Jėzaus laikais Viduržemio Jūros baseine, ypač Judėjos ir Galilėjos srityse, buvo naudojamos graikiškos, romėniškos, judėjiškos ir kitų aplinkinių šalių monetos. Mažiausio nominalo, smulkiausia moneta buvo graikų leptonas, variokas, kurio pavadinimas reiškė mažą, menką, silpną, ploną. Leptonas buvo mažesnės vertės nei smulkiausias romėnų pinigėlis – kvadransas, kadangi du leptonai buvo verti vieno kvadranso. Greičiausiai šio sekmadienio evangelijoje minima našlė aukojo būtent tuos du leptonus.
Paaukoti Jeruzalės šventykloje buvo galima moterų kieme, kuriame prie jį supančio muro sienos stovėjo trylika aukų indu, vadinamų trimitais. Taip vadinti todėl, kadangi buvo panašūs į didelius grafinus ar ąsočius: viršuje buvo praplatėjimas, tačiau kaklas labai siauras, kad netilptų ranka išimti, o dugnas labai platus, kad daugiau tilptų. Kiekvienas piniginių aukų indas buvo pažymėtas užrašu, kad būtų aišku, kokias aukas ir kur reikia mesti. Būtent į šį kiemą užėjo Jėzus ir stebėjo, kaip žmonės aukoja. Ten jis pastebėjo ir neturtingą našlę.
Pirmieji du aukų indai buvo skirti šventyklos mokesčiui: vienas už einamus, kitas – už praėjusius metus. Kiekvienas suaugęs izraelitas privalėjo į metus šventyklai sumokėti 2 drachmas, t.y. apie 80 eurų dabartine verte. Jėzus tą mokestį sumokėjo už save ir Petrą pastarajam ištraukus staterą iš sugautos žuvies nasrų. Nuo trečio iki septinto aukų indus buvo metamos lygiavertės aukos už purplelius, balandžius, malkas aukurui, smilkalus ir auksinius indus. Aštuntasis aukų indas buvo skirtas aukoms už nuodėmes, bet ten subyrėdavo tiek daug aukų, kad atsiradusį perviršį dėdavo nuo devinto iki dvylikto aukų indus. Į tryliktą aukų indą buvo metamos laisvanoriškos aukos. Panašu, kad neturtingoji našlė aukojo į šį indą, nes aukos suma neatitiko kitų indų paskirties.
Kaip liudija evangelijos tekstai apie darbą vynuogyne, vienos dienos uždarbis buvo vienas denaras, t.y. 128 leptonai. Jei tad mėnesyje dirbama 20 dienų, vadinasi per mėnesį galima uždirbti 20 denarų. Palyginimui vienas denaras šiais laikais būtų vertas 68 eurus, turint omenyje, kad vidutinis užmokestis Lietuvoje dabar sudaro 1353 eurus į mėnesį. O leptonas būtų 53 centų vertės. Taip išeitų, kad našlės paaukotų 2 variokų vertė šiais laikais būtų maždaug 1 euras. Iš pelenų iškastame Pompėjos mieste rasti vienos šeimos išlaidų užrašai, jog duonos kepalas tada kainavo 64 leptonus, t.y. dviejų našlės skatikų nebūtų užtekę net duonos kampeliui nupirkti.
Jeruzalės šventykla iš aukų turėjo milžiniškas pajamas, tačiau turėjo ir dideles išlaidas šventyklos bei kunigų išlaikymui, apeigų ir ritualinio švarumo organizavimui. Visgi kai imperatorius Vespacianas ir jo sūnus Titas išplėšė Jeruzalės šventyklos lobyną po sukilimo numalšinimo 69 m., iš ten rastų pinigų ir aukso pastatė Romoje liūdnai pagarsėjusį koliziejų, labai prabangų ir sudėtingą pastatą, kuriame sadistiniam romiečių pasitenkinimui buvo masiškai žudomi žvėrys, daromos gladiatorių kovos, užpjudomi, kryžiuojami ir deginami pirmieji krikščionys, nekalbant apie kitus nusikaltusius įstatymui imperijos žmones. Koliziejaus istorijai priskiriami dešimtys tūkstančių pramoginių nužudymų.
Štai kuo materialiai baigėsi našlės skatikų kelias. Galų gale jie buvo panaudoti Koliziejaus statyboms ir žudymams. Bet ar galėjo apie tai žinoti ir to norėti evangelijos našlė? Ar galėjo tai numatyti piligrimai, kad jų aukos bus panaudotos blogam? Juk jie aukojo norėdami padėkoti Dievui, išpildydami Mozės įstatymą, išreikšti savo tikėjimą jo Apvaizda. Neretai gerųjų žmonių įdirbis patenka į blogųjų rankas ir panaudojamas ne pagal paskirtį.
