Mėnesio archyvas: gruodžio 2020

Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

baznycia, tikejimas

Dar vienas Vatikano įvykis nuliūdino kai kuriuos katalikus, išvydus šv. Petro aikštėje įrengtą kalėdinę prakartėlę. Joje tiesiogine to žodžio prasme buvo pastatyti į kosminius ateivius panašios statulos, neva turinčios simbolizuoti Jėzų, Mariją ir Juozapą, šv. Nakties istoriją. Pasibaisėję ir nusiminę katalikai parašė kreipimąsi į popiežių dėl tokios nepagarbios ir neaiškios Betliejaus interpretacijos.

Iniciatyvą parodė italų meno žinovas Benedetto Riba, kuris pavadino prakartėlę siauro šiuolaikinio meno elito būrelio reikalu, tuo tarpu paprasti žmonės nepriėmė to meno kaip gražaus ir vaizduojančio gyvąją Evangeliją. Čia sunku rasti džiaugsmo, kurį patyrė šv. Pranciškus Asyžiečio amžininkai, kadangi laikoma, jog tai jis buvo pirmasis prakartėlės sumanytojas 1223 m.

Pasibaisėjimo ir pasipiktinimo įspūdžiais žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kažkas pavadino ją „monumentaliąja bjaurastimi”. Jei toks Betliejus būtų pastatytas Broadway, ko gero, jis tą pačią dieną būtų nušvilptas ir uždarytas – rašė „New York Post” laikraštis.

Italų meno istorikas ir kritikas Vittorio Sgarbi ragino likti namuose ir neiti žiūrėti tos prakartėlės, nes tai neturi nieko bendro su katalikų tikėjimu. Ten pavaizduotos būtybės primena astronautus, o gyvulėlių neįmanoma atpažinti. Akivaizdu, kad popiežius neturi jėgų ir laiko sutikrinti visas savo valstybės detales, ko gero, niekas jo nesupažindino su prakartėlės menine idėja. Nežinojimas nepateisina fakto, jog toji prakartėlė pažemino katalikybę ir užgavo tikinčiųjų jausmus.

Arkivyskupas  Carlo Maria Viganò, buvęs popiežiaus nuncijus JAV, teigė, jog tuščia yra ieškoti ko nors krikščioniško tuose pasibjaurėtinuose keramikiniuose balvonuose. Čia kartojasi ta pati klaida, kuri buvo padaryta išniekinant mūsų bažnyčias, apnuoginant altorius ir sugadinant paprastą bei krištolinį doktrinos integralumą, siekiant vien ambicingo drumstimo, labai būdingo eretikams. Arkivyskupas Vigano pastebėjo, jog šįmetė prakartėlė atsirado neatsitiktinai, kadangi siejasi su Vatikano II susirinkimo paskelbimo metinėmis. Tada buvo vadovaujamasi taisykle, jog užbaigiamas senasis pasaulis ir pradedamas naujos visuomenės etapas, skelbiant Katalikų Bažnyčios saulėlydį, užleidžiant vietą susirinkiminei bažnyčiai.

Arkiv. Vigano teigia, kad toji scena net nėra apie Dievo Gimimą, kadangi nevaizduoja nuostabiosios Įsikūnijimo Paslapties ir Dievo Sūnaus gimimo secundum carnem (kūnišku būdu). Toji paslaptis pristato mūsų sieloms pranašysčių išsipildymą, mūsų nuostabą, matant Dievo Sūnų ėdžiose, savo nevertumą atperkamojo Gailestingumo akivaizdoje.

Abrūzijos menininkų kūrinys, išstatytas šv. Petro aikštėje, išreiškia panieką liaudiniam maldingumui, amžinojo provaizdžio atmetimą, nekintamosios Dievo Tiesos idėją. Tai viso labo liūdno mirties pilkumo, tamsios mašinerijos aseptiškumo, pasmerkimo šešėlio ir pavydžios Erodo neapykantos pasireiškimas, matant, jog jo valdžiai gresia pavojus per išganingąją Karališkojo Kūdikio šviesą.

Šįmetė Vatikano prakartėlė padėjo nukristi raiščiui nuo mūsų akių, kai išvydome išdidžią bjaurastį, kurią neša visuotinė transhumanizmo religija, užprogramuota Naujosios Pasaulinės Tvarkos struktūrų. Tai yra apostazijos, amoralumo ir nusikaltimo pasireiškimas klasikinės triados atžvilgiu: Tiesai-Grožiui-Gėriui. Bjaurastis yra melo ir nedorybės palydovė. Dar niekada katalikybės istorijoje nebuvo tokios nevykusios ir pasibaisėtinos Betliejaus prakartėlės Vatikane kaip šiemet.

