Šiandien skaitome apaštalo Jono laiško fragmentą, kuriame jis rašo, jog vadinamės Dievo vaikais ir esame, bet dar iki galo nepasirodė, kas būsime. Tačiau įsijungus mokslinius televizijos kanalus, paržvelgus mokyklų vadovėlius, įsigilinus į mokslininkų teiginius atrandi, jog tvirtinama priešingai: jokie mes Dievo vaikai, viso labo išsigimusios žmogumi beždžionės…

Kai vaikų užklausi, kuris iš jų yra kilęs iš beždžionės, tai nei vienas nekelia rankos. Jei kuris vienas pakelia, tuomet paklausi, ar iš tėvo, ar iš mamos pusės. Būna juoko, bet šiaip iš vaikų niekas rimtai nežiūri į tokį teiginį, nebent mokslininkai.

Taip pirmasis paskatino mąstyti Darvinas, paskelbęs evoliucijos teoriją. Jis atsisakė biblinio požiūrio, jog žmogus nuo pat pradžių yra žmogus, Dievo kūrinys, paveikslas ir panašumas, turintis amžiną sielą. Savo pirminį pamaldumą jis iškeitė į ribotą mokslinį racionalumą. Jo idėjos privertė amžininkus Engelsą, Marksą ir kitus perrašyti savo filosofinius veikalus.

Gyvenimas patikrina idėjas, patikrino ir Darvino evoliucionizmą. Visi paskutiniųjų šimtmečių žmonijos niekšai rėmėsi šia idėja, nuasmenusia žmogų. Darvinizmas gadina žmonių moralę. Kai Stalinas perskaitė Darvino teiginius, išstojo iš stačiatikių seminarijos trečiojo kurso, prarado tikėjimą ir moralę, jis tapo šaltakrauju žudiku.

Jei tad vakare eidamas gatve tampi užpultas nusikaltėlių, apiplėštas, sužalotas ar net užmuštas, tai viskas pagal darvinizmą yra tvarkoje: tapai viso labo tik evoliucine medžiaga išsilukštenti stipresniajam žmogbeždžioniui. Tokioje visuomenėje nelieka vietos silpniesiems.

Bet ir tikėjimo požiūriu ne visi yra Dievo vaikai, tik kai kurie, kurie yra priėmę krikštą ir gyvena tikėjimu. Kiti vadintini tik Dievo kūriniais. Kaip sutikęs pirmą kartą savo biologinį tėvą suaugęs sūnus jam nejaučia jokių sūnaus jausmų, tik faktą, kad esu jo „kūrinys”, taip Dievo neturintis žmogus pasižymi panašiu jausmu: jis man yra niekas. Bet ten, kur nelieka tikėjimo, ten žmogus yra ne tik kūrinys, bet tampa padaru, labiau panašiu į gyvūną.

A.a. kunigas Juraitis  juokaudavo, jog neįžeidinėtume kiaulių ar beždžionių, jų pavadinimus priskirdami žmonėms, nes žmogus gali pulti žemiau už gyvūną. Tik bibline samprata paremtas gyvenimas yra vertas žmogaus.

Trečio Velykų sekmandienio Evangelijos pasakojime prisikėlęs iš mirties Jėzus nustebusiems mokiniams atvėrė Raštų prasmę ir nurodė misiją: „Jūs busite viso to liudininkai (Lk 24) “. Nuo to meto Dievo kvietimas būti Jo liudininkais lieka aktualus.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas drauge su apaštalais parodyti Kristų žodžiais ir elgesiu. Todėl ir šv.Jonas Paulius II kalbėjo, jog tai svarbiausias dalykas, kuriuo krikščionys gali pasitarnauti Europos kūrime, jog jai kaip niekada šiandien yra reikalingi šventieji ir liudininkai.

Kai kurie yra pašaukti parodyti Kristų žodžiais, o dauguma – savo gyvenimu, laikysena, darbais, nes ne visiems duota pareiga ir galimybė kalbėti. Antai tarybiniais laikais sovietinei valdžiai negalėjai pamokslauti, galėjai tik melstis ir liudyti.

