Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Vienas komentaras apie “Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

  1. Švenčiausioji Mergelė Marija, užtark pas savo meilingąjį Sūnų, kad taptume
    mylimaisiais Tavo vaikais. Amen.

Komentuoti: budintis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *