Artėjant bažnytinių metų pabaigai būtina apžvelgti praėjusį laikotarpį, atlikti metų auditą, suvesti rezultatus. Iš ekonominės pusės žvelgiant, parinkti labai netikę šv.Rašto skaitiniai, pasakojantys apie krizę. Pirmas yra apie pranašo Elijo laikais ištikusį badą ir paskutinį duonos kepaliuką bekepančią našlę, kuri su sūnumi yra pasiruošę numirti. Evangelijos tekstas pristato vargšę moterį, turinčią du skatikus, ir vargšę šventyklą, gavusią iš jos auką du skatikus.

Priešpaskutinį bažnytinių metų sekmadienį bažnytinės finansinės naujienos irgi nekokios, skelbiama, kad popiežius ir toliau nesusitvarko su Vatikano finansais, jo iždas yra tuščias, ypač paburnojus prieš turtingų šalių katalikus, o Pietų Amerikos vargšai suneša jam tikrąja to žodžio prasme skatikus, vadinamus Petro skatiku. Ilgaliežuviai popiežiaus pasitikėjimą išdavę kairuoliški bendradarbiai neteisėtai perdavė slaptos medžiagos naujai knygai, iliustruojant kaip ir prie apaštalų kasos braunasi dabartiniai Judai, praryjantys našlių, vyskupijų ar vienuolijų turtus.

Bet skaitinių tikslas yra apžvelgti ne finansinius klausimus, bet atlikti tikėjimo auditą: pasaulį krečiant skandalams, krizėms ir nepritekliams, atsiranda liudytojų, jog pasitikint Viešpačiu – „puodynė neištuštėja“. Evangelijos bobutė su džiaugsmu dėkoja Viešpačiui už neturtą, tikėjimo vedina aukoja ne vieną skatiką iš dviejų, bet abu, nes ji turi autentiškos patirties, kad Apvaizda nepalieka tikinčio žmogaus net ir krizės akimirką.

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose perteikiamą idėją galima nusakyti žodžiais: pasitikėjimas Viešpačiu įveikia matematiką, išskaičiavimus ir ekonomiką. Kaip sename rusiškame multiplikaciniame filme apie Coliukę verslusis kurmis skaičiavo, ar apsimoka vesti (nes būsimoji žmona atneša pusė grūdo per dieną nuostolį), taip ir šių dienų aklieji finansininkai skaičiuoja meilės ir tikėjimo nešamus „nuostolius“: dviejų vaikų šeimoje per daug, tėvus išlaikyti per brangu, mokesčius valstybei mokėti ir Lietuvoje gyventi neapsimoka, turėti daržą ir auginti gyvulių kaime taip pat nebeapsimoka, valstybės pasitikėjimo Apvaizda akto – restitucijos – nėra, bažnytėlei aukojama simboliškai, todėl ir šalis vis labiau tampa simboliška: tušti lopšiai, tušti kaimai, tuščios mokyklos, tuščios bažnyčios, galų gale – tuščia Lietuva, su kvietimu užimti dykai.

Evangelijos bobutė, kurią Jėzus stebėjo prie šventyklos skrynios, atiduodama paskutinius grašius dėkojo Dievui už tai, kad turi kur kas daugiau nei grašiai: Jį Patį. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Tikėjimo auditas bažnytinių metų pabaigoje – tai klausimas apie tai, kuo mes tikime ir pasitikime: Viešpačiu ar ekonomika? Ekonominės krizės priežastis – maža širdis ir siauras protas, nes menkas buvo tikėjimas, skatinantis mylėti Dievą, artimą ir save.

Girdėjome pasakojimą apie žmogų, kurio niekas nevadino vardu, tik tėvo vardu – „Timiejaus sūnus”, nes jis buvo visiems žinomas ir negerbiamas nelaimėlis: kilo iš turtingos, žinomos šeimos, tačiau apako, nebesugebėjo verstis gyvenime, visko neteko, giminės ir kaimynai viską pavogė, tapo atstumtas, nuskurdo ir, kad nemirtų iš bado, ubagavo gatvėje. Iš visuomenės ir gyvenimo aukštumos nusirito į padugnes.

Tai simbolis to, kas atsitiko su žmonija: per nuopuolį tapo išvaryta iš Dievo artumos, neteko prigimtinio turtingumo ir sveikatos, tapo akla tiesai ir gėriui, elgetauja gyvenimo trupinius. Dangaus tikrovės durys žmogui užsitrenkė, nuodėmės tamsa apgaubė jo gyvenimą.

Kad suprastume aklo žmogaus siaubą, pabandykite po šv.Mišių užsimerkę grįžti namo arba bent iki automobilio, namuose užrištomis akimis pasigaminti valgį. Aklojo Bartimiejaus skausmą, klaikumą ir beviltiškumą išreiškė jo šauksmas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“.

Žmonės ėmė drausti, kad aklasis nešauktų, buvo nepatogu klausytis kančios ir tikėjimo atvirumo. Bet juk tai buvo tikėjimo šauksmas, kai šaukiama ne tik balsu, bet ir širdimi. Širdies šauksmas pasireiškia mintimis ir jausmais: „Rabuni, noriu praregėti!“.

Kaip rašoma pasakojime, aklasis nusimetė savo apsiaustą ir aklumo tamsoje bėgo link jo, kliūdamas ir griūdamas, šliauždamas, tik nujausdamas, girdėdamas Jėzaus ir jo mokinių balsą. Pagaliau prasideda esminis dialogas tarp aklojo ir Jėzaus. Jėzus padeda žmogui sukonkretinti ir išreikšti troškimą, ko tikrai jam reikia, be ko jam sunku gyventi: ko nori, kad tau padaryčiau? – Kad regėčiau!

Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus.

Jėzus atveria akis, atveria širdis, atveria ausis, atveria protus, pragarus, kapo uolą ir išganymo vartus. Apaštalo Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių, kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę. Jėzus atvėrė duris į pasaulio tamsą, šviesa sušvito joje, ir, kas pasistengs pro ankštą praėjimą praeiti, tas ir vėl regės Dievą, bus išgydytas iš visų ligų. Jėzui išeinant, išganymo vartai užsidaro aklinai ir amžinai, aklieji nebepraregės, nusidėjėliai nebeatsivers.

Neregiui pasiekti Jėzų padėjo jo mokiniai ir apaštalai, nes jis klausėsi jų kalbų, aplink aidinčių balsų. Ir dabar Išganytojo įkurtoji Bažnyčia kalba apie kelią pas Jėzų, link išganymo vartų ir link spindinčios tamsoje šviesos.

Nors Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tačiau sau pagalbininkais pašaukė apaštalus, šių dienų kunigus ir vyskupus, su kuriais Jis ypatingai susivienijo per kunigystės sakramentą, kad pasaulyje būtų įmanoma atverti ir dvasines akis, ir dangiškas duris. Jis liepė jiems aukoti šv.Mišių auką, atleisti nuodėmes, skelbti Evangeliją, gydyti sužeistas sielas.

Kunigai yra tokie, kokios yra šeimos, parapijos ir visuomenė, todėl jie gali ir privalo siekti suprasti žmones. Žmonių ir laikmečio supratimas yra labai svarbus kunigystės pašaukimo elementas, nes tik taip kunigas gali padėti, būti jų atstovu pas Kristų, kai aukoja už juos šv.Mišių auką ir meldžiasi, ir kai yra Kristaus atstovu pas žmones – pamokslauja ir teikia sakramentus.

Kunigas turi pareigą aiškiai išdėstyti Dievo reikalavimus esamoje situacijoje, kad žmogus galėtų rasti Kristaus atvertus išganymo vartus. Būti principingu sau ir kitiems – sunki kunigo priedermė, kad galėtų padėti ieškančiam vertybių ir prasmės žmogui. Kaip įspėjantis apie artėjantį šlaitą kelio ženklas negali būti neaiškus, taip ir atsakomybę už žmonių sielas jaučiantis kunigas negali būti dviprasmiškas, neaiškus ar net meluoti. Žmonės mėgsta minkštus ir pataikaujančius kunigus, o Dievas tokių nekenčia, nes kunigo pareiga yra būti teisingu ir griežtu, kad parodytų aiškų kelią link Kristaus. Būti griežtu nereiškia būti piktu.

Artėja Vėlinės, kai prisiminsime skaityklos vėles, daugybė tų, kurie patiria Bartimiejaus kančią: jie nepasmerkti, bet dar kenčia tamsoje, nuskaistinančioje meilės ugnyje, su pažadu ir viltimi širdyje. Teatsiveria vėlėms akys ir Dangaus vartai, užprašykime už jas šv.Mišias, kad išvystų šviesą ir Jėzų joje kaip praregėjęs Bartimiejus.

