Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…
Temos Archyvai: Pamokslai
Gundymų atmetimas. I Gavėnios sekmadienis C
Pirma ką Jėzus padarė – susigrūmė su žmonijos priešu – velniu. Visas jo gyvenimas, veikla ir auka buvo žmonių vadavimas iš šėtono įtakos, kuri pasireiškia per gundymus.
Kai aklas aklą veda. VIII eil.sekmadienis C
Vienas antikomunistinio pogrindžio dalyvis pasakojo, kad daugiau kaip pusę pogrindžio veikėjų sudarė paprasčiausiai konfliktiški asmenys, kuriems idealai, tiesa, Dievas ne tiek ir rūpėjo, jiems paprasčiausiai niežtėjo kumščiai, norėjosi muštis, ir nesvarbu su kuo. Pasak šios dienos evangelijos, iš savo blogo širdies lobyno neturėjo ką gero duoti, vien intrigas ir pyktį…
Moralinės kartelės kėlimas. VII eil.sekmadienis C
Kristus kviečia dvasinius žmones mylėti, melstis, daryti gerus darbus ir atleisti.
Jėzaus gelbstintis tinklas. V eil.sekmadienis C
Dirbti su daiktais yra paprasta, bet labiausiai reikalingi yra tie, kurie padeda žmogui augti, išsivaduoti iš blogio. Bažnyčios pastoracinėje patirtyje yra žinomas sielų gelbėjimo uždavinys, kurį išreiškia apaštalo Petro išmestas tinklas į jūros gelmę.
Pranašo pašaukimas. 4 eil.sekmadienis C
1 versija
2 versija
Pranašo pašaukimas atsiskleidžia tiesos tarnystėje, kurią skatina meilė. Meilė negali savanaudiškai tylėti vykstant blogiui, melui, einant žmogui į pražūtį.
Dievo žodžio sekmadienis. Eil. 3 C
Nuo 2019 m. pradėtas minėti Dievo žodžio sekmadienis, kurio nekintama diena nustatyta 3-iąjį eilinį sekmadienį. Į Babilonijos nelaisvę ištremtą ir iš jos grįžusią tautą vienija Dievo žodis, šv. raštas, kurio iškilmingu skaitymu pradedamas gyvenimo atkūrimas. Tai gyvenimo konstitucija ir programa, pagal kurią vadovausis. Pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus taip pat paskelbia inauguracinę kalbą ir programą, ką ketina nuveikti ir siekti.
Sapnininkai suskaityti, o šv. Raštas guli neišpakuotas lentynoje… Juk šv. raštas veda žmogų į susitikimą su Dievu, tai irgi yra maldos būdas, suteikiantis žmogui ugnies ir išminties.
Šios dienos evangelija Lietuvai, gerovės valstybei, yra neaktuali. Tegul ją skaito, pavyzdžiui, Salvadore… Neturime aklų, vargšų, kalinių, nes mes čempionai ir žvaigždės. Mūsų moterys stiprios, mūsų vyrai gražūs, o mūsų vaikai priskiriami prie geresnių…
Vyno stebuklas. II eil.sekmadienis C
Pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus padaro vandens perkeitimo į vyną stebuklą. Tokį stebuklą žmonės atlieka jau nuo Nojaus laikų, tik nesusimąsto.
Švenčiausios Trejybės apsireiškimas. Kristaus Krikštas
Kristaus krikšto sekmadienį atskleidžiame tiesą, jog Jėzus yra susivienijęs su Tėvu ir Šventąja Dvasia, bet taip pat susivienijo ir solidarizuojasi su žmonėmis. Šventasis ir be nuodėmės žengia krikštytis tarsi nusidėjėlis iš solidarumo su žmogumi, kad jį išgelbėtų.
Pamokslo 2 versija.
Kas veda pas Jėzų. Pirmadienis po II Kalėdų sekmadienio
Evangelistas Jonas sutiko Jėzų nusigręžęs, paskui atsigręžęs pamatė jį veidas į veidą, buvo sukrėstas didelio įspūdžio ir nuėjo pas jį gyventi. Rašydamas senatvėje evangeliją neužmiršo, kad tai buvo 10 valanda pagal romėnų laiko skaičiavimą (16 val. mūsų laiku).
