Kas netiki viengimio Dievo Sūnaus, tas jau yra pasmerktas – skelbiama Švč. Trejybės sekmadienį, kuris šįmet sutampa su Tėvo diena. Mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvystę ir sūnystę, Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir sūnaus širdį. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas tampa pasmerkimu daugybei žmonių.

Tėvo ir motinos meilė yra savaime suprantamas dalykas, kaip savaime suprantamas yra tyras ir švarus vanduo, kurį kasdien nesusimąstydami vartojame. Jei vanduo būtų užterštas ir drumzlinas, ar jį būtų galima vadinti vandeniu ir ar būtų tinkamas numalšinti troškulį? Panašiai santykis su tėvu gali būti suterštas ar apskritai jo nebūti. Taip atsiranda sužeistos, nepagirdytos sūnų i dukrų širdys, kurios stokojo to kasdienio meilės vandens. Tada visą gyvenimą lieka kažkoks akmuo, kurį sunku suvirškinti, kurį norisi išsakyti, tačiau niekaip nepavyksta nuolatiniuose pokalbiuose su savimi, draugais, kunigais ar psichologais. Ta žaizda nuolat skauda, verčia nuolat ją prisiminti, apie ją kalbėti ir skųstis, neleidžia džiaugtis gyvenimu.

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Gal kartais tas šaltinis atrodo netyras, turime kažkokių pretenzijų, nuoskaudų tai pradžiai, ištakoms? Žmogus neatranda ramybės, jei nepriima ir nesusitaiko su savo ištakomis, neatleidžia tiems įvykiams ir atvejams, kai tėvai pasirodė netobuli. Yra gražių pavyzdžių, kad iš purvino šalitinio išėjęs žmogus tapo skaidrus, apsivalė bėgdamas per kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, kilnios draugystės filtrus.

Gyvename laikais, kurie nėra palankūs šeimai, santuokai, tėvystei. Per daug blogų pavyzdžių, pasisakymų tėvystės klausimu. Deja, visuomenės, biznio ir pramogų pasaulio garsenybės, žvaigždės ir žvaigždutės perduoda blogus, tiesiog tragiškus ir absurdiškus šeimos, santuokos ir tėvystės pavyzdžius. Kita sykį galvojame, kad pasaulis pasidarė absurdiškas, kadangi „melo ir pasakų dėžė“ – televizija – maitina žmones absurdiškų santykių turiniu, kai tuo tarpu paprastame gyvenime galima sutikti daugybę šviesių ir kilnių šeimų. Reikia turėti drąsos ir aukštos kultūros skelbiant kilniąsias šeimos ir tėvystės vertybes.

Kad būtum geras tėvas, turi išmokti būti geru sūnumi. Kad būtum geras mokytojas, turėjai būti geru mokiniu. Net gydytojui reikia mokėti pabūti geru pacientu, kad galėtų būti ir geru gydytoju. Kad kunigas būtų geru nuodėmklausiu, turi mokėti būti geru penintentu, mokėti tinkamai ir brandžiai praktikuoti išpažintį.

Čia prisimena toks pokalbis tarp vieno kunigo ir vienos vienuolyno viršininkės, kuri pergyveno, jog jos bendruomenės vienuolės yra puikios seserys, puikios Kristaus sužadėtinės, tačiau neturi motiniškų savybių. Nors vienuolių pašaukime nėra vaikų gimdymo, tačiau brandumui reikalinga motiniška širdis. Kai kunigas paklausė viršininkės, ar ji pati yra gera motina, toji nedvejodama patvirtino. Kai kunigas paklausė, ar ji yra Kūdikėlio Jėzaus motinos lygio, ar suaugusiojo Jėzaus motinos lygio, liko sutrikusi, nes jos motinystė nesugebėjo subrandinti seserų širdyse motiniškos jausenos. Būti motina mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Panašiai galima svarstyti apie vyrų tėvystę: ar jie turi tokią širdį, kuri sugebėtų ir mažą, ir suaugusį sūnų mylėti.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl reikia nors keletą jo savybių, požymių išvardinti. Pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Jo santykis su kitais turi skleistis iš autonomiškumo ir laisvės pozicijų. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje, kai vienatvėje, pasak šv. Efremo, susigrumia su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Pasitaiko dominuojančių moterų ir diktatoriškų viršininkų, kurie norėtų laikyti kitus pririštus, silpnus, jais manipuliuoti. Tai kelias į niekur. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia ramentų ir protezų, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi perdėtas moteriškojo prado ir virtualaus pasaulio įsigalėjimas sudaro tendenciją formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Silpni vyrai  primena bulvių maišus, kurie patys nesijudina, nes juos reikia kitiems tampyti. Moteris su vyru – bulviu maišu – namuose, kur ji kaip supermenė univarsalė sugeba viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir slaugytoja, ir valytoja, ir virėja, ir reikalų tvarkytoja. Čia dera pasakyti, jog tikras vyras niekada nesinaudos ir neišnaudos moters savo egoistiniams tikslams, užmiršdamas atsakomybę už jos gyvenimą. Ne moteriai reikia nešti vyrą, bet vyras yra pašauktas didesnei stiprybei ir atsakomybei, nebent būtų susilaužęs koją ar stuburą.

