Žengdamas Dangun Kristus savo mokiniams pasakė, jog eina jiems vietos paruošti, kad ir jie būtų ten, kur ir jis yra. Dangaus pažadas ir pakvietimas yra viena iš esminių katalikiškojo tikėjimo tiesų, kuri įkvėpė šventuosius ir didvyrius, menininkus ir architektus, dvasininkus ir pasauliečius darbuotis, kurti, kentėti ir liudyti. Dangaus vizija, ilgesys ir džiaugsmas yra Bažnyčios veiklos ir kantrybės šaltinis. „Noriu Rojaus“ (preferisco paradiso) – šiuos žodžius mėgo kartoti šv.Filipas Neri, garsus Romos apaštalas, garsėjęs savo linksmu charakteriu. Šie jo žodžiai išreiškia kiekvieno sąmoninigo kataliko gyvenimo programą, ar tam, kuris amfitetruose buvo žvėrių drąskomas džiūgaujančios pagonių minios akivaizdoje, ar tam, kuris išmestas iš darbo sovietmečiu, nes nepaliovė sekmadieniais dalyvauti šv.Mišiose, ar tam, kuris savo kasdiene tarnyste Dievui ir žmonėms pakelia vargus.

Kas yra Dangus? Daug apie tai pasakyta ir parašyta. Kiekvienas turime asmeniškai tą tiesą, pažadą ir tikrovę atrasti ir suprasti. Pirmiausia tai yra draugystės su Dievu patirtis, gyvenimas prasmingai ir egzistencijos gerumas. Žinoma, galima pasitelkti gausius ir įdomius mistikų pasakojimus apie jiems atvertą Dangaus tikrovę. Ypač įdomūs yra šv. Pijaus iš Pietrelčinos ir šv.Faustinos pasakojimai.

Dangus – kaip draugystės su Dievu tikrovė

Prieš eilę metų įstrigo vieno kunigo pamokslas, kuriame jis kalbėjo apie Jėzaus ir Judo istoriją. Mes žinome tik jos blogą pabaigą, bet juk tai buvo ilgos draugystės istorija, pasakojanti apie Jėzaus pasitikėjimą Judu, jo pašaukimą, pavedant visus materialius apaštalų ir artimiausių mokinių reikalus. Jėzus savo draugyste su Judu norėjo jį pakeisti, išmokyti, jog žmogus yra svarbiau pinigų, o pasitikėjimas ir draugystė – svarbiau už turtų teikiamą galią. Šios istorijos tragedija pasireiškė tuo, jog draugas išdavė draugą už 30 sidabrinių, t.y. už vergo kainą, draugas neteko draugo, draugas tapo priešu, nieku.

Dievas mums save apreiškė kaip mylintį Tėvą, kuris siuntė mylintį Jį ir mus savo Sūnų, kad mus sutaikintų su Dievu, grąžintų į pirmapradę draugystę. Nėra pasaulyje asmens, kuris turėtų tiek gerumo, tiesos, pasitikėjimo, ištikimybės ir pasiaukojimo mūsų atžvilgiu kaip Dievas. Dievo gerąjį veidą matome Jėzaus asmenyje, jį apreiškia šv. Marija, savitu būdu kiekvienas šventasis ir dievobaimingas žmogus.

Dangaus esmė ir yra priimti Dievo meilę ir ja gyventi, būti Dievo draugu jo vaiko būdu. Kas atmeta nuoširdų artumą su Dievu dėl žemiškų dalykų, tas toliau tęsia Judo istoriją: draugas išduoda draugą ir tampa priešu už praeinančius ir nereikšmingus dalykus. Kam teko tai patirti bendraujant su žmonėmis, gali suprasti, ką reiškia netekti amžinos draugystės su Dievu džiaugsmo.

Ir mūsų maldos apibrėžimas yra trumpas ir tikslus – tai kasdienis nuoširdus pokalbis su Dievu, su Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis: su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Ypač ruošiantis mirčiai savo širdyje reikia ieškoti nieko daugiau kaip tik meilės ir draugystės jausmų Dievui, iš kurių ir kyla gailestis dėl nuodėmių bei išdavysčių. Visi sakramentai, o ypač Krikštas, išpažintis ir šv. Komunija yra Dievo artumo ir draugiškumo pasireiškimas. Juk išgirstame draugišką Dievo atleidimą, atstatoma draugystės būsena, į širdį grąžinant dieviškas ir drauge draugystės dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.

Dangus – kaip prasmingas gyvenimas

Nuolat tenka girdėti netikinčio žmogaus skepticizmą ne tik Dangaus, bet ir apskritai gyvenimo prasmingumo tema. Yra netikinčiųjų, kurie niekur nemato prasmės. Yra netikinčiųjų, kurie ieško prasmės, tačiau tik laikino gyvenimo ir materialaus pasaulio ribose. Pirmiesiems visi esminiai klausimai yra beprasmiški: pasaulio atsiradimas yra atsitiktinis, t.y. beprasmiškas, betikslis; žmogaus atsiradimas, egzistavimas, kančia neturi prasmės, todėl pateisina eutanaziją ir savižudybes; šeima neturi prasmės, todėl gyvena kaip nori; ir po mirties nėra jokios prasmės, tik nebūties tamsa pagal šūkį „po mūsų nebebus mūsų“.

Kai kurie iš jų samprotauja, jog netikėjimas į protingą prasmę (kitaip – tikėjimas į beprasmybę) suteikia tobulą laisvę. Jei nėra prasmės, tuomet galima elgtis beprasmiškai, neprotingai ir be atsakomybės. Iš pažiūros optimistiška netikėjimo laisvė yra pažymėta daugelio problemų. Pirmiausia, žmogaus mąstymas, psichika ilgainiui nebegali pakelti beprasmybės, neprotingumo naštos, todėl tai gręsia išprotėjimu, nusisvaiginimu, savižudybe, asocialiu ir destrukyviu elgesiu. Kažkokią prasmę reikia būtinai susikurti, kad nesubyrėtų pasichika ir gyvenimas. Bet ilgainiui mąstantį žmogų ima varginti ir alinti tikrųjų prasmių neturėjimas.

Kadangi netikėjimas neigia Dievą ir dvasią, todėl susikoncentruojama į materiją ir kūniškas jusles. Gresia pavojus, kad žmogus neturės jokių principų, savigarbės ir taps lengvai paperkamas.

Katalikai ir stačiatikiai mąsto visiškai priešingai: visame kame, net ir menkuose dalykuose  mato prasmę, t.y. protingų asmenų veikimą, jų atsakomybę ir padarinius. Svarbiausias čia yra absoliuti, protinga ir kuriančioje, visagalė Dvasia – Dievas, kuris viską pagrindžia, palaiko ir vadovauja. Šiuo požiūriu Dangus yra pilnai įprasmintas gyvenimas tiesoje ir meilėje, Dievo ir šventų asmenų bendrystėje. Dangaus siekimas priklauso prasmingo gyvenimo apibrėžimui.

Dangus – kaip egzistencijos gerumas

Po II pasaulinio karo Europos tautos buvo sukrėstos karo padarinių, jog su mokslo ir technikos atradimų pagalba taip paprasta ir lengva viską sugriauti, išžudyti milijonus, sunaikinti gamtą, kultūrą ir sugyvenimo pagrindus. Panašiai kiekvienas žmogus turi nemažai progų patirti, kad gyvenimas gali tapti blogas, sugadintas, išvaistant laiką, sveikatą, jėgas ir turtą. Išgyvenę tokią patirtį ir atsivertę, išsigelbėję asmenys arba tie, kuriems nedaug liko gyventi, su didžiausiu entuziazmu ir dėkingumu pasakoja apie gyvenimo grožį ir stengiasi prasmingai ir gerai praleisti likusį laikiną gyvenimą.

Remiantis degradavusių asmenų patirtimi galima įsivaizduoti pragaro tikrovę, kurioje pasireiškia sugriautos, beprasmės ir priešiškos egzistencijos patirtis. Ir atvirkščiai, Dangus yra tobulos, pilnos ir geros egzistencijos tikrovė, į kurią Dievas pašaukė žmogų nuo pat pradžių. Sugadinus ir netekus tos egzistencijos Dievas ir vėl kviečia ją atstatyti ir paveldėti kaip amžiną jo dovaną žmogui.

Šv.Teresė Didžioji turėjo regėjimą, kuriame pamatė savo vietą ir Danguje, ir pragare. Tą buveinę Danguje paruošė Kristaus gailestingumas. Rytų Ortodoksai krikščionys moko, jog prieš pasmerkiant save amžinai pragaro kančiai žmogui leidžiama pamatyti, ko jis neteko Danguje. Reikia svajoti apie Dangų, jam ruoštis ir siekti  draugystės su Dievu, prasmingos ir geros egzistencijos, pasak Šv.Rašto žodžių: „Siekite to, kas aukštybėse, o ne to, kas yra žemybėse“.