Pradžioje buvo išmintis. Kalėdų II sekm.
Jono evangelijos prologe nuskamba egzistencinis, gyvenimiškas ir praktiškas teiginys, jog pradžioje buvo žodis, išmintis, vadinasi čia kalbama apie asmenį. Tai yra ir apie mus, kad pradedant naujus metus pasiryžtume būti išmintingi.
Šv. Jonas Evangelistas – erelis, pakilęs į Dangaus aukštumas
Stačiatikių tradicijoje šv. Jonas Evangelistas vadinamas vieninteliu teologu, kuris tikrai pažino Jėzų, kuris dalyvavo svarbiausiuose Jo veiklos įvykiuose. Jis vienintelis iš apaštalų liko prie kryžiaus. Šalia šv. Jono visi kiti vadintini ne teologais, bet teologuotojais, t.y. bandantys kažką pasakyti apie Dievą. Taip manyti verčia liūdna patirtis, kad kuo labiau teologiją, ypač Romoje, studijavęs, tuo mažiau turi pamaldumo, tuo mažiau to artumo Dievo atžvilgiu. Kaip tik teologas iš Romos ar Vokietijos, taip gali tikėtis šokiruojančių dalykų, abejonių ir nihilizmo tikėjimo, tradicijos, maldingumo ir M.Marijos klausimais. Teologai pagal šv. Jono širdį išgelbėtų Bažnyčią, bet jų beveik nebeliko, nes teologuotojai padarė tikėjimą atominių bandymų poligonu, kuriame tuoj išnaikins dogmatiką, moralę, liturgiją ir pastoraciją.
Šv. Šeima ir Simsonų disfunkcinė šeima
Adventas – ženklų skaitymo laikas
Advento antroji dalis byloja apie ženklus. Artėjant Kalėdų šventei kasdien pateikiami vis kitokie pranašysčių išsipildymo ženklai, bylojantys apie Dievo pažadėtą išgelbėtoją. Dievo siunčiami ženklai yra neatskiriama ir būtina ypač Senojo Testamento laikų dalis. Pranašai savo pranašystes turėjo pagrįsti ženklais. Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai reikalavo iš Jėzaus: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą”. Bet jis jiems: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas”. Taigi, žmonės prašė ženklų, kad suprastų Dievo valią, prieš imdamiesi darbų, išsikeldami tikslus.
Paskutinę Advento savaitę buvo skaitomas fragmentas, kuriame pasakojama, kaip Viešpats per pranašą Izaiją kalbėjo Achazui (tai vyko 700 metų prieš gimstatnt Kristui): „Prašyk Viešpatį, savo Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių. Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu”. Pranašas bando iššaukti karaliaus tikėjimo jausmą, jo vilčių sudėjimo Dievuje. Deja, sunku pasakyti, kodėl karalius pasitikėjo labiau karine galia, išmintimi, sudaromais sandoriais su kitais karaliais. Gal jį slėgė kaltė Dievo atžvilgiu, gal jo tikėjimas buvo silpnas, gal tikėjimą laikė nepraktišku dalyku? Pranašas neprašančiam ženklo, praneša ženklą: „Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė (alma) pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“. Čia pranašas kalbėjo apie pažadą, jog Dovydo namai nesugrius, kad jo giminės karalius toliau viešpataus išrinktajai tautai, tačiau jis bus kur kas geresnis ir tobulesnis nei Achazas. Tasai mesijinis karalius savimi neš Dievo artumą, kurio išsižadėjo Achazas. Jis išgelbės tautą Dievui žinomu būdu ir jo galia.
Nors Mergelė Marija buvo nuodėmės nepaliesta, tačiau žmogiškai patyrė savo ribotumą, negalėjo suprasti Angelo žodžių apie jos išrinkimą būti Dievo Sūnaus gimdytoja. Marijai reikėjo kažkokio ženklo, patvirtinimas, o jis buvo toksai: jos giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir tas mėnuo buvo šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga. Elžbietos asmuo ir jos gyvenimas tapo Dievo ženklu Marijai. Trokšdama kuo greičiau išvysti jį, ji skubomis iškeliavo įveikdama 100 kilometrų kelionę visa laiką einant į įkalnę.