Dažna vyrų problema, jog nemoka tvarkytis su emocijomis. Nors vyrų tarpe emocijos yra niekinamos, vadinamos bobiškumu, tačiau vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, yra tokie emocionalūs, jomis vadovaujasi ir dar meluoja, jog neturi jų. Prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik beisbolo lazda ginkluotam. Vyrai nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta smurtu, nebūtinai fiziniu, tačiau dažniau emociniu. Jie yra pritvinkę pašaipios ironijos, kuria plaka savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, ir dažnai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos, išjuokiant švenčiausias vertybes ir tiesas. Tos kvailos ironijos vyrai išmoksta dar būdami maži. Kartą vienas berniukas bandė išprašyti iš tėvo kažkokio nereikalingo dalyko, tačiau tėvas buvo neperkalbamas. Kaip paprastai, vaikai ima laidyti savo nuodingas manipuliacijų strėles visokių keistų teiginių pavidalu, kurių populiariausias būtų „aš tavęs nemyliu“. Stabilus ir protingas tėvas jam atsakęs: „man nereikia tavo meilės, man užtenka tavo mamos meilės, iš tavęs man pakaks klusnumo“.

Mylėti vaiką yra paprasta: paglostyti galvą, pasakyti gera žodį, duoti skanumynų, žaislų, pagirti, leisti pabūti tėvų glėbyje, dar žiūrėk tėvas pasiims į garažą ar žvejybą, ir vaikas laimingas. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį žmogų, ypač jei tai yra bulvių maišo tipo vyras. Panašiai atrodome Dievo akivaizdoje, kai galvojame, kad Dievo meilė mums pagrįsta malonaus, turtingo ir sotaus gyvenimo gavimu. Tuo tarpu Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo sūnaus lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Jam mūsų meilės nereikia, nes Švenčiausios Trejybės Asmenys gauna ir dalijasi vienas su kitu tobula meile. Mūsų meilė Dievui prasideda jo valios vykdymu, t.y. išmokstant būti sūnumi.

II Velykų dienos pamokslas, kuriame paliečiami aggiornamento ir accolienza sąvokos ir praktika, raginant mus atsinaujinti pagal pasaulio standartus, apglėbti ir priglausti nuodėmingą pasaulį, aiškintis jo dvasią, kvepėti pasauliu, kitaip sakant, būti užsiėmusiam pasauliu.

Marija Magdalietė patyrė daugelio vyrų glėbį, tačiau jie laimės neatnešė. Apkabinusi Kristaus kojas ir sutikusi jį prisikėlusį suprato, kad pasaulio ir nuodėmės glėbis uždusina.

Jei Bažnyčia išteka už pasaulio šiame šimtmetyje, tai sekančiame šimtmetyje pasaulis ją palaidos kaip našlys.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Velykas švęsime kaip karo ar stalinistiniais laikais – uždaryti, persekiojami valstybinių struktūrų, užblokuotuose miestuose, tuščiose bažnyčiose. Mums sakoma, jog šįmet nešvęskime, kad kitais metais galėtume švęsti, neva šių metų Velykos mus nužudys. Prisikėlęs Jėzus mums atnešė mirtį?..

Tiek daug susitelkimo ties kapo problema, kiek, kas ir kur numirė, kiek dar gali numirti nuo viruso. Mirties baimė ir netikėjimo pergalė triumfuoja šių metų Velykose.

Evangelijoje minimos trys mmoterys skubėjo paryčiais prie Jėzaus kapo ir tapo jo prisikėlimo liudytojomis. Panašiai šiais metais daugumoje bažnyčių trys parapijiečiai dalyvavo Mišiose, nes kitiems mirties specialistai ir mirties baimė neleido.

Kas pavedė savo gyvenimo kelią Viešpačiui ir su tikėjimu žengia per gyvenimą, tas sutinka prisikėlusį Kristų. Tegul jo atneštoji gyvybė stiprina sveikuosius ir ligoniams suteikia sveikatos.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

Gaivus Velykų kvapas

Nuo pat pradžių į Bažnyčios kasą taikosi Judo dvasios asmenys:

Judo išdavystė

Judo genas dar nemirė:

Judo genas. VII Velykų sekmadienis

Judo-judiško mąstymo atgarsiai mūsų visuomenėje:

Judo argumentai ir erodiškas drąsumas

Vatikano Apaštalinė Penitenciarija paskelbė papildomus atlaidus tiems, kurie susiduria su naujosios epidemijos tikrove.

Popiežiaus Pranciškaus nutarimas suteikia visuotinius atlaidus sergantiems tikintiesiems, jei atmesdami prisirišimą prie bet kokios nuodėmės, komunikacijos priemonių pagalba dvasiškai jungsis į Šventųjų Mišių auką, Šventojo Rožinio kalbėjimą, Kryžiaus kelio apmąstymą arba į kitas pamaldumo formas, arba bent sukalbės Tikėjimo išpažinimą, Tėve mūsų maldą ir maldą į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, aukodami šį išmėginimą Dievu tikėjimo ir artimo meilės broliams dvasioje, ir, kai tik bus įmanoma, pasiryžę įvykdyti įprastas sąlygas (sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda Šventojo Tėvo intencija).

