tik „keistokas“ gyvūnas.

Kita vertus, ateistai nuduoda nesuprantą, kad žmogus, iš esmės nesiskiriantis nuo gyvūnų,  mažumėlę skiriasi, todėl reikia šį faktą slopintį iracionaliais teiginiais, neva tai atsitiko atsitiktinai, esant palankioms aplinkybėms evoliucijos proceso matu. Ateistų apriori prielaida yra ši, jog materija save pačią sukūrė ir kad ji pilnai nusako ir išsemia tikrovę.

Ateistai nuduoda nežiną, jog didžioji dalis žmonių pasižymi tomis pačiomis savybėmis – ypač gebėjimu pažinti tiesą, priitmi sąmoninigus sprendimus, taip pat sugebėjimu būti atsakingais, mylėti ir būti ištikimais. Šių savybių neleidžia pamatyti ateistų priimta manymų sistema. Būtent sąmoningumas, laisvė ir meilė yra išskirtinės žmogaus savybės, kurios nesutinkamos gyvūnų, augalų ar mineralų tarpe. Ateistai tiki, kad save suvokianti ir gebanti mylėti būtybė yra kilusi iš beasmenio pasaulio. Tai yra dar labiau neracionalu, nei tikėti, kad drugelis savo sparnais galėtų pramušti kulkoms atsparų stiklą.

 

Iracionalioji ateizmo antropologija

Vadinasi ateizmo išeities tašku yra ne teologinės, tačiau antropologinės problemos, t.y. ateistų tikėjimas, jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų. Ateistai tiki, kad mūsų sąmonė yra subjektyvi, laisvė yra netikra, o meilė – viso labo biochemija. Ateizmas remiasi išplėšto iš tikrovės žmogaus vizija. Kaip žvėrys neturi atžvilgio į Dievą, panašiai ir žmogus, ateistų manymu, neturi atžvilgio ir jam to nereikia, apskritai nesugeba. Akivaizdu, kad ateizmas atima iš žmogaus sampratos visa tai, kas žmoguje yra išskirtinio, kuo jis kokybiškai skiriasi nuo gyvūnų. Ateizmas kaip sistema nemato esminio skirtumo tarp zoologijos ir antropologijos, tarp aistros ir laisvės, tarp instinkto ir meilės. Ateistai žmoguje mato gyvūniškumą, o gyvūnuose ieško žmogiškumo.

Yra žmonių, kurie savyje pastebi vien tai, ką turi bendro su gyvūnais. Tuomet jie taip elgiasi tarsi būtų instiktų, hormonų ir vidinių impulsų belaisviai. Tokie žmonės nesugeba suprasti ne tik Dievo, bet ir savęs pačių. Ateizmo sistemą priėmęs žmogus racionaliai mąstančius, atsakingai besielgiančius ir ištikimai mylinčius žmones laiko neprotingais. Jei gyvūnai turėtų sąmonę – stebėtusi, jog sugebėdami vadovautis ne vien instiktais ir biocheminiais dirgigliais, žmonės nesielgia taip, kaip jiems būdinga.

Nieko nuostabaus, kad karikatūriškai redukuoto žmogaus vizija, kuria remiasi ateistai, veda prie žmogaus, ypač teisaus ir nekalto žmogaus, pažeminimo. Nenuostabu, kad ateistiniai politikai labiau rūpinasi turtingais gėjų aktyvistais negu bedarbiais, o ateistiškai nusiteikę teisininkai labiau rūpinasi būdeliais, o ne jų aukomis. Ateistės feministės seksu rūpinasi labiau negu vaikais, o ateistai ekologai – gyvūnais nei žmonėmis.

Kiekviena ateistinė sistema veda į vienokią ar kitokią diktatūros formą, nes ateistai sau priskiria galią spręsti apie viską. Jie mano, kad turi galią spręsti apie žmogaus gyvenimą, ką legaliai nužudyti, o ką, pagal jų apibrėžtą teisę, – globoti. Ateizmas ne tik veda prie diktatūros, tačiau ir į stabmeldystę. Marksistiniame ateizme „dievu“ buvo komunistų partija ir jos vadovai, o liberlistiniame ateizme juo yra aistros, instiktai, polinkiai ir pinigai. Juk ateizmas visą laiką kažką stato virš žmogaus.

