Šv. Baltramiejus-Natanaelis – apaštalas iš kaimo

Pamokslai

Apaštalas šv. Baltramiejus yra tylusis, istorijoje pradingęs apaštalas. Kartais laikraščiuose būna skyrelis apie dingusius be žinios asmenis. Į tą skiltį reikėtų įdėti ir Baltramiejų, nes šv.Rašte randame labai negausias žinias apie jį. Senoji tradicija ir padavimai teigia, jog jis iškeliavo skelbti evangelijos į Armėniją, paskui į Indiją, kur ir žuvo kankinio mirtimi.

Tikrasis šio šventojo apaštalo ir kankinio vardas yra Natanaelis, o „Baltramiejus“ yra tėvavardis, reiškiantis „Timiejaus sūnus“. Bet ir „Timiejus“ reiškia ne vardą, bet pravardę, profesijos pavadinimą – artoją. Šį šventąjį reikėtų vadinti Natanaeliu – artojo sūnumi. Ši aplinkybė liudija, jog apaštalas priklausė žemdirbių šeimai. Taip buvo pradėta iš kaimo kilusių kunigų tradicija, kildinusi Bažnyčiai daug garbingų popiežių, vyskupų, kunigų ir vienuolių.

Evangelijose randame ne vieną palyginimą, paimtą iš žemdirbystės srities, kai žmogaus širdis prilyginama dirvai, kurią reikia „arti“, kad taptų tinkama tikėjimo šimteriopam derliui. Natanaelis, artojo sūnus, gerai suprato šią tikrovę, kur vienas sėja, kitas laisto, kur Dievas augina, kur reikia laiko ir kantrybės.

Jėzus Baltramiejų-Natanaelį apibūdino žodžiais, kurie išreiškė jo moralę, būdą ir pašaukimą: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Kai Natanealis paklausė, iš kur Jėzus jį pažįsta, Jėzus atsakęs, jog regėjo jį sėdintį po figmedžiu. Ką jis ten veikė? Figmedžių lapų pavėsyje žmonės mėgdavo pasikalbėti apie tikėjimą, gyvenimo reikalus, figmedžio pavėsis buvo to meto vaikų mokykla, kurioje jie mokėsi skaityti ir rašyti, pažinti Bibliją. Taigi, galima sakyti, jog Baltramiejus – Natanaelis – artojo sūnus – buvo apsišvietęs ir religingas žemdirbys, kaimo politikierius ir kaimo inteligentas.

Jėzus jį pagyrė, jog esąs tikras izraelitas, kitaip sakant, pamaldus tikintysis, kuris uoliai laikosi Dievo įsakymų ir priesakų. Tuomet tai buvo sunkus dalykas, kad kažkas tobulai išpildytų Mozės įstatymą. Apskritai, gyvenimas pagal tikėjimą yra sunkus dalykas, sunkesnis už bet kokį fizinį darbą. Lengviau krauti anglis iš vagono, negu gyventi tikru tikėjimu, lengviau būtų už pinigus boksuotis ringe, negu kontroliuoti save, kovoti su nuodėme. Tikėjimas reikalauja tabu, siauro kelio į išganymą: reikia kontroliuoti mintis, jausmus, veiksmus, žodžius; vietoj 10 žodžių pasakyti 2, vietoj 10 dešrelių suvalgyti tik dvi, vietoj 10 moterų galima turėti tik vieną kaip žmoną, vietoj 10 poilsio valandų miegoti – tik 7 ar 8 ir t.t. Pabandyk tai sukontroliuoti. Todėl matome, jog kai kurie žmonės visokioms kvailystėms atranda arkliškų jėgų, bet kai reikia ką nors dėl Dievo padaryti – tampa bejėgiai kaip kūdikiai. Net ir tikinčiųjų tarpe pastebime, jog pamaldumą ir tikėjimą yra lengviau suvaidinti, negu iš tikrųjų jo laikytis.

Bet nėra kitos išeities, kadangi pažinus Dievą, reikia tikėjimą puoselėti. Geriau būtų buvę Dievo nepažinti, negu pažinus jį atmesti, jam likti nedėkingu. Tikėjimas yra dovana, tačiau reikalauja pastangų, tarsi kreditas, kurį gavus, reikia darbuotis, kad jį išmokėtum ir duotum procentus. Kas  tikėjimo nepraktikuoja, tas jį ilgainiui ima prarasti.

Bandydami išvengti tikėjimo reikalo, kai kurie ima tegti, jog užtenka būti geru žmogumi, nebūtina tikėti. Gerumas čia reikštų moralės užlaikymą, kai žmogus žino, kas yra gera ir bloga, ir nedaro blogio, bet stengiasi vykdyti gėrį. Bet tai suvokti galima tik krikščionybės dėka. Būti geru be Kristaus – yra neįmanoma, vis tiek kažkokia krikščioniška įtaka turi žmogų lydėti. Pavyzdžiui, tėvai labai tikėjo, jų vaikai šiek tiek, anūkas – jau nėra aiškiai tikintis, bet dar išlieka savo senelio ir tėvo įtakoje, dar kažkokie moraliniai principai, gauti iš tėvų, jame atsiliepia. Vadinamų gerų netikinčių žmonių mes sutinkame todėl, jog jie yra kilę iš krikščioniškų giminių, juos dar įtakoja nematomas praeities pasaulis.

Matome tam tikrą nuoseklumą, kurį nusako mums Biblija, jog žmogus, negerbiantis Viešpaties vardo, bus prakeiktas per keturias kartas. Tarkime, senelis buvo šventasis, gyveno dorai, darbščiai, buvo pamaldus, naudojosi sakramentų malone, užlaikė visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Jo sūnus, dėl laikmečio įtakos, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, jau nebebuvo toks pamaldus, bet dar neprarado teisumo, t.y. krikščioniškos moralės ir gyvenimo būdo. Anūkas jau nebėra nei šventas, nei teisus, tik geras ta prasme, jog nėra agresyvus ir atvirai neniekina Dievo ir kitų žmonių, bet nei pamaldumo, nei krikščioniškos moralės jis nebeturi. Matome, jog proanūkiai jau nebebus nei šventi, nei teisūs, nei geri, jie jau bus pražuvę kaip pagonys ir žvėrys, gyvenantys bet kaip, be jokio atsižvelgimo į Dievo įsakymus, į krikščioniško tikėjimo reikalavimus.

Tas degradavimas atsiranda dėl to, jog šeimoje nesirūpinama ugdyti žmogų, jog nededamos asmeninės pastangos, nėra nuoširdaus ir gyvo tikėjimo. Nors jis klausosi pamokslų, kažką paskaito iš krikščioniškos literatūros, tačiau jis panašus į kiaurą maišą, iš kurio viskas išbyra, kadangi priimdamas vien protu nededa to į savo širdį. Asmeninės pastangos viską atnaujina, atgimdo tikėjimą, o per tai šventumą, teisumą ir gerumą. Nors senelis buvo bedievis ir nedorėlis, panašiai gal  ir tėvas, bet jei jų sūnus atsivertė ir stangėsi šventai gyventi, jis pradeda giminėje naują erą, jis tampa gyva ir gera šaknimi, iš kurios ima augti gera giminė. Ir atvirkščiai, per keturias kartas prarandamas tikėjimas, nudžiūva geroji šaknis, proanūkiai pasirodo kaip Dievo bausmė ir prakeikimas tėvams, kurie ėmė nebegerbti Viešpaties vardo.

Dabar baigiame išlaidoti šventųjų kartą. Šventaisiais čia suprantame tuos, kurie, nors ir būdami netobuli, gaivino ir šventino savo sielas sakramentų ir maldingumo jėga. Tuokiame dabar tuos, kurie dar nėra tapę visiškais pagonimis ir žvėrimis, bet jų anūkai jau tokie bus. Kai kuriose giminėse, šeimose tas procesas atsitiko anksčiau. Dar 25 metai ir tikėjimas gali visiškai numirti, o su tikėjimu ir visa tai, prie ko mes buvome pripratę: draugiškumas, taika, užuojauta, pasidalijimas, tarpusavio pagalba, ištikimybė šeimose, vaikų ir senų tėvų globa, sąžiningumas ir t.t. Nelikus tikėjimo, ima merdėti moralė, krikščioniškasis gyvenimo būdas.

Ateis laikas, kai bus nebesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, reikia atleisti: „tu mane įžeidei, tai dabar tave aš nužudysiu“. Arba, užsimanys kaimyno žmonos, ateis ir papjaus jį, žmoną išprievartaus. Bus laikai, kai niekas nebesupras, jog negalima žudyti. Kai kas nors sakys, jog negalima žudyti, visi nustebę klaus: „kas tai pasakė, kodėl negalima“? Kai bus pranešta, jog Dievas neleidžia, visi labai stebėsis kaip negirdėtu dalyku.

Pabandykime suprasti, kodėl Jėzus pavadino Timiejų – Baltramiejų, artojo sūnų žmogumi be klastos. Reikėtų laikraščiuose patalpinti skelbimą, jog prapuolė žmogus, kuris neturi klastos… Visais laikais kaime gyvenantys žmonės pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu, buvo be klastos kaip Baltramiejus. Deja, metai iš metų matau, kad žemdirbių nuoširdumas ir paprastumas nyksta, jog žmonės darosi pikti ir veidmainiai. Turbūt mokosi iš seimo, politikų ir verslininkų? Mūsų laikus galima pavadinti ne tik mirties civilizacija, kaip teigė Jonas Paulius II, bet ir melo, klastos, apgaulės ir vagysčių civilizacija. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kurioje valstybė apgaudinėja žmones, bet ir žmonės tuo pačiu atsilygina.

Kas yra paprastumas ir nuoširdumas, tos priešingos klastai vetybės? Galima išskirti kelis dalykus:

  1. Kai gyvename pagal paprastas taisykles, nekomplikuojame gyvenimo keistomis filosofijomis ir išvedžiojimais. Dievo įsakymai – tai paprastos ir aiškios taisyklės, be jokių apstatymų. Pasakyta nevok – tai ir nevok. Kiti ima išvedžioti, girdi, nevagiu, tik pasiskolinu negražintinai, tik priglaudžiau pasimetusį daiktą; girdi, visi vagia tai ir aš; nes, girdi, valdžioje esantys vagia daugiau negu paprastas žmogus… Ypač svarbu aiškias ir paprastas taisykles turėti namuose vaikų atžvilgiu: atlikai pareigas, tada gali turėti pramogas; nusikaltai – bus bausmė, už bloga baudžiama, už gera atlyginama, ir viskas visiems aišku.
  2. Antras dalykas, kuris reikalingas paprastumui išsaugoti, tai – nelipti per galvas, kad būtum už kitus aukštesnis, nesipuikuoti, nesididžiuoti, nenorėti pasirodyti geresniu už kitus, tuščiai nesigirti ir kitų nežeminti.
  3. Trečias dalykas, kuris padeda paprastumą išsaugoti, tai nuoširdus dalijimasis su kitais iš geros širdies, nesiekiant savo interesų ir pasipelnymo. Sudegė kaime kažkieno troba, žiūrėk, visi daro rinkliavą, eina į talką ir pastato naują namą.
  4. Ketvirtas dalykas, būtinas paprastumui, tai reikia sutvardyti troškimą daug turėti. Niekas kitas nesugadina žmogaus kaip dideli turtai ir godumas. Dabar soduose lūžta obelų šakos, kadangi neatlaiko vaisių svorio. Panašiai lūžta morališkai žmogus, kuris be saiko siekia turto. O kad galėtumei turto pasiekti, reikia daug neteisybių padaryti, daug pavogti, nusukti, nuskriausti, išeikvoti jėgų ir nervų.
  5. Dar kitas dalykas, kad išlaikytume paprastumą ir nuoširdumą – būti dėkingais už viską ką gauname, ką turime Dievui, šeimai ir kitiems žmonėms, ir atsisakyti murmėjimo. Sutikau ne kartą ūkininkų: buvo geri metai, gerai byrėjo grūdai, tai keikėsi, kad mažos kainos. Kitais metai, kaip šie, daug lijo, sugadino derlių, tai keikiasi, kad mažai paims. Klausimas – o tai kada padėkos Dievui? Nelaiminga murmeklių lietuvių tauta…
  6. Paprastumas moko mus būti savimi, nusimesti veidmainystės kaukes, moko mus sugebėjimo kalbėti iš širdies, o ne tai, ką reikia. Žinoma, reikia būti išmintingu ir bet ko kitiems nekalbėti.

Taigi, Baltramiejus – artojo sūnus, tikras tikintysis be klastos, kurį Jėzus pasirinko būti apaštalu iš kaimo, tarsi iš po obels. Už jo teisumą ir tiesumą pagonys lupo jam odą. Mažai beliko vyskupų ir kunigų be klastos bei drąsių. Daugumas tapo labiau politikais negu evangelistais, labiau žiūri, iš kur vėjas pučia, ir, esant iššūkiams, pasirenka pabėgimo, tylėjimo, veidmainystės ir ignoravimo taktiką.