Skiepai nuo covid19 – iš nužudytų kūdikių

baznycia, politika

Nesenai keli vyskupai paskelbė viešą laišką „Apie moralinį neleistinumą skiepų, pagamintų iš abortuotų žmogiškųjų vaisių” (Kazachstano vyskupai Atanasius Schneider, arkiv. Tomasz Pet, arkiv.  Jan Paweł Lenga, Rygos – kard. Janis Pujats, JAV – vysk. Joseph Strickland), kuriame nori persergėti žmones dėl covid19 ligai skirtų skiepų, kadangi jų pagaminimui buvo naudojami nužudytų aborto metu kūdikių kūnų audiniai. Tokie skiepai yra moraliai blogi ir priimantys tokius skiepus „bus pažymėti” dalyvavimu dideliame blogyje, kuriuo yra abortai.

Jei dvasininkai agituotų priimti tokius skiepus, tuomet atsirastų pretekstas abortų šalininkams ir darytojams kalbėti, jog nors Katalikų Bažnyčia radikaliai priešinasi tam blogiui, bet kažkiek pritaria kai kuriose aplinkybėse.

Vyskupai klausė,  kaip mes galime būti priešingi abortams, jei pritariame tokiems skiepams, kurių atsiradimui žudomi vaikai? Niekas nereikalauja stabdyti šio reiškinio ir tai yra pavojinga, todėl penki vyskupai pirmieji prabilo, jog reikia sustoti, kad nebūtume kalti dėl tų kūdikių kraujo.

Vyriausybės ima mokesčius, finansuoja tokių skiepų gaminimą ir pirkimą, darydamos visus piliečius netiesioginiais aborto blogio dalininkais, tačiau tai jos daro be mūsų žinios ir mums neturint įtakos, „vogdamos pinigus“ iš mokesčių blogiems tikslams.

Vysk. A. Schneider sakė negalįs įsivaizduoti, kad galėtų priimti į savo kūną skiepą, padarytą iš supjaustyto aborto metu kūdikio, kad turėtų naudos savo sveikatai. Net ir tolimos sąsajos su tokiu skiepu yra nepriimtinos katalikui. Vėliau Bažnyčios istorija paminės, jog tik keli vyskupai pasipriešino ir kad geri žmonės pasidavė skiepų propagandai dėl nežinojimo, buvo akli, tačiau materialiai bendradarbiavo šioje piktadarybėje.

Netrukus, gruodžio 21 d., skiepų moralinę vertę įvertino Tikėjimo mokymo kongregacija, kuri, popiežiui Pranciškui pritarus, paskelbė notą, jog „gali būti naudojamos visos saugiomis ir veiksmingomis pripažintos vakcinos, net jei vakcinų kūrimui naudotų ląstelių kilmė yra susijusi su praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje darytais abortais, šių vakcinų naudojimas nereiškia nei pritarimo abortui, nei bendrininkavimo“. Notoje primenama, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas kituose oficialiuose  dokumentuose – 2005 m. Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, 2008 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Dignitas personae“ ir dar viename Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, paskelbtame 2017 m.

Tikėjimo mokymo kongregacija neturi kompetencijos vertinti vakcinų nuo COVID-19 saugumo ir veiksmingumo, tačiau nori įvertinti moralinius aspektus ar galimas abejones, susijusias su tomis vakcinomis, kurioms sukurti buvo panaudotos ląstelių linijos, išvestos iš audinių, gautų iš dviejų septintajame dešimtmetyje darytų abortų. Šiam klausimui skirtoje instrukcijoje „Dignitas personae“, kurią 2008 m. patvirtino popiežius Benediktas XVI, buvo kalbama apie skirtingus atsakomybės laipsnius tų, kurie sąmoningai moksliniuose tyrimuose naudoja neteisėtais būdais gautas ląsteles, ir tų, kurie neturi sprendimo galios. Jei nėra galimybės būti paskiepytiems „etiškai nepriekaištinga“ vakcina nuo COVID-19, yra morališkai priimtina skiepytis ir ta vakcina, kurios sukūrimui buvo naudotos ląstelių linijos, gautos iš embrionų. Tam, kas skiepijasi tokia vakcina, gresia labai nedidelė rizika būti aborto bendrininku, ypač žinant, kokį didelį pavojų kelia COVID-19 sukeliančio viruso plitimas.

Neturime moralinės pareigos skiepytis. Sprendimas turėtų būtų priimamas visiškai laivai, tačiau turėtume atsiminti ir mūsų pareigą siekti bendrojo gėrio. Dabartinės pandemijos sąlygomis, kai nėra kitų priemonių epidemijai sustabdyti, skiepijimasis ir reiškia bendrojo gėrio siekimą. Tie, kurie dėl sąžinės atsisako skiepų, pagamintų, jų įsitikinimu, neetiškais būdais, privalo kitais profilaktikos ir atsargaus elgesio būdais stengtis, kad netaptų infekcijos platintojais.