 

Ateistinio moderniškumo iracionalumas

Visais laikais ateistai sudarė akivaizdžią mažumą, tačiau visada galvojo, kad yra kur kas protingesni už didžiąją žmonių dalį. Jie įsitikinę, jog turi palankius žmogui ir geriausius sumanymus gyvenimui, santykiams ir vertybėms. Ateistiniai sumanymai ir tuo pačiu antropoligija yra nesudėtingi. Praėjusiame amžiuje prievarta ir nusikaltimais stūmė proletariato kolektyvo kultą. XXI am. pasitelkia rafinuotesnius būdus – per jų užvaldytą žiniasklaidą propaguoja laisvas sąjungas. Tuo jie patvirtina, kad jiems trūksta logiško mąstymo pagrindų, nes pasitelkia vidiniai prieštaringą terminą. Tikrovėje nėra tokio dalyko kaip „laisvos sąjungos“, kaip nėra kvadratinio apskritimo ar mėlyno žalumo. Žmogus sugeba sugalvoti vidiniai nelogiškas sąvokas, tačiau net vaikai supranta jų neatitikimą tikrovei. Ateistų pripaguojamos sąjungos, ypač tarp vyro ir moters, yra ne sąjungos laisvos nuo sąjungos, tačiau sąjungos laisvos nuo atsakomybės, meilės ir ištikimybės.

Tai, ką ateistai siūlo kaip gyvenimo būdą, jie įvardija kaip moksliškai, racionaliai pagrįstą dalyką ir kaip modernumą. Realiai jų sumanymai atkartoja seniausius ir primityviausius mitus, jog žmogus gali tapti laimingas, kai savo elgesiu kokybiškai nebesiskirs nuo gyvūnų. Ateistai siūlo lengvus dalykus, kurie neveda į pažangą ir džiaugsmą. Siūlo lengvą seksą be sunkios meilės, lengvai kontroliuoti vaisingumą (antikoncepcija, prezervatyvai, abortai), vietoj atsakingos tėvystės, lengvą atsipalaidavimą vietoj atsakomybės. Vaikantis lengvumų, ateistai skelbia neracionalų mitą, jog kažkuriuo savo vystymosi metu žmogus gali būti ne žmogus.

Pavojingiausias ateistų mitas yra teiginys, kad nustojus mylėti Dievą pradedama mylėti žmogų. Faktai įrodo, jog yra priešingai. Tarp visų laikų žmogžudžių pirmauja  būtent ateistai. Tai nėra atsitiktinumas, jog ateistai šiais laikais šaiposi iš Jėzaus, kuris mylėjo ir mokė mylėti, tačiau jie nesišaipo iš ateistų nusikaltėlių, bet bando jų nusikaltimuose rasti pozityvių aspektų.

Minėtų faktų akivaizdoje darosi akivaizdu, jog didžiausias šių laikų suklydimas – tai tikėjimas, jog ateizmas išreiškia racionalumą ir kad ateistai yra netikintys. Tai mitas, jog ateistai neigia Dievą. Ištikrųjų jie siaubingai iškreipia požiūrį į žmogų. Ateistai mėgsta girtis esą „racionalistai”, „mokslo žmonės”, „modernūs ir pažangūs”, „humanistai”. Jų atveju teisingas yra principas, jog niekas nėra geras teisėjas savo reikaluose.

Didžioji dalis žmonių, kuriuos tenka sutikti, netelpa ateistinės antropologijos rėmuose, nes tie žmonės atskleidžia tokius gabumus, galimybes, poreikius ir lūkesčius, kurių ateistai neįtraukia į savo žmogaus viziją, ir kurie lemia, jog egzistuoja esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. Žvėrims vadovauja evoliucija, o žmogus kuria istoriją. Žvėrys visada laikėsi tokių pačių instiktinių elgesio schemų, o žmogus neturi ribų tobulėjimui. Kol didžioji dalis žmonių skirsis nuo gyvūnų, tol ateizmas liks marginaliu reiškiniu. Aišku, kaip iki šiol, – liks pavojingu reiškiniu. Žmogus kelia sau didžiausią pavojų dviem atvejais: kai patiki, jog nesiskiria nuo žvėries, ir kai patiki, jog yra lygus Dievui.