Neprisimenu, kur, kada tai atsitiko, koks vardas to krikščionies, kuris pateko į musulmonų nelaisvę, buvo kankinamas, terorizuojamas, kad išsižadėtų Kristaus ir priimtų islamą, tačiau tvirtai laikėsi ir jiems pasakęs: „Mano kojos yra jūsų, kadangi esu vergas jūsų; mano rankos yra jūsų, nes esu vergas jūsų; ir mano nugara yra jūsų, nes aš esu vargas jūsų, tačiau mano širdis yra ne jūsų, nes aš esu Jėzaus Kristaus vergas“. Tas ištikimas krikščionis savo laikysena iššaukė visų pagarbą ir paskui save patraukė nemažai žmonių, nors pamokslų nesakė.

Pačiais sunkiausiais krikščionims laikais sovietinėje Rusijoje dvasininku, vėliau arkivyskupu tapo žymus profesorius, chirurgas Vojno-Jasieniecki, priėmęs Luko vardą. Prieš kelis metus jis buvo paskelbtas rusų stačiatikių šventuoju. Į paskaitas ir į ligoninę ateidavo vilkėdamas sutaną, prieš operaciją melsdavosi, peržegnodavo pacientą, operacinėje visada kabėjo Dievo Motinos Marijos ikona. Visokiais būdais buvo verčiamas atsisakyti kunigystės, nesirodyti viešai su dvasininko rūbais, tačiau komunistams atšaudavo, jog nuo jo sutaną nuvilks tik nudirdami drauge ir jo odą. Kartą pajuokavo, jog Dievas baudžia bedievius siųsdamas jiems ligas, o jis juos operuojąs…

Krikščioniška šeima yra vadinama namų bažnyčia, nes kartu meldžiasi, pasninkauja, bet svarbiausia vienas kitam liudiją ir skelbia tikėjimą. Bet šiuo atveju reikia žinoti, jog apaštalas Paulius uždraudė žmonoms pamokslauti, bet nurodė joms tikėjimą labiau liudyti savo gyvenimu. Žinoma, tikinti šeima liudija tikėjimą ir savo kaimynams, draugams, pažįstamiems ir bendradarbiams.

Tikėjimo liudijimas yra svarbus mūsų posovietiniam ir pamaži supasaulėjančiam kraštui. Per tai pasireiškia tarnystė ir tikrasis gailestingumas žmonėms, kurie nepažįsta savo Kūrėjo ir Atpirkėjo, blaškosi ir kankinasi klaidinguose atsakymuose ir tiksluose, sujauktame gyvenime. Liudijimo dėka netikintys atranda perkeičiančią Dievo patirtį, už kurią tampa dėkingi per visą amžinybę.

Antro Velykų sekmadienio Evangelijos fragmente pasakojama apie du įvykius: apaštalo Tomo netikėjimą ir Dievo gailestingumo perdavimą apaštalams. Du akibrokštai, kuriais sunku patikėti: apaštalas, kitaip sakant vyskupas, gali būti netikintis, ir kad nuodėmių atleidimas patikėtas apaštalams ir jų įpėdiniams, kuriais yra pirmiausia vyskupai ir kunigai.

Vyskupų ir kunigų netikėjimo skandalai tęsiasi per visą istoriją, tačiau jų tarpe yra kur kas daugiau nuostabių tikėjimo liudytojų. Deja, praėjusiais metais vykusiame vyskupų sinode Vatikane, kuriame buvo diskutuojama šeimos klausimais, kai kurie vyskupai siūlė dalykus, kurie buvo aiškus jų tikėjimo silpnumo arba net netikėjimo liudijimas. Vokiečių kardinolas Marksas nesenai pasakęs, jog Vokietijoje esanti katalikų bažnyčia nėra Vatikano filija, tuo pareikšdamas tikėjimo susvyravimą visuotine Bažnyčia ir popiežiaus primato dogma.