Žmonių sielos karantino sąlygomis – tarsi vištos narvuose

politika, tikejimas

Niekada neperku kiaušinių, kuriuos sudėjo dideliuose paukštynuose ir narvuose laikomos vištos. Ne vien dėl ekologinių, kūriniškųjų paskatų, bet ir dėl simbolizmo. Kaip apgailėtinai atrodo narvinės vištos palyginus su laisvai po kiemą bevaikščiojančiomis. Didelis egzistencijos skirtumas toms būtybėms, kurių egzistavimas yra toks trumpas.

Bet tai yra ne vien apie vištas, bet apie žmogų, kuris pavergė kūriniją, ją maksimaliai išnaudoja savo poreikiams, beatodairiškai eikvoja, griauna, neleisdamas jai džiaugtis jos specifiniu gyvenimu. Su tokiu požiūriu žmogus žvelgia ir į kitą žmogų.

Koks netikėtas sutapimas, kad pandemijos laikais žmonės tapo uždaryti miestų betoniniuose karstuose tarsi vištos narvuose. Internetinių komentarų stilius išduoda, jog nelaimingo lygis ėmė augti, žmogaus dvasinė „produkcija” suprastėjo, tarsi narvuose laikomų vištų kiaušiniai, pažymėti streso ir egzistavimo skurdumo.

Išeities tašku pasirinkus vištų ir žmonių sugretinimą, galima eiti dviem keliais: laikyti žmogų protingu gyvūnu arba įkūnyta siela. Nuo atsakymo, kas yra žmogus, randasi konkrečios praktinės išvados ir realus taikymas gyvenime.

Biologinės evoliucijos šalininkai, įvairaus plauko mokslininkai, Dievo egzistavimą atmetantys asmenys nuolat bando primesti savo teoriją ir viziją, kurioje žmogus matomas vien tik kaip gyvūnas, turintis labiau išsivysčiusias smegenis. Jie nenori pripažinti aukštesnės, kilnesnės, vertingiausios jo prigimties dalies – dvasinės, protingosios, amžinos sielos. Jei žmogus vien tik protingas gyvūnas, tada ima vyrauti kūniškumas, instinktai, žemiškos vertybės, mokslinis-materialus interpretavimas. Jei žmogus yra vien tik gyvūnas, tuomet agresyvesni gyvūnai ima žudyti kitus gyvūnus, dargi masiškai, kaip tai vyko bedieviškų politinių sistemų terpėje.

Kyla didelė grėsmė, kad pandemijos akivaizdoje valdžia ims žmogų traktuoti kaip gyvūną, kurį reikia izoliuoti, kuriam užteks kažkiek maisto ir tegul lindi urvu ar narvu tapusiuose namuose. Su žmogaus kaip gyvulio traktavimu susiduriame kartais ligoninėse, kai sunkiai sergantiems kliudoma pasinaudoti dvasią stiprinančiomis priemonėmis – sakramentais. Galų gale, nuo covid19 infekcijos mirusių kai kurie jau net nebelaidoja, tačiau pakasa po žemėmis be jokių ritualų kaip organines atliekas, ne žmogui būdingu būdu. Žmogaus sugyvulinimo tendencija galima laikyti draudimą dalyvauti Mišiose, švęsti Kalėdas.

Daugumas Europos valstybių griežtus karantinus įves po Kalėdų, po šeimų susitikimo prie šventininio stalo, po Kalėdinių Mišių, nes tai uždrausti, kaip sakė D. Britanijos premjeras, būtų nežmoniška. Yra daug būdų saugiai tai padaryti. Kai kuriems  jų tai bus paskutinio artumo ir atsisveikinimo akimirkos, kadangi epidemija gali tapti žemiškosios kelionės pabaigos priežastimi. Ar žmogui jau nebereikia tokios galimybės?

Dar lapkričio pradžioje Norvegijos premjerė Erna Solberg per televiziją kreipėsi į piliečius, kad jie anksčiau laiko pasidabintų namus girliandomis, lemputėmis, kad nebūtų taip liūdna ir nyku. Žmogui neužtenka techninių sprendimų, nes būtina suprasti jo sielos veržimąsi į tiesą, gėrį, grožį, Dievą, link kitos sielos, prasmės, kūrybiškumo ir nuotykių. Karantino būtinybę įsako žmogaus kūniškumas, tačiau jo dvasiškumas tuo negali apsiriboti. Čia reikia lankstaus ir kūrybiško požiūrio, ieškant būdų, kaip protingoji siela galėtų apgudrauti aklais instinktais besivadovaujantį kūną ir nuolat ją įkalinti siekiančią materiją, idant dvasia išliktų materijos forma, o siela – kūno forma, bet ne atvirkščiai.

