Išrinktoji tauta grįžta iš Egipto tremties į pažadėtąją žemę, sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą, parapijiečiai eina velykinės išpažinties ir grįžta į teisumą, žmonija grįžta pas Dievą – tai šio sekmadienio džiaugsmo priežastis. Tai apsisprendimas pasirinkti Tėvą, šeimą, asmenis, o ne laisvę, saviraišką, malonumus ir daiktus. Pop. Benediktas XVI yra sakęs, jog žmogus nekuria savęs; nors jis savimi yra dvasia ir laisve, bet taip pat yra ir prigimtimi, kuri liudija Kūrėją ir Atpirkėją.
Žmogaus gyvenimo ir egzistencinė tragedija – jis nemyli Dievo net ir turėdamas visus įrodymus ir argumentus…
Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…
Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių „homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…
Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos „homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.
Visgi atviros ir įnirtingos „homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės „homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir „Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.
Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas „homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.
Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami „homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: „Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims „homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.
Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?
Tarybinių laikų pabaigoje vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.
Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji „rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis „idi ty …”.
Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.
Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to „gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?
Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.
Pirma ką Jėzus padarė – susigrūmė su žmonijos priešu – velniu. Visas jo gyvenimas, veikla ir auka buvo žmonių vadavimas iš šėtono įtakos, kuri pasireiškia per gundymus.