Visuotiniai atlaidai suteikiami ir medicinos darbuotojams, šeimos nariams ir visiems, kurie, sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, rizikuodami užsikrėsti, slaugo koronavirusu sergančiuosius, tomis pačiomis sąlygomis kaip nurodyta aukščiau.

Tomis pačiomis sąlygomis visuotiniai atlaidai dabartinės pandemijos proga suteikiami  tikintiesiems, kurie aukoja Švenčiausiojo Sakramento aplankymą arba eucharistinę adoraciją, arba bent pusvalandį Šventojo Rašto skaitymo, arba Šventojo Rožinio maldą, arba Kryžiaus kelio apmąstymą, arba Dievo Gailestingumo vainikėlį, maldaudami Visagalį Dievą epidemijos numalšinimo, sveikatos visiems šios ligos paliestiesiems bei amžinojo išganymo tiems, kuriuos Viešpats pasišaukė pas save.

Kurie atsidurtų tokiose sąlygose, kur nebus įmanoma gauti Ligonių patepimo sakramento bei Viatiko (Šv.Komunijos prieš mirtį), mirties akimirką tikinčiajam suteikiami visuotiniai atlaidai, jei tik šis buvo tinkamai nusiteikęs ir per visą gyvenimą įprastai kalbėjo kokią nors maldą ( šiuo atveju Bažnyčia papildo tris įprastai reikalaujamas sąlygas). Norint gauti tokius atlaidus patariama pasinaudoti Nukryžiuotuoju ar kryžiumi.

Atlaidų suteikimo dekretas pasirašytas Romoje, Apaštalinės Penitenciarijos rūmuose 2020 metų kovo 19 dieną.

Korona virusas plinta po pasaulį, užsikrečia vis daugiau žmonių. Mokslinis viruso pavadinimas yra Covid-19, jis giminingas gripo virusui, tačiau dėl gydymo metodo trūkumo, veda žmones į paniką.

Žmonijos istorija žino ne vieną užkrečiamos ligos epidemiją, kurios į kapus nuvarė milijonus žmonių. Viduramžių metraštininkų palikti pasakojimai kelia siaubą, kai maro ar šiltinės ligos sukeldavo ištisų visuomenių sunaikinimą ir chaosą.

Šiais laikais į šį reiškinį žiūrima iš mokslinio taško, tačiau užmirštamas biblinis ir teologinis mokymas, jog ligos gali būti leistos Dievo Apvaizdos kaip bausmė ir išgelbėjimas klystantiems žmonėms. Su ligomis kovojama ne vien vaistais, bet taip pat atsivertimu, malda, atgaila ir susitaikymu su Dievu.

VI am. Bizantiją, Italiją, frankų žemes nusiaubė maro epidemija. Pirmasis miręs nuo maro asmuo Romoje buvo popiežius Pelagijus II (590 m.). Miestiečiai šią tragediją priėmė kaip Dievo siunčiamą ženklą ir bausmę už nuodėmingą ir bedievišką gyvenimo būdą, kuris buvo išplitęs to meto Romoje. Naujai išrinktas popiežius šv. Grigalius I savo pamoksle šv. Sabinos bažnyčioje atkreipė miestiečių dėmėsį į Ninivės įvykį, apie kurį rašoma šv. Rašte, kviesdamas visus atgailai. Jis įsakė atlikti specialias pamaldas ir litanijų maldas, išsiuntė septynis būrius maldininkų į procesiją, lankant Romos bazilikas.

Basomis kojomis, lėtu žingsniu, pasibarstę pelenais galvas, mirtinoje tyloje maldininkai nešė šv. Luko nutapytą M.Marijos paveikslą, vadinamą Salus populi Romani, iš Maria Maggiori bazilikos. Beeinant nuo ligos krito pirmieji 80 maldininkų, tačiau Grigalius I liepė nesustoti nė akimirkai ir toliau tęsti maldą. Legenda teigia, jog pranešant paveikslą pro vietovę oras toje vietoje tapdavo švaresnis ir sveikesnis, iš ten pasitraukdavo liga. Priėjus Hadriano tiltą priešais Arkangelo Mykolo pilį, staiga popiežius išgirdo angelų giedamą giesmę „Regina Coeli, laetare, Alleluja – Quia quem meruisti portare, Alleluja – Resurrexit sicut dixit, Alleluja”. Tai giesmė, kuri dabar giedama Velykų laiku. Pabaigus giedoti, angelai apsupo Marijos paveikslą, o Grigalius I išvydo virš pilies angelą, kuris paslėpė kruviną kardą makštyje: „Tunc Gregorius vidi super Castrum Crescentii angelum Domini qui glaudium cruentatum detergens in vagina revocabat: intellexitque Gregorius quod pestis illa cessasset et sic factum est. Unde et castrum illud castrum Angeli deinceps vocatum est”. Nuo to laiko Hadriano mauzoliejaus pilis tapo pavadinta Angelo pilimi, kurios viršūnėje patalpinta šv. Mykolo statula.

