Jonas Krikštytojas prieš Laisvės partiją. II Advento sekmadienis

Vienas užsikaprizijęs vaikas pasislėpė namuose ir šaukiamas neatsiliepė. Tėvai pamanę, jog išėjo iš namų, ėmė ieškoti apylinkėse. Apie dingusį vaiką pranešė policijai, kartu su gelbėtojais išvažiavo ieškoti į kelius. Tuo tarpu vaikas buvo namuose, norėjo tėvams atsikeršyti…

Suaugęs žmogus gali elgtis panašiai, kai dėl įvairių priežasčių ima slapstytis nuo Dievo arba kažkokius savo reikalus ima klastoti, kombinuoti ne tik Dievo, kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Nors žmogus gyvena Jo sukurtame pasaulyje, nors neturi jokios alternatyvos išgyventi niekur daugiau kosmose, nors turi tik save patį, tačiau nori esmines tiesas apie Kūrėją, save, kai kuriuos nepatinkančius dalykus išmesti iš savo gyvenimo ir minčių.

Akivaizdu, kad pasislėpti vis sunkiau nuo visur sekančių saugumo palydovų, nuo sumaniojo telefono registruojamų duomenų, siunčiamų nežinomiems adresatams, nuo visur žvelgiančių saugumo kamerų. Galima pasiguosti, kas pasaulio ir žmogaus uzurpatoriai dar neskaito  minčių tiesiogiai… Jiems nėra svarbi tiesa ir žmogaus gerovė, jiems svarbu turėti kontrolę.

Viešpats, kuris mato būties gelmes, žvelgia į žmogaus širdį su tėvišku rūpesčiu, mato jo minčių labirintus, proto slėptuves, kuriose jis bando pasislėpti nuo tiesos, nuo savęs ir kitų. Juk žmogus neturi kur daugiau pasislėpti – vien tik savo mintyse. Kiek įvairių specialistų bando suprasti tą minčių labirintą, kuriame pradingsta tiesa ir tapatybė. Kristus juk ir atėjo tam, kad išvestų žmogų iš klaidos ir nežinios labirinto.

II Advento sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Joną Krikštytoją, kuris kvietė ištiesinti savo kelius Viešpačiui. Kvietė visus išeiti į atvirą vietą prie Jordano ir ten atverti savo sąžines, išpažinti visa tai, kas mus pražudo, nuo Dievo atskiria. Jis buvo didis sąžinių budintojas, kviečiantis grįžti prie elementaraus sąžiningumo, padorumo ir sveikos nuovokos, kadangi suklastota, mele skendinti sąžinė nėra pajėgi sutikti Dievo.

Du krikščioniškosios moralės fundamentai, kurie slypi vienas kitame ir vienas be kito beveik yra neįmanomi – sąžinė ir dieviškasis apreiškimas. Sakyčiau, jog 95 % atvejų, kodėl kažkas negali atrasti tikėjimo –  kadangi neturi sąžinės arba labai jau silpną turi, kadangi yra sulaužęs sąžinę svarbiame dalyke. Kodėl silpsta ir prarandamas tikėjimas? Todėl, kad prarandama sąžinė. Sąžinė veda prie Dievo atradimo, o Dievo atradimas ištobulina sąžinę.

Asmeniškai nesekiau, bet mano pažįstamos “megztosios beretės” informavo, jog naujiems Seimo nariams duodant priesaiką, beveik visi ar gal net visi taip vadinamos Laisvės partijos nariai praleido “Tepadeda man Dievas”. Susipykę, praradę Dievą, nuo jo besislapstantys instinktinės laisvės skelbėjai? Jų laisvės sampratą jau išgirdome: per šimtą valdžios dienų įteisinti narkotikus, tos pačios lyties sąjungas, dirbtinį apvaisinimą. Akivaizdu, kad turima omenyje seksualinė, narkotinė ir kitų palaidumų laisvė. Ko dar nepasakė, ką jie dar ketina padaryti, netrukus pamatysime, nes naujoji premjerė Šimonytė pareiškusi, kad derybose su liberalais ir laisvūnais neturi nubrėžusi “raudonųjų linijų”.

Nejaugi Laisvės partija neša amoralumo, sąžinės griovimo žinią? Lietuva, laikykis, jie pradės savo žygį per institucijas, per švietimą! Vadinasi jie pastoviai prasilenks su Dievu, nešdami biblinės Salomėjos padėklą su dorųjų galvomis. Jie ateina naikinti doros ir tiesos apie žmogų. Susidaro įspūdis, kad liberalai yra viso labo kostiumuotieji anarchistai, propaguojantys žemiausius žmogaus instinktus.

Advento metu pasigirsta kvietimas atsigręžti į save, savo sąžines, ateiti į atvirą vietą, kur matosi, kas yra kas, kur atvirai įvardijama, kas yra kas, kad būtų nuplautas moralinis purvas, kad būtų galima sutikti Tiesą, kurią žmogus prarado ir kuri vėl atsirado Dievo Sūnuje.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.