Šv.Faustina, Dievo gailestingumo apaštalė, yra sakiusi, jog gailestingumas yra prakilniausioji Dievo savybė. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir šv.Rašte perteikiamos istorijos bei mokymas liudija, jog Dievas yra labiau gailestingas nei teisingas, todėl mes turime šansą.

Mums apsireiškęs Dievas vadinamas Viešpačiu Dievu. Kartais klausiama, kodėl šie vardai gretinami. Ten, kur Biblijoje vartojamas vardas Dievas, ten jis veikia kaip teisingas Kūrėjas ir Teisėjas. Ten, kur vadinamas Viešpačiu, ten jis pristatomas kaip gailestingas Tėvas. Gailestingumo Viešpaties vardas minimas kelis kartus dažniau nei teisėjo Dievo.

Visgi tarp teisingumo ir gailestingumo yra pusiausvyra. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau yra tarsi palengvintas kelias link išganymo ir nuteisinimo, link teisingumo įsiviešpatavimo.

Dabar Dievo gailestingumas labiausiai pasireiškia per Krikšto ir Išpažinties sakramentą. Kyla pagunda nuvertinti šiuos malonės šaltinius: arba jų visiškai nepraktikuoti, arba lengvabūdiškai. Ypač išpažinties traktavimas tarsi tualetiniu popieriumi, kai labai lengvai  daromos nuodėmės, be tikro gailesčio ir rimto pasiryžimo taisytis priimant šį sakramentą. Juk nuodėmės nuplaunamos Jėzaus krauju, už jas jis atkenčia ant kryžiaus, todėl nuodėmių atleidimas yra lengvas nusidėjėliui, tačiau labai skausmingas Jėzui.

Pagal teisingumą žmogus turėtų gauti tik tiek dienų laimės Danguje, kiek dienų buvo šventas, geras ir vykdė Dievo valią. Kadangi jis daugiau nusideda negu ką gero padaro, todėl klaidos nusveria nuopelnus ir nelieka jokio pagrindo išganymui. Susitikus žmogaus atgailai ir Dievo gailestingumui jam duodama visa laiminga amžinybė.

Dievas ieško  menkiausio preteksto žmogaus pasigailėti ir suteikti jam galimybę nors kažkiek atsiteisti. Antai žmogus turi gailestingą širdį vargstantiems, ypatingą domėjimąsi teologija, malda ar kitu kokiu geru dalyku. Dievas skatina jame tą gėrį, kuris prie jo gailestingumo veda. Jis viską daro, ne kad pasmerktų, bet kad pasiagailėtų.

Kažkada viename laikraštyje teko skaityti interviu su motina, kuri augina sunkiai sergantį sūnų. Sulaukus trylikos metų jam smegenyse atsirado pavojingas auglys. Gydytojai tada sakė, jog  gyventi liko trys savaitės. Interviu vyko praėjus trims metams nuo tos diagnozės, ir berniukas dar gyveno. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jis  pagal visas naujausias medicinos mokslo  išvadas neturėjo teisės gyventi? Atsakymas yra tik vienas: tai motinos stipraus tikėjimo malda ir meilė. Ji meldėsi šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, tepraeina ši taurė. Tačiau tebus ne mano, bet Tavo valia“. Šiai moteriai tinka Jėzaus žodžiai: „Moterie, stiprus yra tavo tikėjimas“.

Kristus nuogąstavo dėl mirties, mes visi bijome mirties. Sunku šį jausmą nugalėti. Kai mirties šešėlis prie mūsų prisiartina, tuomet mes imame ieškoti gyvybės priežasties ir šaltinio, ieškome priemonių gyvybingumui sustiprinti, prote ima aiškiau klostytis gyvybės, kurios nevertinome, vertė ir grožis. Kai kurie leidžiasi į paslaptingas, demoniškos prigimties jogos, spiritizmo, ezoterikos ir kitokias sritis, griebiasi net ir to smaluoto šiaudo, kad iš mirties verpeto išsigelbėtų, manydami, kad gyvybės šaltinis yra kažkur šalia Dievo, ar net pas velnią…

Tikinti moteris neabejojo, kas yra gyvybės šaltis. Ji ėjo per kančią ir mirties akivaizdą prie Dievo, gyvybės davėjo, prie Kristaus prisikėlimo paslapties. Dažnas dalykas, jog per kančią žmogus ateina prie prisikėlimo patirties. Kol jaunas, sveikas, turtingas ir pagerbtas, neretai su abejingumu ar panieka žvelgia į Dievą, nesupranta ir prisikėlimo tiesos.

Kaip gerai, kad yra Velykų šventė. Mes nuolat atsiduriame prie vienokių ar kitokių kapų, prarandam viltį, bejėgiškai klausiam – „kas toliau?“. Tuščias kapas šiandien skelbia: nenuogąstaukite, drąsos, nusišluostykite ašaras, net jei ir pavargote nuo asmeninių ar pasaulio dramų, gyvybė yra pirmesnė už mirtį, ji amžina, prie jos per Velykas ir tikėjimą prisiartiname džiaugsmingai giedodami „Aleliuja“.

Su šv.Velykomis!

Didįjį Ketvirtadienį prisimename kelis įvykius: Šv.Mišių, Eucharistijos  ir kunigystės įsteigimą. Šią dieną keliame savo širdis į Dangų už visus kunigus, sveikiname juos su „profesine” diena. Žinoma, prisimename, jog vienas iš apaštalų išdavė Kristų, prieš jį jovojo ir paniekino jo pašaukimą. Ši liūdna istorija vis atsikartoja suklydusių kunigų atvejais.

Katalikiškoji tradicija ir teologija apie kunigystės sakramentą kalba nuostabius dalykus, kurie kelia susižavėjimą ir baimę. Kiekvienas kunigas supranta savo dvilypumą: būvimą žmogumi ir buvimą Kristaus tarpininku, atstovu, sakramentiniu instrumentu. Taip reikia kunigus ir suprasti: kur jie kaip žmonės kalba ir elgiasi, ir kur kaip sakramentinis Kristaus pasireiškimas. Gali kilti pagunda nuvertinti sakramentą dėl žmogiškų dalykų.

Kunigo pašaukimas ir dvasingumas pasireiškia būvimu perregimu Kristui, savo asmenį ir žmogystę visiškai pavedant ir palenkiant jo reikalams. Tokiu būdu kunigas tampa Kristaus tarpininku žmonėms ir žmonių atstovu pas Kristų, kuris yra vienintelis tarpininkas pas Dievą.

Neatsitiktinai šventieji gerbė kunigystę. Šv.Pranciškus Asyžietis bučiavo pėdas asilo, ant kurio prajojo kunigas. Šv.Faustina Kovalska sakiusi, jog kunigų ausimis Kristus klausosi, jų akimis jis žvelgia, jų rankomis laimina, jų lūpomis moko, jų sprendimus gerbia. Žinoma, turint omenyje kiekvieno kunigo žmogiškojo silpnumo galimybę. Kažkas yra teisingai pastebėjęs, jog jei ieškai tik kunigo, tai atrasi tik žmogų, bet jei ieškai Dievo – atrasi ir kunigą.

Visgi labai pasikeitė kunigystės samprata. Kunigo tarnystė tapo pastatyta ne tiek Dievo atžvilgiu, kaip tarpininko, tačiau žmonių atžvilgiu kaip socialinė rolė, kažkokio religinio tarniuko, kuris visiems turi įtikti, patikti, tarnauti užgaidoms ir įnoriams.

Kažkas pastebėjo, kad Vatikano I susirinkimas buvo skirtas popiežiaus rolei išryškinti, Vatikano II – pabrėžė vyskupų tapatybę ir pašaukimą. Kunigai per Vatikano II susirinkimą savotiškai degraduoti iki vyskupų bendradarbių ir Dievo tautos tarnų lygio kaip kažkokie techniniai darbuotojai. Net vienuolės gražiau vadinamos – Kristaus sužadėtinėmis.

Nebeliks norinčių prisiimti pažemintos, nusakralintos kunigystės  pašaukimo. Gal tada per būsimą Vatikano III susirinkimą bus perkelti akcentai – nuo, pasak to jauno klebono Kaune, molio lygio iki Kristaus tarpininko dvasingumo.

Dar iš vaikystės laikų pamenu didelę pagarbą kunigams, jų konsekruotos rankos pabučiavimo paprotį. Dabar kunigai su popiežiumi priekyje moterims, kaliniams ir musulmonams kojas bučiuoja. Nusižeminimas yra viena, bet šis gestas, mano manymu, yra kunigystes nuvertinimo ženklu.

Kunigystės slėpinio sumenkinimą sąlygoja ir kunigų nusipiginimas, ir dėl to, kaip leidžia kunigai ir tikintieji juos traktuoti. Kas gali susižavėti kunigo cirkininko, palaižūno, parsidavėlio, savęs negerbiančio pavyzdžiu?