Šis įvykis buvo tiriamas ir vėlesniais laikais, nustačius, jog tai buvo neabejotinas šv. Mykolo apsireiškimas. Jo ištrauktas kardas reiškė bausmę romiečiams, o kardo paslėpimas – jos paliovimas. Tai patvirtina biblinį mokymą ir patirtį, jog angelai yra Dievo tarnai, kurie vykdo jo paliepimus, tame tarpe neša ir jo bausmes. Trečiajame Fatimos regėjime vėl pasirodo angelas, kuris kairėje rankoje laikė ugninį kalaviją, svaidantį ugnies liežuvius, padegančius pasaulį. Liepsnos geso melsvuose spinduliuose, kurie sklido iš Marijos dešinės rankos. Ištiesęs dešinę ranką į žemę angelas stipriu balsu pasakė: „atgaila, atgaila, atgaila”.

Nuo to laiko dažniausiai Velykų laiku bažnyčios liturgijoje atliekamos metinės maldavimų maldos ir dienos, laukų laiminimas ir pakelės kryžių lankymas. Šis paprotys Lietuvoje nunyko paskutiniais dešimtmečiais, bet dar gyvas tarp lietuvių Lenkijos pusėje. Susidaro įspūdis, kad gyvenimas pasidarė toks geras, jog kunigams ir žmonėms tos procesijos tradicija tapo nebereikalinga.

Italijos pietuose corona virusu apsikrėtė jau keli šimtai žmonių. Vyskupai nuo vasario 23 d. liepė visuotinai atšaukti šv. Mišias. Viena pamaldi katalikė Pelenų dieną nerado nei vienos bažnyčios, kur galėtų priimti šv. Pelenų palaiminimą ir dalyvauti Mišiose. Tuo tarpu gatvių restoranai perpildyti besivaišinančių žmonių. Apvažiavusi visas įmanomas bažnyčias 100 km spinduliu, ji net uždarame karmeličių vienuolyne nerado šv. Mišių, nes vyskupas uždraudęs. Nusiminusi skambino į vyskupo kontorą klausdama, ar korona virusas yra kitoks katalikams ir kitoks restoranų lankytojams, kurie šalia bažnyčios gausiai vaišinosi vynais ir valgiais?

Laikas parodys, ar korona virusas yra bausmės priemonė žmonijai, kuri nuodėmėje paskandino savo sielas ir visą pasaulį, tačiau kilęs nerimas dėl ligos plitimo turi vėl išbudinti gerovės iliuzijos užmigdytus žmones, kurie beatodairiškai ėmė naikinti ryšį su Dievu, gamta, prigimtimi, šeima ir parapija. Bažnyčios atsakas į plintančią epidemiją turi būti pagrįstas bibline ir ilgaamže patirtimi, kviečiant atgailai, maldai ir atsilyginimui, kai Europą baigia sunaikinti ne korona virusas, o nuodėmės ir bedievybės ligos. Kai Dievas baudžia, bažnyčias reikia ne uždaryti, bet jas pripildyti atgailos maldų, kad jei ir ne visi bus pagydyti, tačiau daugumas mirtų išgelbėję savo sielas Dangui.

Nuostabus Jėzaus radikalumas: jei tavo akis ar ranka verčia nusidėti, geriau pašalink juos. Tai perskaitėme  pagiedoję džiaugsmingą aleliuja ir paskelbę kaip džiaugsmingąją naujieną, kunigui pasmilkius ir paskui pabučiavus tą tekstą. Giliai širdy lieki sutrikęs, ar čia išgirdome juoką, ar klejonę… Kaip atrodytų žmonės Mišiose, atėję kaip savanoriški invalidai – be ranku ar akli? Net jei ir kovotų dėl kilnių idealų ar su asmenine nuodėme.

Jėzaus kalbėjimo stilius yra šokiruojantis. Esame pripratę girdėti bažnyčioje įdomių ar net keistų teiginių, kuriuos nežinia kaip įgyvendinti. Praleidžiame pro ausis, nesinori varginti savo proto ir valios.

Pliuralizmo laikais populiaru interpretuoti. Akivaizdu, kad Biblija taip pat yra interpretuojama, nes kai kuriuos dalykus reikia suprasti tiesiogiai, kai kurių tiesiogiai negalima priimti, kad nepapultume į absurdus. Žmonių civilizacija žino ne tik mokslinius teiginius, bet ir poetines metaforas, ne tik dalykišką ir tiesų kalbėjimą, tačiau ir perkeltines prasmes. Panašiai bibliniai tekstai yra parašyti skirtingais stiliais ir tikslais, todėl radikalūs Jėzaus raginimai turėtų būti suprantami taip, kaip juos norėjo perteikti pats autorius, kaip suprato jo pirmieji mokiniai ir  Bažnyčia.

Deja, istorijos bėgyje atsirado kur kas daugiau interpretacijų, kurias skelbia ne 40, net 400 bet 40 000 įvairių protestantiškų grupuočių visame pasaulyje. Iš pažiūros jas vienija tas pats Sola scriptura (vien tik šv. Raštas) principas, tačiau tikrovėje jie neturi vienos biblijos, tačiau daugybę biblijos versijų. Tai priklauso nuo to, kiek kuri grupuotė išplėšė biblijos puslapių ir kaip aranžavo tekstų vertimus, siekiant pritraukti prie išankstinių pageidavimų.  Dera atminti, kad Liuteris pašalino apie 10 procentų katalikų biblijos knygų ar  fragmentų, kurie neatitiko jo asmeninio įsivaizdavimo ir moralės.