Našlė žinojo, kad Viešpats iki šiol jos neapleido, neapleis ir toliau. Per jos auką atsiskleidė jos tikėjimo vertė: ji atidavė viską, ką turėjo, gal būt tą dieną ji badavo. Panašiai koliziejuje, pastatytame iš šventyklos aukso, buvo nužudyta daugybė krikščionių, kurie visa širdimi mylėjo Dievą ir jam pilnai pavedė savo gyvenimus kaip toji našlė šventykloje.
Vienas bankininkas išreiškė nuomonę, jog našlė neprasmingai išleido pinigus, kad galėjo padėti du grašius į taupomąją sąskaitą ir per 2000 metų, turint omenyje paskutiniųjų 700 metų palūkanų istoriją (vidutiniškai 4-5 metiniai procentai), šiandien ji turėtų beveik vieną decilioną dolerių (dešimt su 33 nuliais). Jūsų žiniai, tiek nėra žemėje smėlio grūdelių. Tokiam samprotavimui tiktų biblijos klausimas: kas iš to žmogui, jei visą pasaulį laimėtų, o savo sielą pražudytų? Vieni žiūri, kaip milijonus padauginti, kiti – kaip žmogiškumą ir dvasingumą.
Bet čia reikia pastebėti, kad ne ubagystė ar turtingumas daro žmogų geresniu, o autentiškas neturtas, t.y. sugebėjimas brandžiai priimti nepriteklių ir turtingumą, nesuabsoliutinant materialių dalykų, neiškeliant jų aukščiau žmonių ir Dievo. Ne tai, ką ir kiek turime, bet kaip turime, yra svarbiausia. Apie dvasiškai brandžius turtuolius sakoma: jie turi pinigų, bet jie turi ir gerų minčių, ką su jais prasmingo nuveikti. Apie dvasiškai nebrandžius turtuolius sakoma, jog ne jie turi turto, bet turtas juos turi.
Vienoje savo novelėje Levas Tolstojus rašė apie vargingai gyvenantį siuvėją, kuris dainavo nuo ryto iki vakaro. Turtuolis nekentė to laimingo žmogaus dainavimo, todėl pradėjo jam mokėti už kiekvieną nedainavimo dieną. Gavęs pinigų siuvėjas nustojo dainuoti, pradėjo nuo ryto iki vakaro galvoti, kur ir kaip paslėpti pinigus, kad niekas jų nepavogtų. Štai kaip laimė buvo pakeista rūpesčiu dėl pinigų. Nelaimingas turtuolis užkrėtė vargšą siuvėją savo nerimu, kaip apsaugoti savo turtą. Ši istorija vaizdingai perteikia esmę, jog yra tokia turtingo gyvenimo vizija, kurioje nebelieka laimės, kuri laimę atima daugybei žmonių.
Su šv. Tomu Akviniečiu Bažnyčia moko, jog teisingai funkcionuojanti visuomenė ir valstybė turi pasirūpinti, kad visi piliečiai pakankamai gautų būtinų materialių gėrybių, kurios reikalingos dorybių praktikavimui, asmenybės vystymui ir savo žmogystės tobulinimui. Šv. Jonas Paulius II nuolat kėlė klausimą apie tai, kad nedidelės dalies asmenų besaikis turtingumas pasmerkia daugybės žmonių gyvenimą ne tik materialiam, bet ir kultūriniam, dvasiniam ir asmenybiniam vargingumui, sudarant sąlygas plisti įvairioms blogio formoms. Yra pagunda negalvoti apie vargą kenčiančius žmones, padaryti neturtinguosius nematomu, nereikalingu, betiksliu visuomenės sluoksniu, nustumiant juos nuo visuomenės ir gyvenimo stalo. Tūlas XIX am. pradžios gyventojas Thomas Karlilas sulygino neturtinguosius su žiurkėmis, nuo kurių reikia ginti aruodus, namus, statant spąstus ir paduodant arseno nuodų, kadangi neturtingieji neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti visuomenei. Minėtas imperatorius Vespacianas sakė, jog pinigai nesmirda (pecunia non olet), kai jo sūnus Titas pasibaisėjo mokesčių rinkimu nuo smuklių lankytojų šlapimo kiekio. Karlilo požiūryje į neturtinguosius atsispindi turto sugadinta moralė, apie kurią tegalima pasakyti, jog ji tikrai dvokia pragaro kvapu.
Šios dienos evangelija mums pasakoja apie tyros širdies našlę, kurios auka buvo Dievui maloni ir jai išganinga, Jėzaus išgirta, nes jos atsidavime Jėzus atpažino ir savo meilę, kurią parodė įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, atiduodamas save savo Tėvui ir žmonėms, kurie supras jo aukos prasmę ir panorės jos dvasia gyventi.