Šio sekmadienio evangelijos įžymybės – griausmo sūnūs, Jonas ir Jokūbas, kurie norėjo būti aukščiau kitų apaštalų ir lygūs su Kristumi. Šventasis raštas apaštalą Joną vadina mylimiausiu Jėzaus mokiniu. Jam tuo metu galėjo būti apie keturiolika-šešiolika metų, taigi, ir pats jauniausias apaštalų tarpe.

Panašu, jog ir jo brolis Jokūbas buvo ne ką vyresnis už jį. Jų jaunuoliškus, karštakošiškus charakterius aprašo evangelistas Lukas, kai, atstumti vieno Samarijos miesto gyventojų, norėjo atlyginti jiems ugnimi iš dangaus. Jų jaunystę liudija ir stipri jų motinos Salomės įtaka, kuri, pasak kitų evangelistų, pati kreipėsi į Jėzų dėl privilegijų savo sūnums. Bet iš tikrųjų Jonas ir Jokūbas ir buvo privilegijuotų apaštalų tarpe, Jėzus pasiimdavo juos į ypatingus įvykius, kaip antai, į Taboro kalną, apreiškė savąją dievystę, taip pat į Alyvų kalną drauge melstis prieš išdavimą ir kančią.

Kodėl Jėzaus palankumas tiems dviem apaštalams buvo taip stipriai išreikštas, ypač Jonui? Kadangi jie buvo jaunatviško tyrumo ir džiaugsmo atstovai, nesugadinti, autentiški pamaldžių tėvų vaikai. Apskritai, visais laikais visuomenė yra labiau dėmesinga ir palanki vaikams ir jaunimui, ypač šiandien, kai perdėtai pabrėžiamos vaikų teisės, kai vaikai yra dievinami. Jėzus ir jo Bažnyčia rūpinasi jaunimu, kuris Jono ir Jokūbo asmenyse tapo svarbiu evangelizavimo ir išgelbėjimo ženklu, sielovados sritimi.

Šiandien pasakojamoje istorijoje galima pastebėti pedagoginį aspektą: mylimieji gali pasiduoti kaprizų pagundai. Jie mylimi, bet jiems to nepakanka, reikalauja dar daugiau ir daugiau, daugiau už kitus. Jie ima manyti, jog yra kažkas daugiau ir aukščiau už kitus, nors dar neturi jokių nuopelnų. Jausdami Jėzaus didesnį prielankumą broliai įsidrąsino reikalauti lygybės su juo: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“. Suprasdamas jų jaunatvišką, naivią ir kvailą tuštybę Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“. Jie tvirtino galį gerti tą pačią kančios taurę su Jėzumi, maždaug, jaunam ir naiviam jūra iki kelių. Ir tikrai, vėliau Jokūbas tapo pirmuoju kankiniu apaštalų tarpe.

Panašią istoriją girdime apie vieną iš angelų – Liuciferį, kurio vardas reiškia šviesos nešėją. Jis buvo vienas iš prakilniausių angelų, kurį Dievas labai mylėjo. Ir Liuciferio meilė Kūrėjui buvo tokia stipri, jog jis ėmė tapatintis su meilės objektu, prarado tam tikras ribas, atstumą, ėmė siekti būti lygiu su juo, būti šalia jo. Kaip tie apaštalai varžydamiesi dėl sostų šalia Dievo, taip Liuciferis pateko į pagundą lygiuotis su Dievu, užmiršdamas, kad yra kūrinys, kad mylėti reiškia ne savintis kito, bet save atiduoti, ne būti lygiu, bet nuolankiu, ne siekti Dievo garbės, bet garbinti Dievą, ne viešpatauti, bet tarnauti. Vieno iš nuostabiausių angelų nuopuolio priežastimi buvo meilės pagimdytas kaprizas, įnoris, apsirikimas, jog mylimasis tampa aukštesnis ar lygus mylinčiajam, ypač kai kalbame apie Dievą, tarp kurio ir kūrinio žioji nebežengiama būties ir nebūties bedugnė.

Tai ir nuolatinė pedagoginė problema, kai mylimi vaikai ima galvoti, jog tėvų meilė padaro juos lygius su tėvais ir aukštesnius už kitus, kad tėvai privalo vaikams tarnauti, bet ne atvirkščiai. Todėl nenuostabu, kad velniškas „aš niekam netarnausiu“ šūkis nuolat girdimas mūsų tarpe, ne tik išlepusių vaikų lūpose, bet ir visur, kur pasireiškia egoizmas, perdėtas individualizmas, kur vyksta kaprizų dramos.

Šį „mylimųjų mokinių“ reiškinį galima pastebėti ir bažnytinėje terpėje, kai pagyvenęs dignitorius ima jausti didelio prielankumo jausmus jaunam, iš tikro ar tariamai gabiam, pamaldžiam klierikui ar kunigui, ir, puoselėdamas geras viltis, jį remia tobulėjimo ir bažnytinės karjeros srityje. Kartojasi Liuciferio istorija: mylimasis ima susireikšminti, pavydėti kitiems, reikalauti dar daugiau, nori sėdėti šalia toje pačioje aukštumoje. Tarp mylimųjų prasideda kaprizų ir intrigų teatras ir dramos, įnešančios į Bažnyčią nesveikos dvasios. „Mylimieji mokiniai“ ateina ne tarnauti, bet ponauti, jie yra nusiteikę gerti ne Kristaus kančios taurę, bet taurius ir skanius gėrimus elito vakarėliuose. Neatsitiktinai pop.Pranciškus uždraudė bažnytinių garbės laipsnių teikimą nesulaukusiems 60 metų. Galbūt tokį cenzą reikėtų įvesti ir vyskupų nominacijoms.

Kristaus mokymas atskleidžia, jog Dangus yra visiško savęs atidavimo ir tarnavimo Dievu ir artimui tikrovė, jog tas, kuris nori būti pirmas, turi būti visų tarnas. Ir krikščioniškos pedagogikos bei bažnytinio gyvenimo postulatas yra šis – išmokti savo gyvenimą kitiems duoti, gyventi ne vien sau.

Gyvenimas yra pagrįstas teisinga vertybių tvarka ir prioritetais. To moko šio sekmadienio šventrasčio tekstai.

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra malda prašant išminties malonės. Išmintis yra Dievo dovana, leidžianti matyti ir suprasti, kaip Dievas mato ir supranta. Tame glūdi išmintingo ir sėkmingo gyvenimo bei apsisprendimų priežastis. Išmintis yra svarbiau nei turtai.

Jėzus Kristus yra įsikūnijusi Dievo išmintis, todėl kiekvienas, kuris priima Jo valią ir vykdo ją, įsilieja į Dievo vykdomą išgelbėjimo planą. Ši mintis stipriai išreiškiama laiške hebrajams, kurie ilgėjosi savo senųjų ritualų, aukų ir šventyklos. Apaštalas Paulius jiems bando paaiškinti, jog Kristaus atneštoji krikščionybė yra kur kas geresnė nei senoji judėjų religija. Jis pasitelkia Dievo žodžio dviašmenio kardo paveikslą, kuris tiesos galia sugeba teisti širdies sumanymus (atskirti sielą nuo dvasios), t.y. suteikia išganomosios tiesos ir malonės pilnatvę.

Kas pirmuoju skaitiniu tarsi pranašaujama, evangelijos ištrauka – įgyvendinama, o antruoju skaitiniu- paaiškinama, išplėtojama krikščioniško gyvenimo perspektyvoje.

Čia pasakojama, kad radosi jaunas ir turtingas žmogus, kuris savo sieloje nerado ramybės dėl kankinančio jį prioritetų nusistatymo, dėl gyvenimo ašies. Jis nujautė, kad kažkas jo gyvenime yra negerai, eina tragiška linkme: „kaip man laimėti amžinąjį išganymą?“.
Jis laikėsi Dievo įsakymų, buvo religingas, tačiau ramybės nerado. Jėzus nustatė jo dvasinės ligos esmę, įvedė aiškumą į jo mąstymą ir jausmus – godulystė turtams, materializmo prioritetas. Vaistas ir išsigelbėjimas jam – „išdalink savo turtus vargšams“.

Minimas evangelijos jaunuolis mylėjo daiktus, ištaigą, teikiamas galimybes, visuomeninę padėtį ir t.t., bet jis jautė, jog toks gyvenimas atriboja jį, stato mūro sieną tarp Dievo jo, su kitais žmonėmis. Jis valdė didelį turtą, bet turtas „valdė“ jį, jo širdį, jo gyvenimą. Jis mylėjo ir garbino materialinius turtus labiau nei Dievą. Tai ir buvo jo didžiausia gyvenimo tragedija.