Kai Norvegijos liuteronų bažnyčios sinodas patvirtino tos pačios lyties asmenų santuokas ir jų laiminimo apeigas liuteronų bažnyčioje, tuometinis Stavangerio liuteronų vyskupas televizijos interviu džiugte pradžiugęs tvirtino, jog pagaliau laimėjo meilė.  Čia kyla klausimas, ar jis matė ir susipažino su Jėzaus kategoriškais teiginiais apie santuoką ir svetimavimą, apie akies išsilūpimą už paleistuvingą pažiūrėjimą? Kokią bibliją tas liuteronas skaitė, kokius puslapius išplėšė, kokią interpretaciją pritaikė, jog Dievo žodį padarė priešybių vienybe? Jis Jėzaus „ne“ padarė „taip“.

Jėzaus radikalumas šio sekmadienio evangelijoje liečia ypatingai penkis klausimus: religinės tiesos ir Dievo įsakymų iškraipymo, neapykantos, palaidumo, melo (interpretacijos) ir vagystės. Tai klausimai, kurie iš esmės griauna meilės, tiesos ir teisingumo vertybes, kurių dėka žmogus gali artėti prie Dievo. Jėzus vadina menkais tuos, kurie nuo Dievo įsakymų kablelius nuima. Jis uždraudė ne tik žudymą, tačiau neapykantą pavadino žudymu, kuris užtraukia amžiną Dievo praradimą.  Ne tik paleistuvystė, šeimos griovimas, tačiau net geidulingas žvelgimas yra nesuderinamas su moralumu. Rankos nuodėmė – daroma skriauda kitų atžvilgiu, neteisingai pasisavinant ne savo nuosavybę. Balto darymas juodu, ar juodo baltu, nesugebėjimas sakyti „taip“ ar „ne“ ir kalbėjimas daugiau nei reikalauja tiesa, yra iš velnio.

Gyvename laikais, kai radikalumas nėra populiarus ir laukiamas. Jėzaus reikalaujama radikali meilė, radikali tiesa, radikali religija, radikalus teisingumas ir sąžiningumas pagal Dievo įsakymus tampa nesuprantami užgaidų epochoje. Neatsitiktinai apaštalas Paulius statė nelygybės ženklą tarp Dievo išminties ir pasaulio filosofijos: skelbiame išmintį tarp tobulųjų, o ne šio pasaulio ir valdovų išmintį. Todėl priešais mus padėtas gyvenimas ir mirtis, kurie pasireiškia per radikalų apsisprendimą, kuo vadovausimės: ar Dievo įsakymais, ar pasaulio madomis.

Pamokslas apie civilizacines vertybes, pokyčius, krikščionybės atneštą naujumą ir iškylančias grėsmes.

Velykos yra džiugi šventė, bet ji yra apie svarbiausius egzistencijos klausimus: kodėl aš esu, kokia gyvenimo prasmė, iš kur ateinu ir kur einu? Mums, krikščionims, tie klausimai nebėra sunkūs ir sukrečiantys, nes tikime Dievo ir kiekvieno mūsų amžinu būvimu, kuris apsireiškė per prisikėlimą. Bet susidūrę su tais klausimais kai kurie suserga, ne vienas išprotėjo ar net pakelė ranką prieš save. Nesenai bendravau su 16-mete mergina, ji tokia jauna ir tokia liūdna, nes ji skaito egzistencialistų filosofų veikalus, ji nuodijasi absurdiškais atsakymais. Ji jauna, bet nebeturi jėgų gyventi. Kad galėtume į būties klausimus prasmingai atsakyti, reikalinga evangelija, reikalingos Velykos.

Tarybiniais laikais Pažaislio vienuolynas buvo paverstas psichiatrine ligonine. Kas belieka, kai religija yra išmetama iš gyvenimo? Ačiū Dievui, kad toje vietoje, ant Taikos kalno, prie Gražiosios Meilės Motinos paveikslo gydomės jau ne aminazinu, bet tikėjimu.

Žmogui, kuris nesuprato ir nenusprendė dėl ko gyvena, viskas sunku: gatvę šluoti, lovą pasikloti, vairuoti troleibusą, pakelti šiukšlės nesinori, trūksta motyvacijos ne tik svarbiems dalykams, bet ir menkiems. Jei nėra atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, tuomet belieka blaškytis arba sustingti, nežinant, kas yra tikra, ką reikia gyvenime daryti.

Nemanau, kad Dievui lengva su žmonėmis. Kiekvienas esame labai sudėtingas ir mūsų kelionė link Dievo yra   komplikuota. Kas iš mūsų, šiuolaikinių žmonių, atėjome į tikėjimą ir Bažnyčią tiesiu keliu? Nedaug mūsų tarpe idealių katalikų su idealiu gyvenimu. Dabar Velykų simboliu tapo viščiukai, primena mūsų geruosius tikinčiuosius: pūkuoti, gelsvi, su rausvais snapeliais. Jie myli Bažnyčią nuo pat vaikystės. Jie išaugę katalikiškoje kultūroje. Ne visi augę katalikiškoje aplinkoje yra įsitikinę katalikai. Taip išeitų, kad tas, kuris augo bandelių parduotuvėje turėtų tapti bandele. Kiekvienas turi atrasti Jėzų ir asmeniškai.