Dievas ieško tikinčiųjų iš kaimo, tikrų katalikų be klastos, kurie turėtų gyvą tikėjimą. Gyvuoju mūsų senelių ir tėvų, kunigų ir vienuolių, valstybės vadovų ir tarnautojų tikėjimu laikomės mes patys, mūsų šeimos ir mūsų šalis. Nes tikėjimas kvailius padaro išmintingais, silpnus – stipriais, vaduoja žmones iš tamsos ir veda į šviesą, keičia šalis ir tautas, šykštuolius ir vagis daro dosniais bei teisingais, pijokus – blaiviais; suvienija valdžią ir žmones, turtingus ir vargšus, vyrą ir žmoną, atgaivina ir keičia. Gyvąjį tikėjimą, paprastumą ir nuoširdumą gauname ir iš Šventosios Dvasios, tačiau ir mūsų pačių pastangos yra labai svarbios.

Bus baisu, kai neliks tikrų ir neklastingų tikinčiųjų, kurių gražiausias pavyzdys yra šv.Baltramiejus-Natanaelis.

Žolinių manifestas

Pamokslai, tikejimas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu”

baznycia, seima, tikejimas

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina”  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Apie neturtą XVIII eil.sekmadienio evangelijos šviesoje

Pamokslai

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derlio jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gerą, kažkam padėti, nesiruošė mirti, bet planvo statytis didesnius sandėlius ir save guodė, jog ilgiems metams turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybė ir teismo, ir jis buvo rastas skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gan dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Kai tai girdi stiprūs, sėkmingi, turtingi vyrai, jie ima manyti, jog krikščionybė yra silpnųjų ir vargšų religija, ir tos religijos teiginiai skamba atgrasiai. Natūralu, jog nesinori tapatintis su silpnaisiais, tačiau krikščioniškas „silpnumas” yra kur kas stipresnis už materialinių turtų galią, kadangi remiasi dalijimusi ir solidarumu.

Kad suprastume, kur slypi Kristaus mokymo apie neturtą tikroji prasmė, reikia pažvelgti į ištakas. Dievas sukūrė žmogų kaip apdovanotąjį, ir visa, ką jis turi, yra gavęs kaip dovaną iš savo Kūrėjo. Tai, pasak šv.Ignaco Lojolos, yra esminis ir prigimtinis žmogaus neturto pagrindas. Užtenka pažvelgti į vaikų ir tėvų santykį, kad pastebėtume tą pačią taisyklę: vaikai gyvybę, meilę, rūpestį ir daiktus gauna iš tėvų kaip absoliučią dovaną, jie negalėjo be tėvų nei atsirasti, nei išgyventi, nei kažką turėti, jie yra visiški vargšai, todėl gan ilgą laiką vaikams yra viskas.

Panašiai Dievas pirmiesiems žmonėms Rojuje buvo viskas, jis buvo vienintelis jų turtas, kuris užpildė jų širdis ir gyvenimą. Ką apdovanotasis galėjo daryti, tai dėkoti Davėjui ir savo ruožtu dalintis su kitais. Tuo ir remiasi katalikiškoji religija, todėl jos pagrindinė ir aukščiausia malda – šv.Mišios – bei elgesio norma yra dovanojimo, dalijimosi ir dėkojimo pasireiškimas.

Biblijoje skaitome, jog žmonijos aušroje pasirodė šėtonas, iš pažiūros labai malonus ir draugiškas gyvenimo žinovas, klastingai pamokęs juos, kaip galima tapti „kaip Dievas“, lygiu Dievui ir nepriklausomu nuo jo. Šių „kursų“ rezultatas buvo tragiškas, nes žmogus atsiskyrė, neteko Dievo. Būdamas iš prigimties neturtingu, tačiau apdovanotas turtingai, kartu su Dovanotoju žmogus neteko ir esminių jo dovanų, tapo dar be to dvasiniu vargšu ir moraliniu skurdžiumi, kurio širdyje ir gyvenime atsivėrė baisi tuštuma ir nuobodulys.

Sunku visą laiką gyventi nuobodžiai, nejausti gyvenimo skonio ir prasmės, todėl kaip pabėgimo, kaip savęs apgavimo ir tuštumos užpildymo būdą žmogus išrado kultūrą: meną, pramogas, technolgijas, virtualybę ir t.t. Viena pažįstama inteligentų pora kadaise yra tai išreiškusi pasispasakojimu, jog sekmadienį praleidžia dvasingai ne bažnyčioje, bet klasikinės muzikos koncerte. Čia esą jie išgyvena grožį, dvasiškai pasiilsi, pasikrauna jėgų. Tikra tiesa, jog koncertų salės tapo bedievių bažnyčiomis, kuriose skambanti sakralinė muzika šlovina ne Dievą, bet su juo kovoja. Su Volteru galima tarti, kad niekas taip nesugadino dabartinių žmonių kaip mokslas ir menas….

Aukščiausią dvasinio subrendimo laipsnį žmonija buvo ir būtent Europa buvo pasiekusi  Viduramžiais, davus pasauliui tiek nuostabių mistikų, teologijos ir tikrovės filosofijos matmenis, meno genijų, teisės, mokslo, švietimo ir ugdymo pagrindus. Nuo to meto, vis labiau vystantis technikai, žmogus be paliovos tik degraduoja, griaudamas savo vidinį ir išorinį pasaulius. Liovėsi jo pastangos praturtinti savo širdį ir gyvenimą Dievu ir jo tiesa, tačiau labiau siekiama viso to, kas būtų vietoj Dievo: besaikių turtų, valdžios, garbės, malonumų, įspūdžių, vaikantis didingų, nerealių efektų ir išgyvenimų, kas atrodytų dieviškai, bet Dievą užgožtų. Tam pasitarnauja ne tik decibelai, bet ir narkotikai, adrenalinas ir t.t.

Evangelijoje minimo turtuolio probema buvo ta, jog jis praturtėjo tik materialiai, bet ne kaip asmenybė, ir ketino plėsti savo aruodus, bet ne širdį. Jis pripildė savo sielą ir gyvenimą tuo, kas nėra Dievas ir ką jis ketino turėti vietoj Dievo, t.y. puoselėjant šėtoniškos pagundos temą būti „kaip Dievas“, t.y. puikybės beprotybę.

Būti apdovanotu ir gyventi dalijantis su kitais reiškia plačią širdį, atvirumą, reiškia statyti bendradarbiavimo, draugystės ir meilės ryšius. Plečiantis savo sandėlius, bet ne širdį turtuolis iš esmės sugadina savo būdą, tapdamas egoistu ir išpuikėliu. Apie tokio tipo žmones antrame laiške Timotiejui rašė šv.Paulius: „Savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Tai skaitant tik gali klausti, kaip toks galės išganyti savo sielą, nebūdamas draugu nei Dievui, nei žmonėms?

Šv.Tomas Akvinietis sakęs, jog „homo – capax Dei“, t.y., jog žmogus yra gabus pažinti, priimti Dievą, būti juo užpildytas. Šia prasme žmogaus siela primena indą, kuris tampa kažkuo užpildytas. Gražiausiu pavyzdžiu išlieka švč.Mergelė Marija, kuri priėmė Dievą ir savo siela, ir kūnu, ir kuri vadinama malonės pilnąja. Deja, dvasios ir gyvenimo erdvę galima užpildyti ir kažkuo kitu, ir dar taip, kad nebelieka vietos nei Dievui, nei šeimai: darbas, sportas, gamta, turtai, virtualus pasaulis, alkoholis (kažkas yra sakęs, jog alkoholikas ieško savo dievo griovyje…), apskritai visa įvairovė nuodėmingo juslingumo.

Gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, tenka palikti šį pasaulį, visus žemiškus turtus, lieka tik dvasinė būklė. Tada pasirodys, jog žmogus neteko ir neturi Dievo, atmetė jo dovanas, kurių didžiausia yra Šventosios Dvasios, todėl prarado amžiną jo artumą, gyvenimą mylinčių asmenų bendruomenėje Danguje. Todėl palaiminti yra visi, kurie trokšta ir alksta Dievo ir jo Karalystės, jie bus pasotinti, o visa kita jiems bus pridėta.

 

Pampersų civilizacija

Pamokslai, seima

Pamperso sukūrimas laikomas vienu iš svarbiausių paskutinių laikų pasiekimu. Kūdikių ir gulinčių ligonių priežiūra bei slauga tapo kur kas paprastesnė ir patogesnė tėvams bei slaugytojams. Pampersų „palaimą” pripažįsta ir Vakarų Europos gerovės valstybių vaikai, kurie noriai nešioja pampersus  iki pat mokyklos, iki išleidžiant juos į pirmą klasę. Bestresinės pedagogikos požiūriu, vaikams tenka išgyventi tikrą krizę ir psichologinį lūžį, kai suaugusieji pareikalauja nusiimti pampersus ir pradėti minimaliai valdyti savo fiziologinius poreikius. Taip vaikas pereina iš gyvūnų pasaulio į civilizuotos visuomenės, gali pradėti lankyti mokyklą.

Atrodytų, jog nieko bendro nėra tarp pampersų ir filosofijos, juo labiau tarp pampersų ir civilizacijos. Visgi pampersai tapo dabartinių laikų simboliu, vienu iš esminių reiškinių, įtakojančiu ir gamtą, ir žmonių sveikatą, išreiškiančių jų mąstymą, gyvenimo būdą ir net dvasingumą.

Ekologai susirūpinę yra tuo, jog pampersai yra viena iš labiausiai gamtą teršiančių gaminių, kadangi pagaminti iš sintetinių ir neyrių medžiagų, užteršia aplinką, sukuria ištisas pampersų salas vandenyne, atsiduria gyvūnų skrandžiuose ir taip juos žudo. Vis daugėjant nevaisingų vyrų skaičiui, kai kurie mokslininkai sieja tai su pampersų naudojimu, kadangi sintetinės medžiagos bei per didelė temperatūra sutrikdo berniukų vaisingumo vystymąsi. Bet, ko gero, pampersų simbolis gan tiksliai išreiškia silpnėjančią psichologinę ir dvasinę visuomenių, ypač vyrų, kondiciją.

Prieš pampersų erą kiekvienos jaunos šeimos namai kvepėjo vaikų kakučiu ir buvo padabinti padžiautomis palomis bei vystyklais. Išties, nebuvo lengva nuolat šokinėti apie kūdikį, kiekvienai dienai paruošti keliolika švarių vystyklų. Bet nereikėtų manyti, jog palų pakeitimas buvo tik techninis reikalas. Pampersų eroje tėvų priėjimo ir bendravimo su kūdikių progos sumažėjo dvigubai ar net trigubai, kadangi pampersai sugeria skysčius ir nedirgina kūdikų odos, todėl jie mažiau patiria  nemalonių pojūčių, aptingsta, tampa mažiau aktyvūs, atimamas poreikis ieškoti tėvų pagalbos, ir tai reiškia, jog yra mažesnis poreikis su jais bendrauti. Šių dienų bėda, jog mažas bendravimas, suretėję kontaktai prasideda kūdikystėje ir tęsiasi per visą vaikystę. Mažas bendravimas reiškia, jog randasi vis daugiau vaikų, turinčių bendravimo, emocinių ir protavimo sunkumų.

Tai nėra tiesa, jog vaikams negalima kentėti, negalima verkti, jog iš jų gyvenimo reikia pašalinti visus sunkumus. Žinoma, tie sunkumai negali viršyti jų amžiaus ir subrendimo galimybių. Mažos kūdikio problemos ir iššūkiai prasideda su pridirbtomis palomis, niežtinčia oda, bet pampersų dėka tų sunkumų lieka kur kas mažiau, todėl kūdikio atsparumas iššūkiams ir nedidelės kančios toleravimas naikinamas nuo pat mažens. Beje, kalbant apie verksmą, kažkuris šventasis yra sakęs, jog vaiko verksmas yra tarsi malda, todėl nereikėtų trukdyti jam „pasimelsti”, nereikėtų per daug pergyventi, jog vaikas paverks. Jei tėvai paniškai reaguoja ir skuba raminti verkiančio vaiko, jis greitai perpranta, kad turi „automatą” savo rankose, kuriuo valdys aplinką. Suprantama, čia reikia būti labai išmintingu ir atsargiu, kad kūdikis patirtų pakankamą tėvų meilę ir sulauktų normalių savo poreikių patenkinimo, tačiau nereikėtų iš jo atimti galimybės po truputį pažinti gyvenimą, kuriame reikia mokėti  pakentėti ir palaukti. Nereikėtų skatinti neurotiškumo, tačiau taip pat nereikėtų silpninti vaiko valios.