Šv. Rašte atrandame tvirtinimą, kad žmonės yra tarsi dievai, tačiau turi mirti kaip gyvuliai. Jie yra sukurtieji dievai pašaukti viešpatauti drauge su Dievu, bet ne patys vieni. Ypač bedievybės logikoje žmogus statomas į dviprasmę prieštarą: vieną vertus Dievas yra atmetamas ir žmogus yra statomas į jo vietą (demokratijos, individualizmo, diktatūros, valdžios ir kt. būdu), kita vertus, žmogus laikomas gyvuliu. Susidievinęs žmogus tuo pačiu laiko save gyvuliu. Tų nesąmonių neįmanoma suprasti. Visgi krikščioniškos mąstysenos žmonės nuogąstauja, kad būdami sukurti į Dievo paveikslą ir panašumą, turėdami prigimtinį orumą, būdami dvasinėmis būtybėmis nenuskurdintų savęs, kaip kad nuskurdinamos besielės gamtinės būtybės uždarius jas ankštuose narvuose ir tvankiuose tvartuose.

 

Ar priimti šv. Komuniją epidemijos laikais?

baznycia, tikejimas

Šv. Komunijos priėmimo būtinybė išplaukia iš ne vieną kartą pasakytų Jėzaus žodžių, ypač per Paskutinę vakarienę. Bažnyčios tradicija ir šventųjų pavyzdžiai  vienareikšmiškai nurodo šv. Komunijos svarbą krikščionies gyvenime. Kadangi Komunija yra amžinybės sakramentas, labai svarbu ją priimti kaip Vijatiką (kelionės maistą) mirties akivaizdoje.

Vienas Bažnyčios įsakymas konkrečiai formuluoja šią pareigą, kad privalu bent kartą metuose (paprastai tai siejama su Velykų laiku) atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Formaliai užtenka bent kartą metuose. Tuo atsakymas į klausimą ir išsisemia. Tradiciškai išpažinties ir šv. Komunijos einama per pagrindines šventes: Kalėdas ir Velykas, per atlaidus, laidotuves. Nėra pareigos priimti Komuniją kasdien, kas sekmadienį, kas mėnesį.

Dalyvavimą šv. Mišiose ir apsilankymą šventovėje sekmadienį įsako Dievo įsakymas, kurį papildo ir konkretizuoja Bažnyčios įsakymas. Bažnyčia neturi teisės atšaukti Dievo įsakymų, kadangi jie yra išganingi, nuo jų pildymo priklauso, ar mes vykdome Dievo valią ir išliekame teisume. Sekmadieniai yra konkretūs savo skaičiumi ir laiku, todėl reikia dėti visas pastangas dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Komunijos priėmimo dažnumo Biblija nenurodo.

Gyvename epidemijos laikais, todėl didelės svarbos yra žmonių artimi kontaktai, bendros vietos ir daiktai, kurie palengvina arba užkerta epidemijos plitimą. Covid19 turi tą savybę, jog keliauja iš kvėpavimo takų į kvėpavimo takus, per rankas, jei prisiliečiama prie burnos ar nosies. Dabartinės rekomendacijos nustato optimalų saugumą: kaukės naudojimą, 2 m atstumą ir rankų dezinfekavimą. Šios priemonės turėtų apsaugoti 100 procentų.

Mūsų bažnyčios dažniausiai yra erdvios, galima užlaikyti atstumus, žmonės naudoja kaukes, dezinfekuoja rankas, sakytum, rizikos nėra. Nors nesu epidemiologas, tačiau pastabiai žvelgiant prieinu išvados: riziką kelia ne tiek būvimas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose, kiek Komunijos priėmimas. Čia sunku išlaikyti tinkamą atstumą, nes rankos ilgis nesudaro metro. Net ir stengiantis išvengti, įvyksta prisilietimas tarp kunigo ir priimančio Komuniją. Eidami Komunijos vienas paskui kitą žmonės sukuria savo iškvėpto oro debesį, kuris kaip šleifas seka iš paskos. Šiltas oras turi savybę kilti aukštyn, kai žmogus stovi, tačiau judinamas einančių žmonių, jis sklaidosi į šalis, vinguriuoja, verpetuoja, nebūtinai kyla. Dalydamas Komuniją kunigas gali gauti virusą, paskui savo ruožtu gali jį perduoti kitiems. Ta tikimybė didėja sulig žmonių skaičiumi.