Ne visi dabartiniai krikščionys yra kaip velykiniai viščiukai. Kas buvo sulaužytas, kas traumuotas, kas pažino butelio dugną, kas pabuvojo sektoje, kas augo ateistinėje aplinkoje. Po sovietinio materializmo patekome į kapitalistinį materializmą, užtat Darvino idėjos mokyklų vadovėliuose išliko.

Volens nolens, norint nenorint, gyvenimo patirtis kelia kūrybinį klausimą: kodėl esame? Juk jau daugybę kartų galėjome išnykti ir kaip tauta, ir individualiai. Gal į avariją buvai patekęs, gal sunkiai sirgai, gal buvai padauginęs alkoholio, gal skendai ežere, gal į tave šaudė? Ir tu dar gyvas. Dievas tave myli, bet ne todėl, kad esi geras, bet todėl, kad kažko nori iš tavęs, kažkokią misiją pavedė įvykdyti šiame pasaulyje. Be tikėjimo sunku tą misiją suprasti.

Velykų šviesoje mes atrandame, jog krikščionybė yra asmeninio tobulėjimo, žmogaus brandos, brandžių ryšių su kitais religija, padedanti žmogui dvasiškai pražysti. Dievo malonės, gerosios kultūros įtakoje žmogaus siela atsigauna.

Nebūtinai turime atlikti didelius, ypatingus darbus. Mums, daugumai, užtenka, kad būtume padorūs, neskaudintume kitų, bet ir tai yra sunkiai įmanoma, jei trūksta religinės motyvacijos. Nepakanka humanistinės motyvacijos šiais laikais, ypač kai girdime alah akbar. Nesinori gilintis, su kuo jis mums asocijuojasi. Ką mes, krikščionys, į tai atsakysime – kietų jums margučių, mieli musulmonai? Mums reikia prasmingų, o ne paviršutiniškų šūkių.

Krikščionybės idealas yra biblinis žmogus. Bet reikia vengti kraštutinumo. Nesinori, kad žmogus būtų visiškas bedievis ir akiplėša, bet nesinorėtų, kad būtų fanatiškas. Šv. Justinas Apologetas yra sakęs, jog visa, kas yra gera ir teisinga pasaulyje, priklauso ir mums, krikščionims, todėl mes priimame viską, kas lavina ir taurina žmogaus dvasią.

Mes, prisikėlimo žmonės, turime pareigą dalintis prisikėlimo patirtimi. Mūsų kultūroje yra įsigalėjęs manymas, jog jei  nori ką nors pasakyti, turi duoti pavyzdį. Tai šventa klaida. Pavyzdys svarbus yra tiems, kurie pavyzdžio ieško. Kas pavyzdžio neieško, tas jo ir nepastebi. Kiek kartų teko matyti, pavyzdžiui, šalia gyvena dvi kaimynės: viena iš kirvio košę sugeba išvirti, o kita iš košės kirvį. Pas vieną kieme auga gėlės, o pas kitą už tvoros – vaistažolės, t.y. dilgėlės ir kiečiai. Pavyzdys šalia, bet jis nieko neduoda. Pavyzdys moko tą, kuris nori mokytis. Žodis yra kur kas geriau nei pavyzdys, nes pamoko tiesiogiai, padeda greičiau rasti tiesą.  Pirmosios prisikėlimo liudininkės buvo moterys. Juokaujant, galima pasakyti, jog šiuo atveju jų plepumas nebuvo yda, bet dorybė. Jos išplatino žinią apie Jėzaus prisikėlimą.

Per daug užkelta idealizmo kartelė veda į akligatvį. Tu nusidėjėlis, ir aš nusidėjėlis, tai tada geriau tylėkim apie dorybes, apie prisikėlimą? Šv. Jonas Klimakas yra sakęs: jei kas įkristų į nuodėmės duobę ir šauktų visiems saugotis, tuomet gelbėdamas kitų sielas, išgelbės ir savo.

Jei esi įkritęs į liūdesio duobę, papasakok visiems, iš kur ateina liūdesys, kaip nuo jo apsisaugoti. Jei esi įkritęs į tinginystės duobę, kalbėk vaikams ir pažįstamiems, kaip jiems neįkristi. Jei įkritai į priklausomybę, rašyk ir kalbėk, kaip to išvengti. Jei tas problemas įveikei, jei pavyko pakilti, dalinkis su kitais, kuriems reikia įkvėpimo ir palaikymo.

Gyvename laikais, kai daug mūsų tautiečių užvaldė neviltis ir liūdesys. Atrodo, kad mes jau nebeturime kažkokio specialaus modus vivendi – gyvenimo būdo, nes įsigalėjo modus non moriendi nuotaika. Non moriendi – kad nemirtume. Valstybė, kaimai, mokyklos, ligoninės, parapijos, vienuolijos, šeimos ir kitos bendruomenės perėjo į kažkokią blogą logiką – non moriendi, išplito merdėjimo, bejėgiškumo logika: kadangi mažai ką galime, tai mažai darome, bet kadangi mažai padarome, tai geriau nieko nedaryti, nes neapsimoka.