Kasdienio gyvenimo ir vaikų auklėjimo patirtis leidžia teigti, jog mes intelektualiai ir emociškai bręstame bendraudami su didesniais, su labiau išmintingais, labiau patyrusiais, išsimokslinusiais, labiau subrendusiais. Vaikas mokosi ir yra mokomas suaugusiųjų, todėl tos pamokos, pasaulėjautos ir pasaulėvaizdžio formavimasis prasideda ir nuo nuo to, kokius vystyklus naudojame – tradicinius ar pamepersus. Ir net nuo gimimo būdo. Sakoma, jog per Cezario pjūvį gimę vaikai būna pasyvesni, o gimę natūraliai būna kur kas gyvybingesni,  pradeda greičiau domėtis pasauliu, kadangi gimimo iššūkis ir kančia pažadina kūdikį gyvenimui. Žinoma, yra objektyvių priežasčių, kai Cezario pjūvis yra būtina priemonė išgelbėti vaiko ir motinos gyvybę. Bet tai neatleidžia tėvų nuo pareigos auginti ne „miegančius”, bet „prabudusius” vaikus.

Ši idėja pernešama ir į religijos sritį, jog žmogui yra būtina bendrauti ir mokytis iš geriausio ir tobuliausio mokytojo, tobuliausio brandžiojo, kuriuo yra Dievas, per maldą, katekezę, šv.Rašto ir dvasinių autorių studijavimą, gyvenimo įvykių suvokimą. Žmogui reikia progų ir paskatų bendrauti su Dievu ir taip bręsti. Pasitaikantys gyvenimo sąlygų griežtumas, įvairūs iššūkiai ir gyvenimiška patirtis skatino žmogų Dievo ieškoti, jo pagalbos melsti ir patirti stebuklus, jį pažinti, iš jo mokytis. Dabartiniais laikais žmonės nebeturi poreikio  Dievo ieškoti, kadangi aplinka veikia kaip pampersai: nuo nuobodulio, tiesos ir atsakomybės, nuo kaltės akistatos gina visas multimedijų ir technologijų arsenalas, psichologų-guodėjų armija, nuo socialinių problemų, apsileidimo ir klaidų – valstybinės institucijos, išvystyta medicina, visa visuomenė ir t.t. Bet kas pasakė, jog šis cirkas tęsis amžinai?

Panašiai kaip kūdikiams, kuriems negraužia kirkšnių, nes pampersai viską sugeria, taip Vakarų gerbūvio žmogui ir visuomenėms nebeperšti ten ir tada, kur ir kada turėtų, nes susikūrė daug priemonių nebejausti skausmo, išvengti akistatos su tikrove, akistatos su Dievu, todėl atbuko ir pasidarė debiliška. Pavyzdžių yra daug: pradedant musulmonų prisikvietimu, demografinėmis problemomis ir baigiant neadekvačiu vaikų ir jaunimo auklėjimu.

Dabartinius laikus galima pavadinti pampersų civilizacija gal ne tiek dėl plataus pampersų naudojimo, tačiau kaip asmens fizinį, moralinį, dvasinį ir socialinį silpnumą, nebrandumą ir abejingumą skatinančią kultūrą, kurioje labiausiai pažeisti tapo berniukai ir vyrai. Daugėjantys vyrų lytinio nevaisingumo atvejai savotiškai simbolizuoja ir  jų intelektualinio bei socialinio „nevaisingumo”, t.y. neįgalumo reiškinį: vyrai darosi vis labiau neatsparūs gyvenimo iššūkiams, yra lengvai pažeidžiami priklausomybių, stokoja iniciatyvos, nebesugeba prisiimti atsakomybės už moterį, vaikus ir visuomenę.  Tuo tarpu vyro negalima silpninti, jį reikia tik stiprinti.

Mokykimės iš švč.M.Marijos. Kaip liudija evangelistas šv.Lukas, Motina Marija pagimdė Kūdikį, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose. Tikiuosi ten buvo padėta šieno. Taip savo žemiškąją misiją pradėjo Tas, kuris paskelbė tiesos ir išgelbėjimo žinią, kuris atidavė savo gyvybę už daugelio išganymą, kuris padėjo pamatus naujai cizilizacijai. Na, gal nereikėtų dabar vaikų guldyti į ėdžias, tačiau juos reikėtų auginti fiziškai paprastai ir griežtai, tačiau su Marijos meile, ruošiant gyvenimo misijai: šeimai, tautai ir Dievo Karalystei.

Ar Lietuvos visuomenė netapo panaši į rytojaus pirmokėlę, kuri atėjo į mokyklą su pampersu, nes jai patinka „daryti į kelnes”, patinka būti neatsakinga ir spontaniška, gyventi nerūpestingai? Ji nebenori mokytis iš istorijos, iš Dievo, todėl jos laukia sunkūs laikai: didelis iššūkis prie rytinių sienų, emigruojantys piliečiai, demografinės problemos. Menkas tautos kovingumas, silpna gyvenimo valia, apverktina moralinė ir dvasinė būklė  parodo jos nepasiruošimą ateities iššūkiams. Europos sąjungos „pampersai” kažkada pasibaigs, kas tada išmėš silpnųjų kakutį?

Biurokratizmas – stabmeldystės forma (2 d.)

politika

Katekizmo mokyme nurodomi 10 Dievo duotų žmogui įsakymų. Vieni iš jų draudžiantieji, kiti įsakantieji, vieni liečia santykį su Dievu, kiti – su žmogumi. Tai, vaizdžiai tariant, pasaulio ir gyvenimo naudojimo taisyklės, kad tikrovė nevirstų pragaru ir šiukšlynu, kad žmogus galėtų išsaugoti prasmingą ir tvarkingą gyvenimą, vedantį jį link Dievo.

Kai klausiame, kuris įsakymas yra svarbiausias, turėtume pažvelgti, kurį įsakymą labiausiai pabrėžė ir gynė pranašai, dievobaimingi žmonės, kurio įsakymo nesilaikymas atneša didžiausią blogį ir yra skaudžiausiai baudžiamas. Akivaizdu, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų laikais labiausiai kovota už pirmąjį Dievo įsakymą. Jokio  kito įsakymo netoleravimas nebuvo toks nuožmus, kaip pirmojo. Pilnesnė to įsakymo versija skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 2–5).

Biblijoje dažnai minima ir prakeikiama Kanaano pagonybė garbino savo dievukus Astartę ir Malochą. Pastarojo skulptūra buvo vaizduojama su ištiestomis rankomis. Apiegų metu ant jų paguldydavo aukojamus gyvus kūdikius, kuriuos iš apačios degindavo ugnimi. Kūdikių tėvai dažniausiai priklausydavo aukštuomenei. Jie patys aukodavo savo kūdkius ir turėdavo apeigų metu būti šalia bei su visa minia džiaugsmingai giedoti ir šokti, kad nesigirdėtų kenčiančio kūdikio klyksmas. Šis kanaaniečių ritualas kėlė pasibaisėjimą visoms kaimyninėms tautoms.

Panašiai pirmaisiais amžiais po Kristaus iš krikščionių buvo reikalaujama, kad imperatoriaus statulos akivaizdoje įmestų jo garbei į degančias žarijas smilkalų grūdelį. Teigta, kad imperatorius yra pusiau dievas. Užteko tik parodyti didesnį paklusnumą ne Kristaus, bet žmogiškosios valdžios atžvilgiu, ir prievartaujamas krikščionis atgaudavo laisvę. Kurie to nepadarė, buvo kryžiuojami, kankinami, žudomi, atiduodami sudraskyti žvėrims, kadangi formalumo nelaikė aukščiausia taisykle.

Ar kanaaniečiai ir kitos pagoniškos tautos tikėjo savo dievukais, kad pateisintų tokias aukas? Ar romėnai tikėjo imperatoriaus dieviškumu? Jei būtų tikėję, tai nebūtų jų tiek nužudę… Akivaizdu, kad paprasti žmonės buvo linkę tikėti, o aukštuomenė ir labiau išsilavinę reiškė skeptiškumą ar net atvirą netikėjimą. Antikos laikų filosofų užrašuose randame ištisas patyčių ir skeptiškumo pastraipas.

Tai kodėl buvo atliekami tokie ritualai? Kadangi tai atitiko praeitų kartų mokymą, tradicijas, apeigų knygas, religijos raidę, nusistovėjusį viešąjį paprotinį įstatymą, kitaip sakant, atitiko formalumus. Sąžinė ir protas tapo paminti ir paaukoti kažkieno sukurtam nežmoniškam ir nelogiškam įstatymui.

Žmogiškojo įstatymo kūrėjas, saugotojas ir teisėjas šiais laikais yra valstybinė valdžia, dar tiksliau – biurokratija.  Biurokratinės valdžios įsigalėjimas reiškia tą patį, kad ir šiais laikais bus aukojami žmonių likimai įstatymo raidei, formalumui, kai labiau paisoma ne sąžinės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo, tačiau nuolat kintančio žmogiško įstatymo raidės ir jo kūrėjų puikybės. Pavyzdžių yra daug, kaip ant žmogiškojo įstatymo stabo rankų deginamos piliečių aukos. Baisiausias ir, sakyčiau, tiesiogiai susijęs su Kanaano pagonybės ritualu yra abortų įstatymas, kai žmogiškosios teisės vardu yra leidžiama žudyti negimusius žmones, visiems garsiai rėkiant, jog tai nėra problema, ir negirdint žudomų kūdikių ir sąžinių skausmo. Nepriklausomybės pradžioje rašyta apie močiutę, kuri turguje nelegaliai pardavė 20 kiaušinių ir gavo 60 000 litų baudą. Kažkuris policininkas sustabadė ir nubaudė už greičio viršijimą vyrą, kuris vežė į ligoninę gimdyti pradėjusią žmoną. Girdime, kad kelių patruliai pasirenka kontroliuoti ne tas vietas, kur daugiausia įvyksta avarijų ir žūva žmonių, bet pasislepia tokiose vietose, kuriose gali prisigaudyti greičio viršytojų ir kyšių davėjų. Gydytojas atsisakė padėti mirštančiam ligoniui, kadangi jis neatitiko formalumų.  Mokykloje dirba mokytoja, kuriai jos darbas nepatinka, neišplaukia iš širdies, ji tik atlieka formalumus, dirba kaip kiaulidės darbuotoja be dvasios, meilės, polėkio ir kūrybiškumo. Panašiai gali atsirasti kunigų ir vyskupų, kurie viską atlieka formaliai, tačiau kunigystė nėra jų pašaukimas, todėl jie sugeba užgesinti degančias tiesa ir šventumu širdis, sukuria biurokratines struktūras, kurios gina jų bedvasį gyvenimo stilių.

Formalizmas yra plačiai paplitęs, tačiau mes dažnai su juo taikomės. Žmonių skausmas, nelaimės ir jų tikrieji poreikiai yra nepaisomi, paminami įstatymo vardu tų bedvasiais pasidariusių biurokratų, kurie supranta, žino, jog elgiasi neteisiai, tačiau nieko nedaro, kad žmogui padėtų. Jie pildo instrukcijas, tačiau savo širdimi nepergyvena dėl savo darbo padarinių, atlieka formalius reikalavimus, tačiau nesidomi, ar tai yra teisinga, ar pasitarnauja atskiro žmogaus ir visuomenės gerovei.

Šv.Rašto ir ypač Jėzaus Kristaus nešama žinia yra ši: nesielgsiu formaliai, nesilenksiu žmogiškų įstatymų ir bedvasiškumo stabui, aukodamas savo sąžinę ir kitų gyvenimus. Biurokratija nėra pasaulio kūrėja ir centras, bet, apaštalo Pauliaus mintimi ir demokratinės visuomenės vizijoje, tik Dievo ir visuomenės tarnaitė, kuri egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet kitų gerovei.

Jėzus Kristus kovojo prieš formalizmą ir buvo užsipultas fariziejų, kai pažeidė jų pačių iškraipytą ir užaštrintą įstatymą, ir draudžiamą dirbti Šabo dieną išgydė ligonį. Šiuo poelgiu jis parodė, jog ne žmogus tarnauja šabui, bet šabas žmogui, ne žmogus įstatymui, bet įstatymas žmogui.

 

Biurokratija (1d.)

politika

Nesenai Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenys atskleidė faktą, jog mažėjant gyventojų Lietuvoje, savivaldybių biurokratinis aparatas auga http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paradoksas-gyventoju-mazeja-o-savivaldybiu-administracijos-pleciasi.d?id=71793160 . Bet tai buvo akivaizdu jau prieš dešimt metų, kai netekus pusės milijono gyventojų, Seimo narių skaičius nesumažėjo. Netekus ir vieno milijono gyventojų, tas skaičius išliko toks pats.

