One Reply to “Kristaus šviesos gesinimas. Ekskomunika ir ekumenizmas”

  1. Ekumenizmo problema, kaip Jūs minėjote, yra ta, kad paklydę broliai nelabai domisi sugrįžimo į Katalikų Bažnyčią galimybėmis.
    Tačiau ar pati Bažnyčia tinkamai tą ekumenizmą supranta ir vykdo? Ar tikrai stengiasi grąžinti paklydusius ir atversti pagonis į vienintelę Kristaus Bažnyčią? “Už Bažnyčios nėra išganymo” yra baisi dogma, tačiau ji bent jau verčia žmones permąstyti savo pasirinkimus ir mąstyti apie tikrą galutinį antprigimtinį žmogaus tikslą – jo sielos išganymą. Dabar gi, nesant kategoriškos ar bent jau tvirtos Katalikų Bažnyčios pozicijos, viskas susiveda į daugiau mažiau padorų sugyvenimą čia, žemėje ir vis labiau pamirštamas galutinis tikslas.
    Galbūt dėl tokios Bažnyčios pozicijos pvz. Brazilijoje katalikų sparčiai mažėja, tuo tarpu gausėja sekmininkų ir kitų protestantų gretos. Taip kad ekumenizmas galimai duoda priešingų rezultatų, nei pageidaujama.
    Galų gale klausimas rimtas – ar išpažinties sakramentas yra būtinas išganymui, ar ne? Aš tikiu, kad būtinas. Bet jei KB šiuo metu to kategoriškai neteigia, tai didžioji dauguma tų 600 mln. protestantų praktiškai žuvę. Kiti netiki Tikruoju Buvimu, o juk šv. Tomas Akvinietis mokė, kad žmogus, kuris neina Komunijos, anksčiau ar vėliau mirtinai nusidės. Ir taip toliau, ir panašiai.
    Tek o kalbėtis su dviem protestantais. Vienam Eucharistija yra tik simbolinė, kitas negali pakęsti, kad yra kažkokia hierarchija. Net iš savo pastorių juokiasi – sako, „aš jų neklausau, aš turiu savo galvą“. Tik nedaugelis trokšta tikrojo Kristaus ir tikiu, kad tie jų galiausiai atranda Katalikų tikėjimą. Kitiems tikėjimas daugiau kaip paprotys.
    Kas dėl Liuterio, kuris pašalino 10% Biblijos, tai, jei teisingai suprantu, jis pačio vertimo neiškraipė – klastotė būtų pernelyg akivaizdi, tik visiškai skirtingai aiškina tai, kas joje parašyta. Bet štai protestantizmo pasekmė – Liuteris dar naudojo sakramento sąvoką, o mano sutikta protestantė jau nesupranta pačios jo esmės – kad tai regimas Dievo malonės ženklas.
    Todėl jų atvertimas yra keblus, nors ne beviltiškas reikalas.
    Stebina tai, kad pvz. šv. Džonas Henrio Niumano paskelbimo šventuoju iškilmėse, kurios vyko ką tik, dalyvavo anglikonų šventikai. Kokia žinutė tuo siunčiama? Atrodo, lyg tikėjimo pakeitimas, grįžimas iš klaidos iš Katalikų Bažnyčią, nebūtų nieko ypatingo – visi tą natūraliai priima. Nors tuo metu, kai jis tą žingsnį padarė, jis buvo įvertintas kaip anglikonų tikėjimo išdavikas. Paradoksai.
    Kaip pasiekti tuos protestantus, jei jų klaidos tokios skirtingos? Galbūt, pirmiausiai turėtų atsiversti jų pastoriai, nes jie geriausiai supranta savo klaidas, ir tuo pačiu dar yra autoritetai savo tikintiesiems. Kai apie tai galvoju, tai suprantu, kad tai „neįmanoma žmogui, bet ne Dievui“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.