Jėzaus ištarmė aiški: jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, negali turėti visko vien sau, nepasidalindamas su nepritekliuje esančiais. Kas pas tave yra per daug, vadinasi, tai priklauso ne tau, tai esi paėmęs iš kito. Nesvarbu, kad teisėtu, legaliu būdu. Dangus yra meilės tikrovė ir pagal Švenčiausiosios Trejybės perichorezės ir Jėzaus kryžiaus matą toji meilė pagrįsta yra visišku savęs atidavimu Dievui ir artimui.

Jėzus savo palyginime pasitelkia per adatos ausį bandančio išlįsti kupranugario paveikslą. Didžiausias tuomet žinomas gyvūnas ir mažiausia įmanoma ertmė – dvi nesutaikomos tikrovės, kaip kad nesutaikomi prioritetai – Dievas ir mamona.

Svarbu suprasti, kad turtingumas sukuria klaidingą nepriklausomumo įspūdį, kad tiek laimę gauti, tiek kančios išvengti galima susimokėjus, jog Dievas ir kiti žmonės iš esmės yra nereikalingi. Turtuolio puikybė pranoksta jo tikrąją esmę, jis kėsinasi į Dievo sostą.

Jėzus draugavo su kai kuriais turtingais žmonėmis, kaip antai muitininku Zachiejumi, Juozapu iš Arimatėjos, Nikodemu. Biblijoje rašoma, jog ne pinigas, bet meilė pinigui yra yra visų blogybių šaknis, kai daiktai tampa svarbesni už Dievą ir žmogų. Sekti Jėzumi reiškia būti dosniu kitiems, dalintis turtu, laiku, talentais. Pasak Jėzaus: „tau reikia tik vieno – pasidalink“. Reikia tik vieno: išsaugoti prioritetus, jog virš visko reikia mylėti Dievą ir artimą kaip save, o ne daiktus ir pinigus.

Spalio 4 d. Bažnyčia mini ir pagerbia šv.Pranciškų Asyžietį. Daugeliui jis žinomas kaip Dievo varguolis ir keistuolis, tačiau nelabai pažįsta jį kaip maldos vyrą, krikščioniško maldingumo pavyzdį.

Dievas sukūrė žmogų sau kaip pokalbio draugą ir bendrininka, ir šis pašaukimas žmogui yra pirmasis ir natūralus. Per nuodėmės nuopolį draugystės dovana buvo prarasta, bet Dievas ir vėl kviečia atrasti bendravimo su juo džiaugsmą. Dievas užkalbino Pranciškų, jam atsiliepus padarė jį savo draugu. Iš esmės tai tapo įmanoma per maldą.

Ar Pranaciškus vaikštnejo, ar sėdėjo, namuose ar kelionėje, darbuodamasis ar ilsėdamasis, visus savo veiksmus ir visose vietose jis atliko meldamasis. Jis meldėsi visaip, visokiomis kūno pozomis, net gestikuliuodamas rankomis, giliai dūsaudamas ir aimanuodamas, verkdamas ir mušdamasis į krūtinę, nusilenkdamas ir kryžiumi puldamas, klūpodamas ir stovėdamas, laikydamas iškeltas rankas ir t.t. Turbūt nemažai jo gestų mes esame perėmę į savo maldas ir liturgiją. Žinoma, nebuvo išsišokėliu bendruomeninėje maldoje, laikėsi įprastai.

Šv. Pranciškui melstis – tai būti Dievuje, arti Jo, tai kalbėtis su Juo. Kartais jis su Dievu bendravo kaip su Kūrėju ir Teisėju, kartais kaip su Tėvu, verkdavo jo kaip savo Brolio, kreipdavosi kaip į geriausią Draugą, kartais džiaugdavosi juo kaip Sužadėtiniu.

Kita Pranciškaus maldos savybė – tai žodžių retumas, bet jausmų ir mąstymo gausumas. Jis galėjo visą dieną kartoti „mano Dieve, mano Dieve”, „Dieve, būki gailestingas man nusidėjeliui”, „mano Viešpats ir mano viskas”. Ypač jis mėgo kartoti šv.Rašto fragmentus, labiausiai psalmių posmus. Dėl šios priežasties galima teigti, kad Biblija jam buvo pagrindinė maldaknygė.

Seminarijoje juokaudavome apie snaudžiančius per maldą ar paskaitas kolegas – apie pagilintą mąstymą remiantis šv.Raštu, t.y. padėjus galvą ant Biblijos. Pas Pranciškų tokių dalykų nebuvo, jį Dievo Žodis uždegdavo šlovinimui, atgailai, veikimui, meilei.

Šv.Pranciškus mėgo melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, priešais kryžių, gamtoje, vienas olose ir kalnuose, apleistose bažnytėlėse, su broliais, nes tame jis matė ir sutikdavo Viešpatį. Tai jam buvo Įsikūnijusio Dievo Žodžio paveikslas ir artumas.

Kaip sakyta, jo malda buvo negausi žodžių, bet pilna mąstymo ir svarstymo. Mes dažnai užmirštame, kad ne žodžių gausumas yra maldos esmė, bet klausymasis ir mąstymas, ką Dievas kalba per šv.Raštą, sąžinę, Bažnyčią, gyvenimo įvykius ir kitus žmones. Gera malda ieško supratimo, ką Dievas mums kalba, ko iš mūsų nori, ką privalome įgyvendinti.

Apibendrinant šv.Pranciškaus gyvenimą galima pasakyti, kad tas, kuris tikrai meldžiasi, tas tikrai ir atsiverčia, nugali savo nuodėmes, atranda Dievo artumą ir malonę, gali tapti šventuoju. Bet kas mažina maldą ir ją paliauja, tikrai tolsta nuo Dievo ir ima grimzti į pragaro liūną. Net jei žmogus negali nugalėti sunkios nuodėmės, bet išlaiko maldą, – jis ilgainiui nugalės.

Kai kurie skundžiasi, teisinasi, kad pritrūksta laiko maldai. Pažiūrėkit į šv.Pranciškų, kaip krikščionis turi melstis, kaip pasikeičia pamaldusis, todėl su apaštalu Pauliumi, su šv.Pranciškumi ir visa Bažnyčia kartokime: maldingumo dvasios negesinkime, viską darykime, kad mūsų maldos nebūtų sutrukdytos.

Sutapo, kad šio sekmadienio skaitinių prasmę sustiprino ir interpretuoti padėjo pilnas mėnulio užtemimas. Šis reiskinys buvo lyg pranasiskas ženklas buvo gan neįprastas: lygiai tokios pats formos mėnulį galima pamatyti Azijoje – gulintis pjautuvas, delčia, islamo simbolis, kol galiausiai visai užtemo.

Musulmonams plūstant į Europą, temstant jos žmonių sąžinėms ir dylant krikščioniškam tikėjimui bei civilizacijai, apie visuotinai ir atskirai Dievo teikiamą Dvasią, tą šviečiančią ir mūsų sielose atsispindinčią Šviesą byloja šio sekmadienio skaitiniai.

Ne tik Mozė, bet ir dar 70 vyrų patyrė Dievo veikimo vaisius – ėmė pranašauti ir mokyti tautą, kurią vienas vesti ir suvaldyti Mozė buvo pavargęs. Kažkas iš minios ėmė pavyduliauti pranašaujantiems, Mozė sudraudė jį ir palinkėjo, kad tegul ir visa tauta pranašauja, kad tegul ir visus Dievo Dvasia apšviestų. Suprask, tada būtų kur kas lengviau ir aiškiau gyventi, bendrai darbuotis.

Kodėl Mozės svajonė neišsipildė, kodėl ne visiems buvo duota Dievo Dvasios? Nes tai buvo tauta užsispyrusi, akla ir kurčia, tarp kurios ir Dievo stovėjo tamsioji šio pasaulio dvasia, metanti savo šešėlį į jos zmoniu širdis, ir tik nedaugelis galėjo atsiverti ir priimti Dievo veikimą.

Skaitinyje iš apaštalo Jokūbo laiško duodamas konkretus pavyzdys – siaubinga turtuolių dvasinė ir moralinė būklė, kai užtemdę savo sąžinę, tą Dievo šviesos atspindį žmoguje, jie bet kokia kaina siekia pražūvančių turtų, užmiršdami nuopelnus Dangui. Panašiai ir varguoliai, pasidavę ydoms, gali prarasti sąžinės šviesą.

Panaši tema vystoma evangelijos pasakojime apie kaži kokį žmogų, kuris išvarinėjo demonus Jėzaus vardu, nors nevaikščiojo su mokiniais. Jėzus jam neuždraudė, ir to žmogaus dvasinio veikimo veiksmingumas tapo įrodymu, jog Dievo Dvasia linkusi apšviesti ir pasireikšti visuose ir netiketai, kurie tik jai yra atviri. Jėzus giria ir laimina, apdovanoja visus Dievo Dvasios, pasak apaštalo Pauliaus – šviesos bendradarbius.