Žmonijos istorija mena įvairias valdžios formas: monarchų, teokratinę-pranašų, dvasininkų, teisėjų, liaudies. Išbandytos beveik visos galimos versijos, apart vaikų valdžios (efebokratija), kurios bruožai ima ryškėti. Mums atrodo, jog dabar gyvename demokratijos laikais, tačiau nepastebime, jog iš esmės tai yra biurokratinės valdžios epocha, kuri prasidėjo po prancūzų revoliucijos, stipriai įsišaknijo toje šalyje ir jos modelis tapo permestas į Europos Sąjungos institucijas. Apskritai, visos pro ar post socialistinės šalys turi tą patį biuroktiškumo ir per daug išsiplėtojusios biurokratijos bruožą.

Kas yra biurokratija? Tai valstybės tarnautojai (ypač turintys sprendimų ir reguliavimo galią), privilegijuota visuomenės dalis, kuri turi kur kas geresnes socialines ir darbo sąlygas bei teises, pradedant uždarbiais, pensijomis, baigiant priedais, komandiruotėmis, viršvalandžiais ir t.t., negu asmeniniu verslu užsiimantys ar jame įdarbinti piliečiai. Maža to, tai grupė, kuri turi stiprų polinkį į susireikšminimą, savitiksliškumą, korupciją, vis didesnę visuomenės kontrolę, sprendimų uzurpavimą, sustabarėjimą ir augimą. Apie tai, jog biurokratija kuria valstybę valstybėje ar perima valstybę, ir visais įmanomais būdais gina vien savo interesus, parašyta nemažai. Dėl šios priežasties biurokratinį aparatą reikia ypatingai akylai kontroliuoti ir riboti.

Iš esmės, biurokratijos filosofinės prielaidos slypi ypač kairiųjų, neomarksistinėje ideologijoje. Tai amžinojo, prigimtinio įstatymo ir žmogiškosios teisės santykio klausimas. Ne visada žmogiškoji-valstybinė-biurokratinė teisė atspindi ir gina prigimtinį įstatymą. Matome tendenciją vis labiau atmesti amžinąją, prigimtinę, dieviškąją teisę, ir vis labiau įtvirtinti nepastovią, nuolat besikeičiančią, tačiau pretenzingą ir agresyvią žmogiškąją  teisę. Kitaip sakant, biurokratija ima uzurpuoti Dievo ir gamtos vietą.

Žmogiškoji teisė ir yra biurokratijos erdvė, kurioje ji tarpsta. Ypač socialistinė biurokratija pasižymi dideliu nepakantumu kitoms valdžios formoms, todėl stengiasi susilpninti ar pašalinti religinę, tėvų, šeimos, iš nuosavybės teisių kylančią, tautinės tradicijos, bendruomenių ir kitas valdžios apraiškas, įvesdama vis daugiau nereikalingo reguliavimo, versdama priimti visuotinai smerkiamus dalykus ir kišdamasi į visas gyvenimo sritis.

Napoleonas yra sakęs, jog kas penkeri metai reikėtų pusę visų valdininkų sušaudyti be teismo, siekiant sumažinti jų skaičių iki realių poreikių (biurokratija sugeba padvigubėti, kadangi per daug nori aprėpti, tačiau yra per daug tingi), kad būtų apribojama jų įtaka, ir kadangi biurokratai neabejotinai įvykdę įvykdę tiek korupcinių nusikaltimų, jog neapsimoka net vykdyti teismo proceso. Žinoma, tokiam jo pasiūlymui pritarti negalima, bet perspėjimas yra teisingas, jog nusimetusi visuomenės ir prigimtinio įstatymo kontrolę, biurokratija paskandina sveiko proto ir elementaraus teisingumo sąvokas, piliečių ir valstybės interesus  įstatymų, instrukcijų, potvarkių ir savo interesų pelkėje.

Nesenai viena pažįstama pasidalino vienos institucijos atsakymu į jos užduotą klausimą, kuris iliustruoja biurokratinio pasaulio savitas taisykles, savitą kalbą ir ceremonijas, kurį paprastam žmogui sunku suprasti ir prie jo prisitaikyti:

„Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 p. nustato, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą. Asmenų prašymai, pateikti elektroniniais ryšiais nesilaikant Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, per 2 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje grąžinami asmeniui ir nurodoma tokio prašymo grąžinimo priežastis (Taisyklių 42 p.). Šiuo atveju 2016  m. liepos 5 d. iš  …………….@gmail.com  elektroninio pašto siųstas asmens prašymas neatitinka Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, todėl vadovaujantis Taisyklių 42 p. yra nenagrinėjamas“.

Šis atsakymas liudija, jog biurokratų pasaulis atitrūksta nuo kasdienės kalbos, žmonių poreikių, tampa nesuprantamas ir neįveikiamas eiliniam žmogui, todėl atsiranda tarpininkų (teisininkų ir advokatų) poreikis, be kurių žmogus tampa tiesiog valstybinio-biurokratinio gyvenimo autsaideriu. Nebent jis disponuoja pakankamomis lėšomis, kad galėtų pasisamdyti tuos tarpininkus. Antraip jo laukia antrarūšio piliečio likimas, tuščias susirašinėjimas ir bėgiojimas nuo vieno langelio prie kito.

Lietuva yra šalis, kuri turi biurokratų perteklių, bet kuriai trūksta valstybininkų. Neatmestina, jog kai kurie biurokratai turi ir sąžinę, ir padorumą, ir valstybinį mąstymą, t.y. gali būti vadinami valstybininkais, bet bendra patirtis rodo, jog daugumas biurokratų nėra užaugę iki tokio laipsnio, todėl Lietuvos respublika skęsta problemose ir nesimato jai optimistiškos ateities.

Valstybės ir valdininkų egzistavimas turi prasmę tuomet, kai jų pirmasis tikslas ir svarbiausia užduotis – tarnauti piliečiams ir bendram gėriui, kai padedama piliečiui būti atsakingam už savo gyvenimą ir veiklą, kai pasitikima bendru pagrindu, kurį gauname užgimdami, kurį perduoda tautinė ir religinė kultūra – prigimtinį įstatymą, įspaustą gamtoje, protuose ir sąžinėje. Valstybės aparatas neturėtų naikinti visuomenės, kaip vyksta dabar Lietuvoje, bet ją vystyti ir gausinti. Ir naujoji D.Britanijos premjerė Teresė May savo programoje paminėjo siekį, kad valstybės institucijos gyventų ne sau, bet piliečiams.

biurokratija

„Suvalkų koridorius” ir nepilietiškumas – Lietuvos „Achilo kulnas”

politika

JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodges yra teigęs, jog Rusijos Federacija Baltijos šalis galėtų užimti per pusantros – dvi paras, izoliuojant jas nuo Lenkijos ir tuo pačiu nuo NATO „Suvalkų koridoriaus“ ruože. Tai Baltijos šalių „Achilo kulnas”, 65 km ruožas, kuris prasideda Kaliningrado srityje ir baigiasi Baltarusijoje. Abiejuose taškuose yra pakankami kariniai pajėgumai izoliuoti Lietuvą nuo NATO teritoriniu požiūriu. Nebūtina užimti visos Lietuvos teritorijos, užteks to koridoriaus, kad ši šalis taptų visapusiškai izoliuota ir valdoma iš kito „centro”.

Jei taip įvyktų, NATO neturėtų jokių galimybių pasipriešinti šiam žingsniui. Nepakaktų planuojamų užsienio batalionų ir Lietuvos pajėgų atremti šį žygį. Akivaizdu, kad Rusija galėtų pagrasinti atominiu ginklu, jei būtų imtasi atkovoti jos okupuotas NATO nares.

Ar tikrai rizikuos likusios karinės sąjungos narės veltis į didelį ir ilgą konfliktą, kad apgintų nedideles ir nereikšmingas Baltijos šalis? Teoriškai turėtų pasireikšti solidarumo įsipareigojimas, tačiau kai kurių šalių ekonominiai sprendimai parodo, jog praktiniai sumetimai yra aukščiau ideologinių. Pavyzdžiu čia galėtų būti Vokietija, kuri kartu su Rusija tiesia antrą dujotiekį, nepaisydama kitų Baltijos šalių interesų ir protestų. Didieji eilinį kartą nesiskaito ir nulems mažų valstybių ateitį.

Belieka melstis, kad tai neatsitiktų, ir ruoštis, jei tai atsitiktų. Klausimas, ar dar bus kam ginti Lietuvą, nes milijonas pajėgiausių, bet idėjiškai silpniausių jos žmonių emigravo, ir, tikėtina, nemažai likusiųjų baiminsis pasilikti Suvalkų žaibo grėsmėje, kol Lietuva neturės realios karinės galios sulaikyti antpuolį bent kelioms savaitėms, kol atskubės didesnė NATO pagalba.

Žvelgiant iš Lietuvos provincijos ar neturtingo daugiabučio gyventojo perspektyvos, niekas iš esmės nepasikeistų: ar dabar žmogus vargsta, ar paskui teks vargti, vis tas pats. Žvelgiant iš dabartinės valdančios daugumos perspektyvos, irgi mažai kas keistųsi – liktų beveik tie patys ir jiems nebereikėtų drebėti dėl perrinkimo valdomos demokratijos tikrovėje.

Ar Lietuva turi ir supranta savo misiją, pašaukimą, tikslą, dėl kurio būtų verta melstis, darbuotis ir gintis? Savo piliečius skriaudžianti, nemylinti, jų sau nesistengianti laimėti, rimto dvasinio ir ideologinio pagrindo neturinti respublika gali būti jų pačių išduota esminėmis akimirkomis. O koks skirtumas materialiai, kultūriškai ir dvasiškai vargstančiam žmogui, kurį suplyšusį švarką užsidėti, kurį poną keikti: lietuvišką ar rusišką?

koridorius

Kaip vertinti Hario Poterio nuotykių romaną ir jo ekranizaciją

tikejimas

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.

Brexit: ES supervalstybės siekiai

politika

Kaip reaguoti katalikui į D.Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos? Klausimas yra labiau politinis negu religinis, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dvasinė žmogaus būklė yra visko, kas reiškiasi į išorę, priežastis. Keletas asmeninių minčių apie Brexit.

Pirmiausia dėmesį patraukė popiežiaus Pranciškaus reakcija į šią žinią, kai žurnalistai paprašė pasidalinti savo nuomone lėktuve, parskraidinusiame jį iš vizito Armėnijoje, – rami, gal net pasyvi: „Tokia yra tautos išreikšta valia, kuri reikalauja iš mūsų visų didelės atsakomybės už Jungtinės Karalystės gyventojus ir už viso Europos kontinento gerovę bei sambūvį“. O juk galėjo rypuoti, aimanuoti, susiimti už galvos, nes, girdi, – tokia tragedija! Popiežius apie gėjus kalbėjo  su didesniu užsidegimu (sakė, jog Bažnyčia turėtų atsiprašyti jų…) ir aiškiau negu apie Britanijos pasitraukimą. Panašiai reikėtų reaguoti ir mums – ramiai, nes iš esmės nieko tragiško neatsitiko. Tokia šalis kaip D.Britanija su savo patirtimi, įdirbiu, svoriu ir ryšiais tikrai neprapuls, bet prasidėjęs ES byrėjimas nėra vienareikšmiškai geras procesas.

Visgi yra įdomu, kokios priežastys nulėmė D.Britanijos pasitraukimą. Akivaizdu, jog ši šalis nuo pat pradžių nesutarė su ES ir nuolat kritikavo ją, jog pradžioje buvusi ekonominė sąjunga vis labiau pavirto politine, ideologine sąjunga, su vis labiau įsismarkaujančios ES Komisijos diktatu ar net diktatoriškumu. Komisijai užkliuvo ne tik D.Britanija, bet ir Vengrija, paskutiniu laiku – Lenkija, nuolat rusena įtampa su Austrija.

Komisijos tikslas yra aiškus – dar stipresnė jos valdžia, dar mažesnis narių suverenitetas, viską lenkiant link Europos supervalstybės. Britanijos išstojimas, patriotinių partijų sustiprėjimas ir pergalės valstybėse narėse Komisijai parodė, jog jos tikslams yra nepritariama, kad ši supervalstybė tėra superburbulas, pučiamas susireikšminusių biurokratų Briuselyje. Valstybėse narėse prabudo išlikimo instinktas, nes Briuselis ėmė uzurpuoti vis daugiau galios ir sprendimų.

D.Britanija turi ilgą imperinę istoriją ir savimonę, todėl tapti vasaline provincija jai neleidžia savigarba. Šalys, kurios buvo įvairių globėjų globojamos, su kartėliu  prisimena sąjungas ir centralizacijas, todėl su įtarumu žvelgia į vis labiau besiveržiančią kilpą ant rankų, prikrautų ES paramos.