Kokia išvada ir pasiūlymas? Atrodytų, kad šiuo pavojingu metu reikėtų susilaikyti nuo dažno Komunijos priėmimo. Kita vertus, niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo tokio meto kaip dabar, kad Komunijos būtų einama kasdien ir net po du kartus dienoje. Nebuvo ir kas sekmadienį, todėl nebus didelės tragedijos, jei kurį laiką bus susilaikyta. Komunijos priėmimas į rankas nesumažina apsikrėtimo rizikos, tačiau tikrai ilgainiui sumažina pagarbą ir sakralumą Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu.

Vertėtų pagalvoti apie pagrįstą Komunijos limitą, saugų kunigui ir tikintiesiems. Dar tarybiniais laikais mūsų parapijose buvo senas paprotys, kad pirma einama išpažinties, o tik tada Komunijos. Tokiu atveju Komunija natūraliai nebuvo dažna.

Kad nesiformuotų iškvėpto oro debesies šleifas, gal vertėtų artėti prie altoriaus keliomis retomis eilėmis, stovint ne vienas paskui kitą, tačiau labiau šalia vienas kito? Gal reikėtų priimti ne į rankas, tačiau per instrumentum,  pavyzdžiui nuo savo turimos lėkštelės ar padėtos ant delno skepetaitės (taip išvengiant tiesioginio kontakto). Toks būdas praktikuojamas ir toleruojamas Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje.

Ukrainos katalikai unitai, girdėjau, priėmė sprendimą, kad pandemijos metu Komunija nebus dalijama, tik ligoniams, nes geriau palaukti laiko, kai bus galima priimti saugiai, pagarbiai ir vertai. Šv. Marija Egiptietė savo atsivertimo pradžioje priėmusi Komuniją išgyveno be jos dykumoje 40 metų. Ji teigė, jog Kristaus Kūno galia ją gaivino ir palaikė per visus tuos dešimtmečius. Vadinasi, ne vien Komunijos priėmimo dažnumas lemia išganymą ir šventumą.

 

 

 

Ar abortai yra mažesnis blogis nei pedofilija? Abortų legalizavimo 100-metis

baznycia, seima

Šių metų rudenį minime 100 metų nuo momento, kai komunistiniai banditai, užgrobę valdžią Rusijoje, įteisino abortą. Ilgainiui, jais pasekė kitos šalys, įteisindamos negimusio žmogaus žudymo teisę. Maža to, sugalvoti nauji terminai ir nauji būdai kūdikių žudymui, kaip antai, postnatalinis abortas, kuomet ką tik gimusį vaikelį abortmacheriai papjauna. Klesti baisus verslas, kuris gauna miljardus už kūdikių žudymą, už  jų organų ar audinių parūpinimą ne tik privačioms klinikoms, bet ir kosmetikos, gyvūnų pašarų pramonei.

Visi gyvieji ir gyvenantys ateina iš gyvybės šaltinio, kuriuo yra moteris-motina. Esame tais, kurių nenužudė, nesupjaustė, negramdė ir neišsiurbė, paskui neišmetė į šiukšlių dėžę, neperdarė į kremą ar nenuleido klozete, kad kaip tas lietuviškos pasakos Žilvinėlis nuplauktų Nemunu į Baltiją kraujo puta… Esame tie, kurie gimėme, todėl yra kam gyventi, darbuotis, melstis, kurti, saugoti, ginti, mylėti, perduoti gyvybės dovaną ir žmogiškumo kultūrą ateinančioms kartoms.

Kiekvienas iš mūsų praėjome visus žmogiškojo kūno vystymosi etapus motinos įsčiose. Kiekvieną atskirą ir visas drauge akimirkas nuo pradžios iki dabar esame ta pačia žmogiška būtybe su kūnu ir nemaria siela.  Niekada nebuvome nei žuvimi, nei dinozauru, nei beždžione, nei organinių junginių gumulu, augliu ar parazitu motinos kūne, kaip bando mums įteigti abortų šalininkai.  Akivaizdu, kad gamtoje vyrauja gyvybės taisyklė, jog panašus gimdo panašų: gandras susilaukia gandriukų, o ne krokodilų; dramblė atsiveda drambliuką, o ne peliuką; beždžionė susilaukia beždžioniukų, o žmogus gimdo žmogų – ne kažką kitą. Teigti, kad žmogus nuo pat pradžių ar kažkurį laiką buvo kažkuo kitu, ne žmogumi, yra absurdas.

Daugumas Europos šalių yra įteisinusios abortą, galimybės jį atlikti vis liberalėja, tuo tarpu Vakarų visuomenė sensta ir išmiršta. Liūdna žiūrėti į jaunas poras, kurios augina šunį, bet ne vaiką, o pradėtus vaikus laiko  didžiausiais savo egoizmo priešais.