Bet gi paskui (dera įdėmiai paskaityti) Jėzus prakeikia visus, kurie bando užstoti Dievo šviesą, neša papiktinimus ir griauna tikėjimą. Jų laukia kritimas į pragaro bangas, atsakomybės akmuo, nemirštantis kaltės kirminas ir negęstanti kančios ugnis. Tai visiško užtemimo būklė, kai nebeatsispindės sielose joks Dievo šviesos, gėrio, tiesos spindulėlis.

Norėtųsi optimistinės pabaigos. Ji ir yra optimistinė tiems, kuriuos apšviečia Dievo Dvasia. Bet neverta meluoti: nėra laimingos pabaigos tiems, kurie dvasiškai užtemo, kurių širdyse nebėra Dievo šviesos.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Kristaus priekaištą, jog žmonės labiau sureikšmina žmogiškus padavimus, o Dievo įsakymus niekais verčia. Ši mintis atsikartoja pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kur jis priekaištauja, kad prekeiviai vyną skiedžia vandeniu.

Liturgijoje per atnašų paruosimą įlašiname tris lašus vandens, simbolizuojančio žmogiškąją prigimtį, į vyną,  simbolizuojantį Kristaus dievystę. Prieš tai vanduo yra palaiminamas kryžiaus ženklu, reiškiančio atgailą ir atsivertimą, kad būtų nors kažkiek vertas ir tinkamas atsidurti vyne.

Simboliką galima suprasti, bet dideliais kiekiais skiedžiamas vandeniu vynas, alus, kuras reiškia apgaulę, klastojimą, vagiliavimą. Panašiai žmogiškais padavimais  atskiedžiamas Dievo duotasis tikėjimas reiškia erezijas, melą Dievo vardu, pilnos tiesos nesakymą arba vengimą. Taigi, kai kada ir mūsų samprotavimai yra toks vandenėlis, kuriame nerasi peno ir džiaugsmo širdims, priešingai nei  sakoma psalmėje, jog Viešpats duoda vyno, kuris džiugina širdis.

Tiesos vynas subrandinamas kantraus ir nuolankaus studijavimo trimis kryptimis: krikščioniškos dogmatikos, objektyvaus mokslo ir žmogiškos išminties, pasireiškiančios kasdienybėje, mene ir tautosakoje. Pseudo religinio ir mokslinio vandenėlio pavyzdžiu ypač yra horoskopai, kuriuose pilstoma iš tuščio į kiaurą. Panašiai esame skandinami komunizmo ideologijos, sektų mokymų, politikų svaisčiojimų ir televizinį išsilavinimą turinčių piliečių samprotavimų jūroje.

Pamenu kažkada reikėjo išklausyti psichologijos įvadą, kurį dėstė atsitiktinis žmogus, visiškai nieko neišmanantis toje srityje, nes nebuvo kam daugiau. Tai buvo toks vandenėlis, kad graudu. Bet, kaip sakoma, nešaudykite muzikanto – jis groja kaip moka… Bet iš nesąmonių gauti 10 reikia turėti savigarbos, tai ir toks asmuo pats yra nesąmonė. Panašiai kadaise iš marksizmo gauti 10 yra tolygu tapti kvalifikuotu aukščiausio laipsnio kvailiu.

Daug kur susiduriame ne su tiesos, bet klastočių specialistais. Juk klastojami ne prasti dalykai, bet geri. Neteko girdėti, kad kas nors klastotu geležį arba cinką, bet auksą – taip. Tarybinių laikų sportbačių kinai  neklastoja, bet ecco firmos batų klastočių – pilna. Negirdėta, kad būtų klastojamas komunizmas, o krikščionybė – visokiais būdais.

Pasak Vatikano II „Gaudium er spes”, tiesos ir gėrio elementų galima rasti ir kitose religijose, suprask, kad ir įvairiose ideologijose, kaip antai komunizme, liberalizme, ir gal net – satanizme?.. Tai taip ir gavosi šiais laikais, kad ėmėme košti pasaulio vandenėlį, absurdus su viltimi rasti jei ne auksinį, tai bent rudą grudelį, o Dievo žodį palikome gromuliuoti lefebristams, ortodoksams ir kitiems autentiškumą vertinantiems „radikalams”.

Taigi, svarbiausia yra esmė, tiesa, Dievo valios pažinimas, neiškraipyta religija, objektyvus tikrovės pažinimas. Atsiverčiame šv.Raštą, Bažnyčios katekizmą ir šventųjų biografijas, kad suprastume tikrąją Jėzaus žodžių prasmę, ir siekdami tai įgyvendinti darbu, kančia ir kova.

Jėzus buvo drąsus ir radikalus savo pažiūromis ir elgesiu: ką norėjo, tą pasakė ir padarė, nepaisydamas žmonių nuomonės. Jo teiginių nustebinti apaštalai pastebėjo, jog „kieti jo žodžiai, nedaug kas gali jų klausytis”. Ne tik fariziejai juo piktinosi, tačiau ir mokiniai. Rašoma, jog nemažas būrys nuo jo pasitraukė.

Iš Kristaus mokymo ir laikysenos aiškumo ir tvirtumo semia Bažnyčios mokymas, išreikštas dogmomis ir dogminiais apibrėžimais. Neigiama prasme, iš to mokymo klastojimo radosi daugybė erezijų ir sektų, nemaži būriai pasitraukė ieškoti lengvos ir atsakymų neduodančios religijos arba užsimiršimo.

Šv.Ambraziejus, kurio pamokslų klausydamas Aurelijus Augustinas atsivertė iš manichėjizmo erezijos ir tapo kataliku, sakęs, jog tiesa – tai Jėzaus Kristaus asmuo, ir kad ne žmogus ieško tiesos, bet tiesa jo, leidžiasi atrandama. Priešingai nei daugelis galvotų, ne logika yra tiesos šaltinis ir matas, nes kiekvienas filosofas kūrė savo logiką, todėl tiek daug „tiesų” buvo siūloma žmonėms.

Juokingas žmogiškosios logikos atvejis pasitaikė visai nesenai. Atsitiktinai įsijungęs televiziją pamačiau epizodą filmo, kuriame vaidino daugiau raumenų nei smegenų turintis Švarcnegeris. Jis savo priešininkui pasakęs, jog kas negerbia logikos, to ir jis negerbia. Paskui vožtelėjo kumščiu tam žmogeliui į paširdžius ir nokautavo. Taip bandė parodyti „jėgos logiką”. Akivaizdu, kad Jėzaus dogmatika yra visai kitokio pobūdžio.

Išganytojas mėgo kalbėti vietose, kur susirenka žmonės: miesto aikštėse, sinagogose, prie vartų. Taip elgėsi todėl, jog turėjo norą būti išgirstas ir patraukti žmones. Tačiau kai jo mokymo nepriėmę mokiniai pasitraukė, jis nebėgo paskui juos derėdamasis, kad gal kai ką sušvelnins, kitaip apibrėš, nebus toks radikalus. Taip yra todėl, jog Kristaus slėpinys yra vienas ir nedalomas, todėl jis priimamas visas arba jis nepriimamas apskritai.

Jėzaus žodžiai yra sunkūs daugelyje sričių, ne tik mokymas apie Eucharistiją, tačiau ir apie santuoką, priešų meilę, neturtą, gailestingumą, apaštalų tarnystę, Petro primatą, Bažnyčią ir t.t. Dievas ir jo duotoji katalikų religija  žmogaus atžvilgiu turi daug pagrįstų pretenzijų, nesitaiksto su jo nuopoliu ir netobulumu. Net jei žmogui nesiseka, trūksta jėgų įgyvendinti pilnai Jėzaus mokymą, svarbu gerbti pačius principus, jų neklastoti pagal nuodėmės logiką. Net jei vyskupas ar kunigas suklysta moralės srityje, tačiau laikosi Bažnyčios Mokymo savo nuodėmėms nepalankiu būdu, jo tarnystės patikimumas išlieka nesusvyravęs.

Nelengvas yra Jėzaus duotasis mokymas ir tikėjimas, kuris reikalauja dvasingumo, atsivėrimo gyvybę teikiančiai Dvasiai ir mirtį nešančio kūniškumo sudvasinimo. Kas tai priima, turės amžinąjį gyvenimą.

Katalikiškasis tikėjimas pristato aiškias ir radikalias tiesas: sielos nemirtingumas, kūnų prikėlimas, Dangun įvedimas ir amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Šios dienos šventė apie tai ir byloja, jog M.Marija yra pirmoji išgelbėtoji, pirmoji Dievo Karalystės gyventoja. Kiti išgelbėtieji jungiasi prie jos.