Tokiu būdu Mergelė Marija ir jos pagimdytasis Sūnus, kuris yra Dievo artumas, pats Dievas su mumis, tapo amžinu išgelbėjimo ženklu visoms kartoms ir tautoms.
Biblija yra pilna istorijų apie siunčiamus ženklus, todėl ir šiais laikais nebūtų nuodėmė svarbiuose įvykiuose, reikaluose ir iššūkiuose melsti Dangaus ženklo. Pažinojau vieną pamaldų žmogų, kuris visame kame regėjo Dievo siunčiamus ženklus. Sudužo lėkštė, užkliuvęs apvirto, įkando uodas, susapnavo kažką, iš karto klausė, kokį ženklą siunčia Viešpats, ką nori tuo įvykiu pasakyti? Pirmiausia reikėtų vadovautis tikėjimo apšviesto savo ar kito proto šviesa, ir tik visiškoje nežinioje ir svarbiame reikale prašyti ženklo iš Dangaus.
Tėvas Stanislovas taip pat matė ženklus ir juos skaitė. Jam ženklais buvo, kaip kad jis sakė, daiktai, tiksliau sakant reiškiniai. Juose jis įžvelgdavo dvasinę prasmę, per juos jis artėjo prie Dievo. Jis jautėsi artimas poeto Rilkės požiūriui, kuriame atskleidžiame Platono ir idealizmo filosofijos bruožus, klausiant, kuo daiktai yra savyje ir ką apie save byloja. O jie byloja apie būties vieningumą ir Tą, kuris visa sutvėrė.
Maža to, tėvas Stanislovas savo asmeniu, gyvenimu ir veikla tapo mums gyvu Dievo ženklu ir liudytoju. Jis nesiekė nei turtų, nei valdžios, nesigrūmė alkūnėmis prie postų ir sostų, nuolankiai priėmė Sibiro tremties ir vidinės tremties Lietuvoje dalią. Jis buvo puolamas ne dėl turtų ar valdžios, bet dėl idėjų, prasmės ir esmės, kurių iškėlimas nepatiko naujajai ideologijai. Jis grūmėsi su savo netobulumu ir veržėsi į prasmes, esmes, į tiesą, kad daiktai ir dalykai būtų vadinami savo tikraisiais vardais. Jis siekė išryškinti dalykų teigiamą prasmę, kad jie atsiskleistų kaip Dievo dvasios nešėjai.
Tėvas Stanislovas savo asmeniu, raštais ir veikla buvo gan ryškus Dievo ženklas, kuris parodė kryptį ir kelią ne vienam ieškančiam. Šis ženklas dar neišbluko jį sutikusiųjų širdyje.
Gaudete – naminių žąsų gagenimas. Advento 3 sekm. C
Danų filosofas, teologas ir mistikas Siorenas Kierkegaardas parašė šmaikščią apysaką apie naminių žąsų idealizmą, šlovinant skrajūnus protėvius ir pasiryžtant pasekti jų žygdarbiais jau artimiausią pirmadienį. Bet dienai išaušus sparnai būdavo gražiai sudėti, nes tvarto ir gaunamų trupinių teikiamas saugumas jas padarė silpnas ir dvasiškai, ir fiziškai. Tai apsunkusio žmogaus dvasinės būklės aprašymas, tai širdis, kurioje neužgimsta džiaugsmas, vedantis į kilnius tikslus.
Kelias link Dievo. Advento II sekm. C
Tremties į Babiloną gilioji prasmė – per nuodėmę žmogus nutolsta nuo Dievo. Adventas kviečia grįžti iš nuodėmės ir netikėjimo tremties, einant gyvuoju keliu, kuriuo yra Jėzus. Tas kelias randasi žmogaus širdyje, kurios dvasinė geografija išties būna sudėtinga.