Mūsų modus vivendi, gyvenimo būdą, turi padiktuoti Velykų žinia: nors gal mažai ką galime, bet siekiame aukštesnių dalykų, pagerinti, pagražinti mūsų gyvenimą. Štai velykinis pasiryžimas: gelbėkime save ir kitus, savo šalį nuo nevilties ir bejėgiškumo nuotaikos.

Prisikėlimas yra susijęs su didžiąja viltimi, kai prasilaužiame pro laikiną pasaulį, jo problemas, mirtį į amžinybę. Kasdienybėje vyrauja reikalai ir problemos, žmogiškosios viltys gauti geresnį darbą, saugoti sveikatą, siekti sėkmės užgožia kitokias mintis. Jei apsiribojame tik kasdieniais ir žemiškais reikalais, mes nužudome didžiąsias viltis. Dievas mums rodo ne 70, ne 80 metų, bet nuostabią amžinybę. Kartais tai užmirštame arba sunkiai patikime.

Kažkas pajuokavo: yra dvi geros naujienos: pirma: yra Dievas; antra: tu nesi dievas. Bet Dievas nori pakelti tave prie savęs. Pažiūrėkite į tuo vargšus apaštalus: kokie jie buvo bailūs, nenuovokūs, bet Kristus padarė juos stipriais ir kilniais vyrais, kurie nugalėjo gerai organizuotą pagonių pasaulį ne fizine, bet moraline jėga.

Velykos mums praneša, jog Dievas nori mūsų. Norėjo mūsų sukurdamas, vesdamas per gyvenimą, jis nori mūsų arti savęs per visą amžinybę. Bet ir aš turiu panorėti Dievo ir jo gyvenimo būdo. Kaip gerai Jėzui, kad jis prisikėlė, bet tai dar nereiškia, kad gerai yra mums, jei jo prisikėlimas nepalietė mūsų širdžių.

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji Savaitė, kurios finalas – Velykų iškilmė. Nuo triumfališko Jėzaus įžengimo į Jeruzlę iki Prisikėlimo triumfo – septynios dienos, pažymėtos meilės ir neapykantos dramos. Į šį Jėzaus ir savo pergalės žygį išėjome su palmės šakele rankoje. Kadangi Lietuvoje palmės dar neauga (viskas įmanoma ateityje klimatui šiltėjant), kaip pakaitalas naudojama Verbų puokštė, sudaryta dažniausiai iš kadagio ir pumpuruotų pavasarinių šakelių. Pietinių kraštų katalikai į Verbų procesija išjudės laikydami palmių šakeles.

Botanikos mokslas yra aprašęs daugybę palmių rūšių. Verbose šventinama būtent datulinės palmės (datulinio finiko) šakos. Dykumų gyventojai šią palmę vadina oazių karaliene. Tai medis, kuris yra atsparus karščiui ir sausrai, jo negali nulaužti, išrauti ar be šakų palikti jokia stipri audra, net linkdama prie žemės ši palmė išlieka mažai pažeidžiama. Jos amžius gali siekti ir tris šimtus metų, o lapai žaliuoja net didelės sausros metu. Maža to, ji veda saldžius ir vertingus vaisius, kurių šiais laikais galima nusipirkti eilinėje parduotuvėje. Gal dėl to ji tapo pergalės ir vilties simboliu.

92 psalmėje sakoma, jog teisusis žaliuos kaip palmė. Nors jo žemiškas gyvenimas gali atrodyti nepavykęs, tačiau jis nenugalėtas dvasiškai, moraliai, jo siela yra gyvastinga. Neatsitiktinai ikonografijoje šventieji kankiniai vaizduojami su palmių šakomis rankose kaip laimėtojai. Šį motyvą sutinkame ir Apreiškimo Jonui knygos 7 skyriuje, aprašančiame Dangaus viziją, kurioje kankiniai išsirikiavę su palmių šakomis rankose. Gyvenimo sunkumuose išlikti ir dar nešti gerų darbų vaisių, laimėti Dangų – tai kiekvieno krikščionies pašaukimas.

Verbų sekmadienio nuotaika žadina mus pergalės siekiui, tačiau, atrodo, jog Lietuvos žmones apniko nusiminimo, nevilties ir pasidavimo dvasia. Gyvenimas tikrai gali būti sunkus, ne visada galime pasidžiaugti materialiniais laimėjimais, tačiau nebūtinai turime demonstruoti moralinį ir dvasinį pralaimėjimą. Istorija ir kasdienis gyvenimas mums pateikia daugybę moralinės pergalės pavyzdžių, kai fiziškai pavergtas žmogus, išlieka nepalaužiamas dvasiškai. Mums šviečia pal. Teofiliaus Matulionio, Lietuvos partizanų ir kiti pavyzdžiai, į pergalės rytą mus veda Kristus.

Dievas niekuo nėra apribotas, jo gerumo apraiškų randame visur ir visuose.