Dangun ėmimo reiškinys nėra originalus ir naujas Biblijoje ir M.Marijos atveju. Dar prieš ją teisusis Enochas (Pradžios knyga 5, 18-24), o paskui ir pranašas Elijas (2 Karalių knyga, 2) buvo paimti į Dangų su kūnu ir siela. Todėl sunku būtų atmesti galimybę, jog toji, iš kurios gimė Dievo Sūnus, prisikėlęs ir žengęs į Dangų Viešpats, būtų Jo užmiršta ir palikta mirties bei kapo glėbyje.

Kad M.Marija yra Danguje, patvirtina šv.apaštalo ir evangelisto Jono regėjimas, kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Šiam apaštalui nukryžiuotas Jėzus paveda savo Motiną, ir Joną paveda jos globai. Jonas buvo Marijos tolimesnio gyvenimo ir jos Dangun Ėmimo liudininkas. Skaitome, jog Danguje pasirodė didingas ženklas – moteris apsisiautusi saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku, po kurios kojomis buvo mėnulis. Iš Apreiškimo konteksto tampa aišku, jog kalbama apie M.Mariją, Įsikūnijusio Dievo Motiną.

Tos dangiškosios Moters paveikslas Apreiškimo Jonui knygoje pristatomas su karališko didingumo ženklais. Neatsitiktinai Marija vadinama Dangaus ir Žemės karaliene, nes negali būti kitaip vadinama Karaliaus Motina, kuri buvo pašaukta su juo karaliauti. Marijos Karalienės titulo šventė švenčiama baigiant Žolinių oktavą, t.y. rugpjūčio 22 d.

Švč.M.Marijos išaukštinimas yra ir kiekvieno Kristaus mokinio pažadas ir pavyzdys. Marijos asmuo tampa labai svarbus, kad galėtume ne tik savo pašaukimo išsipildymą matyti, bet ir turėti užtarėją, kuri padeda išlaikyti ryšį su Jėzumi.

Pjūties metu, kai žemdirbiai kulia javus, sekmadienių šv.Rašto skaitiniai toliau tęsia duonos temą. Šįkart į temą įpinama ir pranašo Elijo persekiojimo istorija: jis priverstas bėgti į dykumą nuo karalienės Jezabelės įsiūčio, gręsiančio jam mirtimi. Iki paskutiniųjų jėgų kovodamas už tikrojo Dievo šlovę ir tikėjimą, pavargęs nuo persekiojimų pranašas netenka vilties, jį apvaldo depresija. Bet Dievas nepalieka savo ištikimojo vieno ir atneša paguodą, sustiprina jo jėgas dangiškąja duona.

Hebraiškas vardas „Izebel“ reiškia skaistumą, nesusitepimą, nuolankumą, tačiau kaip ir Liuciferio vardas (šviesos nešėjas), taip ir šis vardas nurodo puolusius angelus ir jų apvaldytus žmones, kurie paneigė Dievo duotąjį prigimties kilnumą. Jezabelės demonas taip vadinamas todėl, jog labiausiai apsireiškė karalienės Jezabelės asmenyje. Ji yra viena iš niekingiausių piktųjų dvasių, kovojančių prieš tikėjimą, šeimą, dorą, dvasininkiją ir Bažnyčią. Teko realiai susidurti su viena verslininke, kurią, egzorcistų teigimu, buvo apvaldžiusi Jezabelės demonas, skatinęs ją „vyskupauti“, t.y. užvaldyti bažnytines struktūras, primesti savo teologinius kliedesius.

Karalienė Jezabelė gyveno IX am. p.Kr., buvo Sidono karaliau Etbaalo I duktė, ištekėjusi už Izraelio karaliaus Achabo. Ji garbino pagoniškus giedros ir vaisingumo dievukus Baalą ir Ašerą, įkalbino Achabą bei privertė jo dvariškius atsisakyti tikrojo Dievo ir pereiti į jos tikėjimą. Ilgainiui daugiamilijoninė tauta, išskyrus kelis tūkstančius ištikimųjų, perėmė atkritėlio karaliaus pagonybę. Jezabelė įsakė išžudyti visus Dievo pranašus ir pakeitė juos Baalo pranašais. Gyvųjų tarpe liko tik pranašas Elijas, kurį surasti ir nužudyti buvo išsiųsti kareivių pulkai.

Elijas išpranašavo Jezabelei staigią ir gėdingą mirtį. Ji viešpatavo Izraeliui dar 10 metų po karaliaus Achabo mirties. Kruvino sukilimo metu buvo išmesta per rūmų langą, arklių sutrypta ir šunų suėsta. Rado tik jos kaukolę, kojas ir rankas.

Praėjo keli tūkstanmečiai nuo Elijo ir Jezabelės konflikto, tačiau Jezabelės dvasia nežuvo drauge su niekingąja karaliene. Apaštalų darbuose randame paraginimą Bažnyčiai atmesti Jezabelės dvasią, kuri yra maištaujančios, ištvirkusios, iškrypusios, išpuikusios ir netikusios moters simbolis. Žvelgiant į šių dienų tikrovę, ši dvasia labiausia yra apvaldžiusi kraštutiniojo feminizmo išpažinėjas, horoskopų kūrėjas ir būrėjas, liguistai emancipuotas moteris. Net nebūtinai jas,  nes ji gali apsėsti ir vyrus, sumaišydama jiems protus mėgti ne doras, kilnias ir dievobaimingas, tačiau apgailėtinas moteris.

Pranašo persekiojimo priežastis, kurią matome ir Jėzaus, ir jo apaštalų atveju, – tai kalbėjimas apie gėrį ir blogį, tiesą ir melą, dorą ir nuodėmę, Dievą ir velnią. Vienas tikintysis netikėtai pareiškė, jog iš bažnyčios kunigų, kurią lanko sekmadieniais, tikisi aiškaus kalbėjimo, kas yra teisinga, ir kas – ne. Tai visais laikais buvo labai pavojingas dalykas. Kur kas mieliau klausomasi šiltomis, nuotaikingomis mintimis paremtų, politiškai korektiškų postringavimų apie meilę ir gailestingumą…

Elijas persekiojamas, kenčia, lieka vienas dykumoje, neteko jėgų, neturi jokios atramos pasaulyje. Tai sunki, bet ir naudinga patirtis, leidžianti suprasti, jog žmogus yra bejėgis demonų apvaldyto pasaulio atžvilgiu, jog jam reikalinga nepaliaujama Dievo pagalba, kuri ateina dangiškos duonos pavidalu. Angelo Elijui atneštoji duona yra stiprus ir aiškus Eucharistijos simbolis, kuri yra kelionės maistas – viatikas – kelyje link Dievo, stiprybės šaltinis kovoje prieš piktąsias dvasias. Ši tema plėtojama Evangelijos skaitinyje, liudijant, jog Jėzus pasiliko Eucharistijoje, kuri maitina ir stiprina tikinčiuosius.

Turint tam tikras pastabas, nes autorius – protestantas, nuskurdintos dogmatikos  atstovas, šiek tiek apie Jezabelės dvasią galima sužinoti čia – http://www.spauda.lt/bible/extend/isabel.htm

Šio sekmadienio bibliniai skaitiniai tęsia valgio temą. Iš Egipto vergovės išvesta tauta atsiranda dykumoje, kurioje praleis 40 metų. Izraelitai murma, kad bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos: iš vergovės, sunkaus darbo ir nuolatinio žeminimo pabėgę taip kaip stovi, pasičiupę, kas po ranka pakliūva, 600 000 ginklą panešti sugebančių vyrų, neskaitant vaikų, moterų ir senelių, atsidūrė negyvoje dykumoje, kur kepina karštis, nėra vandens ir jokios gyvybės. Jie murma, jog teks iš alkio ir troškulio numirti, nors matė, įsitikino, kaip Dievas galinga ranka baudė egiptiečius ir neleido jiems priartėti, paskandino jūros bangose jų kariauną.

Tikrai kyla klausimas, kodėl reikėjo į dykumą išvesti tokią didelę tautą? Atsakymų galėtų būti daug, bet vieną iš jų pateikia murmančių izraelitų žodžiai, kai jie labai ilgėjosi Egipto česnakų… Vietoj jų Dievas jiems rytais krisdino „sausų pusryčių“ maną iš dangaus, o vakarienei siųsdavo „keptų balandžių“, juokais kalbant, t.y. mėsos kurapkų ar varnėnų pavidalu.