Kun. Marek Dziewiecki

Straipsnis pasirodė mėnraštyje “Cywilizacja” nr.43/2012

LR ideologijos ir švietimo rezultatai

Delfi.lt pasirodė straipsnis, viešam svarstymui pateikiantis dabartinės švietimo sistemos ir jaunosios kartos dvasinę, intelektualinę ir moralinę padėtį. Nešališki tyrimai atskleidžia LR valstybinės ideologijos ir švietimo koncepcijos fiasko.

http://www.delfi.lt/news/daily/education/judame-i-dugna-atskleista-kaip-15-mecius-paruosia-mokykla.d?id=63438384

Visi, kas susidūrė su kaimo mokyklomis, galėjo įsitikinti, kokia beviltiška čia yra padėtis. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mokyklos, kurios yra pagrindinis valstybės būsimų piliečių ugdymo instrumentas, dirba ne šios šalies naudai.

D.Kuolio ministravimo laikais pradėta įgyvendinti liberalistinės mokyklos politika privedė prie švietimo išsigimimo. Pamokos daug kur vyksta karo sąlygomis. Vaikų teisių pabrėžimas surišo mokytojų rankas, jie tapo sistemos nuvertinti, mokytojo prestižas ir moralė yra kritę. Dar ne vienoje mokykloje vadovauja komunistine ideologija susitepę asmenys.

Sovietiniais laikais pagrindinį partijos ideologinį užsakymą vykdė būtent mokykla. Ji iš esmės daug kur liko tokia pati. Atsiprašyta žydų, atsiprašyta tremtinių, o kada mokykla atsiprašys tautos už bendradarbiavimą su nusikaltėlių ir okupantų sistema, daugelio vaikų sulaužytus likimus, persekiotus tikinčiuosius, komunizmo idėjų sugadintus žmones?

Šis juodas šleifas tęsiasi. Beprotybė gali pagimdyti tik kitą beprotybę. Švietimo strategai ir vadovai primena akluosius, kurie veda kitus aklus link skardžio.

Atskiro tyrimo reikalauja šių dienų vaiko psichologija, jo augimo sąlygos išformuotoje šeimos, vertybių, dvasingumo tikrovėje.

 

Nuo kūdikio iki karžygio

Prieš metus astronomai skubėjo pranešti, jog šiais metais dangaus skliaute išvysime labai ryškią kometą, pavadintą Isonu. Advento išvakarėse ji atskriejo, ne tokia ryški kaip žadėta, atliko pavojingą viražą Saulės liepsnose ir gerokai jų apkramtyta išlėkė į kosmosą.

Biblijos puslapiuose randame pasakojimą, jog ryški žvaigždė, iš tikrųjų – kometa, suspindo Jėzui gimstant. Ji sudomino ir paskatino Rytų išminčius pasekti ja, keliauti ieškoti gimusio žydų karaliaus romėnų okupuotoje Judėjoje.

Pirmąjį Dievo atėjimą, kai jis kūdikio žvilgsniu pažvelgė į pasaulį, pažymėjo kometos šviesa. Ją galima pavadinti Dievo palaimos kometa. Simboliška, kad prieš šias Kalėdas dangaus skliaute vėl išvydome kometą. Ar ji ką skelbia, ar šį kartą primins tik apie artėjančias šventes?  Apokaliptiniai Biblijos pasakojimai grėsmingai piešia pasaulio pabaigą, perspėja apie artėjantį antrąjį Kristaus atėjimą nebe kūdikio tačiau teisingo teisėjo bei pasaulio tvarkytojo pavidalu. Akivaizdu, kad Isono kometos negalima pavadinti Teisėjo plaktuko kometa, nes ji pralėkė kaip Dievo kantrybės ir gailestingumo priminimas nusivažiuojančiam pasauliui.