Pavyzdžiu galėtų būti ne tik Komisijos vienašališkas emigrantų iš Azijos ir Afrikos siuntimas į to nenorinčias Europos šalis, bet ir dabar vykstančios ES derybos su Kanada dėl laisvos prekybos sutarties. Komisijos vadovas Jonas Junkeris pareiškė, jog jam nereikia valstybių narių pritarimo ir dalyvavimo diskusijose, nes Komisija vienašališkai už visus suderės ir sutars, Europos Parlamentas – pritars. Tuo tarpu daug šalių narių reiškia nepasitenkinimą tomis derybomis, nes prasilenkiama su atskirų valstybių įvairiais interesais, pažeidžiamas demokratinis principas. Ne tik Belgija, bet ir Bulgarija, Rumunija, ypač Austrija, yra nepatenkintos Komisijos savavaliavimu. Vėliau tą pačią sutartį planuojama pritaikyti JAV ir ES prekybai.

Reaguodamas į Austrijos priekaištus Junkeris su jam būdinga arogancija pavadino jos pretenzijas „austrišku absurdu“, pridėdamas, jog labai gerbia Austrijos demokratiją… Panašiai Briuselio politikai reagavo į Lenkijos naująją dešiniųjų vyriausybę (gerbė piliečių valią, bet priešinasi jų išrinktai valdžiai). Taip pat Komisijos požiūris į Britanijos referendumą buvo arogantiškas, leidžiantis į grasinimų, gąsdinimų ir žeminimo retoriką. Galų gale ėmėsi plano kuo greičiau centralizuoti valdžią, kad užkirstų galimybę išstoti iš ES kitoms šalims. Tai skamba nerimtai ir kelia nerimą.

Akivaizdu, kad sunkaus charakterio, valdingas asmuo ir jo vadovaujanti institucija kels dar daugiau įtampų, užsitrauks demokratijai priešiško veikėjo vardą ir prives prie dar didesnės krizės. Kita išeitis – reformuoti į totalitarizmą linkusią Briuselio biurokratų kontorą, kuri pristato save kaip nereformuotiną.

Brexit tapo galutine priemone pasipriešinant Briuselio vykdomai centralizacijai, šalių unifikavimui ir nacionalinių vertybių naikinimui.  ES byrėjimas prasidėjo, kadangi valstybės pajuto laisvės ir nepriklausomybės praradimo pavojų Europos Sąjungos (o gal čia atgimusi Vokietijos šventoji imperija?) tautų penkių žvaigždučių kalėjime…

Pirmame sakinyje keltas klausimas, kaip reaguoti į Brexit. Čia tiktų Jėzaus ir šv.Pauliaus žodžiai: „būdėkite ir melskitės” bei „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti”.

Šv. Bernardo Klerviečio (iš Clairvaux) „dvylika puikybės laipsnių“

tikejimas

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regiono Fonteino miestelyje. Buvo  garsus poetas, mistikas, pamokslininkas, Klervo vienuolyno abatas, pirmasis benediktinų vienuolijos atšakos – cistersų – šventasis, kurį popiežius Pijus VII paskelbė „Bažnyčios daktaru“ dėl jo vertingo indėlio teologijoje ir dvasingume. Per savo gyvenimą įsteigė virš pusšimčio vienuolynų. Mirė saulaukęs 63 metų 1153 rugpjūčio 21 d. kaip visuotinai gerbiamas, daug nusipelnęs ir šventumu garsėjęs vienuolis.

Krikščioniškas gyvenimas apibrėžiamas dalyvavimu gėrio pasaulyje per malonę, dorybes ir vertybes, tačiau ydos paneigia ir įtvirtina žmogų nuopuolio tikrovėje, padarydamos jį šėtono tarnu ir pragaro dalininku. Bernardo mokymas apie puikybę ir jos laipsnius nėra plačiai žinomas, nors yra gan originalus ir įdomus. Jis tęsia dykumos ir Bažnyčios tėvų tarpe gan plačiai aptarinėtą dorybių ir nedorybių temą, nurodant priežastis ir sąryšį, apraiškas ir padarinius, sprendimo būdus ir nuoseklumą.

Šv.Bernardas savo svarstymus apie puikybę dedikuoja broliui Gotfridui. Jis teisinasi, kad negalėjo aprašyti kelionės į nuolankumą, kadangi jam lengviau sekasi leistis puikybės laiptais, ir kad apie nuolankumą geriau pasiskaitytų šv.Benedikto veikaluose.

Puikybė yra pati sunkiausia dvasios liga ir yda, kuri iš esmės trukdo žmogui artėti prie Dievo, sugyventi su žmonėmis, subręsti ir siekti šventumo. Pasak šv.Bernardo, tuos dvylika puikybės laipsnių, žingsnių galima sutraukti į tris, kadangi pirmieji šeši laipsniai veda link paniekos broliams, kiti keturi – link paniekos vyresnybei, du paskutiniai – link paniekos Dievui. Pavyzdžių savo svarstymams šv.Bernardas sėmėsi iš šv.Rašto aprašomų istorijų, asmenų ir simbolių, jų rado ir vienuolių gyvenime.

Pirmasis puikybės laipsnis – smalsumas – pasireiškia tuo, jog žmogus nesirūpina savimi, savo vidaus ir gyvenimo būkle, tačiau ima perdėtai domėtis kitų nuodėmėmis. Bernardas nesveiką  domėjimąsi kitų klaidomis vadina „ožių ganymu“ ir ragina šv.Rašto žodžiais uoliai saugoti savo širdį, žvelgti į žemę ir pažinti save, jog esi dulkė ir dulke virsi. Jei žmogus labiau susitelktų ties savimi, nekiltų noro per daug kreipti dėmesio į kitus. Tik dviem atvejais galima žiūrėti į kitus ir juos nagrinėti: kai prašai pagalbos, ir kai suteiki pagalbą.

Bernardas išskiria kvailą smalsumą ir domėjimąsi kvailumu, kurie yra pražūtingi ir asmeniškai, ir draugams, ir priešams. Pavyzdžiu jis pateikia Šėtoną ir Ievą, kurie prarado Rojų per didelį susidomėjimą netinkamais dalykais, užsidegusį juose nuodėmingą troškimą ir siekimą. Tai pagimdo kvailumą, kuris, pasak Bernardo, yra antrasis puikybės laipsnis.

Besidomintis kitais, o ne savimi, į mažesnius už save žvelgia su pajuoka, o į aukštesnius už save žvelgia su pavydu. Jį kankina puikavimasis, panieka, piktumas ir tuštybė, o virš visko – puikybė. Tokio žmogaus kalba gali būti ir trumpa, ir gausi, bet visada paviršutiniška, ironiška, liūdna ir beprasmė.

Trečiasis puikybės laipsnis yra piktdžiuga, kai smukęs dviem puikybės laipsniais žemyn asmuo praranda tikrąjį džiaugsmą, jo džiaugsmas susimaišo su liūdesiu, pavydu ir neapykanta. Negalėdamas pakelti pažeminimo, bando ieškoti klaidingos paguodos. Toks asmuo ignoruodamas savo būvimą menkysta ima liguistai ir melagingai girtis, laido beprasmius, pigius ar nepadorius juokelius ne laiku ir ne vietoj, nesivaldo garsiai ir be kuklumo juokdamasis, cypauja ir pliurpia kaip pradurta pūslė, išleisdamas iš savo ligotos širdies susikaupusį kvailystės vėją.

Pagyrūniškumas veda žmogų į ketvirtą puikybės laipsnį – didžiavimąsi, kai išpuikėlis trokšta ir alksta klausytojų, prieš kuriuos galėtų pasirodyti ir parodyti savo tuštybės teatrą, idant visi sužinotų, koks jis nuostabus ir didis esąs. Jis tiesiog trykšta sąmoju, pasitelkia posakius, citatas, pompastiką, mokslinius ir pseudo argumentus ir elementus, duoda atsakymus į klausimus, kurių niekas neklausė, pertraukinėja kitus, būna nepatenkintas, kad neleidžiama ilgiau kalbėti. Tokiam nerūpi kitus sutvirtinti, bet tik save išaukštinti ir demonstruoti savo retorinius sugebėjimus ir tariamą išsilavinimą. Nors mėgsta pasirodyti kaip dorybės ir pamaldumo žinovas, bet geriausiai jam sekasi kalbėti apie pasaulio tuščias pramogas ir reikalus. Jo didžiavimąsį išduoda daugiažodžiavimas, kuris veda prie kito puikybės laipsnio – savo asmens kulto arba susireikšminimo.

Išpuikėliui pagyrūnui sunku ištverti nepasirodžius prieš kitus, neišsiskiriant iš kitų. Jis stengsis atrodyti geresnis ir tobulesnis už kitus vien tam, kad pasirodytų ir išsiskirtų. „Nesu toks kaip kiti žmonės“ – galvoja jis lygiai taip pat kaip Jėzaus palyginimo fariziejus. Jis gali nusipasnikauti iki nukritimo, kad tik išsiskirtų iš kitų, sulauktų visų dėmesio ir palankios nuomonės. Dėl šios priežasties jis neturės ramybės, jei kas nors jį pralenks. Jis bus visada tingus bendruose reikaluose, bet pilnas entuziazmo, kur galėtų pasirodyti vienas. Kaip rašo Bernardas, toks vienuolis snaudžia per bendras pamaldas, tačiau mielai pasilieka po jų vienas bažnyčioje, kad paprasti ir naivūs žmonės imtų tikėti jo pamaldumu ir atsidavimu bei jį girtų.

Būdamas priklausomas nuo kitų nuomonės, toks asmuo yra įsitikinęs, jog tikrai yra už kitus geresnis, todėl sakomus mandagumo ar pataikūniškus komplimentus jis traktuoja kaip užsitarnautus ir pagrįstus. Ir tai vadinama išpuikimu – penktuoju puikybės laipsniu, kuris veda link šeštojo – nepamatuoto pasitikėjimo savimi.

Savo ypatingumu įtikėjęs išpuikėlis stengiasi užimti garbingiausias vietas, pasisakyti pirmas. Jis atvyksta neprašytas, kišasi į svetimus reikalus, ima keisti tvarką, kvestionuoja sprendimus, niekais verčia visa, kas ne jo padaryta. Jis teisia teisėjus, įtarinėja tuos, kurie abejoja jo kompetencija, niekina paprastus darbus, jaučiasi esąs pašauktas tik dideliems darbams. Įspėtas ar pamokytas toks asmuo ima kalbėti pagiežingai, ir tai reiškia, jog žmogus nusirito iki aštunto puikybės laipsnio – nuodėmės gynimo.

Pasak Bernardo, yra daug būdų nuodėmei pateisinti: kaltinant kitus, švelninant aplinkybes, slapstantis už geros valios ir t.t. Toks asmuo nekalba tiesos apie savo vidines nuodėmes, kadangi jis neigia ir tas, kurios yra viešai matomos. Tai reiškia, jog pasistūmėjo iki devinto puikybės laispnio – melgango nuodėmių pripažinimo.

Labiausiai pavojingas dalykas yra įnirtingas nuodėmių teisinimas, pasireiškiantis per išpuikusį ir melagingą jų išpažinimą. Apsimestinis prisipažinimas, atgailos teatras su ašaromis, rypavimu ir nuolankumo gestų atlikimas, išgalvotų dalykų kalbėjimas tokiam yra tik klastingas būdas išvengti atsakomybės už žinomas nuodėmes, taip sukuriant gražaus viešo prisipažinimo įspūdį, kuris iškreipia ir tiesą, ir neišreiškia vidinės atgailos.

Apsimestinis, „išpuikėliškas“ nuolankumas atitolina žmonių pasmerkimą ir pasibjaurėjimą, bet neatlaiko net ir menkiausios kritikos ar bausmės, nes tuojau pat pratrūkstama pykčiu ir pasipriešinimu. Siaubingą gėdą išgyvena išpuikėlis, kai jo gudrybės tampa atskleistos. Jis praranda ramybę, šlovę, tačiau nepergyvena dėl nuodėmės, todėl reaguoja beviltišku maištu, kuris yra dešimtasis puikybės laipsnis.

Savo svarstymuose šv.Bernardas kalba apie vienuolius, tačiau jie tinka ir pasauliečių gyvenimui, todėl ne tik peržengęs dešimtąjį puikybės slenkstį vienuolis, bet pasaulietis nusirita į vienuoliktąjį puikybės laipsnį – beatodairišką, lengvą nuodėmių darymą. Išmestas ar išėjęs iš vienuolyno asmuo, maištaujantis prieš tikėjimą pasaulietis papuola į palaidumą ir neapykantą Dievui. Patarlių knygoje rašoma, kad kai bedievis įpuola į nuodėmių gelmę, ima nekęsti. Jis nebeturi nei gėdos, nei baimės; nei brolių, nei vyresniųjų, kuriuos gerbtų ir klausytų, todėl leidžiasi į visišką savivalę, tenkina savo aistras, tačiau dar turi kažkokią pagarbą ir baimę Dievui, todėl jo valia dar susvyruoja prieš įvykdant nuodėmę. Tačiau kaip brendant per upės gelmę bangos apsemia žmogų, taip nuodėmių sūkurys nusineša nusidėjėlį į priklausomybę ir įpratimą, kurie liudija, jog pasiektas yra dvyliktasis ir paskutinis puikybės laiptelis į pragaro gelmę.