Gyvenimas tarsi Titaniko kelionė. I Advento sekm. C
1912 m. Titaniko žygis per Atlantą būtų pavykęs, jei dispečeris būtų derinęs su krantu ne vakarienės klausimus atvykstantiems keleiviams, bet rimtai priėmęs įkyrius perspėjimus mažinti greitį ir keisti kryptį, atsidūrus ledkalnių zonoje. Per didelis pasitikėjimas, nekritiškas ir neatsakingas požiūris atvedė į katastrofą. Pagunda pasiduoti fantazijoms ir nenoras blaiviai žiūrėti į gyvenimą būdingas ne tik kasdieniame gyvenime, tačiau ir religijos srityje. Religija gali tapti opiumu, čia tik nedidelis žingsnelis nuo religijos į fantazavimą, į klaidingas pranašystes ir melagingus pamokslavimus, jei nenorima matyti tikrų gyvenimo reiškinių ir suprasti gryno Dievo žodžio.
Kristaus Karaliaus iškilmė. B.
Šv. Augustinas yra sakęs, jog blogis kaip toks neegzistuoja, tai tiesiog privatio bonis – gėrio trūkumas. Galima būtų tarti, kad tamsa yra šviesos trūkumas, o alkis yra maisto trūkumas ir pan. Kai žmogus netenka Dievo – jo egzistencijoje atsiveria įvairiai besireiškianti dvasinė tuštuma, kurią bando užpildyti įvairiais pakaitalais. Jei žmogus nėra pripildytas dieviškų vertybių, kitaip pasakytumei, jog jei Kristus jam nėra karalius, o švč. M.Marija karalienė, tada pamažu jame įsivyrauja trūkumo tikrovė.
Televizijoje išgirdau isterišką šuktelėjimą dėl covid19 epidemijos suvaldymo: kodėl jūs netikite mokslu, ar jūs atsilikę? Kai kada tikiu, kai kada netikiu, bet Kristumi tikiu labiau.
Ar pasaulio pabaiga, ar išgelbėjimas? XXXIII eil.sekmadienis B
Artėjant advento laikotarpiui bažnyčiose pasigirsta apokaliptinės temos. Yra daug būdų pasauliui pražūti, tačiau juos svarstant nevalia užmiršti, kad Kristus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, ateis gelbėti pasaulio per gerųjų atskyrimą nuo blogųjų ir blogio. Persekiojimų išvarginti pirmieji krikščionys taip tikėjosi, kad Jėzus pasirodys nepraėjus tai kartai, todėl užmiršo, jog to atėjimo nežino niekas, išskyrus Tėvą.
Našlės skatikų lobiai. XXXII eil. sekmadienis B
Jėzaus laikais Viduržemio Jūros baseine, ypač Judėjos ir Galilėjos srityse, buvo naudojamos graikiškos, romėniškos, judėjiškos ir kitų aplinkinių šalių monetos. Mažiausio nominalo, smulkiausia moneta buvo graikų leptonas, variokas, kurio pavadinimas reiškė mažą, menką, silpną, ploną. Leptonas buvo mažesnės vertės nei smulkiausias romėnų pinigėlis – kvadransas, kadangi du leptonai buvo verti vieno kvadranso. Greičiausiai šio sekmadienio evangelijoje minima našlė aukojo būtent tuos du leptonus.
Paaukoti Jeruzalės šventykloje buvo galima moterų kieme, kuriame prie jį supančio muro sienos stovėjo trylika aukų indu, vadinamų trimitais. Taip vadinti todėl, kadangi buvo panašūs į didelius grafinus ar ąsočius: viršuje buvo praplatėjimas, tačiau kaklas labai siauras, kad netilptų ranka išimti, o dugnas labai platus, kad daugiau tilptų. Kiekvienas piniginių aukų indas buvo pažymėtas užrašu, kad būtų aišku, kokias aukas ir kur reikia mesti. Būtent į šį kiemą užėjo Jėzus ir stebėjo, kaip žmonės aukoja. Ten jis pastebėjo ir neturtingą našlę.