2003 m. kunigas Adam Gardyasz Katalikiškajame Lublino universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje įrodinėjo, jog garsus filosofas ir Lublino arkivyskupas Józef Życiński, beje, šio universiteto didysis kancleris, savo pažiūromis ir laikysena yra labiau ateistas nei tikintis. Nors kurija bandė visais būdais sutrukdyti šios disertacijos sėkmei, tačiau darbas buvo patvirtintas ir laipsnis suteiktas. Išties, tai buvo precedento neturintis įvykis, jog arkivyskupo netikėjimas tapo filosofinių tyrinėjimų pagrindu, nagrinėjant jo raštus, pasisakymus ir elgesį, ir vainikuojant drąsiu teiginiu, jog Bažnyčiai vadovauja netikintis vyskupas. Tokių disertacijų būtų galima parašyti ir daugiau.

Šie įvykiai parodo, jog ne visada tie, kurie turėtų budėti ir ginti tikėjimo grynumą ir jį nešti į pasaulį, šią pareigą deramai atlieka, kad kartais vyksta priešingai, ir kad kur kas dažniau tikėjimą saugo ir perduoda eiliniai katalikai. Daugumas garsių vyskupų ar kunigų tikėjimo dovaną gavo būtent iš savo močiučių ar mamų, kaip antai šv. Augustinas, šv.Pijus X, kardinolas Martini ir daugybė kitų.

Vyskupų ir kunigų tikėjimo susvyravimai atnešė daugybę Bažnyčios tragedijų ir papiktinimų. Užtenka prisiminti vienuolio ir kunigo, bažnytinės teisės daktaro Martyno Liuterio sukeltą protestantizmo ereziją, kuri buvo artikuliuota į komunizmą, nacionalsocializmą, darvinizmą, kapitalizmą, liberalizmą, postmodernizmą, gender, feminizmą ir kitas šių dienų pavojingas ideologijas. Liuterio idėjos sudavė smūgį katalikiškam tikėjimui ir per Vatikano II susirinkimo vardu neštą reformą. Paskutiniai keli metai Lietuvai buvo kunigų netikėjimo metai, kai vienas po kito savo pašaukimą, įžadus Dievui paneigė būrys iškunigių.

Tikėjimas yra svarbus tuo, jog, kaip moko apaštalas Paulius, per tikėjimą turime priėjimą prie Dievo malonės, prie jo gailestingumo. Be tikėjimo žmogus negali patikti Dievui ir būti išganytas, todėl Kristus liepė savo mokiniams eiti į pasaulį ir nešti tikėjimo dovaną.
Tikėjimas ir Dievo gailestingumas yra esminiai susiję, nes per tikėjimą ateina ir pasigailėjimo malonė. Neatsitiktinai šios dienos evangelinis pasakojimas perteikia juos drauge.

Pamokyti Kristaus ir jo apaštalų mes išpažįstame „tikiu nuodėmių atleidimu“, kurį gauname kaip dovaną, nenusipelnę. Dėl šios priežasties galima teigti, jog Dievas yra labiau gailestingas negu teisingas, todėl mes dar turime šansą. Žmonės baisiai ir daug nusideda, o Dievo gailestingumas laukia ir toleruoja. Kai kas nors visgi atsiverčia ir atgailauja, Dievo gailestingumas nedelsia gelbėti iš pražūties, nors Kristui tai kainuoja kančią ir gyvybę, jo krauju nuplaunamos kaltės.

Nuodėmių atleidimas remiantis teisingumu būtų visiška pražūtis kiekvienam iš mūsų. Pamačius tą buhalteriją beliktų galvą susiėmus šaukti „Oj, Jėzau, mes prapuolę”. Bet su tikėjimu šaukiant „Jėzau“ – jau prasideda gailestingumo ir atleidimo įvykis, dar belieka ateiti pas apaštalus, kad jiems duotąja atleidimo malone būtume sutaikyti su Dievu, kad užčiauptume burną visiems kaltintojams, kurie netiki nuodėmių atleidimu.