Žmogaus protas užmiega, kai užsidega aistros, vis labiau ir labiau jis darosi savo nuodėmių vergas, todėl kaip išprotėjęs ima savyje teigti, jog Dievo nėra. Stovintys puikybės laiptų viduryje dar išgyvena sąžinės skausmą ir proto prašviesėjimus, baiminasi amžino pasmerkimo, bando kovoti. Ant žemiausio puikybės laipto stovintys be trukdžių ir lengvai skuba į velnio glėbį. Tie kas kopia dorybių laiptais aukštyn link gyvenimo ir išganymo, juos paskatina meilė. Einantys žemyn aistrų pakopom yra skatinami niekingumo ir iškrypėliškumo. Vieniems saugumo suteikia tiesa, o kitiems – apakimas, todėl pastarieji praranda Dievo baimę ir ima jo nekęsti.

Didvyriškos meilės pamoka. XI eilinis sekmadienis

Pamokslai

Šio sekmadienio evangelijoje skaitomi Jėzaus žodžiai apie vienos puolusios ir atsivertusios moters atgailą pamoko, jog svarbūs dalykai privalo turėti savo kainą: „Jai daug atleista, nes ji labai mylėjo”. Evangelijos fragmente bendrai užsimenama, kad toji moteris padėjo Jėzui ir apaštalams savo turtu ir patarnavimais, kad plovė jo kojas savo ašaromis ir šluostė jas plaukais, tačiau kaip pasireiškė tas „daug mylėjo”, evangeliniai šaltiniai per daug nekonkretizuoja.

Aišku, jog tai buvo didelė atgaila, gausybė gerų darbų, maldų ir ašarų, kuri niekuo neprimena dabartinių laikų papročių. Ir pirmieji krikščionybės amžiai, ir šventų žmonių pavyzdys rodo, jog jie nenorėjo pigaus atleidimo. Daugumai išpažinties sakramentas ir atgaila dabar tapo tarsi tualetinis popierius atlikus gamtinius reikalus, tarsi išsivėmimas privalgius nuodingo maisto: lengvai nusikalstama, dar lengviau atgailaujama, nesistengiant taisytis ir atlyginti padarytas klaidas. Net sukalbėti atgailos poterius užmiršta arba nenori.

Pabandykime pasakyti kitaip: „Kadangi ji mažai mylėjo, todėl jai buvo mažai ir atleista”. Mažai mylėjo, mažai dirbo, mažai kentėjo, mažai aukojosi, maža kaina – tai reiškia, jog menka vertė, nevertinama, todėl nieko nepelnė pas Dievą, nieko nepasiekė ir gyvenime.

Teko ne kartą girdėti istorijas apie asmenis, kurie išlošė loterijoje didelius pinigus. Jie tapo turtingi už loterijos bilieto kainą, beveik už dyką. Vėliau daugumos gyvenimas susimaišė, nes turtas susargdina žmogų, o lengvai gautas yra nevertinamas, todėl lengvai ir iššvaistomas.

Kolūkių laikais kaimo žmonės dirbo labai sunkiai, todėl stengėsi viską padaryti, kad vaikai baigtų mokslus ir išvažiuotų į miestą gyventi, kad turėtų lengvesnį gyvenimą.  Panašus lengvo gyvenimo idealas ir požiūris gena šių dienų šeimas į užsienį: kad mūsų vaikams būtų geriau ir lengviau gyventi. Bet dažniausiai vaikai neįvertina tėvų pastangų, kančios ir darbo kainos, įpranta iš tėvų tikėtis, o paskui palieka juos likimo valiai.

Lengvai gautas patogus ir ištaigingas gyvenimas juos susargdina kaip kad laimėtas milijonas. Gerbūvio išpuoselėti vaikai tampa silpni moraliai,  dvasiškai ir fiziškai, jie mano, jog jiems negalima kentėti, sunkiai dirbti, palaukti, nes jie nori visko greitai ir paprastai. Kaip kad teko matyti ir girdėti, kai kuriose šeimose maistu yra žaidžiama, mėtant jį vienas į kitą ar į sieną. Ką pasakytų jų kolūkietė ar tremtinė močiutė?

Lengvi pinigai, lengvas gyvenimas, lengvas darbas, lengva meilė ir santuoka, lengva religija, lengvas mokymasis, lengva atgaila, vis labiau krentantys reikalavimai ir atsakomybės mažinimas veda į suprimityvėjimą, užkerta kelią augimui, artėjimui prie Dievo. Tokios pamaži tampa Vakarų visuomenės. Vis garsiau kalbama apie Europos saulėlydį, į kurį veda lengvas, be atsakomybės ir tikrų tikslų gyvenimas.

Koks priešnuodis lengvumo ligai? Didvyriška meilė, kuri neina lengvumo ir patogumo keliu. Už ką mokame kainą, už ką kenčiame, kam darome gėrį, tą ir labiau mylime. Kaip savo vaiką palikusi motina tampa jam abejinga, taip žmogus, kuris palieka Dievą, tautą, šeimą, tampa jiems abejingas.

Jei norime labiau mylėti, reikia labiau pasiaukoti. Šiandien tai reikštų atkovoti Lietuvą iš ją užvaldžiusių savanaudžių postkomunistų, oligarchų ir amoralių liberalų. Tai reikštų ištikimą ir pasiaukojamą maldą ir dalyvavimą sekmadienio Mišiose, Dievo įsakymų pildymą. Dievą labiau pažinti ir jį pamilti įmanoma ne nesimeldžiant, bet stengiantis nuolatos melstis, darant tikėjimo darbus ir studijuojant. Tai reikštų bekompromisinę ištikimybę ir pasiaukojimą savo šeimai, vedantis savo vaikus dalyvauti pasiaukojimo darbuose kaip Jėzus Kristus, kuris savo gyvenimą, kančią ir gyvybę už mus paaukojo.

Šeštinės (šešta savaitė po Velykų) – Kristaus Dangun Žengimas

Pamokslai

Žengdamas Dangun Kristus savo mokiniams pasakė, jog eina jiems vietos paruošti, kad ir jie būtų ten, kur ir jis yra. Dangaus pažadas ir pakvietimas yra viena iš esminių katalikiškojo tikėjimo tiesų, kuri įkvėpė šventuosius ir didvyrius, menininkus ir architektus, dvasininkus ir pasauliečius darbuotis, kurti, kentėti ir liudyti. Dangaus vizija, ilgesys ir džiaugsmas yra Bažnyčios veiklos ir kantrybės šaltinis. „Noriu Rojaus“ (preferisco paradiso) – šiuos žodžius mėgo kartoti šv.Filipas Neri, garsus Romos apaštalas, garsėjęs savo linksmu charakteriu. Šie jo žodžiai išreiškia kiekvieno sąmoninigo kataliko gyvenimo programą, ar tam, kuris amfitetruose buvo žvėrių drąskomas džiūgaujančios pagonių minios akivaizdoje, ar tam, kuris išmestas iš darbo sovietmečiu, nes nepaliovė sekmadieniais dalyvauti šv.Mišiose, ar tam, kuris savo kasdiene tarnyste Dievui ir žmonėms pakelia vargus.

Kas yra Dangus? Daug apie tai pasakyta ir parašyta. Kiekvienas turime asmeniškai tą tiesą, pažadą ir tikrovę atrasti ir suprasti. Pirmiausia tai yra draugystės su Dievu patirtis, gyvenimas prasmingai ir egzistencijos gerumas. Žinoma, galima pasitelkti gausius ir įdomius mistikų pasakojimus apie jiems atvertą Dangaus tikrovę. Ypač įdomūs yra šv. Pijaus iš Pietrelčinos ir šv.Faustinos pasakojimai.

 

Dangus – kaip draugystės su Dievu tikrovė

Prieš eilę metų įstrigo vieno kunigo pamokslas, kuriame jis kalbėjo apie Jėzaus ir Judo istoriją. Mes žinome tik jos blogą pabaigą, bet juk tai buvo ilgos draugystės istorija, pasakojanti apie Jėzaus pasitikėjimą Judu, jo pašaukimą, pavedant visus materialius apaštalų ir artimiausių mokinių reikalus. Jėzus savo draugyste su Judu norėjo jį pakeisti, išmokyti, jog žmogus yra svarbiau pinigų, o pasitikėjimas ir draugystė – svarbiau už turtų teikiamą galią. Šios istorijos tragedija pasireiškė tuo, jog draugas išdavė draugą už 30 sidabrinių, t.y. už vergo kainą, draugas neteko draugo, draugas tapo priešu, nieku.

Dievas mums save apreiškė kaip mylintį Tėvą, kuris siuntė mylintį Jį ir mus savo Sūnų, kad mus sutaikintų su Dievu, grąžintų į pirmapradę draugystę. Nėra pasaulyje asmens, kuris turėtų tiek gerumo, tiesos, pasitikėjimo, ištikimybės ir pasiaukojimo mūsų atžvilgiu kaip Dievas. Dievo gerąjį veidą matome Jėzaus asmenyje, jį apreiškia šv. Marija, savitu būdu kiekvienas šventasis ir dievobaimingas žmogus.

Dangaus esmė ir yra priimti Dievo meilę ir ja gyventi, būti Dievo draugu jo vaiko būdu. Kas atmeta nuoširdų artumą su Dievu dėl žemiškų dalykų, tas toliau tęsia Judo istoriją: draugas išduoda draugą ir tampa priešu už praeinančius ir nereikšmingus dalykus. Kam teko tai patirti bendraujant su žmonėmis, gali suprasti, ką reiškia netekti amžinos draugystės su Dievu džiaugsmo.

Ir mūsų maldos apibrėžimas yra trumpas ir tikslus – tai kasdienis nuoširdus pokalbis su Dievu, su Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis: su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Ypač ruošiantis mirčiai savo širdyje reikia ieškoti nieko daugiau kaip tik meilės ir draugystės jausmų Dievui, iš kurių ir kyla gailestis dėl nuodėmių bei išdavysčių. Visi sakramentai, o ypač Krikštas, išpažintis ir šv. Komunija yra Dievo artumo ir draugiškumo pasireiškimas. Juk išgirstame draugišką Dievo atleidimą, atstatoma draugystės būsena, į širdį grąžinant dieviškas ir drauge draugystės dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.

 

Dangus – kaip prasmingas gyvenimas

Nuolat tenka girdėti netikinčio žmogaus skepticizmą ne tik Dangaus, bet ir apskritai gyvenimo prasmingumo tema. Yra netikinčiųjų, kurie niekur nemato prasmės. Yra netikinčiųjų, kurie ieško prasmės, tačiau tik laikino gyvenimo ir materialaus pasaulio ribose. Pirmiesiems visi esminiai klausimai yra beprasmiški: pasaulio atsiradimas yra atsitiktinis, t.y. beprasmiškas, betikslis; žmogaus atsiradimas, egzistavimas, kančia neturi prasmės, todėl pateisina eutanaziją ir savižudybes; šeima neturi prasmės, todėl gyvena kaip nori; ir po mirties nėra jokios prasmės, tik nebūties tamsa pagal šūkį „po mūsų nebebus mūsų“.

Kai kurie iš jų samprotauja, jog netikėjimas į protingą prasmę (kitaip – tikėjimas į beprasmybę) suteikia tobulą laisvę. Jei nėra prasmės, tuomet galima elgtis beprasmiškai, neprotingai ir be atsakomybės. Iš pažiūros optimistiška netikėjimo laisvė yra pažymėta daugelio problemų. Pirmiausia, žmogaus mąstymas, psichika ilgainiui nebegali pakelti beprasmybės, neprotingumo naštos, todėl tai gręsia išprotėjimu, nusisvaiginimu, savižudybe, asocialiu ir destrukyviu elgesiu. Kažkokią prasmę reikia būtinai susikurti, kad nesubyrėtų pasichika ir gyvenimas. Bet ilgainiui mąstantį žmogų ima varginti ir alinti tikrųjų prasmių neturėjimas.

Kadangi netikėjimas neigia Dievą ir dvasią, todėl susikoncentruojama į materiją ir kūniškas jusles. Gresia pavojus, kad žmogus neturės jokių principų, savigarbės ir taps lengvai paperkamas.