Pirmieji du aukų indai buvo skirti šventyklos mokesčiui: vienas už einamus, kitas – už praėjusius metus. Kiekvienas suaugęs izraelitas privalėjo į metus šventyklai sumokėti 2 drachmas, t.y. apie 80 eurų dabartine verte. Jėzus tą mokestį sumokėjo už save ir Petrą pastarajam ištraukus staterą iš sugautos žuvies nasrų. Nuo trečio iki septinto aukų indus buvo metamos lygiavertės aukos už purplelius, balandžius, malkas aukurui, smilkalus ir auksinius indus. Aštuntasis aukų indas buvo skirtas aukoms už nuodėmes, bet ten subyrėdavo tiek daug aukų, kad atsiradusį perviršį dėdavo nuo devinto iki dvylikto aukų indus. Į tryliktą aukų indą buvo metamos laisvanoriškos aukos. Panašu, kad neturtingoji našlė aukojo į šį indą, nes aukos suma neatitiko kitų indų paskirties.
Kaip liudija evangelijos tekstai apie darbą vynuogyne, vienos dienos uždarbis buvo vienas denaras, t.y. 128 leptonai. Jei tad mėnesyje dirbama 20 dienų, vadinasi per mėnesį galima uždirbti 20 denarų. Palyginimui vienas denaras šiais laikais būtų vertas 68 eurus, turint omenyje, kad vidutinis užmokestis Lietuvoje dabar sudaro 1353 eurus į mėnesį. O leptonas būtų 53 centų vertės. Taip išeitų, kad našlės paaukotų 2 variokų vertė šiais laikais būtų maždaug 1 euras. Iš pelenų iškastame Pompėjos mieste rasti vienos šeimos išlaidų užrašai, jog duonos kepalas tada kainavo 64 leptonus, t.y. dviejų našlės skatikų nebūtų užtekę net duonos kampeliui nupirkti.
Jeruzalės šventykla iš aukų turėjo milžiniškas pajamas, tačiau turėjo ir dideles išlaidas šventyklos bei kunigų išlaikymui, apeigų ir ritualinio švarumo organizavimui. Visgi kai imperatorius Vespacianas ir jo sūnus Titas išplėšė Jeruzalės šventyklos lobyną po sukilimo numalšinimo 69 m., iš ten rastų pinigų ir aukso pastatė Romoje liūdnai pagarsėjusį koliziejų, labai prabangų ir sudėtingą pastatą, kuriame sadistiniam romiečių pasitenkinimui buvo masiškai žudomi žvėrys, daromos gladiatorių kovos, užpjudomi, kryžiuojami ir deginami pirmieji krikščionys, nekalbant apie kitus nusikaltusius įstatymui imperijos žmones. Koliziejaus istorijai priskiriami dešimtys tūkstančių pramoginių nužudymų.
Štai kuo materialiai baigėsi našlės skatikų kelias. Galų gale jie buvo panaudoti Koliziejaus statyboms ir žudymams. Bet ar galėjo apie tai žinoti ir to norėti evangelijos našlė? Ar galėjo tai numatyti piligrimai, kad jų aukos bus panaudotos blogam? Juk jie aukojo norėdami padėkoti Dievui, išpildydami Mozės įstatymą, išreikšti savo tikėjimą jo Apvaizda. Neretai gerųjų žmonių įdirbis patenka į blogųjų rankas ir panaudojamas ne pagal paskirtį.
Našlė žinojo, kad Viešpats iki šiol jos neapleido, neapleis ir toliau. Per jos auką atsiskleidė jos tikėjimo vertė: ji atidavė viską, ką turėjo, gal būt tą dieną ji badavo. Panašiai koliziejuje, pastatytame iš šventyklos aukso, buvo nužudyta daugybė krikščionių, kurie visa širdimi mylėjo Dievą ir jam pilnai pavedė savo gyvenimus kaip toji našlė šventykloje.