Kas nori mylėti ir kas nori pildyti Dievo valią, tas laiko turės.

Pagaliau sulaukėme saulėgrįžos, su kuria jau daug šimtmečių yra susijusi Kalėdų šventė. Kosminiai ir gamtos reiškiniai paruošia žmogaus protą Apreiškimo tiesai, jog su Dievo Sūnaus įsikūnijimu žmonijos istorijoje įvyko saulėgrįža, prasidėjo palaipsnis išėjimas iš dvasinės tamsos, kuri vis labiau skleidėsi įvairiomis nuopuolio formomis. Dienos ims ilgėti, šviesos ir šilumos bus vis daugiau, sugrįš gyvybės džiaugsmas ne tik į žemę, bet Dievo šviesos nušvitimu žmogaus dvasiai gyvybė sugrįš į jo širdį.

Kalėdų liturgijoje vyrauja šviesos motyvas, tamsos ir šviesos sugretinimu parodomas kontrastas, kuris yra tarp Dievo ir žmogaus, tarp pirminės žmogaus būsenos ir nuopuolio egzistencijos, tarp Dangaus ir žemės. Tai Dievo nuomonės apie žmogaus egzistenciją paskelbimas ir jo troškimo apsireiškimas: žmogus yra aptemęs, jame nėra tiesos ir gyvybės, bet jam suteikiama galimybė atgimti. Šv. Jonas Krikštytojas paskelbė, jog mums užtekėjo teisingumo saulė – Kristus.

Kalėdų iškilmės nebuvo žinomos pirmaisiais amžiais, atsirado tik IV amžiuje. Apskritai nebuvo papročio minėti ir švęsti gimimo dienos, kadangi tai buvo labiau pagoniškas paprotys, krikščionims kėlęs pasibjaurėjimą dėl amoralaus šventimo ir reiškęs naujas kančias amfiteatruose. Fizinis gimimas yra tik nenuopelninga pradžia, tačiau tik mirtyje pasirodo vaisiai, todėl buvo švenčiama kitokio pobūdžio gimtadienis, gimimo Dangui diena, t,y. mirties diena, dažniausiai pažymėta kankinyste. Vienintelė šventė krikščionybės pradžioje buvo Velykos, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atnešė išganingus vaisius. Tik vėliau buvo įsigilinta į Kristaus gimimo prasmę ir reikšmę, perteikiant teologiją bei dvasinę patirtį liturgine forma.

Kalėdų naktį laikomos šv. Mišios buvo vienintelė išlikusi nakties liturgija nuo IV am. iki šių dienų, kai imta atlikti liturgiją bet kokia proga ir bet kokiu metu. Persekiojimo laikotarpiu pirmaisiais amžiais, kai visur tykojo grėsmė ir nebuvo laisvos dienos ateiti į pamaldas, naktis buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Aliejinių lempų ir dieviškų slėpinių šviesa spindėjo katakombų rūsiuose. Su krikščionybės išlaisvinimu buvo išeita į dienos šviesą, įvesta laisvos dienos – sekmadienio ir švenčių – taisyklė, baigėsi naktinis slapstymasis. Prisiminimui, jog buvo tokie laikai, skelbiant ir dangiškos šviesos nužengimą į pasaulio sutemas teologiją, išlaikyta Kalėdų naktinė liturgija.

Kalėdose yra atliekamos trejos šv. Mišios: naktį, ryte ir dieną. Tai irgi vienintelis trejų Mišių atvejis liturgijos istorijoje iki to laiko, kai po I ir II Pasaulinių karų buvo įvesta kita trijų Mišių diena – Vėlinės, apmeldžiant  nesuskaičiuojamus milijonus sielų, žiaurių karų aukas.

Mišių trejinimas Kalėdose turi dvejopą prasmę, skelbia dvi dogmines tiesas. Pirmoji prasmė – tai Kristaus trejopo gimimo priminimas: jo dieviškas ir amžinas gimimas iš Tėvo, jo kūniškas gimimas Betliejuje ir jo dvasios gimimas kaip tikro ir pilno žmogaus. Antroji prasmė yra Kristaus trijų atėjimų priminimas, jog jis pirmą kartą atėjo įsikūnydamas, antrą kartą ateis laikų pabaigoje, o trečias jo atėjimas išgyvenamas kiekvieną kartą šv. Mišiose, kai jis apsireiškia savo nekruvinoje Aukoje bei Duonos ir Vyno pavidalu. Šia prasme Kalėdos yra ne tik Advento išsipildymas, tačiau ir tąsa, nes Kristaus atėjimo skelbimas yra dar labiau pabrėžiamas.

Betliejaus įvykis pristato ir dvi grupes žmonių: vieni atstumia Mariją ir Juozapą, palikdami nakties tamsoje, o kiti (piemenys) priima į savo kuklią aplinką. Jų gera valia apdovanojama susitikimu su Išganytoju. Kristus gimė ne tik jų tarpe, bet ir jų širdyse. Tokia ir yra Kalėdų liturgijos prasmė ir tikrovė, jog ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas tos nakties įvykis, dalyviai ir aplinkybės, jog Išganytojas yra vienų atstumiamas, bet ateina atviras tikinčiųjų širdis šv.Komunijos būdu.