Gyvybės vertybę gerbiančios šalys, kaip antai, Lenkija ar Argentina, deda visas pastangas išvengti aborto nuodėmės, nežmoniškumo ir demografinės nelaimės plitimo. Argentinos sveikatos ministras dr. Ginés González García apibrėžė abortą kaip didžiausią žmonijoje visuotinį genocidą, kurio istorija niekada nėra turėjusi. Nuo abortų legalizavimo Lietuva neteko apie 5 milijonus savo tautiečių. Štai kodėl Lietuva, savo teritorija panašaus dydžio kaip Vengrija, gyventojų turi mažiau kaip 3 milijonus, o Vengrija – 9 milijonus. Lenkija, kuri priešinasi beatodairiškiems abortams, santykinai turi tiek gyventojų, kad Lietuvai tektų 10 milijonų.

Feminizuojančios aktyvistės kalba apie moters teisę į savo kūną. Tokia logika remiantis, tada ir vyrai turi teisę savo kūną nuodyti alkoholiu, tinginiauti, neiti į karą, mylėtis su kuo papuola ir pan. Ideologijos naudojama logika neturi nieko bendro su natūralia tvarka. Jei europiečiai vyrai imtų svarstyti apie savo teises, kas gintų feministes nuo musulmonų vykdomo moters pavergimo ir išnaudojimo? Kam reikalingos savitikslės, bergždžios ir žiaurios moterys, kurių niekas nemyli ir kurios nieko nemyli?

Gyvename visuotinės paleistuvystės laikais, kai sekso klausimas užpildė visas sritis, pažeidė santuoką, kunigystę, iškreipė lytinį brendimą ir tapatybę, visuomeninius ryšius, kultūrą, psichologijos pagrindus, demografiją ir t.t. Psichofizinio lytinio malonumo suabsoliutinimas veda prie egoistinio, žemaisiais instinktais besivadovaujančio tipo įsigalėjimo. Kūniškumas savo esme yra egoistinis, nes yra nukreiptas į individo poreikius. Išbujojęs egoizmas sąlygoja asmenybės sutrikimus, pasireiškiančius visais negatyviais reiškiniais, tame tarpe abejingumu kitam žmogui, jo orumui. Didžiąja dalimi abortai yra egoizmo rezultatas. Panašiai kaip ir pedofilija. Abi blogybės yra panašios, tačiau abortas nėra taip baudžiamas ir smerkiamas kaip pedofilija. Tai liudija visuomenės ir teisės moralinę šizofreniją. Įteisinus abortus, tik žingsnis, kad egoizmo ir iškrypimų pažeista visuomenė ims toleruoti ir praktikuoti pedofiliją. Pedofilijos traumuotiems galima taikyti terapiją, tačiau aborto nužudytų – nebeprikelsi.

Seksualizuotos visuomenės, pažeistos moralinės pusiausvyros sąlygomis reikia kažką pasiūlyti, kad liautųsi morališkai niekingas negimusių žmonių žudymas. Bažnyčios siūlomas susitvardymas, skaistumas yra išjuokiamas. Kas šioje situacijoje yra mažiausias blogis? Yra puikus natūralus vaisingumo numatymo būdas, kraštutiniu atveju – fizinė kontracepcija. Kaip norėtųsi egoizmo liga sergant – negalima, kaip leidžia moralė – reikia pastangų. Tai verta, nes nužudytų vaikų kraujas šaukiasi Dangaus keršto.

 

Šv. Mikalojaus antausis Arijui

baznycia

Gruodžio 6 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Mikalojų, gyvenusį III-IV am. sandūroje vyskupą, garsų stebuklais, užuojauta vargingiesiems ir nuskriaustiesiems. Šis šventasis ypač gerbiamas stačiatikių tradicijoje, vadinamas stebukladariu, jam pašvęsta daug šventovių ir paveikslų.

Vakarų tradicijoje šv. Mikalojus yra Advento ir Kalėdų simbolis, atnešantis geriems vaikams dovanas, išklausantis jų prašymus. Ilgainiui šv. Mikalojų pervadino į Santaklausą, apgyvendimo Laplandijoje, pavertė į Kalėdų senį, perkrikštijo komunistiniu Seneliu Šalčiu ar CocaCola raudonskruosčiu.

Komunistų ar biznierių troškimas eksploatuoti šv. Mikalojaus gerą vardą ir stebuklingumą yra nesąžiningas, jei ne apgaulingas. Ką gero davė pasauliui Markso barzdą nešiojantis Senelis šaltis ar „juodąjį kapitalizmo kraują“ – cocacolą reklamuojantis diedukas? Vienas davė pražūtingą iliuziją, kitas – nutukimą skatinantį gėrimą.