Taigi, čia galima paklausti:
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kalėjimo duoną? Kalinys!
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kareivišką košę? Kareivis.
Kaip vadinasi ta, kuri perkasi duonos už pinigus, gautus parduodant kūną? Kekšė.
Kaip vadinasi izraelitas, kuris valgo Egipto česnakus? Vergas!
Kaip vadinamas žmogus, kuris valgo rūginę duoną? Tikėtina lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo mamos iškeptą pyragą? Sūnus arba dukra.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo dangišką maną? Dievo iš nelaisvės išvaduotas izraelitas!
Kaip vadinasi tas, kuris valgo perkeistą Duoną, vadinamą Eucharistija arba švenčiausiu Kristaus Kūnu? Katalikas ar stačiatikis, nes tik jie turi iš Jėzaus gautą duonos perkeitimo testamentą.

Taigi, kieno duoną valgai, tas ir toks esi. Gerai išdresiruotas šuo neima maisto iš svetimų rankų. Save gerbiantis žmogus, pasak psalmės, nesėdi su nepraustaburniais prie vieno stalo, su priešu, su nedorėliu, bedieviu ar pagoniu, nes bendras stalas reiškia vienybę aplink jį esančių.Egipto česnakai ir vergo duona reiškė vienybę su Egiptu, jo kultūra, pagonybe, t.y. vienybę su šėtonu, kurio bibliniu simboliu yra Egiptas. Manos valgymas reiškė vienybę su Dievu. Daugelyje religijų pastebime sakraliojo valgio reiškinį kaip vienybės išraišką.

Per valgio davimą ir priėmimą pasireiškia prisijaukinimo tikrovė. Taip ne tik žvėreliai prisijaukinami, tačiau ir žmonės. Dievas trokšta velnio pavergtuosius išgydyti nuo potraukio nuodingam maistui ir duoti jiems tikro maisto, kuris teikia gyvybę, per kurį tampama Dievo vaiku, gyvenančiu jo artumoje.

Žinoma, žmogus gyvena ne vien duona, bet ir žodžiu, todėl nėra nesvarbu, kokiomis idėjomis, požiūriais, atsakymais jis yra maitinamas. Mums pažįstama komunizmo idelogijos duona, kurią bruko mokykloje, universitetuose, per meną ir žiniasklaidą. Tas sovietinių laikų alkis ir toliau pasireiškia žmonių tarpe, juos traukia rusiški „česnakai“, kadangi rusiškos televizijos programos yra jei ne pirmoje, tai tikrai antroje reitingų pozicijoje.

Atsisakę rusiškos duonos nusprendėme maitintis savo duona, bet kadangi jos nepakako, ji buvo sprangi, daugelis ėmė šlietis prie turtingų Europos šalių. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kuri iš esmės yra ekonominė, t.y. duonos sąjunga. Siaubingi emigracijos mastai liudija sotesnės duonos paieškas. Bet duodantieji duonos turi aiškų ketinimą prisijaukinti (o gal net pavergti?). Gauname jų milijonus, bet ir jų nenormalias idėjas bei nuodėmingus reikalavimus, įspraudžiame sprandus į jų pavalkus.

Kokį pasirinkimą turėjo izraelitai? Egipto nelaisvės duona arba likti laisviems, bet vieniems dykumoje su tikėjimo ir Dievo rūpesčio duona. Kaip matome, biblinės religijos, judaizmas ir krikščionybė, ištvėrė tūkstantmečius, nors ne kartą buvo ujami ir atstumti. Kur visi velnio jungą nešę pasidėjo? Neliko nei vieno: nei šumerų, nei babiloniečių, nei egiptiečių, nei majų, nei komunistų, nei kitų. Lietuvoje įsigalėjo požiūris, jog Europos Sąjunga ir NATO  gelbės. Gal gelbės, gal ir ne, gal nepavyks.  Jei Dievas negelbės, tai ir niekas kitas neišgelbės, todėl čia nieko nereiškia nei mažumas, nei silpnumas, nei vienišumas, bet daug ką reiškia tikėjimas Viešpačiu Dievu.

Prieš kelis metus lankiausi viename agrariniame muziejuje, kur su dideliu įdomumu tyrinėjau maisto istoriją pristatančią ekspoziciją: ką žmonės valgė prieš 1000 metų, ką prieš 500. Dabar mums pažįstamas maistas pasirodė ne taip ir anksti – vos prieš 50 metų. Ekspozicija priminė, jog visą žmonijos istoriją lydi ta pati bėda – ne tik kokybiško, bet apskritai maisto trūkumas.

Net ir dabartiniais laikais du trečdaliai žmonijos yra nepavalgę, tame tarpe nemažas skaičius patiria badą. Tas vienas trečdalis daugiausia materialinės gerovės šalyse gyvenančių kasmet išmeta milijonus tonų nesuvalgyto, sugadinto maisto. Televizijos programose viena iš populiariausių laidų – tai maisto gaminimo ir geriausio virėjo konkursai, pasiduodant užmarščiai, jog pas močiutę kaime duonos riekelė, virtos bulvės su rūgpieniu ar obuolys buvo nuostabiai skanūs ir be kulinarijos konkursų, nes alkis yra geriausias kulinaras.

Šio sekmadienio šv.rašto skaitiniai taip pat aptaria maisto, alkio ir sotumo klausimą. Karalių knygos fragmento skaitinys priklauso platesniam istoriniam ir teologiniam kontekstui, pasakojančiam apie pranašo Eliziejaus laikais žmones ištikusį badą. Nebeturėdami ką valgyti jo mokiniai prisirinko dykumoje kaži kokių nuodingų agurkų ir vyrėsi marmalą, nuo kurio mirtinai sublogavo. Pranašui įdėjus į košę pašventintų miltų, nuodai tapo panaikinti. Paskui iš atnašautų kelių duonos paplotėlių pranašas pasotino šimtą žmonių. Apie alkanus žmones pasakoja ir evangelijos fragmentas: Jėzų sekusi didelė minia buvo išalkusi ir radosi tik penki duonos papločiai bei dvi nedidelės žuvelės, kurių nebūtų užtekę net vaikams.

Pirmiausia turime suprasti, jog fiziniam ir dvasiniam badui žmogus save pasmerkė nusigręždamas nuo Dievo. Ši priežastis yra pirminė ir esminė, besitęsianti. Visada, kai žmogus tolsta nuo Dievo ir jo viską pagrindžiančios tvarkos – ima badauti. Perfrazuojant Joną Paulių II, dvasinis vargas yra ir materialinio priežastis, ir tai gali pasireikšti tiek dėl turtingųjų, tiek ir neturtingųjų dvasinės ubagystės. Užtenka prisiminti, kas darėsi po Prancūzų revoliucijos, komunizmo laikais Rusijoje, Kinijoje ir kitus, kas dabar vyksta Šiaurės Korėjoje: badaujančių ir elgetaujančių minios vaikščiojo nuo durų prie durų, bado aukų kūnais buvo nusėtos pakelės.

Nesenai pasirodžiusi pop.Panciškaus enciklika ekologijos klausimu, mistikų perspėjimai ir tiesiog sveika mokslinė logika mus įspėja dėl beatodairiško gamtos naikinimo padarinių, kuris prives prie visuotinio bado ir ligų. Nuo Dievo ir jo sukurtosios gamtos atsiskyręs žmogus neturi jokios vilties ateičiai. Dabartinių kartų savanaudiškumas ir individualizmas paneigia ne tik praeitį, bet ir ateitį. Pasak anglų mąstytojo Čestertono, tradicija yra demokratija su praėjusiomis kartomis, o ekologija – demokratija su ateinančiomis.

Psalmės pamokymu, ieškančiam Dievo nieko netrūksta, nes Jis „atveria ranką ir reikiamu metu pamaitina“. Karalių knygos ištraukoje minimas anoniminis dievobaimingas žmogus, kuris nelikus tautoje kunigų, per kuriuos galėtų paaukoti duonos pirmienas, neša jas Dievo pranašui. Nuodėmės, sumaišties ir bado metais dar radosi dievobaimingas žmogus, kuris ieško Viešpaties, su juo aptaria ir paveda savo gyvenimą. Mūsų senoje kaimo tradicijoje, kurią dar teko vaikystėje patirti, buvo pirmienų aukojimas Viešpačiui: pirmosios kriaušės, skerstuvės, viščiukas, daržovės, Jurginių kiaušiniai ir kiti dalykai buvo aukojami kunigui. Užteko visiems.

Panašiai Evangelijos pasakojimas perteikia maisto padauginimo stebuklą ir pasotinimą tų, kurie buvo alkani Jėzaus žodžių, jį sekė net į dykumą. Prie dvasinio peno jiems buvo pridėtas ir kūniškas, nes žmogus gyvas yra ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu.