Kuo toliau, tuo labiau nepasitikiu optimistais ir linksmąja, pramogine šių laikų kultūra, ir ją mėgdžiojančia katalikybe, palydima skambių gitaros garsų. Kai gatvėje prasilenkiu su   optimistu, man atrodo, jog jis arba kažką pavogė, arba ketina kažką nedoro padaryti, gal yra apsinešęs narkotikais arba girtas, gal koks eretikas, sumanęs Rojų sukurti žemėje be Dievo.
Man labiau patikimi yra liūdnesni žmonės, nes jie yra susimastę tarsi filosofai, išgėrę savo kančių taurę, atradę Viešpatį ir supratę, jog esame iškritę iš lizdo paukščiai, praradę Rojų, gyvenantys šešėlių ir merdinčiųjų pasaulyje, gražiajame kalėjime, kuris vadinasi Žemės  planeta…

Kas tikrai džiugina – tai Kristaus prisikėlimas ir jo pažadas!

Didįjį Penktadienį naukojamos šv.Mišios, tačiau prisimenama Jėzaus kančia ir mirtis. Jo kančios istorijos skaitinyje girdime prikaltųjų ant kryžiaus dialogą: Jėzus kalbasi su dviem piktadariais, nukryžiuotais iš vienos ir kitos pusės. Šis dialogas atskleidžia visų kenčiančių ir mirštančių žmonių tikrovę, jog galima atsiversti ir paskutinę akimirką, tačiau ne visi tai padaro.

Gerasis latras (pasak tradicijos, jo vardas buvo Dizmas) išpažįsta, jog abu piktadariai sulaukė teisingo atlygio už savo blogus poelgius, mat buvo žmogžudžiai, ir priimdamas teisingumą, atgailaudamas išsako viltį: „Jėzau, prisimink mane savo karalystėje“. Jėzus neliko kurčias, ir niekada nebus, kai išgirdo šį iš širdies gelmių kilusį prašymą ir davė pažadą, kuris galioja visiems atsiverčiantiems ir atgailojantiems mirties akivaizdoje: „Dar šiandien su manimi busi Rojuje“.

Deja, antrasis latras, kurio vardo nežino netgi legendos, nes nėra svarbus, kaip nesvarbūs yra ir visišku nieku tampantys pragaro pasmerktieji, paskutinę savo gyvenimo akimirką tyčiojasi iš Jėzaus, drauge ir iš teisingumo: „Gelbėk save ir mus, jei gali“. Tai žmogus, kuris nepriima tiesos apie save net ir kentėdamas, mirties akivaizdoje. Jo veide ir akyse galime pamatyti pragaro esmę. Tai nuodėmės prieš Šventąją Dvasią pavyzdys, nuodėmės, kuri yra neatleidžiama nei dabartiniame, nei būsimajame gyvenime.

Ligos, kančios, mirties artumas išlukštena žmogų iš kūniškos ir pasaulietinės puikybės, nebėra pagrindo didžiuotis nei grožiu, nei sveikata, nei turtais, lieka tik gryna dvasinė būsena. Kokia ji: puikybė ir pyktis, patyčios ir kaltinimai, kurie kyla iš melo?

Amžinybės akivaizdoje svarbu yra ne praeitis, kuri nebegrįš, bet ateitis, kuri gali pakrypti Dangop arba velniop. Prisirišimas prie praeities nuodėmių baigiasi amžinu įsikalinimu nuodėmėje – pragaru. Širdies ir vilties nukreipimas į Jėzų, kuris yra ateities Viešpats, reiškia susieti save su išganytųjų amžinybe, todėl labai svarbus ligonių sakramento priėmimas, kunigo apsilankymas pas ligonį Jėzaus vardu ir asmeniu. Kunigo ir mirštančiojo dialogas tampa kryžiaus scenos atkartojimu: Jėzus kalbasi su mirštančiu žmogumi, ieško jame Dizmo širdies. Jei tokią atranda, ligonių patepimo apeigose nuskamba žodžiai: „aš tau pažadu amžinąjį gyvenimą“.

Didžiojo Penktadienio liturgija yra ne tik apie Jėzų, bet ir apie mus. Ji primena, jog ateis diena, kai būsime pašaukti ant kančios altoriaus aukoti savo kūnus kaip atsiteisimo auką už nuodėmes drauge su Jėzumi, kad būtų išgelbėta siela. Tegul visi išgirs nuostabiuosius Jėzaus žodžius: „dar šiandien su manimi būsi Rojuje“.