Katalikai ir stačiatikiai mąsto visiškai priešingai: visame kame, net ir menkuose dalykuose  mato prasmę, t.y. protingų asmenų veikimą, jų atsakomybę ir padarinius. Svarbiausias čia yra absoliuti, protinga ir kuriančioje, visagalė Dvasia – Dievas, kuris viską pagrindžia, palaiko ir vadovauja. Šiuo požiūriu Dangus yra pilnai įprasmintas gyvenimas tiesoje ir meilėje, Dievo ir šventų asmenų bendrystėje. Dangaus siekimas priklauso prasmingo gyvenimo apibrėžimui.

 

Dangus – kaip egzistencijos gerumas

Po II pasaulinio karo Europos tautos buvo sukrėstos karo padarinių, jog su mokslo ir technikos atradimų pagalba taip paprasta ir lengva viską sugriauti, išžudyti milijonus, sunaikinti gamtą, kultūrą ir sugyvenimo pagrindus. Panašiai kiekvienas žmogus turi nemažai progų patirti, kad gyvenimas gali tapti blogas, sugadintas, išvaistant laiką, sveikatą, jėgas ir turtą. Išgyvenę tokią patirtį ir atsivertę, išsigelbėję asmenys arba tie, kuriems nedaug liko gyventi, su didžiausiu entuziazmu ir dėkingumu pasakoja apie gyvenimo grožį ir stengiasi prasmingai ir gerai praleisti likusį laikiną gyvenimą.

Remiantis degradavusių asmenų patirtimi galima įsivaizduoti pragaro tikrovę, kurioje pasireiškia sugriautos, beprasmės ir priešiškos egzistencijos patirtis. Ir atvirkščiai, Dangus yra tobulos, pilnos ir geros egzistencijos tikrovė, į kurią Dievas pašaukė žmogų nuo pat pradžių. Sugadinus ir netekus tos egzistencijos Dievas ir vėl kviečia ją atstatyti ir paveldėti kaip amžiną jo dovaną žmogui.

Šv.Teresė Didžioji turėjo regėjimą, kuriame pamatė savo vietą ir Danguje, ir pragare. Tą buveinę Danguje paruošė Kristaus gailestingumas. Rytų Ortodoksai krikščionys moko, jog prieš pasmerkiant save amžinai pragaro kančiai žmogui leidžiama pamatyti, ko jis neteko Danguje. Reikia svajoti apie Dangų, jam ruoštis ir siekti  draugystės su Dievu, prasmingos ir geros egzistencijos, pasak Šv.Rašto žodžių: „Siekite to, kas aukštybėse, o ne to, kas yra žemybėse“.

Lietuvos Respublika nutolo nuo klasikinių valstybės tikslų

politika

Praėjusi savaitė buvo ypatinga tuo, jog lietuviško interneto puslapiuose aptarinėtos nepamatuotai didelės maisto kainos lietuviškose parduotuvėse. Dar anksčiau matėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reportažus iš Lenkijos, kurią užplūdo lietuviško maisto nebeįperkantys piliečiai. Atrodo, jog Lietuvos Respublika tapo rojumi postsovietams, bet pamote savo piliečiams, kurie bėga iš jos, kaip kad bėga iš namų nemylimi vaikai.

Kas vyksta Lietuvoje – ar vien tik maisto revoliucija? Kadaise panašią buvo sukėlusi karalienė Marija Antuanetė, badaujantiems gyventojams patarusi vietoj trūkstamos duonos valgyti pyragus. Žeminami žmonės pasiuto ir nukirsdino arogantišką egoistę. Panašu, kad rinkėjai „giljotinuos“ arogantiškus socdemus, kurių premjeras neįžiūri kainų padidėjimo.

Kažkas pašaipiai pavadino šį maisto kainų sukeltą maištą primityvizmu, tautos degradavimo ženklu, jog labiau rūpinamasi maistu, tačiau ne valstybės bendru nuosmukiu. Iš dalies galima tokiam teiginiui pritarti, bet „kalafiorų revoliucija“ turi ir filosofinį išmatavimą – teisingumo ir valstybės prasmės klausimą.

Matant, kaip atsainiai valdžia rūpinasi savo piliečiais, dera prisiminti pamatines Vakarų civilizacijos idėjas, kurias pasiūlė Antikos filosofai (ypač Sokratas, Platonas, Stagiritas, Aristotelis), jas perėmė ir papildė žydų ir krikščionių religijos, tačiau kurios Lietuvoje tapo primirštos, tarsi Lietuvos Respublika nepriklausytų tai civilizacijai. Gal tai skamba ir utopiškai, bet galima rasti neblogų pavyzdžių kai kuriose Europos valstybėse, kurios yra populiarios lietuvių emigrantų tarpe.

Pirmoji taisyklė yra ši: valstybė egzistuoja žmogui, dėl žmogaus, kad žmogus galėtų gyventi, gyventi gerai ir kad jo gyvenimas būtų geras.

Valstybė nėra tikslas, bet instrumentas visų piliečių laimei, asmeninei ir bendruomeninei naudai (bendram gėriui) pasiekti, todėl valstybė teisingai funkcionuoja, geriausia politinė santvarka yra tuomet, kai privalomai siekiama dalykų, kurie žmones padaro labiau laimingus,  leidžia jiems jaustis gerai ir būti gerais. Laimės ir gėrio siekimas yra valstybės gyvenimo ir veiklos „priežasčių priežastis“. Pavyzdžiui, euro įvedimas buvo siekiamas ir skelbiamas kaip didesnės naudos garantas, iš esmės buvo teisingas žingsnis, tačiau kaip tapo pritaikytas, tapo didžiausia katastrofa daugumai šalies žmonių.

Aristotelio mintimi, gerai gyvenama ir geras gyvenimas yra tuomet, kai žmogus yra laimingas. Papildant pridėčiau, jog laimė reiškiasi kūniška, psichine ir dvasine plotmėmis: žmogus turi tinkamas sąlygas darbuotis, maitintis, ilsėtis ir gydytis; gyvena nestokodamas jo psichikai būtinų draugystės, ramybės, šeimos, bendruomenės, kūrybos, pažinimo, vilties ir kitų būtinų vertybių; kai laikosi Vakarų civilizacijai pamatinių moralinių taisyklių – dešimties Dievo įsakymų ir Kristaus meilės įsakymo, taip išvengdamas sunkių nuodėmių, semdamas džiaugsmą ir ramybę iš maldos bei liturgijos.

Kad laimė, pagrindinis valstybės ir įstatymų tikslas būtų įmanoma, privalu laikytis teisingumo, kuris yra laimės pagrindas. Teisingumas turėtų būti aukščiausioji dorybė visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau teisingumo, t.y. gyvenimo pagal dorybes, tuo daugiau darnos ir tvarkos, tuo labiau įmanoma laimė ir gėris. Tuo tarpu neteisingumas visada reiškiasi kaip blogis, kvailystė, veda į frustraciją ir pykčius.

Iš esmės, teisingumas – tai daugybės dorybių suma ir sintezė. Dėl šios priežasties kiekvienas pilietis turi stengtis ir valstybė turi sudaryti sąlygas piliečių dorybingumui ugdyti ir išsaugoti. Dorybėms lavinti turėtų pasitarnauti ugdymo, švietimo sistema bei teisės normos, meno ir religijos iškeliami didvyriai ir šventieji, kurie dorybę įvardija, gina, išaukština, apdovanoja, o ydą – nurodo, jos netoleruoja, stengiasi pataisyti.

Antikos filosofai ypač pabrėžia tvirtumo (vyriškumo), saiko ir draugiškumo dorybes, kai išliekama gretoje per karą ir sunkius išbandymas, nepabėgama, nemetamas ginklas, kai atsisakoma paleistuvystės, prievartos, girtuokliavimo, kai žmonės siekia sugyventi taikiai, nesielgiama nemandagiai, agresyviai ir t.t. Krikščioniškoji tradicija taip pat pateikia panašų 4 didžiųjų dorybių sąrašą: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Aristotelio ir Platono mokyme pabrėžiama „auksinio vidurio“ taisyklė, kurią atranda išmintimi besivadovaujantis protas, tačiau čia remiamasi ne tiek skaičiais ir kiekiais, kiek individualia asmens laime ir gėriu. Tai nieko bendro neturi su apetitu, kurį skatina reportažai apie popso žvaigždžių ir turtuolių prabangą.

Teisingumas, pasak Sokrato, tai ne tik žinoti, kas yra teisinga, bet būti teisingu, teisingai elgtis su kitais, nes teisingumas yra „dorybė kitiems, dėl kitų“. Tai svarbu yra materialiuose ir teisiniuose reikaluose, kad valstybėje būtų teisingai pasidalijama ir nauda, ir įsipareigojimais, laikomasi lygybės bei teisingų mainų.

Toks yra klasikinis supratimas, kurį stengiausi glaustai pateikti. Ar tai yra utopiška, kad kiekvienas asmeniškai ir visi drauge bandytume skleisti geros nuotaikos, mandagumo, savitarpio pagalbos nuotaiką? Kiek Lietuvos Respublika tuo vadovaujasi? Emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, sergamumo ir nelaimingumo požiūriais Lietuva yra pirmaujančiose vietose, tai reiškia, jog dorybės nėra praktikuojamos ir teisingumas nėra pati svarbiausia vertybė.

Maisto, kitų prekių ir paslaugų kainų skandalas parodė, jog dabartinė valdžia yra nutolusi nuo eilinių piliečių, nežino ar nenori žinoti, kaip paprasti žmonės gyvena, menkai stengiasi, kad žmonės jaustųsi oriau ir turėtų daugiau progų džiaugtis savo šalimi, o pavienė ir korporacinė godulystė siekia išvengti bendrojo gėrio siekio. Belieka tik užjausti tokią valdžią, jei nesugeba sukontroliuoti tokio menko dalyko kaip kainų ir godulystė, ką ten kalbėti apie piliečių laimės siekimą!

Žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, kurios gyvenimas gražiausiai skleidžiasi šeimoje, tautoje ir valstybėje. Jis tiek laimingas, kiek laimingas yra dorybingoje šeimoje ir valstybėje, ir tiek nelaimingas, kiek nelaimingas dėl šeimos ir valstybės nedorybingumo.  Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog dėl kiekvieno mūsų asmeninės laimės pilnai atsakinga tik valstybė, tarsi mes patys individualiai nebūtume atsakingi už savo gerą savijautą, sveikatą ir sąžinės ramybę.

Net jei valstybė tik nuvilia (taip buvo carmečiu ir sovietmečiu, panašu ir dabar), reikia puoselėti šeimos ir bendruomenių ryšius, nuoširdų tikėjimą ir gražius papročius, kurie gali suteikti jėgų, prasmės supratimą ir džiaugsmo patirtį, atsverti skaudžius išgyvenimus. Bet neužmirškime, jog artėja rinkimai: tai puiki proga pakeisti valstybės vairuotojus, kurie vairuoja mūsų šalį į ydų, konfliktų, liūdesio ir problemų pakalnę. Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame.

Norėtųsi palinkėti jums žodžiais, kuriuos mėgsta nuolat kartoti viena pažįstama: „linkiu, būk laimingas!“. Štai kokio prezidento, Seimo narių ir premjero, merų reikėtų mūsų šaliai, kurie nuoširdžiai palinkėtų ir stengtųsi, kad visi būtume labiau laimingi teisingesnėje ir dorybingesnėje šalyje.

Ar tą patį Dievą tikime

tikejimas

Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.

Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.

Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.

Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.

Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.

Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.

Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.

Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų  altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.

Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.

 

Atvelykis. Dievo gailestingumo sekmadienis

Pamokslai

Šv.Faustina, Dievo gailestingumo apaštalė, yra sakiusi, jog gailestingumas yra prakilniausioji Dievo savybė. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir šv.Rašte perteikiamos istorijos bei mokymas liudija, jog Dievas yra labiau gailestingas nei teisingas, todėl mes turime šansą.

Mums apsireiškęs Dievas vadinamas Viešpačiu Dievu. Kartais klausiama, kodėl šie vardai gretinami. Ten, kur Biblijoje vartojamas vardas Dievas, ten jis veikia kaip teisingas Kūrėjas ir Teisėjas. Ten, kur vadinamas Viešpačiu, ten jis pristatomas kaip gailestingas Tėvas. Gailestingumo Viešpaties vardas minimas kelis kartus dažniau nei teisėjo Dievo.

Visgi tarp teisingumo ir gailestingumo yra pusiausvyra. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau yra tarsi palengvintas kelias link išganymo ir nuteisinimo, link teisingumo įsiviešpatavimo.

Dabar Dievo gailestingumas labiausiai pasireiškia per Krikšto ir Išpažinties sakramentą. Kyla pagunda nuvertinti šiuos malonės šaltinius: arba jų visiškai nepraktikuoti, arba lengvabūdiškai. Ypač išpažinties traktavimas tarsi tualetiniu popieriumi, kai labai lengvai  daromos nuodėmės, be tikro gailesčio ir rimto pasiryžimo taisytis priimant šį sakramentą. Juk nuodėmės nuplaunamos Jėzaus krauju, už jas jis atkenčia ant kryžiaus, todėl nuodėmių atleidimas yra lengvas nusidėjėliui, tačiau labai skausmingas Jėzui.