Nesenai argentiniečių laikraštyje „Clarín” buvo rašoma, jog per paskutinius 15 metų seminaristų Argentinoje sumažėjo per pusę. Sostinės metropolinėje seminarijoje 1980 m. buvo 200 klierikų, dabar – 80. Buenos Aires vyskupija, kurios ordinaras buvo išrinktas popiežiumi, šiais metais pasišventins tik tris naujus kunigus. Tris milijonus tikinčiųjų skaičiuojančiai vyskupijai – tai labai mažai. Bergolio išrinkimas popiežiumi nepadarė jokios įtakos. Seminarijos rektorius Julio Miranda teigė, jog Pranciškaus efekto nepajusta. Rektorius manymu, kadaise kunigystė buvo gerbiama, o dabar – laikoma tik tarnyste Dievo tautai,  kažkokiu pašaukimu, kurio jaunimas ima nebesuprasti.

Neliko pašaukimų pagrindo ir konteksto – pamaldžių parapijų ir tikinčių šeimų, todėl nelauktinas atgimimas pašaukimų srityje. Situacija ta pati visur, kur tik įsivyravo sekuliarizacija. Bet ten, kur pamaldumas ir pagarba kunigystei išlieka, ten ir pašaukimų netrūksta.

Kiek kančios gyvenime gali būti, kiek galime toleruoti? Jei bent trečdalis gyvenimo yra pažymėtas kančia, nuolat rusena fone – visai normalu. Kančią reikia priimti, su ja susigyventi, jai ruoštis. Kas nuo kančios bėga, tą dvigubai ji prislėgs.

Kristaus įžengimo į Jeruzalę prisiminimu prasideda Didžioji Savaitė, jo kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas liturgijoje. Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į tuos įvykius, matydamas kančios perspektyvą, apkabindamas savo kryžių, nunešdamas iki galo, žinodamas kančios tikslą ir prasmę. Jis nuo kančios nebėgo, bet į ją žengė sąmoningai.

Mūsų kasdienis gyvenimas nusakomas rūpesčiu išvengti kančios ir pelnyti kuo daugiau džiaugsmo. Nenorime nieko girdėti apie kančią, ją ignoruojame, jos nelaukiame, ir kai ji ištinka, tuomet puolame į paniką ir neviltį.

Jėzus ir jį pasekę šventieji parodė ir įrodė, jog laimė, meilė ir kančia persipina, susilygina, būna tapatūs, nes mylėti neretai reiškia pasiryžti ir kentėti. Šv.Paulius viename laiškų sakęs, kad nors ir liūdi, bet yra laimingas. Jėzus kentėdamas buvo laimingas, jog daugelį išgelbės ir nuves į išganymą.

Net jei ir nėra noro iš meilės kentėti, vis tiek kančia anksčiau ar vėliau žmogų aplanko, todėl ir blaivios pedagogikos tikslas nėra vien pastangos siekti laimės, bet ir išmokti priimti kantriai ir kūrybiškai kančią, kuri veda į išganymą. Taboro kalno atsimainymo įvykis palydimas komentaru: per kančią einama į prisikėlimą. Pirmas tai atliko Jėzus.

Kovo 19-ąją Bažnyčia pagerbia šv.Juozapą, M.Marijos sužadėtinį, šv.šeimos, vaikelio Jėzaus globėją. Kadangi šv.šeima yra tobulas Bažnyčios provaizdis, šv.Juozapas yra laikomas Dievo vaikų šeimos – Bažnyčios globėju. Šia dieną maldoje prisimename visas pagal Dievo valią sukurtas šeimas ir visą visuotinę Bažnyčią, kad jo užtarimu visada būtų vienybėje su įsikūnijusiu Dievo Sūnumi.

Kad suprastume Juozapo pašaukimą, dera pažvelgti į judėjų tikėjimo postulatus, kurie nurodo, jog pirmosios pagrindinės vyro izraelito pareigos yra išsaugoti tikėjimą ir jo nesutepti, vesti moterį ir susilaukti bent dviejų vaikų – berniuko ir mergaitės. Taigi, galima sakyti, jog tikėjimo išsaugojimas, šeimos sukūrimas ir vaikų gimdymas yra ne tik asmeninio, tačiau ir visuomeninio gyvenimo pagrindas, kuris lemia ne tik žemiškąją gerovę, tačiau ir išganymą.

Juozapas ir Marija nebuvo pilnai vyras ir žmona, visą gyvenimą išliko tarsi sužadėtinai. Jis nesusilaukė savo paties vaikų, tačiau jam teko dalia tapti Jėzaus įtėviu. Įsūnydamas Jėzų Kristų jis paskelbė ir jo misiją: padaryti žmones Dangiškojo Tėvo įsūniais.

Šv.Juozapo asmenyje ir misijoje mes matome kiekvieno tikinčio vyro paveikslą ir pavyzdį: šeimoje saugoti ir perduoti tikėjimą, paruošti savo vaikus jų gyvenimo užduočiai pagal Dievo valią, kuri nuves juos į išganymą.

Šiam šventajam priskiriamas ir kitas titulas – teisusis. Luko evangelijoje pasakojama, jog supratęs sužadėtinę Mariją esant nėščią, pasiryžo tylomis ją atleisti, išsiskirti, kadangi nebuvo to nėštumo priežastimi ir nenorėjo likti tame, iš pirmo žvilgsnio, amoralioje padėtyje, turėti reikalų su menkų moralinių standartų moterimi . Evangelistas pastebi, jog jiedu buvo tik susižadėję ir negyveno kaip vyras ir žmona. Juozapas buvo skaistus ir to paties tikėjosi iš Marijos. Galima suprasti jo nusivylimą ir skausmą, kai pamatė sužadėtinę nėščią.

Panašiai Marija turėjo išgyventi nemažą įtampą, nes nežinojo, kaip visa tai paaiškinti, vargu ar Juozapas būtų patikėjęs jos nėštumo priežastimi. Tik dėka antgamtinio Dievo įsiterpimo ir paaiškinančio sapno, viskas nesibaigė tragiškai: Marija anksčiau ar vėliau būtų išaiškinta kaip svetimautoja ir būtų pasmerkta visam gyvenimui.

Juozapo asmenyje mes pagerbiame visus patėvius, įtėvius, kurie pamilo moterį su vaiku dėl Dievo, suprasdami savo misiją kurti šeimą su tais, kuriems jos gyvybiškai reikia. Juozapas kartu su Jėzumi tapo šeimos, žmogaus ir žmogiškumo gelbėtoju, todėl šv.Teresė Avilietė vadino Juozapą nuostabiu Dievo išganymo bendradarbiu.

Pas Jėzų jo priešai atvedė svetimavusią moterį, kad galėtų jį sukompromituoti: Mozės įsakymas liepia tokias užmušti akmenimis, o ką tu pasakysi? Tylos pauzė, Jėzus kažką braižo su vytele ant smėlio, paskui priverčia padaryti sąžinės sąskaitą: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį. Pamaži visi tyloje išsiskirsto… Kaip galėjo mesti akmenį į moterį tie, kurie pas ją vaikščiojo sangulauti?

Tai pavyzdys dvigubo negailestingumo, kai žmogus sužlugdomas, o paskui ir pasmerkiamas. Panašiai šiandien girdime pranešimus iš musulmonų kraštų, kad moterys yra išprievartaujamos, o tada užmušamos akmenimis, kadangi jos įvykdė neleistiną dalyką. Valstybė leidžia reklamuoti ir girdyti tautą, o tada teisia ir į kalėjimus sodina alkoholio įtakoje nusikaltusius. Tų pavyzdžių daug.

Jėzus davė gailestingumo pavyzdį, kai ne tik nepasmerkė už dabartinę klaidą, bet ištaisė ir tai, kas veda į ją: daugiau nebenusidėk. Panšiai Šv.Jonas Bosko, gatvės vaikų globėjas, pašventė savo gyvenimą, kad gyvenimo aplinkybių žlugdomi vaikai nebūtų pasmerkti. Jis sukūrė sąlygas, kuriose jaunas žmogus augtų intelektualiai, dvasiškai, kultūriškai. Jis žeminosi ir ėjo prašyti paramos pas turtuolius, kurie taip pat dalyvauja paprastų žmonių žlugdymo sistemoje, sakydamas: jei dabar tiems vaikams nepadėsi, jie ateis pas tave ateityje su peiliais pasiimti.

Dvigubas pasigailėjimas pasireiškia tuomet, kai jaučiama atsakomybė už kito žmogaus gyvenimą ir kai neskubama jo pasmerkti dėl dalykų, dėl kurių kaltė krenta daugeliui. Bet su viena sąlyga – jog daugiau nebenusidės. Jei nuodėmė bus tęsiama, tada laukia ir žlugimas, ir pasmerkimas.

