Niekada neperku kiaušinių, kuriuos sudėjo dideliuose paukštynuose ir narvuose laikomos vištos. Ne vien dėl ekologinių, kūriniškųjų paskatų, bet ir dėl simbolizmo. Kaip apgailėtinai atrodo narvinės vištos palyginus su laisvai po kiemą bevaikščiojančiomis. Didelis egzistencijos skirtumas toms būtybėms, kurių egzistavimas yra toks trumpas.

Bet tai yra ne vien apie vištas, bet apie žmogų, kuris pavergė kūriniją, ją maksimaliai išnaudoja savo poreikiams, beatodairiškai eikvoja, griauna, neleisdamas jai džiaugtis jos specifiniu gyvenimu. Su tokiu požiūriu žmogus žvelgia ir į kitą žmogų.

Koks netikėtas sutapimas, kad pandemijos laikais žmonės tapo uždaryti miestų betoniniuose karstuose tarsi vištos narvuose. Internetinių komentarų stilius išduoda, jog nelaimingo lygis ėmė augti, žmogaus dvasinė „produkcija” suprastėjo, tarsi narvuose laikomų vištų kiaušiniai, pažymėti streso ir egzistavimo skurdumo.

Išeities tašku pasirinkus vištų ir žmonių sugretinimą, galima eiti dviem keliais: laikyti žmogų protingu gyvūnu arba įkūnyta siela. Nuo atsakymo, kas yra žmogus, randasi konkrečios praktinės išvados ir realus taikymas gyvenime.

Biologinės evoliucijos šalininkai, įvairaus plauko mokslininkai, Dievo egzistavimą atmetantys asmenys nuolat bando primesti savo teoriją ir viziją, kurioje žmogus matomas vien tik kaip gyvūnas, turintis labiau išsivysčiusias smegenis. Jie nenori pripažinti aukštesnės, kilnesnės, vertingiausios jo prigimties dalies – dvasinės, protingosios, amžinos sielos. Jei žmogus vien tik protingas gyvūnas, tada ima vyrauti kūniškumas, instinktai, žemiškos vertybės, mokslinis-materialus interpretavimas. Jei žmogus yra vien tik gyvūnas, tuomet agresyvesni gyvūnai ima žudyti kitus gyvūnus, dargi masiškai, kaip tai vyko bedieviškų politinių sistemų terpėje.

Kyla didelė grėsmė, kad pandemijos akivaizdoje valdžia ims žmogų traktuoti kaip gyvūną, kurį reikia izoliuoti, kuriam užteks kažkiek maisto ir tegul lindi urvu ar narvu tapusiuose namuose. Su žmogaus kaip gyvulio traktavimu susiduriame kartais ligoninėse, kai sunkiai sergantiems kliudoma pasinaudoti dvasią stiprinančiomis priemonėmis – sakramentais. Galų gale, nuo covid19 infekcijos mirusių kai kurie jau net nebelaidoja, tačiau pakasa po žemėmis be jokių ritualų kaip organines atliekas, ne žmogui būdingu būdu. Žmogaus sugyvulinimo tendencija galima laikyti draudimą dalyvauti Mišiose, švęsti Kalėdas.

Daugumas Europos valstybių griežtus karantinus įves po Kalėdų, po šeimų susitikimo prie šventininio stalo, po Kalėdinių Mišių, nes tai uždrausti, kaip sakė D. Britanijos premjeras, būtų nežmoniška. Yra daug būdų saugiai tai padaryti. Kai kuriems  jų tai bus paskutinio artumo ir atsisveikinimo akimirkos, kadangi epidemija gali tapti žemiškosios kelionės pabaigos priežastimi. Ar žmogui jau nebereikia tokios galimybės?

Dar lapkričio pradžioje Norvegijos premjerė Erna Solberg per televiziją kreipėsi į piliečius, kad jie anksčiau laiko pasidabintų namus girliandomis, lemputėmis, kad nebūtų taip liūdna ir nyku. Žmogui neužtenka techninių sprendimų, nes būtina suprasti jo sielos veržimąsi į tiesą, gėrį, grožį, Dievą, link kitos sielos, prasmės, kūrybiškumo ir nuotykių. Karantino būtinybę įsako žmogaus kūniškumas, tačiau jo dvasiškumas tuo negali apsiriboti. Čia reikia lankstaus ir kūrybiško požiūrio, ieškant būdų, kaip protingoji siela galėtų apgudrauti aklais instinktais besivadovaujantį kūną ir nuolat ją įkalinti siekiančią materiją, idant dvasia išliktų materijos forma, o siela – kūno forma, bet ne atvirkščiai.

Šv. Rašte atrandame tvirtinimą, kad žmonės yra tarsi dievai, tačiau turi mirti kaip gyvuliai. Jie yra sukurtieji dievai pašaukti viešpatauti drauge su Dievu, bet ne patys vieni. Ypač bedievybės logikoje žmogus statomas į dviprasmę prieštarą: vieną vertus Dievas yra atmetamas ir žmogus yra statomas į jo vietą (demokratijos, individualizmo, diktatūros, valdžios ir kt. būdu), kita vertus, žmogus laikomas gyvuliu. Susidievinęs žmogus tuo pačiu laiko save gyvuliu. Tų nesąmonių neįmanoma suprasti. Visgi krikščioniškos mąstysenos žmonės nuogąstauja, kad būdami sukurti į Dievo paveikslą ir panašumą, turėdami prigimtinį orumą, būdami dvasinėmis būtybėmis nenuskurdintų savęs, kaip kad nuskurdinamos besielės gamtinės būtybės uždarius jas ankštuose narvuose ir tvankiuose tvartuose.