Temos Archyvai: baznycia

Lenkų teologas linkėjo popiežiui atsiversti arba mirti

http://catholicherald.co.uk/news/2018/03/19/polish-archbishop-criticises-priest-who-wished-for-death-of-pope-francis/

http://www.m.pch24.pl/ksiadz-staniek–jesli-papiez-nie-slucha-jezusa-to-nie-uczestniczy-w-jego-autorytecie,58937,i.html

Garsus ir užsitarnavęs teologijos profesorius iš Krokuvos kunigas Edward Staniek savo gavėnios pamoksle priekaištavo popiežiui Pranciškui dėl palankumo musulmonų antplūdžiui į Europą ir svetimavimo nuodėmėje gyvenančioms poroms.

Jis teigė, jog Abraomui aukščiausias autoritetas buvo Dievas ir todėl jis atliko tai, ką Jis jam liepė. Tuo yra pagrįstas tikėjimas Dievu, nes Dievas yra aukščiausias autoritetas ir paisoma tiktai Jo. Panašiai Dangiškojo Tėvo balsas pristatė apaštalams Dievo Sūnų kaip autoritetą, kurio reikia klausyti, ir kad Kristaus autoritetas viršija Senojo testamento išminčių, pranašų ir teisėjų autoritetą. Panašiai negalima automatiškai priskirti autoriteto bažnytiniams dignitoriams, kaip antai vyskupams, kardinolams, vienuolijų viršininkams, klebonams ir pačiam popiežiui, nes autoritetas nėra gaunamas, bet link jo augama. Vienintelis autoritetas Bažnyčioje yra Jėzus, bet ne popiežius, hierarchija, vyresnybė. Tik remdamasi Jėzaus autoritetu Bažnyčia gyvuoja. Kas Bažnyčioje yra aukštai ir savo gyvenimu seka Jėzų, tas spinduliuoja Jo autoritetu. Aukštos pareigos duoda valdžią, bet neduoda autoriteto. Kartais tie ten aukštai ne tik kad neturi autoriteto, bet ir piktina kitus.

Profesorius kun. Staniek sukritikavo popiežių, jog spaudžiamas susidariusios padėties nutolo nuo Jėzaus dviem punktais. Pirmas, tai kad klaidingai interpretuoja Jėzaus gailestingumą, ragindamas parapijas, vyskupijas, šalis priimti islamo išpažinėjus. Islamistai yra priešiškai nusistatę prieš Evangeliją ir Bažnyčią, sunaikino milijonus krikščionių. Lenkai atsimena pergalingą mūšį prie Vienos ir koks beprasmis tada būtų buvęs dialogas su užpuolikais. Gailestingumą galima rodyti mirštantiems iš bado ir troškulio musulmonams, bet ne eikliems ir agresyviems įsiveržėliams. Duris galima atidaryti tik krikščionims.

Kun. Staniek buvo ilgametis Krokuvos seminarijos rektorius, yra patrologijos žinovas ir garsus teologas. Jis nesutinka su popiežiumi, kad šv. Komuniją, tą šventą maistą priimtų žmonės, kurie pasirinko nuodėmę. Čia jis turbūt turėjo omenyje kontraversiškus „Amoris laetitia“ teiginius. Tik tas turi teisę artintis prie Eucharistijos, kuris atsiverčia ir atgailauja už savo nuodėmes. Nusidėjėlis, kuris neatsiverčia ir neatgailauja, bet priima Komuniją, daro šventvagystės nuodėmę. Nešventų prileidimas prie šventų dalykų reiškia sakramentų išniekinimą.

Galų gale kun. Staniek pareiškė: „Meldžiu popiežiui išminties dovanos, kad jo širdis būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui, bet jeigu to nepadarys – meldžiu jam greito iškeliavimo į Dangiškojo Tėvo namus. Visada galiu prašyti Dievo jam laimingos mirties malonės, nes laiminga mirtis yra didelė malonė“. „Jei popiežius neklauso Taboro kalno Jėzaus, tuomet jis nedalyvauja Jo autoritete. Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ne ant valdžios, bet ant autoriteto. Kas labiau vertina valdžią negu autoritetą, tas yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Taboro kalne Dievas liepė apaštalams, o jų asmenyje jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams, visiems tikintiesiems klausyti Jėzaus“.

 

Plurimos annos!

Spalio 10 d. Lietuvos kariuomenės pirmasis vyr. kapelionas, atsargos majoras, kardinolo V. Sladkevičiaus kancleris ir sekretorius, antitarybinis pogrindininkas ir Nepriklausomybės laikų bažnytinis disidentas kun. Alfonsas Bulotas sulaukė 70-ties metų jubiliejaus. Bendraminčiai ir bendražygiai linki Jubiliatui ir meldžia Aukščiausiąjį tolimesnės palaimos bei Jo globos bei dėkoja už kunigišką ir patriotinį pavyzdį, brolišką buvimą šalia.