Stulbina Dievo pedagogika, skatina klausti: kodėl paskutinieji laikai prasidėjo nuo kūdikio ir baigsis karžygio pasirodymu? Atsakymą galėtume rasti šeimoje. Jauni tėvai stokoja patirties, subrendimo, todėl susilaukia tokių vaikų, kad galėtų nuo paprasčiausio rūpesčio, globos, pasiaukojimo žengti prie vis aiškiau pasireiškiančio asmens iššūkių. Vaikams augant, auga ir tėvai, kol galų gale vaikai praauga tėvus. Bent taip kartais vaikams atrodo, ypač paauglystėje: jie gi viską išmano, turi savo nuomonę, o tėvai yra atsilikę… Šiaip ar taip, vaikai padeda įeiti į tėvystės patirtį ir brandą.

Panašiai yra su Kristaus gimimu ir augimu ne tik jo paties šeimoje, kurią vadiname šventąja, bet ir Bažnyčioje,  visuomenėje. Su Kristumi augame ir mes patys. Nuo meilės kūdikiui iki ir meilės tiesai bei žavėjimosi brandžia asmenybe. Nuo paprastų uždavinių iki sudėtingesnių. Nuo biologinės egzistencijos iki dvasinės ir asmens egzistencijos.

Panašią mintį vysto šv.apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tikėjimo kūdikius, maitinamus dvasiniu pienu, ir apie suaugusius, kurie gali misti kietu maistu. Kiekvieno krikščionies tikėjimo kelias, pašaukimas – su Kristumi augti iki tiesoje įsitvirtinusio teisėjo, karžygio ir nugalėtojo. Neatsitiktinai antrąją Kalėdų dieną minime šv.Steponą, pirmąjį kankinį, kuris akmenimis žalojamas kaip nugalėtojas išvydo atsivėrusį Dangų.

Advento paradoksas, šįmet nušviestas kometos šviesos, kviečia ne tik gimti, bet ir užaugti.

kometa

Isono kometa

 

Apie Adventą linksmai

Pastebėk šunelį prie parduotuvės pririštą.

Apie savo šeimininką galvoja,

Veržiasi, ant dviejų kojų stojasi ir gailiai inkščia.

Šeimininkas jam viskas: ir pieva, ir miškas, saugūs namai ir lėkštė pilna maisto.

Žvilgsniu jo ieško, vizgindamas uodegą ilgisi.

Pabučiuok šunelio leteną, nes tave moko, kaip Dievo laukti…

(pagal kun. Jan Twardowski eilėraštį Laukimas)

 

Žmonės nebepasitiki elitu

Viename portale patalpintas įdomus straipsnis.

http://www.alfa.lt/straipsnis/15164148/10.pozymiu..kad.pasaulio.elitas.praranda.zmoniu.kontrole=2013-11-22_19-34

Čia teigiama, kad 77% apklaustųjų nepasitiki ziniasklaida… Iš to išplaukia, kad ir šiuo straipsniu galiu pasitikėti tik 77%. Vien pažiūrėjus į šiame straipsnyje nurodytą 5 punktą pasidaro aišku, kad žiniasklaidos pranešimus reikia mokėti atkoduoti ir nulupti užaugintą interpretacijų bei pagražinimų (gal labiau čia tiktų sakyti – pabloginimų) lukštą. Išeitų, kad Vatikano tikros ir tariamos bėdos yra svarbesnės už Europos demografines, ekologines, kriminalines ir kitas problemas… Akivaizdu, kad ir vėl perlenkiama.

Kristaus Karaliaus iškilmė

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kuri nėra palenkta jo prigimčiai. Kur jis gyvena, ten įsiveda savo tvarką, ten jis yra šeimininkais. Bet ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo, traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje skaitome Bibliją, kurioje rašoma, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus ėmė priklausyti velniui.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis. Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių.  Daugėja parašytų testamentų velniui ir tai veda į katastrofą. Bet yra tokių, kurie priima Dievo Testamentą, Šv.Raštą, ir stengiasi pagal jį gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija. Tokie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.