Bažnyčios istorija pristato šv. Mikalojų ne vien kaip geraširdį vyskupą, tačiau ir kaip drąsų kovotoją su erezijomis. Jam teko patirti kunigo Arijaus išplatintos erezijos padarinius, kai daugybė krikščionių, tame tarpe 80 procentų vyskupų, pradėjo teigti, jog Jėzus Kristus nebuvo Dievo Sūnumi. Ši klaida tęsėsi ne vieną šimtmetį, jos įtakoje formavosi islamas, kai V am. gyvenęs Mahometas arijonų skelbiamos erezijos teiginius užtvirtino korane. Mahometas Jėzų Kristų pavadino tiktai įžanga į jo skelbtąjį tikėjimą, atmetant Švenčiausiosios Trejybės dogmą ir skelbiant radikalų monoteizmą.

Nikėjos I visuotinis bažnytinis susirinkimas 325 m. pasmerkė Arijaus klaidas ir kvalifikavo kaip gryną ereziją. Susirinkime dalyvavo ne tik vyskupas Mokalojus, tačiau ir klaidatikis Arijus. Vyskupų diskusijos  buvo ugningos, pereinančios į pasmerkimus, prakeikimus, keiksmus ir susistumdymus. Kaip teigia metraščiai, šv. Mikalojus apdalijo Arijų antausiais.

Arijaus erezija pasitarnavo islamo genezei. Liuterio erezija pasitarnavo marksizmo atsiradimui. Iš klaidos kyla tik kita klaida, todėl gerasis šv. Mikalojus turėjo teisę supykti, numatydamas daugybės vaikų kančias ateityje, kurias sukels tos erezijos.

Jonas Krikštytojas prieš Laisvės partiją. II Advento sekmadienis

Pamokslai

Vienas užsikaprizijęs vaikas pasislėpė namuose ir šaukiamas neatsiliepė. Tėvai pamanę, jog išėjo iš namų, ėmė ieškoti apylinkėse. Apie dingusį vaiką pranešė policijai, kartu su gelbėtojais išvažiavo ieškoti į kelius. Tuo tarpu vaikas buvo namuose, norėjo tėvams atsikeršyti…

Suaugęs žmogus gali elgtis panašiai, kai dėl įvairių priežasčių ima slapstytis nuo Dievo arba kažkokius savo reikalus ima klastoti, kombinuoti ne tik Dievo, kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Nors žmogus gyvena Jo sukurtame pasaulyje, nors neturi jokios alternatyvos išgyventi niekur daugiau kosmose, nors turi tik save patį, tačiau nori esmines tiesas apie Kūrėją, save, kai kuriuos nepatinkančius dalykus išmesti iš savo gyvenimo ir minčių.

Akivaizdu, kad pasislėpti vis sunkiau nuo visur sekančių saugumo palydovų, nuo sumaniojo telefono registruojamų duomenų, siunčiamų nežinomiems adresatams, nuo visur žvelgiančių saugumo kamerų. Galima pasiguosti, kas pasaulio ir žmogaus uzurpatoriai dar neskaito  minčių tiesiogiai… Jiems nėra svarbi tiesa ir žmogaus gerovė, jiems svarbu turėti kontrolę.

Viešpats, kuris mato būties gelmes, žvelgia į žmogaus širdį su tėvišku rūpesčiu, mato jo minčių labirintus, proto slėptuves, kuriose jis bando pasislėpti nuo tiesos, nuo savęs ir kitų. Juk žmogus neturi kur daugiau pasislėpti – vien tik savo mintyse. Kiek įvairių specialistų bando suprasti tą minčių labirintą, kuriame pradingsta tiesa ir tapatybė. Kristus juk ir atėjo tam, kad išvestų žmogų iš klaidos ir nežinios labirinto.

II Advento sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Joną Krikštytoją, kuris kvietė ištiesinti savo kelius Viešpačiui. Kvietė visus išeiti į atvirą vietą prie Jordano ir ten atverti savo sąžines, išpažinti visa tai, kas mus pražudo, nuo Dievo atskiria. Jis buvo didis sąžinių budintojas, kviečiantis grįžti prie elementaraus sąžiningumo, padorumo ir sveikos nuovokos, kadangi suklastota, mele skendinti sąžinė nėra pajėgi sutikti Dievo.

Du krikščioniškosios moralės fundamentai, kurie slypi vienas kitame ir vienas be kito beveik yra neįmanomi – sąžinė ir dieviškasis apreiškimas. Sakyčiau, jog 95 % atvejų, kodėl kažkas negali atrasti tikėjimo –  kadangi neturi sąžinės arba labai jau silpną turi, kadangi yra sulaužęs sąžinę svarbiame dalyke. Kodėl silpsta ir prarandamas tikėjimas? Todėl, kad prarandama sąžinė. Sąžinė veda prie Dievo atradimo, o Dievo atradimas ištobulina sąžinę.