Pagal teisingumą žmogus turėtų gauti tik tiek dienų laimės Danguje, kiek dienų buvo šventas, geras ir vykdė Dievo valią. Kadangi jis daugiau nusideda negu ką gero padaro, todėl klaidos nusveria nuopelnus ir nelieka jokio pagrindo išganymui. Susitikus žmogaus atgailai ir Dievo gailestingumui jam duodama visa laiminga amžinybė.

Dievas ieško  menkiausio preteksto žmogaus pasigailėti ir suteikti jam galimybę nors kažkiek atsiteisti. Antai žmogus turi gailestingą širdį vargstantiems, ypatingą domėjimąsi teologija, malda ar kitu kokiu geru dalyku. Dievas skatina jame tą gėrį, kuris prie jo gailestingumo veda. Jis viską daro, ne kad pasmerktų, bet kad pasiagailėtų.

Patarimai, kokie dalykai turėtų būti kiekvieno kataliko kasdieniame gyvenime

tikejimas

1. Pradėti dieną su malda (ypatingai į švč.M.Mariją), apžvelgiant būsimus reikalus ir prašant Dievo palaimos, bei keleto Šv. Rašto eilučių paskaitymu. Rytas yra blogiausia dienos dalis, sunku išsiristi iš lovos, reikia daug dalykų paskubomis nuveikti, tačiau su Dievu pradėta diena reiškia, jog pakvietei jį į savo gyvenimą.
2. Kiek leidžia galimybės, reikia stengtis būti mielam su kitais ir savo paties atžvilgiu, nors tenka ir įpulti į pasaulio chaoso ir susipriešinimo jūrą. Taip išpildysi pagrindinį Dievo įsakymą mylėti kitą kaip save patį.
3. Reikia naudotis progomis ir galimybėmis liudyti tikėjimą kasdienybėje ne tik savo aplinkoje, tačiau ir per socialinius tinklapius, dalijantis nuorodomis, mintimis, pavyzdžiais, straipsniais su kitais vartotojais.
4. Reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį draugiškumo su kitais linkme, ypač šeimos atžvilgiu, nes be artimųjų ir draugų pasaulis taptų siaubinga vieta.
5. Reikia ieškoti galimybių kalbėtis apie Dievą pirmiausia su bendraminčiais, kad nesijaustumei vienišas ir pasidalintumei tuo, kas tau svarbu ir esminga, ne tik namuose, tačiau ir kitose aplinkose, taip pat ir su kitokių įsitikinimų žmonėmis.
6. Reikia kasdien ką nors kad ir menko paaukoti Dievui ir kitiems žmonėms.
7. Kasdien reikia stengtis padaryti kad ir nedidelius gerus darbus, patarnavimus kitiems.
8. Dienos pabaigoje reikia stengtis atlikti sąžinės sąskaitą, darbų įvertinimą, suprasti kas gero ar blogo įvyko, pakoreguoti planus. Reikia padėkoti Dievui už viską, atsiprašyti už klaidas ir prašyti gero poilsio kitos dienos gražioms pastangoms.
Beje.
Kas savaitę:
Sekmadienį drauge su šeima dalyvauti šv.Mišiose ir kartu poilsiauti,
Rasti laiko adoracijai ar ilgesnei maldai,
Rasti laiko šeimos nariams ir draugams,
Paaukoti maisto ar pinigų vargstantiems.

Kas mėnesį:
Priimti Atgailos sakramentą,
Perskaityti nors vieną religinę knygą,
Prisidėti kaip savanoris prie gerus tikslus turinčios organizacijos veiklos,
Sudalyvauti renginyje, kur autoritetingi ir protingi žmonės pasisako.

Kasmet:
Išsiruošti į piligriminę kelionę,
Sudalyvauti rekolekcijose.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

Pamokslai

Kažkada viename laikraštyje teko skaityti interviu su motina, kuri augina sunkiai sergantį sūnų. Sulaukus trylikos metų jam smegenyse atsirado pavojingas auglys. Gydytojai tada sakė, jog  gyventi liko trys savaitės. Interviu vyko praėjus trims metams nuo tos diagnozės, ir berniukas dar gyveno. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jis  pagal visas naujausias medicinos mokslo  išvadas neturėjo teisės gyventi? Atsakymas yra tik vienas: tai motinos stipraus tikėjimo malda ir meilė. Ji meldėsi šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, tepraeina ši taurė. Tačiau tebus ne mano, bet Tavo valia“. Šiai moteriai tinka Jėzaus žodžiai: „Moterie, stiprus yra tavo tikėjimas“.

Kristus nuogąstavo dėl mirties, mes visi bijome mirties. Sunku šį jausmą nugalėti. Kai mirties šešėlis prie mūsų prisiartina, tuomet mes imame ieškoti gyvybės priežasties ir šaltinio, ieškome priemonių gyvybingumui sustiprinti, prote ima aiškiau klostytis gyvybės, kurios nevertinome, vertė ir grožis. Kai kurie leidžiasi į paslaptingas, demoniškos prigimties jogos, spiritizmo, ezoterikos ir kitokias sritis, griebiasi net ir to smaluoto šiaudo, kad iš mirties verpeto išsigelbėtų, manydami, kad gyvybės šaltinis yra kažkur šalia Dievo, ar net pas velnią…

Tikinti moteris neabejojo, kas yra gyvybės šaltis. Ji ėjo per kančią ir mirties akivaizdą prie Dievo, gyvybės davėjo, prie Kristaus prisikėlimo paslapties. Dažnas dalykas, jog per kančią žmogus ateina prie prisikėlimo patirties. Kol jaunas, sveikas, turtingas ir pagerbtas, neretai su abejingumu ar panieka žvelgia į Dievą, nesupranta ir prisikėlimo tiesos.

Kaip gerai, kad yra Velykų šventė. Mes nuolat atsiduriame prie vienokių ar kitokių kapų, prarandam viltį, bejėgiškai klausiam – „kas toliau?“. Tuščias kapas šiandien skelbia: nenuogąstaukite, drąsos, nusišluostykite ašaras, net jei ir pavargote nuo asmeninių ar pasaulio dramų, gyvybė yra pirmesnė už mirtį, ji amžina, prie jos per Velykas ir tikėjimą prisiartiname džiaugsmingai giedodami „Aleliuja“.

Su šv.Velykomis!

 

Nuo ko mirė Jėzus?

tikejimas

Sakytumei, keistas klausimas. Juk jis buvo plakamas, mušamas, išsekintas, prikaltas. Tokių sužeidimų žmogaus kūnas negali atlaikyti ir nenumirti. Jis buvo nežmoniškai nukankintas. To turėtų pakakti atsakymui.

Visgi nuo seniausių laikų tęsiasi diskusijos, nuo ko konkrečiai Jėzus mirė. Atrandame daug nerealių aprašymų, mitų ir perdėtų interpretacijų. Savo nuomonę turi ir medikai bei mokslininkai.

Viena aišku, jog tuo metu buvo jau gan šilta, Jėzui nedavė gerti, jis prakaitavo vedžiojamas po miestą, smarkiai nukraujavo krauju prakaituodamas, plakamas, susižeisdamas nuo parpuolimų ir mušimų, nešdamas kryžių (apie 50 kg), apnuogintas ir prikaltas prie jo, išgyvendamas siaubingą psichinį stresą. Biblija liudija, jog Jėzus buvo sąmoningas iki paskutinio atodūsio, todėl jautė viską, kas vyko.

Yra trys nuomonės, nuo ko mirė Jėzus: nuo uždusimo, nuo nukraujavimo, nuo infarkto plyšus širdžiai. Galėjo būti visos priežastys kartu… Dusimą įtakojo tai, jog jis buvo nukryžiuotas tokioje pozicijoje, kuri priverčia orą iškvėpti ir neleidžia įkvėpti, nes norint įkvėpti, reikėjo stotis ant prikaltų sopančių pėdų. Fizinis skausmas, dusimas, nukraujavimas, nežmoniška įtampa, bet dar labiau visų laikų žmonių nuodėmių, neteisybių ir niekuo nepagrįstos paniekos Dievui išgyvenimas, privedė prie širdies raumens plyšimo.

Kareiviui perdūrus Jėzaus šoną, iš jo ištekėjo kraujo ir vandens. Kraujas galėjo atsirasti dėl dviejų priežasčių: nuo plakimo buvo suvarpyta ne tik Jėzaus nugara, bet ir plaučiai, į kuriuos pateko kraujo; plyšus širdžiai kraujo išsiliejo į širdiplėvės ertmę; perverta buvo krūtinplėvės ertmė, kurioje yra serozinio skysčio . Šiaip ar taip, tai buvo nežmoniškas teisiojo nukankinimas.

Sutinkame pakankamai pavyzdžių, kai žmonės miršta nuo infarkto susinervinę, labai sielodamiesi. Bet kas gali suprasti Išganytojo sielvartą, užnešant visų laikų ir viso pasaulio nuodėmes ant kryžiaus, kai per įsikūnijimą susivienijęs su visa žmonija perėmė ant savęs visą nuodėmės ir bausmės siaubą.

Kaip Jėzus reaguotų į teroro aktą Belgijoje?

politika, tikejimas

Luko evangelijos 13 skyriuje atrandame liudijimą, kaip Jėzus reagavo į nelaimes, apie kurias jam pranešė panikuojantys ir išsigandę žmonės: „Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Galima neabejoti, jog už tokius žodžius šiandien Jėzus būtų apšauktas storžieviu, negailestingu, žmogiškumo neturinčiu žmogumi. Pagal šių dienų papročius jis turėtų išreikšti užuojautą, solidarumą, paskelbti gedulo dieną, padėti vainikus, uždegti žvakutes, rymoti susigraudinęs prie įvykio vietos ir t.t.

Evangelijos pateikia mums daugybę Jėzaus gailestingumo pavyzdžių, tačiau jo reakcija į žinią apie ištikusią nelaimę yra labai iškalbinga. „Jūs irgi pražūsite, jei neatsiversite“ – taip sakydamas, jis turėjo omenyje žmogaus moralinę ir dvasinę būklę, kuomet jis stoja prieš Dievo absoliutaus teisingumo teismą. Visi vienaip ar kitaip mirs, bet toji užgriūsianti žmogaus sielą teisingumo ir pragaro bausmės vizija turėtų mus išgąsdinti kur kas labiau ir paskatinti gyvenimo pakeitimui.

Šalia Jėzaus buvo nukryžiuoti du piktadariai, kurių vienas dergėsi iš Jėzaus , o kitas parodė tikros atgailos ir tikėjimo pavyzdį. Jėzus nekreipė dėmesio į pirmąjį, tačiau antrajam pažadėjo rojų. Panašiai nelaimėse ir teroro aktuose jis nekreipia dėmesio į žūvančius nusidėjėlius, kurie nebeturi sąžinės suprasti savo kaltę ir gailėtis dėl nusigręžimo nuo Dievo.

Savo pasisakymu Jėzus siekia išgelbėti tuos, kurie dar gyvena, kurie dar gali pakeisti savo mąstymą ir elgesį per atsivertimą. Panašiai reikia daryti išvadas ir susigriebti, kad būtų užkirstas kelias tolimesnėms klaidoms politiniame gyvenime. Sukvailėję Europos lyderiai prisikvietė sau svetimšalių, kurie „atsidėkodami“  sprogdina ne tik oro uostus ir metro traukinius, tačiau ir apkiautusių lyderių iliuzijas.

Dar didesnis nesusipratimas tų nelaimių akivaizdoje yra popiežiaus atliktas pabėgėlių kojų plovimo ir bučiavimo gestas, kuriuo yra pasipiktinę ne tik nuo teroro aktų nukentėję asmenys ir visuomenės, tačiau ir daugumas Lietuvos žmonių. Lietuviškuose interneto portaluose pasirodžiusių pranešimų komentatoriai kaip vienas yra nusiminę dėl to, ką daro popiežius.

Kas čia yra teisus? Kristus perspėjo dėl atsivertimo, o popiežius keliaklupsčiauja prieš lyderius, kurie sukvietė emigrantus, ir dar jiems kojas bučiuoja. Tai labiau primena nerimą keliančią tendenciją, kai Europa ir Bažnyčia bus parklupdyti  islamo prievartos.

popiezius.buciuoja.kojas

Ps. Bent tiek gerai, kad popiežius suteikė teisę kritikuoti jį, kai knygos autoriui Antoni Socci atsiųstame laiške jis pareiškęs, jog popiežiaus kritikavimas yra ne tik kad tinkamas, bet ir labai geras dalykas pačiam popiežiui.