Du evangelijos palyginime minimi sūnūs – tai du gyvenimo keliai: gėrio ir blogio. Kurį pasirinks žmogus, ypač jaunas? Jaunesnysis sūnus yra dvasiškai nesubrendusio žmogaus įsikūnijimas, kuris pasirenka neatsakingo, neprotingo, moraliai destruktyvaus gyvenimo kelią.

Pasakojime matome, jog tėvas (omenyje turimas Dievas) žvelgia į abu sūnus vienodai tiek istorijos pradžioje, tiek pabaigoje: su meile ir gailestingumu, užjausdamas dėl patirtų netekčių. Bet tėvas užsispyrusio ir pražūčiai pasiryžusio sūnaus nestabdo, nuolankiai atiduoda jo palikimo dalį, išleidžia su viltimi, jog jis grįš pasimokęs.

Evangelijos paklydęs sūnus labai panašus į kiekvieną jauną žmogų. Daug kalbame apie rūpestį jaunimu, sielovadą. Sakome, jog jaunimas yra mūsų visuomenės ateitis, todėl kuriuo keliu pasuks jaunimas, tokia ir bus mūsų visuomenė. Deja, Europa ir jos visuomenės pasuko sūnaus palaidūno keliu, tapo ta pasakojime minima tolima šalis, kurioje klesti linksmybės ir nerūpestingas gyvenimas, ilgainiui nuvesiantis į moralinį ir ekonominį skurdą.

Paauglystė ir jaunystė yra ypatingas žmogaus moralinio, mokslinio, meninio praturtinimo metas, tačiau neretai yra sunkus laikotarpis, kovos metas už gyvenimą kelią. Labai retas žmogus yra patenkintas savo paauglyste ir jaunyste, kadangi ją užtemdo jaunatviškoji puikybė, tinginystė, įvairūs apsėdimai, konfliktai su namais, kultūra ir Dievu. Jaunas žmogus dažnai švaisto savo laiką, sveikatą, galimybes, tikėjimą. Nuolat girdžiu ir man nesvetimą apgailestavimą, kad, girdi, galėjau tobulai išmokti hebrajų, graikų, vokiečių ar kiniečių kalbą, kad galėjau tapti pianino ar vargonų virtuozu, galėjau išmokti konstruoti robotus ir t.t., bet per tą nelemtą tinginystę ir nerūpestingumą galimybės buvo iššvaistytos.

Už savo vaikų gyvenimo kelią daug kuo atsakingi yra tėvai, kai ugdo juos tikėjime, vertybėse, įvairiose srityse, kai stengiasi atitolinti ar sušvelninti jaunystės puikybę, sugedimą, tinginystę ir neatsakingumą. Tėvų ugdomasis spaudimas padaro tai, kad jaunimas sugeba daug ko pasiekti. Keista būna matyti, kad europiečių vaikai nebenori nieko siekti, o tuo tarpu medicinos, technikos ir kitose srityse ima vyrauti azijiečiai.

Šv.Rašte randame Jobo raudą, kuri išreiškia tiesą, ką padaro jaunystės klaidos: „Mano jaunystės nuodėmės įsisunkė į mano kaulus ir su jomis eisiu į kapą”. Tai reiškia, jog kai kurios jaunystės klaidos jaučiamos paskui visą gyvenimą, sunku jų atsikratyti ar iš jų išgyti.

Pas tėvą grįžęs sūnus palaidūnas jau nebuvo sveikas, jaus savo nuodėmių padarinius iki pat savo mirties, tačiau bent suprato tiesą, jog šviesa ir gyvenimas yra ne toje tolimoje kiaulių ir kiaulysčių šalyje, bet tėvo namuose, t.y. tikrojo Dievo tikėjime, kurį mums davė Jėzus Kristus.

Tegul Gavėnia veda mus į susitikimą su gailestinguoju Tėvu išpažinties sakramente ir į Eucharistiją, tą tikrąją dvasinę puotą, į Dangaus laimę, kurioje angelai ir šventieji džiūgauja dėl nusidėjėlių atsivertimo.

Turbūt neverta klausti, ar kada nors buvote cirke ir ar matėte ant dviračio važiuojančią mešką? Ko gero nežinojote, jog ant dviračio pasodinti galima tik jauną mešką, nes senos yra per daug agresyvios ir neklusnios. Kuo senesnis žvėris, tuo labiau jame pasireiškia žvėries prigimtis. Galima mešką išmokyti  važiuoti ne tik dviračiu, bet ir kitokių cirko numerių, tačiau jos prigimties pakeisti neįmanoma.

Kai kuriose vietose šv.Raštas nuodėmingą žmogų prilygina gyvuliui, žvėriui. Ir kuo senesnis yra nusidėjėlis, tuo blogesnis jis darosi. Bet žmogus gali pasikeisti ir atsiversti su Dievo malonės pagalba. Nors nusidėjėlis ir pagonis gali padaryti kažką gero, tačiau tai nereiškia, jog jo širdis yra pasikeitusi.

Atsimainymo ant Taboro kalno pasakojimu perteikiama Gavėnios prasmė ir tikslas – per vidinį pasikeitimą eiti į prisikėlimo šlovę. Ant Taboro kalno mokiniai pamatė įsikūnijusio ir prisikėlusio Jėzaus šlovę, jo garbingą kūną ir žmogaus pašaukimą dar prieš įvykstant prisikėlimui. Tą vidinį atsimainymą mumyse įvykdo tik Kristus, kuris kviečia eiti drauge į maldą, priimti sakramentų atgimdančią malonę, ypač krikšto, išpažinties ir šv.Komunijos keičiančią jėgą.

Bažnyčia yra atsimainiusių Kristuje žmonių bendruomenė, kuri žavisi ir gerbia kai kurių iš jų šventumą. Tačiau Bažnyčioje yra ir tokių, kurie vaidina atsivertimą ir atsimainymą, nėra nuoširdūs. Žmogiškosios meškos gali išmokti visokių cirko numerių, tobulai įvaldyti vieną ar kitą rolę, būti prezidentais, ministrais, dvasininkais, labdaros organizacijų vadovais, tačiau širdyje išlikti laukiniais, plėšriais, primityviais pagonimis.

Lenkijos visuomenė pastarąsias dienas verda nuo buvusio Solidarumo lyderio ir buvusio prezidento Lecho Valensos veidmainystės skandalo, nes po tautos didvyrio kauke slėpėsi didžiausias niekšas, kuris bendradarbiavo su Lenkijos komunistiniu saugumu, noriai priimdavo apmokėjimus už savo bendražygių skundimus ir informaciją, sudarė sąlygas senajai nomenklatūrai įsitaisyti pajaminguose postuose naujos tikrovės sąlygomis. Pasirodo, jog Solidarumas buvo saugumo kontroliuojama ir manipuliuojama revoliucija, kurios dėka senasis „virusas” perėjo į naują III Respublikos organizmą ir toliau sargdino ir skaldė Lenkijos visuomenę. Atskleista Valensos išdavystė padės tai šaliai imtis dekomunizavimo ir liustracijos darbų, leis apsivalyti nuo balasto, kuris skandino tą šalį.

Lenkijos problemos yra panašios į mūsų šalies, todėl norėtųsi, kad būtų persvarstyta Sajūdžio istorija, nes jame buvo ne vienas lietuviškas valensa, kuris padėjo komunizmo virusui pereiti į naujosios respublikos organizmą ir toliau jį žudyti. Mano paties patirtimi, naujausios mūsų istorijos didvyriai nėra tokiais, nes jie žaidė dvigubą žaidimą, jiems rūpėjo tik karjera, turtai, bet ne tautos ir Bažnyčios gerovė. Deja, toliau vyksta meškų su mitromis cirkas ant pedalų, buvusios kgb brolija toliau veikia. Vilties suteikia ateinanti nauja karta, kuri pagaliau ims klausti ir ieškoti, kodėl Lietuva yra ir durna, ir biedna. Kadangi nebuvo tikro atsivertimo ir pasikeitimo. Kristaus atsimainymas jiems liko gražia bibline pasaka apie tolimus, bet ne esamus laikus.

Pilna bažnytėlė daugiausia jaunų žmonių. Prisiartina ir su kūdikiais ant rankų, taip pat paaugliai ir jaunimas priimti atgailos ženklo – pelenų žiupsnelio ant savo jaunų galvų. Netinka tie pelenai prie jų jaunystės. Net ir tai pražilusiai linksmuolei Danutei. Nesuderinamas su gyvybe ir asmens grožiu dalykas.