Asmeniškai nesekiau, bet mano pažįstamos „megztosios beretės” informavo, jog naujiems Seimo nariams duodant priesaiką, beveik visi ar gal net visi taip vadinamos Laisvės partijos nariai praleido „Tepadeda man Dievas”. Susipykę, praradę Dievą, nuo jo besislapstantys instinktinės laisvės skelbėjai? Jų laisvės sampratą jau išgirdome: per šimtą valdžios dienų įteisinti narkotikus, tos pačios lyties sąjungas, dirbtinį apvaisinimą. Akivaizdu, kad turima omenyje seksualinė, narkotinė ir kitų palaidumų laisvė. Ko dar nepasakė, ką jie dar ketina padaryti, netrukus pamatysime, nes naujoji premjerė Šimonytė pareiškusi, kad derybose su liberalais ir laisvūnais neturi nubrėžusi „raudonųjų linijų”.

Nejaugi Laisvės partija neša amoralumo, sąžinės griovimo žinią? Lietuva, laikykis, jie pradės savo žygį per institucijas, per švietimą! Vadinasi jie pastoviai prasilenks su Dievu, nešdami biblinės Salomėjos padėklą su dorųjų galvomis. Jie ateina naikinti doros ir tiesos apie žmogų. Susidaro įspūdis, kad liberalai yra viso labo kostiumuotieji anarchistai, propaguojantys žemiausius žmogaus instinktus.

Advento metu pasigirsta kvietimas atsigręžti į save, savo sąžines, ateiti į atvirą vietą, kur matosi, kas yra kas, kur atvirai įvardijama, kas yra kas, kad būtų nuplautas moralinis purvas, kad būtų galima sutikti Tiesą, kurią žmogus prarado ir kuri vėl atsirado Dievo Sūnuje.

 

Bažnyčios politika: mėšlo mėžėjas išvežamas kartu su vežimu

baznycia

Taip viename pokalbyje man kažkada pasakęs vienas lietuvis kardinolas. Suprask, jei kas Bažnyčioje bando kelti hierarchijos korupcijos ir sugedimo klausimus, tampa atstumtas, persekiojamas, nepageidaujamas ir neturi jokios perspektyvos. Taip atsitiko su kun. Alfonsu Bulota, su kun. Sauliumi Stirna, taip atsitiko su lenkų kunigais, kurie iškėlė vysk. Petco apetitą jauniems klierikams, taip atsitiko Lenkijos Kališo kunigų seminarijos rektoriams, kurie gynė dorus klierikus ir kovojo su vyskupo globojamais žydraisiais, taip atsitiko daugybei kitų dorų kunigų, kurie Bažnyčios negriovė, bet bandė ją apginti ir gydyti nuo ligų, kuriomis užkrėtė tokie vilkai avinėlių kailiuose kaip McCarrick, Gulbinovičius, Vesolovkis ir t.t.

Buvęs Šventojo Sosto nuncijus JAV arkiv. Vigano įspėjo Vatikaną dėl JAV katalikų hierarchijoje įsigalėjusios gėjų mafijos, pranešė Pranciškui apie McCarrick nusikaltimus, tačiau buvo suignoruotas, atstumtas, išvadintas psichiniu ligoniu. Maža to, nuogąstaudamas dėl savo gyvybės priverstas slapstytis, nes sulaukė grasinimų.

Australijos kardinolas Pell, kuris ėmėsi tikrinti Vatikano finansus ir pasikėsino į pinigų plovimo struktūrą Vatikane, buvo apkaltintas seksualiniais nusikaltimais, kas privedė prie arešto ir įkalinimo 404 dienoms, t.y. daugiau kaip metams. Aukščiausias Australijos teismas jį išteisino. Tuo tarpu paaiškėjo, jog iš Vatikano 4 kartus buvo pervestos nemažos sumos per nunciatūrą Australijoje, kaip įtariama, apmokėti kaltinimams ir procesui prieš kardinolą Pell.

Būdinga, kad kunigams, kurie nesutinka su korupcija Bažnyčioje, tuoj pat klijuojamos psichinių ligonių etiketės, siūloma pavartoti tablečių ar palankyti terapiją. Stalino ir komunistinės valdžios patikrinti metodai taikomi ir hierarchijoje. Tuo tarpu tie, kam labiausiai reikėtų eiti pasigydyti, dvasiniai ir moraliniai ligoniai, pasiryžę vesti Bažnyčią į pražūtį.

Mėšlą gaminanti „levandinė mafija” nepageidauja tokių, kurie bando Dievo namus apkuopti. Ji imsis visų bjauriausių būdų, kad galėtų parazituoti mistiniame Bažnyčios kūne, todėl su didžiausiu pykčiu ir klasta gins esamą padėtį, nes atsivertimo ir moralinio stabilumo reikalavimai jiems yra beveik neįmanomi.