Matant vis prastėjančią Lietuvos respublikos dvasinę, moralinę, demografinę, pilietinę, ekonominę padėtį, atmintyje iškyla filmas apie skęstantį laivą „Titaniką“. Kas metai valstybinių švenčių šventimas darosi vis liūdnesnis, vis labiau praranda prasmę, kadangi šalis vis labiau grimzta į neviltį ir bejėgiškumą, vis sunkiau darosi kažką pakeisti.
Patriotinės šventės primena filmo siužetą, kuriame rodomas ant denio grojantis orkestras, atliekantis gedulinę melodiją „Dieve, arčiau Tavęs“. Šventės metu aptarinėjamos antraeilės temos primena rūpestį dėl girgždančių durų viršutiniame denyje, kai nenorima pripažinti, jog korpusas yra įtrųkęs, o apatiniai deniai jau užpildyti vandeniu. Lietuvos provincija skęsta, o valdžia ginčijasi dėl Vijūnėlės dvaro.
Esamos Lietuvos bėdos šaukte šaukia, kad dabartinė jos būklė yra savižudiška, trumparegė, neįkvepia, nereikalinga joje gyvenantiems žmonėms, kurie masiškai neina balsuoti, palieka absurduose ir rietenose skęstantį kraštą, nebekovoja prieš esamas negandas, slepia perteklinius piliečiams mokesčius nuo vyriausybės, nebegimdo naujų žmonių ir dar abortų kraujo pūta išplauna į Baltiją, ir t.t.
Daugybę kartų istorijos įvykiai parodė, jog Lietuva pasauliui yra nereikalinga. Nebent kaip teritorija prieiti prie jūros, kaip pigios darbo jėgos eksporto šalis šalia kitų panašių. Lietuvos durpių ir žvyro, pavyzdžiui, Vokietijai ar JAV tikrai nereikia. Pasaulis sėkmingai egzistavo ir toliau egzistuos ir be Lietuvos, kurios egzistavimas kaimynams yra nelogiškas, o ir mums patiems – labiau stebuklingas negu įmanomas.
Lietuva gali ir tūri būti reikalinga tik patiems lietuviams, todėl jei jie nekovos, nesistengs išlaikyti Lietuvos, tai niekas kitas to nepadarys, jos ir nebus. Jei nesistengs išlikti politiškai ir moraliai organizuota tauta, kurianti vertybėmis ir aiškia valia pagrįstą valstybę, tuomet taps asimiliuojama etnine grupe kitos valstybės sudėtyje. Taip jau buvo atsitikę ne vieną kartą.
Kam reikalinga tautos ir valstybės nepriklausomybė? Nepriklausomybė nėra tikslas savyje, bet priemonė, būdas įgyvendinti tautos tikslus, noras gyventi pagal savo kultūrą, nuomonę, išvengti išorės primetamo diktato. Tai siekis, kad šalis turėtų jos labui dirbantį ūkį, kurio vaisius, pelną pasiima ji pati, o ne kažkas iš išorės. Tai pastangos, kad šalis nebūtų naikinama jos pačios rankomis per klastingai pakoreguotą kultūrą ir ūkį.
Nors sakoma, kad pinigai valdo pasaulį, tačiau filosofai yra kitos nuomonės, jog būtent idėjos valdo pasaulį, o pinigai tėra vienos ar kitos idėjos įgyvendinimo instrumentas. Lengva pastebėti, kad šalys, visuomenės ir šeimos, kurios yra labiau atviros antgamtinėms ir moralinėms vertybėms, randa išeitis, greičiau gyja. Juk ir teologijoje yra teigiama, jog metafizinės klaidos lemia ir fizines, gyvenimiškas klaidas. Tai, jog Lietuva ėmė skęsti problemose, yra įrodymas, jog ne ta dvasia, ne tos idėjos čia yra įsivyravusios. Kas pajėgus tai pakeisti?
Otto Bismarkas apie XX am. pradžioje įsisteigusias naujas valstybes prie Baltijos jūros sakė, jog ne vokiečiai jas sunaikins, bet jos pačios save, kai bus paliktos savo pačių valiai. Panašu, kad dabartinės Nepriklausomybės ideologija ir vertybės veda į niekur. Silpnas elitas, silpna visuomenė, silpni piliečiai gyvena vagystės svajonėmis, kaip čia vienas kitą apsukti ir apvogti, pasinaudoti atsiradusia galimybe apiplėšti kitą.
Valstybė menkai besirūpina, kad pasitelkus mokyklą, parapijas, šeimas, organizacijas padarytų viską, jog nedaugėtų silpnų, nekompetetingų, nelojalių, neišmokytų ir stokojančių vertybių bei esminių dorybių piliečių, nes jų daugėjimas reikš nesibaigiančias problemas.
Kita vertus, Tėvynė – tai labiausiai namai, šeima, mylimi žmonės. Kuo daugiau skyrybų, susidėjusių, smurtaujančių, skurdo pažemintų šeimų ir betėvių vaikų, tuo daugiau įsiskaudinusių žmonių, tuo mažesnė meilė šeimai ir šaliai. Jei Lietuvoje lieka gyventi nors vienas mylimas, artimas giminaitis, draugas, jei yra mylimas kaimas ar miestelis, kuriame gyvena draugiški ir svetingi žmonės, jei kurioje parapijoje už mus meldžiasi brangus dvasios tėvas, tuomet ir Lietuva kitaip atrodo. Girdžiu nuolat: giminių ten nebeliko, ant tėvų kapo užpylėm betoną, kad piktžolės neaugtų, nebėra reikalo ir prasmės ten važiuoti.
Lietuvos Respublika tapo didžiausiu nuoskaudų šaltiniu per dvigubus standartus, per politines intrigas ir paprasto žmogaus apleidimą, naikinant kaimą ir parapijas. Sovietinių laikų nuoskaudos dar nesibaigė, dar toliau nuvilia žmones, kadangi senieji skriaudikai tik pasikeitė pavadinimą, o tie patys asmenys toliau moko gyvenimo ir reguliuoja visus reikalus. Jie pramušė Lietuvos „Titaniko” šoną, bet išplauks su gelbėjimo valtimis, kai užsems ir viršutinius denius. O kol kas tegroja gedulinė muzika.