Vienas bankininkas išreiškė nuomonę, jog našlė neprasmingai išleido pinigus, kad galėjo padėti du grašius į taupomąją sąskaitą ir per 2000 metų, turint omenyje paskutiniųjų 700 metų palūkanų istoriją (vidutiniškai 4-5 metiniai procentai), šiandien ji turėtų beveik vieną decilioną dolerių (dešimt su 33 nuliais). Jūsų žiniai, tiek nėra žemėje smėlio grūdelių. Tokiam samprotavimui tiktų biblijos klausimas: kas iš to žmogui, jei visą pasaulį laimėtų, o savo sielą pražudytų? Vieni žiūri, kaip milijonus padauginti, kiti – kaip žmogiškumą ir dvasingumą.
Bet čia reikia pastebėti, kad ne ubagystė ar turtingumas daro žmogų geresniu, o autentiškas neturtas, t.y. sugebėjimas brandžiai priimti nepriteklių ir turtingumą, nesuabsoliutinant materialių dalykų, neiškeliant jų aukščiau žmonių ir Dievo. Ne tai, ką ir kiek turime, bet kaip turime, yra svarbiausia. Apie dvasiškai brandžius turtuolius sakoma: jie turi pinigų, bet jie turi ir gerų minčių, ką su jais prasmingo nuveikti. Apie dvasiškai nebrandžius turtuolius sakoma, jog ne jie turi turto, bet turtas juos turi.
Vienoje savo novelėje Levas Tolstojus rašė apie vargingai gyvenantį siuvėją, kuris dainavo nuo ryto iki vakaro. Turtuolis nekentė to laimingo žmogaus dainavimo, todėl pradėjo jam mokėti už kiekvieną nedainavimo dieną. Gavęs pinigų siuvėjas nustojo dainuoti, pradėjo nuo ryto iki vakaro galvoti, kur ir kaip paslėpti pinigus, kad niekas jų nepavogtų. Štai kaip laimė buvo pakeista rūpesčiu dėl pinigų. Nelaimingas turtuolis užkrėtė vargšą siuvėją savo nerimu, kaip apsaugoti savo turtą. Ši istorija vaizdingai perteikia esmę, jog yra tokia turtingo gyvenimo vizija, kurioje nebelieka laimės, kuri laimę atima daugybei žmonių.
Su šv. Tomu Akviniečiu Bažnyčia moko, jog teisingai funkcionuojanti visuomenė ir valstybė turi pasirūpinti, kad visi piliečiai pakankamai gautų būtinų materialių gėrybių, kurios reikalingos dorybių praktikavimui, asmenybės vystymui ir savo žmogystės tobulinimui. Šv. Jonas Paulius II nuolat kėlė klausimą apie tai, kad nedidelės dalies asmenų besaikis turtingumas pasmerkia daugybės žmonių gyvenimą ne tik materialiam, bet ir kultūriniam, dvasiniam ir asmenybiniam vargingumui, sudarant sąlygas plisti įvairioms blogio formoms. Yra pagunda negalvoti apie vargą kenčiančius žmones, padaryti neturtinguosius nematomu, nereikalingu, betiksliu visuomenės sluoksniu, nustumiant juos nuo visuomenės ir gyvenimo stalo. Tūlas XIX am. pradžios gyventojas Thomas Karlilas sulygino neturtinguosius su žiurkėmis, nuo kurių reikia ginti aruodus, namus, statant spąstus ir paduodant arseno nuodų, kadangi neturtingieji neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti visuomenei. Minėtas imperatorius Vespacianas sakė, jog pinigai nesmirda (pecunia non olet), kai jo sūnus Titas pasibaisėjo mokesčių rinkimu nuo smuklių lankytojų šlapimo kiekio. Karlilo požiūryje į neturtinguosius atsispindi turto sugadinta moralė, apie kurią tegalima pasakyti, jog ji tikrai dvokia pragaro kvapu.
Šios dienos evangelija mums pasakoja apie tyros širdies našlę, kurios auka buvo Dievui maloni ir jai išganinga, Jėzaus išgirta, nes jos atsidavime Jėzus atpažino ir savo meilę, kurią parodė įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, atiduodamas save savo Tėvui ir žmonėms, kurie supras jo aukos prasmę ir panorės jos dvasia gyventi.