Gavėnią pradedame pelenais todėl, kad atsiklaupti, nulenkti galvą, muštis į krūtinę dar nėra visiško nusižeminimo ženklas, kurį žino Biblija. Klauptis į pelenus ir jais pasibarstyti – štai koks pilnas nuolankumo prieš Dievą ženklas, kai žmogus išpažįsta savo kūrėjui, jog yra paimtas iš žemės dulkių, tačiau iš Jo yra gavęs gyvybės dvasią. Pasak psalmės, atėmus tą dvasią, jis vėl dulkėmis virsta. Nusižeminti prieš Dievą reiškia pripažinti, kad jo akivaizdoje esame labai menki, vien pažvelgus į visatos aprėptį.

Pelenų dieną aukštiname gyvybės Davėją ir gyvybės stebuklą, kai iš pelenų saujos sukuriama neįtikėtino tobulumo ir grožio būtybė, todėl Gavėnios atgailos prasmė ir tikslas bus ne pelenai, bet dvasinės ir kūniškos gyvybės atnaujinimas ir puoselėjimas per atgailą, pasninką ir gerus darbus, vengiant viso to, kas į pelenus veda. Velykomis švęsime prisikėlimo iš pelenų šventę, kai Dievo dvasia atkuria visa tai, kas nuodėmės buvo sunaikinta.

Yra toks pasakojimas, jog kartą vienas jaunas kunigas klausė išmintingo vienuolio, ką reiškia jo tarnystė, ką veikti kunigaujant, nes iki galo nesupranta, be to, nelabai sekasi ir tai, ką daro. Senolis liepė jam visą mėnesį prieš vidurnaktį melstis 3 valandas, o paskui pasiimti ilgą pagalį ir einant per kaimą į trobų langus belsti. Nusistebėjo kunigėlis, bet iš klusnumo darė kaip palieptas. Galima tik įsivaizduoti, jog vidurnaktį šunis lodydamas ir žmones erzindamas jis buvo palaikytas keistuoliu. Po mėnesio grįžo pas senolį papasakoti, kaip išpildė užduotį ir kiek bėdų per tai turėjo, tačiau užduoties prasmės nesupratęs. Vienuolis jam išaiškinęs, jog toks yra kunigo pašaukimas: melstis už žmones ir budinti juos iš dvasinio ir nuodėmės miego.

Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai pasakoja tris skirtingas pašaukimo istorijas, kaip Dievas išsirinko sau bendradarbius ir tarpininkus, kurie turėjo paskelbti Jo žodžius, budinti sąžines ir tikėjimą. Kiekvienu atveju pašaukimas prasideda nuo stebuklingo ženklo, kuriuo Dievas kreipiasi į savo išrinktąjį ir parodo jo misiją.

Aristokratas Izaijas pašauktas per mistinį dangiškosios šventyklos regėjimą, kurioje angelas pridegino  jo lūpas žarija. Jis išgirdo Viešpaties klausimą, ką pasiūsti sau tarpininku. Matydamas nuostabius dalykus, apvalytomis lūpomis ir širdimi Izaijas priima šį klausimą kaip ja skirtą, todėl sutinka būti siunčiamas .

Apaštalo Pauliaus – Sauliaus pašaukimo pasakojime sužinome, kad jį, nuožmų krikščionių persekiotoją, iš esmės pakeičia ir į misiją nukreipia apsireiškęs Kristus. Be to, jis tvirtina, jog tas pats Kristus apsireiškė ir Dvylikai, ir Jokūbui, ir dar penkiems šimtams mokinių. Ir jie gavo pašaukimą skelbti Evangeliją.

Evangelijos skaitinyje pristatoma Petro, Jokūbo ir Jono pašaukimo istorija ir stebuklingas ženklas: po nesėkmingos naktinės žūklės Jėzui liepus užmesti tinklus, jie kone plyšta. Išsigandusiam Petrui pasigirsta Viešpaties paliepimas būti žmonių žveju. Ko gero tik vėliau jis pilnai suprato pilną to įvykio simboliką, jog tapo pašauktas Dievo duota galia žmonių sielas jam laimėti.

Šios trys istorijos nurodo, jog Dievas pašaukia kai kuriuos žmones būti arti savęs ir vykdyti jo gailestingumo sumanymą – iš melo, nuodėmės ir tamsos pražūties gelbėti pražuvusias sielas. Pašaukimas sunkus, pavojingas, tačiau toks reikalingas. Tai apaštalinis pašaukimas, pasireiškiantis ypač per kunigystę, kurį lydi pažymėtos malone lūpos, Dievo artumas ir jo galia.

Teologiniuose veikaluose nuolat kalbama apie būtinybe kunigui tapti perregimu Kristui, neužstoti Jo. Kuo stipresnis žmogiškasis, nuodėmės faktorius, tuo labiau kunigas užstoja Kristų. Žinoma, visada tikėta, jog Kristus užtikrintai veikia sakramentų atvejais, sugeba pasinaudoti net ir netinkamu tarpininku. Meldžiame ir laukiame naujų ir brandžių pašaukimų, kurie galingai užtars Dievui žmones, budins iš nuodėmės letargo ir gydys malonės galia.

Ką reiškia gerai kalbėti? Šį klausimą kelia ne tik kunigai, bet ir politikai, šeimos žmonės. Gerai kalbantys arba bent gerai tylintys nemažai ir pasiekia. O gali būti ir nuo uolos į prarają nustumti… Apie tai pasakoja šio sekmadienio šventraščio skaitiniai.

Kaip galėjo nesupykti Nazareto sinagogos lankytojai, kai Jėzus juos pavadino blogesniais už pagonis? Jis davė kelis pavyzdžius, kaip Dievas negandų laikais gelbėjo ne išrinktosios tautos žmones, bet pagonis: Sareptos našlę nuo bado, o sirą Naamaną nuo raupsų. Savieji ir išrinktieji tapo atstumti, nes elgėsi taip įžūliai, kaip nesielgtų joks svetimasis, todėl krikto kaip musės be jokio pasigailėjimo.

Tiesiakalbiai, nepatogūs kalbėtojai buvo nemėgiami visada. Šiais laikais įsivyravus politinio korektiškumo taisyklei, blogu skoniu laikoma aptarinėti ypač kai kurias temas, kartais iki didžiausių absurdų: pakritikavus įžūlius atvykėlius, gali užsipelnyti rasisto etiketę, o štai apie tuos Merkelienės svečius nenorima nieko blogo pasakyti, net jei jie tūkstančius moterų išprievartauja ar prie šimtų priekabiauja. Tų „naujųjų tabu” yra ne vienas.

Jėzus perspėjo savo mokinius nepriimti „fariziejų raugo“, t.y. dviveidystės, kuri kyla iš noro visiems patikti ir būti pripažintam, nesirūpinant Dievo garbe ir jo reikalais, kuomet žmogus pagal aplinkybes keičia savo kaukes. Pagyrų troškimas gali tapti bjauria priklausomybe, todėl girdime Viešpaties prakeikimą tokiems: vargas jums, kai visi jus giria, nes taip buvo giriami ir melagingi pranašai. Tokie mokėjo kalbėti tai ir taip, kas patiko tik kaprizingiems žmonėms.

Krikščioniškas tikėjimas moka pagirti šventuosius, gerus žmones Išganytojo žodžiais: „kad matydami jūsų gerus darbus, žmonės šlovintų Dangiškąjį Tėvą“. Tame tarpe ir tuos, kurie tokius darbus daro. Matydami šv.Jurgio didvyrišką kankinystę žmonės šaukė: „Didis yra Jurgio Dievas“.

Tikroji evangelija vienus glosto pagal plauką, kitus – prieš plauką, todėl nei Kristus, nei jo Bažnyčia, nei krikščionys nebuvo priimami vienareikšmiškai ir nebuvo visų ir vasada giriami. Biblijoje galima sutikti visiškai priešingų epitetų: nuo išpažininimo Mesiju ir Dievo šventuoju, iki apsėstojo ir pijoko. Nuo „Osana“ iki „ant kryžiaus jį“.

Kai visi giria, krikščionis sunerimsta, nes šiame pasaulyje visuotinų pagyrų dažniausiai sulaukia tik velnio tarnai. Užtenka atsiversti laikraštį ir pamatytum, kad gerų žmonių ir gerų darbų aprašymų vos vienas kitas, o kritika dieviškiems dalykams bei pagyros nenormalumams liejasi per kraštus.

Dievo tarnas nėra giriamas. Jei visi imtų girti Bažnyčią, girdi, kokia ji yra demokratiška, atvira, mylinti, saldi, karamelinė, pūkuota, minkšta, gailestinga, linksma, nieko nereikalauja, viską leidžia, viską atleidžia – kam tokia Bažnyčia yra reikalinga Dievui ir pasauliui? Tai išsidvokusi druska, išmesta ant pasaulio kelio trypimui. Tikros Bažnyčios šėtonas ir jo tarnai nemyli, todėl galima nesunkiai atsekti, kur yra Kristaus Bažnyčia: tai Romos Katalikai ir Ortodoksai. Žinoma, šiais laikais krikščionys praranda tikėjimą dėl to, jog bijo būti nepagirti ir nepripažinti.

Fariziejų raugas prisdengęs teisumo kauke kovoja prieš teisumą, su pamadumo kauke prieš pamaldumą, su doros kauke prieš dorą, su tikėjimo kauke prieš tikėjimą. Dėl šios priežasties Dievas siuntė tiesiakalbius pranašus, kurie plėšė kaukes ir kalbėjo Dievo žodžius apsimelavusiems konformistams. Apie tai kalbama sekmadienio pirmajame skaitinyje, pasakojančiame apie pranašo pašaukimą.

Nors tiesiakalbiai Dievo tarnai pasmerkiami kančioms ir baisiai mirčiai, tačiau paskui jiems jų budelių atžalos stato paminklus. Kažkas turi pasišvęsti tiesos tarnystei, kai visi ima girti melą, blogį, neteisybes, nedorybes, kai žmogus ima tolti nuo Dievo. Tikri Dievo kunigai turi būti griežti, o ne karameliniai. Tai jų tragedija, tačiau šansas pasauliui.

Skaitau šio sekmadienio Nehemijo knygos ištrauką ir stebiuosi, nes savo gyvenime nesu sutikęs žmonių, kurie išgirdę Biblijos tekstą apsiverktų. Kur kas dažniau tenka matyti miegoti nusiteikusių ir svajoklių veidus. Bet neneigiu galimybės, kad privačiai kai kas buvo apsiverkęs dėl išgirsto Dievo žodžio.

Kitame gi, jau evangelijos pasakojime girdime apie kitus klausytojus, kurie neteko amo ir perpyko išgirdus pranašo Izaijo knygos fragmentą, Jėzui pristačius save kaip girdėtos pranašystės išsipildymą, t.y. kaip Mesiją. Dar kiek, ir sinagogos lankytojai puolė jį mušti, išsivedė nuo skardžio numesti, kadangi staliaus sūnus stalius išdrįso laikyti save Dievo pasiuntiniu.

Abiem atvejais, kaip juokaujama kunigų tarpe apie pamokslavimą, vieni širdingai pritarė, kiti labai supyko, tačiau abejingų neliko.

Kai klausiame, kodėl skaitant Mozės įstatymą tauta ėmė garsiai raudoti, kaip pasakojama Nehemijo knygos fragmente, reikia pažvelgti į kontekstą.  Po beveik 50 metų Babilono deportacijos tautos lyderių Ezdro ir Nehemijo įkvėpti trimis grupėmis, skirtingu laiku į Judėją grįžta Levio ir Benjamino giminės. Tai tik nedidelė dalis tautos, nes didžioji dalis sėkmingai apsigyveno Babilonijoje, jiems nebesinorėjo grįžti, jiems patiko nelaisvė. Grįžo idealistai, kurie neužmiršo išrinkimo ir pašaukimo istorijos, Dievo duotos užduoties.

Po Babilono tremties tauta tapo labai jautri Įstatymo pildymo klausimu, nes buvo manyta, jog dėl jo laužymo Dievas nubaudė ją. Dievo įstatymų laužymas baigėsi tuo, jog tauta tapo ištremta, atsidūrė prie gyvenimo, kultūros, religijos griuvėsių. Atėjęs Jėzus rado perlenkimus, perteklines ir keistas įstatymo interpretacijas, savotišką gyvenimišką pritaikymą. Tai kilo iš tos sunkios istorinės patirties ir traumos, iš išgąsčio, kad neištiktų vėl bausmė už Mozės teisyno nevykdymą.

Grįžusi į savo žemę tauta rado Saliamono šventyklos griuvėsius, mirusį kultą, žlugusią kultūrą tremties išvengusių tautiečių tarpe, sumišusių su atsikėlusiais pagonimis. Gyvenimo negandų prislėgta, visko netekusi, ilgai kentėjusi tauta verkia prie griuvėsių. Dievas „išlukšteno” ją iš puikybės kiauto, padarė jautrią, gilią, nuoširdžią ir nuolankią. Tai buvo ir džiaugsmo ašaros pasibaigus Dievo bausmei ir žvelgiant į naują ateitį. Nehemijas išreiškia tos ateities šūkį: „Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė!”

Komunistuojantys cinikai šiuo atveju religiją pavadintų „opiumu liaudžiai”, t.y. priemone skausmui malšinti ir ištverti. O ką jie patys gali pasiūlyti kenčiančiam žmogui? Tą patį, ką ir patys naudoja – alkoholį ir tikrą opiumą, Lenino ar ES siūlomą iliuzinį rytojų? Europos civilizacijos mūras yra, vis labiau išgyvename griuvėsių tikrovę šeimose, šalyje, parapijose.

Tikėjimas, kuris gimsta, atsinaujina ir veda per sunkumus, leidžia žmogui patirti Dievo egzistavimą, jo gyvą dalyvavimą žmogaus gyvenime, jo malonę. Dėl šios priežasties Sibiro tremtiniai liudija, jog iš duonos pasidarydavo rožančius, kad galėtų melstis, nes duona negalėjo duoti to, ką davė malda. Komunizmas ir bedievybė juos išvarė į tremtį, juos kankino ir žlugdė, nedavė jokios priežasties išlikti, ištverti, grįžti, atgimti ir vėl viską atstatyti. Žmonės išliko ir prisikėlė tik dėka tikrojo tikėjimo, nes jų džiaugsmas Dievu juo palaikė.

Nuo to karto įtartini yra visi, kurie kaip Nazareto sinagogos lankytojai su pykčiu ir ironija žiūri į Jėzų ir jo atneštąjį tikėjimą. Tai ir šių dienų tikrovė, kai kairiųjų ir liberalų idelogijos žmogų, kultūrą, religiją, visuomenę sužlugdo ir dar viską padaro, kad ji negalėtų prisikelti.

Sutikau nesenai jauną vyrą, kuris dalinosi savo džiaugsmu: „pagaliau man pavyko gauti tokį darbą, kad nereikėtų sekmadienį dirbti. Jūs įsivaizduokite, koks aš laimingas, kaip nurimo mano emocijos, išsitiesino stuburas, kad sekmadienį galiu pailsėti, nueiti į bažnyčią, pabūti su savo šeima. Iki to laiko aš buvau vergas, kurio gyvenime buvo viskas sujaukta, kuris buvau nuolat pervargęs, nusiminęs, su išdavystės jausmu širdyje, nes dėl pinigo, dėl duonos kąsnio turėjau paaukoti tai, kas yra šventa: šeimą, sąžinę, tikėjimą. Aš vėl turiu sekmadienį ir sekmdienio Mišias!” Kitais žodžiais tariant, žmogus suprato ir išgyveno esmę, jog ne vergiškas darbas ir materija, bet „Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė”, kad tik Dievo įsakymų užlaikymas, Kristaus atneštas tikėjimas žmogų išlaisvina iš vidinės ir kultūrinės tremties, iš materijos ir ideologijų vergovės.

Pradedant naujus metus ir eilinį liturginį laiką skaitome evangelijos pasakojimą apie vandens perkeitimo stebuklą Galilėjos Kanos vestuvėse. Dievas davė žmogui gyvenimą kaip vestuvių šventę. Vestuvės – žmogiško džiaugsmo, gražių planų, optimizmo šventė, apstaus stalo ir euforijos dienos, bet pasakojime atsiveria žmogiškos problemos, ribotumas  vyno trūkumo simboliu.

Jėzus savo viešąją veiklą pradeda dalyvavimu vestuvėse, tarsi norėdamas trumpai pristatyti žmonijos istoriją ir savo veiklos planą: žmogus pašauktas laimei ir meilei, į gyvenimo šventę su Dievu ir su kitais žmonėmis. Staiga džiaugsmas nutrūksta, nes džiuginančio širdį vyno pritrūksta, nes žmogus pasirenka nuodėmę. Nepadeda net gudravimas paduoti pradžioje geresnio vyno, o tada ir blogesnio. Lieka vanduo.

Jėzus ateina į gyvenimo šventę, kurioje tapo liūdna. Atėjo į žmogaus nuopolio pasaulį, rasdamas nutilusią vestuvių dainą, kaip byloja šv.rašto fragmentas: nenusidėkite, kad jūsų muzika nenutiltų. Jie neteko Dangaus ir tenkinasi gamta. Neteko Dievo ir dvasinio džiaugsmo, tada beliko pakaitalas – alkoholio ar narkotikų sukeltas svaigulys.

Inteligentų šeima, ji – pedagogė, jis – vadovaujantį darbą dirbantis žmogus, viešumoje žinoma kaip pavyzdinė šeima, vaikšto į operą, sūnus – akiplėša ir narkomanas… Ir gerbūvis, ir naujausios pedagoginės priemonės, ir prestižinės mokyklos, ir naujausi kompiuteriai, modernūs rūbai… Ir žemiškų, ir žmogiškų priemonių apstumas, tačiau žmogaus „projektas” nepavyko, kažko čia pritrūko, jaunystės šėlsmas baigėsi. Emancipuotoje ir žmogiškos visagalybės iliuzijos apvaldytoje šeimoje nebuvo katalikiškos religijos, vadinasi, nebuvo ir Dievo malonės, todėl gyvenimo muzika liovėsi.

