Spalio 4 d. Bažnyčia mini ir pagerbia šv.Pranciškų Asyžietį. Daugeliui jis žinomas kaip Dievo varguolis ir keistuolis, tačiau nelabai pažįsta jį kaip maldos vyrą, krikščioniško maldingumo pavyzdį.
Dievas sukūrė žmogų sau kaip pokalbio draugą ir bendrininka, ir šis pašaukimas žmogui yra pirmasis ir natūralus. Per nuodėmės nuopolį draugystės dovana buvo prarasta, bet Dievas ir vėl kviečia atrasti bendravimo su juo džiaugsmą. Dievas užkalbino Pranciškų, jam atsiliepus padarė jį savo draugu. Iš esmės tai tapo įmanoma per maldą.
Ar Pranaciškus vaikštnejo, ar sėdėjo, namuose ar kelionėje, darbuodamasis ar ilsėdamasis, visus savo veiksmus ir visose vietose jis atliko meldamasis. Jis meldėsi visaip, visokiomis kūno pozomis, net gestikuliuodamas rankomis, giliai dūsaudamas ir aimanuodamas, verkdamas ir mušdamasis į krūtinę, nusilenkdamas ir kryžiumi puldamas, klūpodamas ir stovėdamas, laikydamas iškeltas rankas ir t.t. Turbūt nemažai jo gestų mes esame perėmę į savo maldas ir liturgiją. Žinoma, nebuvo išsišokėliu bendruomeninėje maldoje, laikėsi įprastai.
Šv. Pranciškui melstis – tai būti Dievuje, arti Jo, tai kalbėtis su Juo. Kartais jis su Dievu bendravo kaip su Kūrėju ir Teisėju, kartais kaip su Tėvu, verkdavo jo kaip savo Brolio, kreipdavosi kaip į geriausią Draugą, kartais džiaugdavosi juo kaip Sužadėtiniu.
Kita Pranciškaus maldos savybė – tai žodžių retumas, bet jausmų ir mąstymo gausumas. Jis galėjo visą dieną kartoti „mano Dieve, mano Dieve”, „Dieve, būki gailestingas man nusidėjeliui”, „mano Viešpats ir mano viskas”. Ypač jis mėgo kartoti šv.Rašto fragmentus, labiausiai psalmių posmus. Dėl šios priežasties galima teigti, kad Biblija jam buvo pagrindinė maldaknygė.
Seminarijoje juokaudavome apie snaudžiančius per maldą ar paskaitas kolegas – apie pagilintą mąstymą remiantis šv.Raštu, t.y. padėjus galvą ant Biblijos. Pas Pranciškų tokių dalykų nebuvo, jį Dievo Žodis uždegdavo šlovinimui, atgailai, veikimui, meilei.
Šv.Pranciškus mėgo melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, priešais kryžių, gamtoje, vienas olose ir kalnuose, apleistose bažnytėlėse, su broliais, nes tame jis matė ir sutikdavo Viešpatį. Tai jam buvo Įsikūnijusio Dievo Žodžio paveikslas ir artumas.
Kaip sakyta, jo malda buvo negausi žodžių, bet pilna mąstymo ir svarstymo. Mes dažnai užmirštame, kad ne žodžių gausumas yra maldos esmė, bet klausymasis ir mąstymas, ką Dievas kalba per šv.Raštą, sąžinę, Bažnyčią, gyvenimo įvykius ir kitus žmones. Gera malda ieško supratimo, ką Dievas mums kalba, ko iš mūsų nori, ką privalome įgyvendinti.
Apibendrinant šv.Pranciškaus gyvenimą galima pasakyti, kad tas, kuris tikrai meldžiasi, tas tikrai ir atsiverčia, nugali savo nuodėmes, atranda Dievo artumą ir malonę, gali tapti šventuoju. Bet kas mažina maldą ir ją paliauja, tikrai tolsta nuo Dievo ir ima grimzti į pragaro liūną. Net jei žmogus negali nugalėti sunkios nuodėmės, bet išlaiko maldą, – jis ilgainiui nugalės.
Kai kurie skundžiasi, teisinasi, kad pritrūksta laiko maldai. Pažiūrėkit į šv.Pranciškų, kaip krikščionis turi melstis, kaip pasikeičia pamaldusis, todėl su apaštalu Pauliumi, su šv.Pranciškumi ir visa Bažnyčia kartokime: maldingumo dvasios negesinkime, viską darykime, kad mūsų maldos nebūtų sutrukdytos.