Bet čia susiduriame su paradoksu: kūniškas sotumas nepatenkina dvasios alkio, ir, pasak seno pasakymo, plenus venter non orat libenter – sotus pilvas meldžiasi nenoriai, t.y. kūniškas persisotinimas užmuša žmoguje Dievo ilgesį, padaro žmogų tingų, abejingą ir paviršutinišką. Privalgę padaugintos duonos žmonės puolė skelbti Jėzų savo karaliumi. iki šiol skelbiami karaliais tie, kurie žada daugiau duonos, o ne teisybės.

Evangelija mini, jog Jėzumi į dykumą pasekė penki tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Dievo žodžio išalkę vyrai – jie Dievui svarbūs, todėl tik jie yra minimi. Kai vyrai nuo Dievo nusigręžia, tada vargas ir badas ateina į šeimas ir visuomenę.

Nesenai vaišinantis pas seną pažįstamą man iš rankų nupuolė duonos gabalėlis. Šeimininkai spontaniškai paprašė nekreipti dėmesio ir to gabalėlio nebekelti. Senu papročiu, žinodamas, ką duona reiškia neturtingiesiems, pritardamas nuolankumui, ir kad tikėjimo požiūriu duona visada simbolizuoja Kristų ir jo įsteigtą Eucharistiją, kad ji yra mūsų kultūros bei civilizacijos, ekologijos simbolis, ją pakėlęs pabučiavau ir suvalgiau. Juk ne į purvą buvo nukritusi. Panašiai kasdien bučiuoju Evangelijų knygą ir Eucharistiją, kur Kristus mus maitina amžiną gyvenimą teikiančia duona, kuri pasotina kiekvieną Dievo ieškančią sielą.

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama pagrindinė mintis, jog Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia kūrinijos nykimu. Vienintelė sukūrimo priežastis ir motyvas buvo Dievo meilė. Tokią tiesą atskleidžia apreiškimas. Tai reiškia, jog visa, kas yra sukurta, turi tęstis ir būvoti amžinai.

Bet kiekvieno mūsų asmeninė patirtis byloja ką kita: kūrinija ir mes patys nykstame ir galų gale mirštame. Ir šv.Raštas paaiškina, iš kur tai, kas prieštarauja Dievo valiai, atsirado: per velnio veikimą ir nuodėmę mirtis atėjo į kūriniją.

Evangelijos skaitiniai perteikia Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, reakciją, požiūrį ir veikimą ligos ir mirties atžvilgiu. Pas jį atėjo sinagogos vyresnysis prašyti pagydyti jos sunkiai sergančią dukrą. Išmanydamas Bibliją jis žinojo, jog Dievas viską sukūrė savo žodžiu, o žmogų – rankomis, todėl prašo Jėzaus uždėti ant mergaitės rankas, kad kas rankomis buvo sukurta, rankomis būtų ir atkurta. Taip ir atsitiko. Neatsitiktinai daugelyje pasakojimų perteikia Jėzaus ir jo apaštalų gydymą rankų uždėjimu ant galvos.

Šis gestas turi sakramentinę ir liturginę reikšmę, todėl jo nedera naudoti pasauliečiui, jis rezervuotas tik kunigams. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, kunigo rankų uždėjimas visada turės tą pačią prasmę, nes per kunigystės sakramentą jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu, o pasauliečio rankų uždėjimo ant galvos reikėtų vengti, nes tai nėra vienareikšmiška: jei jis yra sunkioje nuodėmėje arba apsėstas, tai gali būti būdas persikraustyti demonams.

Gretimas pasakojimas perteikia kitą išgydymo atvejį, kai prie Jėzaus rūbo kraštelio prisilietė ir pagijo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujoplūdžio, išeikvojo visą turtą gydymuisi ir daug prisikentėjo nuo įvairiausių gydytojų. Tokių ligonių tenka sutikti ir šiandien: jie kenčia ir nuo ligos, ir nuo gydytojų, ir nuo gydymo. Kai žmogiški būdai nepadėjo, ją išgelbėjo nuolankus ir stipraus tikėjimo lydymas prisilietimas prie gyvybės šaltinio – prie įsikūnijusio Dievo.

Apie šį įvykį rašoma, jog Jėzų iš visų pusių spaudė minia, jog prie jo spūstyje lietėsi daug žmonių, tačiau tik viena išgijo. Pasirodo, kūniško prisilietimo neužtenka, reikia ir dvasinio, o tai įvyksta per tikėjimą. Dėl šios priežasties Jėzus yra sakęs apie kai kuriuos, kad jie regės, bet nematys, klausys, bet neišgirs, panašiai – liesis prie jo, tačiau nebus jo paliesti.

Šis įvykis mums paaiškina, kodėl šv.sakramentai yra žodžiu ir prisilietimu pagrįsti, nes jų metu prisiliečiame prie Kristaus per kunigo asmenį. Mokymas apie šv.Komunijos priėmimą išskiria tuos du lygmenis, jog priimant Komuniją neužtenka kūniško priėmimo, tačiau dar turi būti dvasinis troškimas, vadinamas dvasine Komunija.

Bet gali būti, jog ta pati minia stumdosi prie Jėzaus, jį užkabindama, tačiau nėra nuolankumo ir tikėjimo, todėl nėra ir Dievo malonės veikimo, nėra atgimdančios ir gyvybę, amžiną gyvenimą teikiančios malonės.

Sakoma „didis žmogus“ – visuomenės veikėjas, meno kūrėjas, atlikėjas, mokslininkas, pamokslininkas ir pan. Kuo didis Jonas Krikštytojas, kad Jėzus Kristus jį vadina „didžiausiu tarp gimusių iš moters“.

Didis žmogus, nes giminė garbininga. Jo tėvai Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir Elžbieta, kuri buvo Jėzaus motinos Marijos giminaitė.

Didis, nes gimė vien iš Dievo malonės. Tėvai buvo senyvo amžiaus ir bevaikiai. Angelas Gabrielius praneša apie šio kūdikio gimimą. Kūdikis kaip ypatinga Dievo dovana, kuris yra ne tik tėvų meilės, tačiau ir tikėjimo, kantrybės vaisius. Priešingai nei šiandien, kai kūdikiai viena vartus nelaukiami, kita vertus „priverčiami“ gimti medicininėmis priemonėmis.

Šiais laikais posakis „Dievui nėra negalimų dalykų“ pertvarkytas į „mokslui nėra negalimų dalykų“, tačiau tai tik pagyros. Blogio ir mirties žmogus mokslu neįveikė. Priešingai, mokslo dėka blogis įgavo kur kas didesnę griaunamąją ir naikinančią galią.

Kūdikis ypatingas ir tuo, kad Dievo malonė jį palietė dar įsčiose. Susitikus nėščiosioms Elžbietai ir Marijai Jonas Krikštytojas pajaučia savo išganytoją Jėzų, jį aplanko Dievo malonė, jis iš džiaugsmo šokteli įsčiose.

Ypatingas tuo, kad jam vardą duoda pats Dievas. Tėvas paslaptingu būdu tampa nebylys, todėl giminačiai imasi iniciatyvos pavadinti pirmagimį tėvo vardu. Ir motina, ir tėvas pasipriešina ir pavadina jį Jonu. Sm 1,27.

Didi žmogus, nes pas jį plaukė daugybė žmonių paklausyti pamokslų ir priimti atgailos krikšto. Jis kalbėjo apie tiesą ir teisingumą, apie religijos svarbą asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Štai kirvio ašmenys jau pridėtos prie šaknų“ – taip jis kalba apie gresiančią amoralaus ir bedieviško gyvenimo nešamą grėsmę. Jei neatsiversi – pražūsi.

Didis jis yra tuo, kad parodė į Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir duoda naują gyvenimą, kurį jis gavo kaip vienas iš didžiausių šventųjų Danguje.

Jis didis, nes buvo tiesos tarnas ir Dievo pranašas, mokantis pildyti Dievo valią, juo pasitikėti ir atsiversti.

Evangelijos pasakojimas perteikia miegančio Kristaus audroje pasakojimą. Apaštalai persigandę budina jį priekaištaudami dėl demonstratyvaus abejingumo didelio pavojaus akivaizdoje.

Miegantis Dievas. Toks abejingas ir tolimas, jog kai kuriems filosofams pasirodė, jog jis yra miręs. Dievas nedalyvaujantis mūsų gyvenime ir nelaimėse. Kodėl? Šis klausimas buvo keliamas po karų baisumų, po žydų holokausto, armenų genocido, sovietiniuose lageriuose nukankinus dešimtis milijonų žmonių, šimtus milijonų nužudžius abortų kabinetuose. Išties, lyg Dievo nebūtų… Jonas Paulius II į klausimą, kur buvo Dievas, vykstant tokiems baisumams, atsakė klausimu apie žmogų: kur buvo žmogus ir jo sąžinė, kai tos tragedijos prasidėjo.