Savo motinos Marijos prašymu Jėzus apreiškia savo planą ir troškimą perkeisti kūriniją. Vanduo paverčiamas vynu skelbiant, jog Dievas keičia žmogaus gyvenimą, suteikia naują kokybę, grįžta dvasinio džiaugsmo patirtis. Paliepta pripilti šešis didžiulius indus vandens. Šeši čia reiškia šešias kūrimo dienas, visą gyvą kūriniją, kurios karūna yra žmogus, ir kuri laikosi vandeniu.

Vyno simbolika šv.rašte yra įvairi, tačiau neretai reiškia ir Dievo malonę, priešpastatant prigimčiai, gamtai, kurios simboliu čia yra vanduo, tačiau ne supriešinimo būdu, bet papildymo. Katalikiškoji dogmatika skelbia, jog malonė remiasi prigimtimi, jos nepaneigia, tačiau ją gydo, ją perkeičia ir išaukština.

Evangelijos skaitinyje atrandame dogmatikos apibrėžtą tiesą, jog be Dievo malonės žmogus negali būti geras, patikti Dievui ir būti išganytas. Kaip sakė kažkuris šventasis: visi geri dalykai prasideda nuo Krikšto. Kitaip sakant, visi geri daviniai ateina iš Dievo kaip jo malonės veikimo pasireiškimas, todėl krikščioniškojo gyvenimo tikrovė turi būti nusakyta M.Marijos titulu, kurį pasakė angelas Gabrielius: malonės pripildytas, joje panardintas.

Apašalas Paulius savo laiške, kurį irgi šiandien skaitome, rašo apie įvairias tarnystes, dovanas ir pašaukimus, kuriuos suteikia Šventosios Dvasios maloningas veikimas. Kitaip sakant, krikščioniškasis tikėjimas iš esmės remiasi malone ir joje atranda savo veiklos pradžią, formas bei būdus.

Anno Domini – Viešpaties metai. Taip krikščionys vadina naujus Kristaus eros metus. Tai Dievo išganymo, gailestingumo, atsivertimo ir atnaujinto žmogaus Kristuje galimybė ir perspektyva Jam vedant ir padedant.

Madinga tapo kiekvienus metus vadinti kinų tradicijos vardais. Sakoma, jog dabartiniai metai yra pašvęsti beždžionei… Kinų nauji metai prasidės dar tik vasarį, bet apkvailę europiečiai, kurie pametė savo tapatybę, beždžioniaudamiesi nuo pagoniškos tautos, beždžionės metais ketina būti beždžionėmis, nes nieko kito ir nesugeba.

Iš nuodėmės ir tamsumo kylantis noras tapatintis su žvėrimis, juos dievinti ir garbinti yra būdingas tautai, garbinančiai savo stabus. Pasak apaštalo Pauliaus, už kiekvieno stabo slypi demonai, todėl ir beždžionės metų stabas turi savo garbinimo, vilties, tikėjimo ir veikimo priežastį ir tikslą – šėtoną.

Pradžios Knygos nuopuolio aprašyme kalbama apie moters ir angies palikuonis. Šėtoniškieji palikuonys intuityviai vienijasi tarpusavyje bendromis temomis ir bendriems tikslams, todėl galima nurodyti jų židinius, apraiškas ir veiklą. Šiuo atveju, linkintys laimingų beždžionės metų yra daugiau ar mažiau apsėsti, todėl jie noriai dalija demoniškus palinkėjimus tokiems patiems apsėstiesiems. Dažnai tai bendrai psichozei ir apsėdimui paruošia ir įkvepia žiniasklaida, kuri neretai yra valdoma taip pat apsėstųjų, kuriems labai aktualus yra horoskopų ir palaidumo reportažai. Jie džiaugsmingai šlovina stabus, tačiau su pasidygėjimu reaguoja į Jėzų Kristų.

Apaštalas Petras ragino neduoti vietos velniui, todėl ir krikšto šviesa apšviestas žmogus neturėtų net tarti demonų vardų, juo labiau jiems pašvęsti naujus metus ir linkėti beždžionės metų kitiems tarsi linkėdamas apsėdimo.

Visa yra Dievo dovana išskyrus blogį ir nuodėmę, todėl ir laiką, jėgas, galimybės ir pasiekimus reikia pašvęsti tikrajam Dievui, linkint sau ir kitiems palaimingų Viešpaties metų, Annno Domini 2016.

Kalėdų evangelija pasakoja, jog įsikūnijęs ir iš mergelės Marijos gimęs Dievo Sūnus buvo padėtas į ėdžias, nes jo motinai neatsirado vietos užeigoje. Ėdžios nurodo, jog Marija pagimdė gyvuliams skirtoje oloje arba pašiūrėje.

Kiekviena detalė šiame pasakojime yra svarbi. Parodoma ne tik tai, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, ne tik žmogaus padėtis, bet ir tai, ką Dievas mano apie žmogų.

Jėzus atėjo tamsoje, žiemos metu, šaltyje, tarp gyvulių ir tvarte. Jis leido tam atsitikti, kad parodytų, ką jis mano apie šį pasaulį ir žmogų. Palyginti su Rojaus gyvenimu, šis pasaulis skendi tamsoje, yra atšiaurus, o žmogus sugyvulėjo, sužvėrėjo. Betliejaus prakartėlėje esantys gyvuliai simbolizuoja visą žmoniją.

Žmogaus egzistencijos nuopolį liudija istorija, jis tapo labiau artimas gyvuliams, bet ne tam paveikslui, apie kurį skaitome žmogaus sukūrimo aprašyme. Prisiminus istorijos pateikiamus duomenis, kokie žmonės gyveno prieš tūkstantį ar du metų, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje, darosi aišku, jog neopagonių romantizmas neturi nieko bendro su tikrove: tuomet gyveno nuožmūs, žiaurūs laukiniai, galbūt net žmogėdros, kurie nestovėdavo apsikabinę ąžuolų ir nekliedėdavo apie kažkokią darną su gamta.

Ir dabar visur, kur tik krikščioniškas tikėjimas apleidžia žmonių širdis, matome degraduojantį ir sugyvulėjantį žmogų, kuris nežino ištikimybės ir šeimos vertybių kaip rujojantys šunys, yra piktas ir žiaurus kaip plėšrūnai, puolantys ir plėšiantys vieni kitus dėl kąsnio ir turto, penkiais keiksmažodžiais sugebantis  išreikšti visą savo mąstymą, buities chaosu ir popsu parodantis savo išsilavinimą, išsiauklėjimą ir kultūrą.

Maža to, jau daugiau kaip šimtmetį per „mokslą” ir švietimą bandoma įrodyti ir įtvirtinti kaip vienintelį požiūrį apie žmogų – darvinizmą, kuris iš esmės teigia, jog žmogus tėra gyvūnas, bet ne įkūnyta amžina ir protinga siela, kurioje atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas.

Katalikų tikėjimas iš tikrųjų yra nelengvas, reikalauja, kad žmogus nebūtų gyvuliu ir žvėriu, kad jis elgtųsi kaip asmeninė ir dvasinė būtybė, kurios prakilniausias bruožas yra tiesos ieškojimas ir meilė. Nuo Jėzaus užgimimo gyvulių tarpe Betliejuje vyksta sunki kova už žmogaus pakėlimą, atnaujinimą ir perkeitimą.

Koks buvo žmogus prieš Kristų ir koks be Kristaus, koks atsirado žmogus Kristaus eroje: tai liudija mums pagonių ir krikščionybės istorijos. Kristaus atnaujinto žmogaus pavyzdžiais yra šventieji, kurie įkvėpė daugelį ir kilniam elgesiui, ir nuostabiam menui, ir pasiekimams filosofijos, mokslo ir socialinėje srityse.

Sveikas, Jėzau, užgimęs tarp gyvulių, juos padaręs žmonėmis!

Kalėdų vigilijos liturgijoje skaitoma Jėzaus kilmės knyga. Paprastai žmonės į jas ateina sočiai pavalgę, apsnūdę, be to, ir vakaro nuovargis, o čia toks nuobodus skaitinys apie tai, kas iš ko gimė. Tenka išklausyti kelias dešimtis sunkiai tariamų vardų iš 42 kartų. Norėtųsi kažko linksmesnio tokiai progai, pavyzdžiui, kokios nors linksmos istorijos apie, kaip juokauta sovietiniais laikais, seną pederastą – senelį šaltį…

Išvardintos 42 kartos tėra paskutinis istorijos tarpsnis prieš ateinant Išganytojui. O juk buvo žmonija prieš Nojų ir po tvano. Iš tikrųjų, viskas turi gilią prasmę, čia nėra nei vienos nereikalingos detalės. Mato evangelijos ištrauka skaitoma Kalėdų naktį neatsitiktinai, nes norima parodyti žmoniją tarp dviejų gimimų: Kaino ir Jėzaus.

