Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.
Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.
Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.
Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.
Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.
Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.
Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.
Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.
Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.
Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.