Dievo nedalyvavimo mūsų tragedijose patirtis liudija, jog taip darosi tuomet, kuomet Jis tampa nesvarbus žmonių gyvenime, tarsi Jis neegzistuotų. Kristaus miego paveikslas nurodo į žmogaus užsimiršimą, tikėjimo praradimą ir sąžinės mirtį.

Bibline mintimi, ypač Jono Apokalipsėje, šėlstanti jūra yra pragaro ir blogio simbolis. Kai Dievas miega žmonių širdyse, tuomet ateina velnias ir jo audra, chaoso, sunaikinimo, pavojaus ir mirties siaubas. Įvairios audros aplanko žmones: karai, konfliktai, šeimos problemos, bankrotai, ligos, nelaimės. tuomet atrodo, jog žūvame ir nėra jokios vilties.

Būtent tokiais atvejais reikia prisiminti miegantį Kristų. Jį reikia žadinti savo širdyje, apaštalų pavyzdžiu malda ir prašymu, nes tik jis tramdo velniškas audras ir atneša vėl ramybę.

Lengva tikėti, kai gyvenime ramu ir lengva. Kristus veda apaštalus į auros patirtį, norėdamas juos paruošti būsimoms užduotims ir sunkumams. Istorija liudija, jog Bažnyčios laivą reikėjo laviruoti nuolatinėse sumaištyse ir išbandymuose, todėl jiems reikėjo turėti tikėjimo ir drąsos.

Būti silpnu ir bejėgiu dar nėra tragedija, nes jei žmogus turi tikėjimą ir drąsą, tuomet Dievo malonė labiau pasireiškia. Mūsų atsakas visokiems sunkumams – pagilintas tikėjimas ir išmintinga drąsa.

Šv.Grigalius Nazienzietis apie krikščionis sakė, jog jie panašūs į ėriukus, kai jie mušami per veidą, tačiau tampa panašūs į liūtus, kuomet garbina Švenčiausiąją Trejybę ir darbuojasi jos garbei. Kitaip sakant, jie priima iššūkius ramiai, tačiau nėra ramūs dėl Dievo reikalų: su tikėjimu ir drąsa juos įgyvendina.

Šio sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje rašoma, jog Jėzus „be palyginimų jiems nekalbėdavo“. Tai buvo jo kalbos stilius, kuris mažumėlę trikdydavo apaštalus ir jo besiklausiusius žmones. Tik kai prieš įžengdamas į Jeruzalę pasakė, jog jo laukia kančia ir mirtis, apaštalai pastebėjo, jog jis kalba tiesiogiai, aiškiai ir nenaudoja palyginimo.

Kodėl Jėzus naudojo palyginimus? Tai tam tikras būdas atsijoti nevertus žmones, nes tiesos pažinimas yra Dievo malonės dovana, reikalauja pastangų, tyros širdies ir geros valios, kad Dangaus karalystės paslaptys būtų paslėptos nuo gudriųjų ir išmintingųjų ir apreikštos mažutėliams.

Jėzaus palyginimuose visada yra žemiškas pasakojimas, kuris turi dvasinę, aukštesnę tiesą, prasmę. Tai tarsi auksinė žuvelė: yra auksinė uodega – tai žemiškoji tikrovė, ir auksinė galva – tai dvasinė tikrovė, prasmė ir tiesa. Pasaulį apčiuopiame, matome, o tiesą ir prasmę nujaučiame, suvokiame. Taigi, palyginime yra suvienijamos dvi tikrovės, parodant, kad kūrinija gali vesti į gilesnį pažinimą.

Dar kitaip sakant, kas nori mokytis, gali mokytis iš visko. Pavyzdžiui, ko gali mus išmokyti traukinys? Pavėlavai į traukinį vieną minutę ir lieki stovėti perone. Dairaisi aplinkui. Ką – jau nuvažiavo? Nuvažiavo. Panašiai galima pavėluoti paskambinti į greitąją, kai ištinka infarktas. Galima pavėluoti atidėliojant atsivertimą, paprašyti ligos patale šv.Sakramentų, ir galų gale – pavėluoti priimti Dievo duodamą išganymą.

Ko gali pamokyti mobilus telefonas? Kalbi čia – o kažkas girdi tave ten toli. Panašiai kaip malda: meldiesi čia, o Dievas girdi tavo maldą ten – Danguje, kur su jokia raketa nenuskrisi. Kaip sakoma šv.Rašte, negi tas, kuris sukūrė ausį, negirdi?

Taigi, palyginimo esmė, jog galva judina uodegą, o uodega laviruoja ten, kur neša galva. Įvykius ir reiškinius paskatina kažkieno galva, įvykiai bei reiškiniai veda ir liudija gilesnę savo prasmę ir tiesą. Ne tik žmogaus, bet dar labiau Dievo išmintis, todėl pasaulis ir įvykiai yra atvira knyga, iš kurios galime skaityti ir mokytis, Dievas per tai kalba ir mus moko. Bet tik tuos, kurie nori mokytis, kurie prašo ir priima supratimo malonę.

Baigiantis Velykų laikui skaitome Jėzaus paskutinius atsisveikinimo su apaštalais žodžius ir jo paskutinius nurodymas bei įgaliojimus. Palikti savo atsakomybei ir savarankiškumui apaštalai iš karto imasi darbų. Pirmasis jų – jie išrinko į Judo apleistą vietą kitą Jėzaus mokinį, kuris kartu su apaštalais jį sekė, matė stebuklus ir regėjo jį prisikėlusį iš mirties.

Ar Jėzus padarė klaidą, pasirinkdamas Judą? Iš tikrųjų Judas mylėjo Dievą. Bet mylėjo ir pinigus. Pagundos akimirką jis pasirinko pinigus ir atmetė, išdavė Dievą, sąžinę ir padorumą. Bet būtų neteisinga manyti, kad tai tik Judo klaida. Judo geną turime visi.

Šv.Raštas ir gyvenimas yra pilnas pavyzdžių, kaip turtingas žmogus pamaži nutolsta nuo Dievo. Antai Saliamonas jaunystėje matė ir bendravo su Dievu, prašė ir gavo išminties malonę. Jis pastatė didingą pirmąją Dievo šventovę, kurioje Dievas išklauso maldas ir jo akys atmerktos joje dieną ir naktį. Saliamono valdymo metu tauta klestėjo, į ją plūdo tautų turtai. Juokaujama, kad auksas tuomet kainavo tiek pat kiek ir varis, o varis – kiek ir akmenys.

Sulaukęs senatvės Saliamonas netenka proto, sanguliauja su pagonėmis moterimis, pasiduoda jų įtakai ir ima garbinti pagonių dievukus. Dėl ko? Ogi gerbūvis, galia ir neribotos galimybės jį sugadina, išpaikina, padaro silpną.

Akivaizdu, kad būdami Saliamono vietoje, ir mes sugestume. Ir dabar gerbūvio šalių gyventojai yra sugadinti gerbūvio, turtų ir pinigų, neteko tikėjimo ir pasidavė stabams. Judo genas plėtojasi visur, kur tik auga turtai.

Šv.Apaštalas Paulius apkeliavo daug miestų ir steigė bendruomenes. Visgi jam labiausiai rūpėjo išbandyti jėgas Korinte, kuris tuomet buvo turtingas, pilnas palaidumo gerbūvio miestas. Jis manė, kad jei ten pavyks paskelbti Evangeliją, tai Dievo malonė tikrai yra su juo. Pabuvojęs ten jis ėmė teigti, kad visų blogybių priežastis yra godulystė. Kuo daugiau turto, tuo daugiau palaidumo, tuo daugiau neapykantos Dievui.

Panašiai šių dienų Bažnyčia Europoje yra atsidūrusi Korinto sąlygomis, kai gerbūvio sugadinti žmonės tampa abejingi Dievo ir išganymo klausimams, todėl Evangelijos žodžio skelbimas lieka be atsako tarp žmonių, kuriems nebetinka Kalno palaiminimo adresato apibrėžimas: vargdienis dvasia, liūdintis, gailestingas, tyraširdis ir t.t.

Neatsitiktinai vienuoliai atsižada prabangos ir stengiasi gyventi kuo kukliau, nes taip lengviau išlikti Dievo artumoje. Neatsitiktinai išmintingi tėvai nelepina savo vaikų, bet padeda pažinti ir patirti paprasto gyvenimo, darbo ir kančios skonį, nes kur gerbūvis, turtai ir išlepimas, ten Judo genas vystosi, ten ritasi Dievo išdavystės banga.