Adomas pavadino savo moterį Ieva, t.y. visų gyvųjų motina, tačiau tas gyvybės šaltinis tapo sudrumstas. Šią mintį perteikia giminių ir visuomeninių santvarkų vardijimas: prie patriarchų ir teisėjų žmogus buvo nuodėmingas, karalių valdymo metu nieko geresnio nesulaukta, dvasininkijos ir partijų valdymo laikotarpiu taip pat išliko tos pačios problemos, maža to, dvasininkijos valdymo metu atėjęs Mesijas buvo persekiojamas ir nužudytas.

Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą tiesiogiai paties Dievo, tačiau dar iki galo neapibrėžti. Dar neturėjo nei amžinybės, nei mirties, tik laisvą valią ir pareigą saugotis blogio ir gėrio pažinimo medžio, t.y. nuodėmės. Deja, jie nepaklausė.

Pirmas pagimdytas žmogus, kuris atsirado po pirmųjų tėvų nuopuolio, buvo Kainas. Ieva labai džiaugėsi, jog Viešpats jai davė sūnų. Ji džiaugėsi todėl, jog išvarant iš Rojaus žmones, Dievas pažadėjo jai palikuonį, kuris sutrins gyvatei galvą. Ji manė, kad viskas greitai ir paprastai išsisprendė pagimdžius berniuką, kad ji netrukus grįš į Rojų.

Bet jos džiaugsmas buvo per greitas, nes žmonijai teko išgerti visą nuodėmės pasekmių taurę. Pirmasis gimęs žmogus nemylėjo Dievo, vėliau tapo pirmuoju žmogžudžiu ir brolžudžiu, atėmęs savo dievobaimingam broliui Abeliui gyvybę.

Kaip nuodėmingas Adomas gimdė vaikus pagal savo subjaurotą paveikslą, taip atėjęs Kristus, naujasis Adomas, ėmėsi žmogaus atnaujinimo pagal savo paveikslą ir panašumą. Marija džiaugėsi pagimdžiusi naują žmogų, kuris pradėjo ne brolžudžių, bet save aukojančių Dievui ir artimui erą. Jėzus ir yra tas žadėtasis moters palikuonis, kuris atėjo sutrinti gyvatei galvą, tačiau turėjo būti jos įkirstas į kulnį, t.y. kentėti ir mirti, ir tą mirties geluonį panaikinti.

Kalėdų išvakarėse prisimename pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, pirmąjį gimusį iš nuodėmingos moters taip pat nusidėjėlį, kuris nebuvo išgelbėjimo priežastimi ir viltimi. Prisimename ir tą Moterį, kuri atpirko Ievos kaltę ir, būdama be nuodėmės, davė pasauliui pirmą naują žmogų, kuris atnešė išgelbėjimą. Ieva tik klykavo, bet paskui turėjo verkti, o džiaugėsi tik Marija, nors ir drauge kentėjo su savo Sūnumi.

Ketvirtojo Advento sekmadienio nuotaika yra kalėdinė. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie slaptoje esantį Jėzų, kuris jau yra pasaulyje, Marijos įsčiose, tačiau dar negimęs, neapsireiškęs. Čia liudijama, jog Jėzus pradėjo savo išganingąją veiklą dar negimęs: jo artumoje ir per Marijos ištartus sveikinimo žodžius Elžbietos kūdikis įsčiose šoka iš džiaugsmo, pati Elžbieta prisipildo Šventosios Dvasios ir ima pranašauti, jai atliepia Marija.

Kad dvi suaugusios moterys bendrauja, atrodytų yra natūralu, bet čia matome akivaizdų negimusių kūdikių bendravimo atvejį slaptoje, sunkiai apibrėžiamu būdu. Tai kažkas kitko nei skelbtų aborto šalininkai, tarsi kūdikiai neturėtų asmens savybių, nesugebėtų jausti motinos ir aplinkos, tarsi jie nemokėtų savitai bendrauti su motina, ir tebūtų tik kažkokie baltyminiai gumulai.

Kaip moko tradicinė katalikų teologija, per tą evangelijos minimą susitikimą ir Jonas Krikštytojas, ir jo motina Elžbieta patyrė gimtosios nuodėmės atleidimo malonę. Tai buvo įvykis, kuris nėra krikštas, bet savo padariniais prilygsta jam: Jėzaus dalyvavimu gaunama Šventosios Dvasios malonė, įvyksta gimtosios nuodėmės atleidimas ir žmonių įjungimas į  Dievo Karalystę ir išganingus darbus.

Dėmesį patraukia vidinio, dvasinio išgyvenimo, vidinės pagavos, kurią patyrė ir Marija, ir Elžbieta, ir Jonas, aprašymas, kai prie jų prisiartina ir juos keičia žmogumi tapęs Kūrėjas ir Atpirkėjas. Tos dvasinės pagavos liudijimus sutinkame mistikų ir šventųjų raštuose, tai nėra svetima ir eilinių tikinčiųjų tarpe. Būtent tos pagavos neretai yra esminės atsivertimui, pašaukimo ar misijos pasirinkimui, charizmos išsilukštenimui, krizių išrišimui. Šias patirtis vienoje savo knygų buvo aprašęs ir nagrinėjęs ir jau a.a. kun. Kęstutis Trimakas.

Nesenai susipažinau su vieno Belgijoje besidarbuojančio kunigo pasakojimu apie „invazinę sielovadą“. Kartą pas jį pasikalbėti atėjo vyresnio amžiaus moteris, tamsiai apsirengusi, išvargusio veido, kuri sirgo depresija, kentėjo nuo nemigos, bejėgiškumo, vartojo vaistus. Nors buvo pakrikštyta, bet pati nebeatsiminė, kada paskutinį kartą buvo išpažinties, bažnyčioje ar bent kada meldėsi.

Kunigas jos klausė, ar norinti tiesaus kelio link problemos sprendimo, ar aplinkinio, invazinio ar neinvazinio būdo? Čia kaip medicinoje, galima skaudamą vietą tepti gydomaisiais tepalais, bet kai kurias ligas reikia operuoti, atverti vidinius audinius. Šių dienų žmogus mėgsta užuojautą, paguodą, paglostymus, „viskas bus gerai“, „OK“ ir t.t., kurie tėra išsisukinėjimas nuo esminių klausimų apie gėrį ir blogį, nuodėmę ir teisumą.

Moteriai išreiškus troškimą eiti tiesiu keliu, kunigas pritaikė jai „invazinį metodą“, t.y. paragino atlikti išpažintį, padėjo suprasti nuodėmes, kurios griovė jos gyvenimą, ir pamokė apie Kristaus gydančią malonę. Ilgai Kristus plovė jos supurvintą krikšto rūbą ir mėžė jo sielos šventovė nuo nuodėmės purvo. Šių dienų vakariečio gyvenimo stilius: pramogos, blaškymasis, partnerių keitimas, pinigų vaikymasis, nejautrumas nuodėmei. Tai užmuša prasmės pajautimą, įneša netvarką, ilgainiui susargdina žmogų. Suteikus nuodėmių išrišimą ir pasimeldus už ją, moteris nustebusi liudija vidinę pagavą, šilumos jausmą, grįžtančią ramybę.

Po kurio laiko toji moteris grįžta į tą pačią bažnyčią, bet kunigas jos iš karto neatpažįsta, nes ji vilki spalvotais rūbais, šypsosi, pasitraukė depresija, nemiga ir nebereikia vartoti psichotropinių vaistų. Ji leidosi gydoma iš vidaus ir iš esmės, atsivertė, pakeitė savo gyvenimą, meldžiasi, kitaip sakant, prie jos priartėjo slypintis kunigo asmenyje ir sakramentuose  Kristus, kuris atleido nuodėmę, išgydė jos sielos žaizdas ir pripildė ją Šventosios Dvasios malone.

Turime ieškoti mus keičiančių susitikimų su Kristumi. Yra tikra, kad jis visada yra švč.M.Marijos asmenyje ir veikime, jis yra sakramentuose, Bažnyčioje, veikia per kunigų tarnystę ir kiekvieno krikščionio liudijimą ir savitą tarnystę, kurią atlieka tikėjimo dvasioje. Kristus prisiartina prie mūsų per įvairias maldos rūšis, malone pasižymėjusiose šventovėse. Tebus kiekvienos Mišios, Komunija ir ypač besiartinančios Kalėdos tuo stipriu dvasiniu išgyvenimu, kuris mus keis ir padarys Dievo Karalystės dalyviais ir liudininkais.