Valdančiojo Kauno arkivyskupo Liongino kvietimu jubiliatas kun. Bulotas spalio 13 d. dalyvavo Šiluvoje  su tikinčiąja liaudimi padėkos šv. Mišiose, kurias atnašavo į pensiją išėjęs buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

kapel

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu“

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina“  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Pakeitimas Did.Ketvirtadienio kojų plovimo apeigose

Vatikane išplatintas pranešimas, kad į Didžiojo Ketvirtadienio kojų plovimo apeigas galima įjungti ir moteris. Išgirdome tik esminę idėją, tačiau dar nebuvo progos įsigilinti į paaiškinimus.

http://www.news.va/en/news/pope-changes-holy-thursday-decree-to-include-all-p

Jau anksčiau kai kurie autoriai komentavo popiežiaus Prano daromas naujoves. Buvo gyvai svarstomas jo poelgis, kai plovė tatuiruotas kojas ir jas bučiavo kaliniams bei musulmonams. Svarstyta, ar savo poelgiu popiežius nepaniekino įstatymo, teisingumo, tikėjimo ir liturgijos.

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/popiezius-pranciskus-kelia-sumaisti.htm

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vlaucius-buciuodamas-kojas-kaliniams-popiezius-paniekino-istatymo-virsenybe.d?id=61073973

Lietuvoje ši apeiga nėra paplitęs reiškinys. Net kai kuriose katedrose. Asmeniškai irgi nesu nei karto atlikęs. O kas gi norės peršalusioje, apšarmojusioje bažnyčioje tokios, kad ir sakralios, tačiau stingdančios apeigos?

Čia iškyla keli aspektai. Pirmas, mano galva, tai moralinis: ar dera kunigui pamaldų metu grabalioti moteriai kojas? Kuri save gerbianti moteris leistųsi tokiam dalykui? Tebūnie ir šventais tikslais ir su gera intencija, tačiau tai būtų ir nekorektiška, ir neestetiška.

Nuo seno bažnytiniame elgesyje galioja nerašytas „regula tactis“ reikalavimas dvasininkų tarpe, jog nedera familiariai elgtis, liesti ar per daug priartėti prie kito asmens, juolab moters. Jėzuitui popiežiui aprobavus priešingą praktiką, kyla klausimas, kas daroma su įprastomis krikščioniško elgesio normomis?

Moterų vienuolyne, kai abatė mazgoja kojas savo seselėms, tegul. Tai gal kongregacija numato amžiaus cenzą, jog negalima kojų mazgoti, pavyzdžiui,  18-metei  merginai? Gal tai turės atlikti ne pats kunigas, bet Mišių patarnautoja – moteris? Tokios kadaise vadintos diakonisėmis ir dalyvaudavo moterų krikšto apeigose, kai vyskupas per širmą krikštydavo, o jo pagalbininkės jam padėdavo ten, kur vyskupui nederėdavo artintis prie pusiau apsinuoginusios ir dar šlapios neofitės.  Juk krikštyta pilnai panardinant žmogų į krikšto vandenį.

Ir dar po teberusianančių moralinių skandalų šis liturginis pakeitimas neatrodo laiku ir vietoje. Nemanau, kad vyskupai ir kunigai puls tai tuoj pat įgyvendinti, turės kažkas palaužyti galvą, kaip tokį dalyką įgyvendinti praktiškai, kad nekiltų papiktinimas ir nebūtų sutrikdyta liturgijos rimtis.

Kalėdojimo etiketas

Senas ir gražus paprotys yra kalėdojimas, kai kunigas aplanko savo parapijiečius. Šią praktiką numato ir apibrėžia Kanonų teisė: „Norėdamas geriau išpildyti ganytojiškas pareigas, klebonas turėtų pasistengti susipažinti su jam pavestais tikinčiaisiais, todėl turėtų lankyti šeimas, dalyvauti savo tikinčiųjų rūpesčiuose, ypač nelaimėse ir liūdesyje, bei stiprinti juos Viešpatyje, ir, jei kur klysta, išmintingai pataisyti. ” (kan. 529 §1.[1][2])

Nors minėtas kanonas nenurodo konkretaus laiko (galima manyti, kad aprėpia visus metus), Atgimimo laikais ir atgavus Nepriklausomybę kalėdojimas Lietuvoje prasidėdavo po Vėlinių Oktavos ir tęsiasi iki Kalėdų. Istoriškai ir pagal senųjų liturginių pašventinimų mintį, kalėdojimas buvo susijęs su Epifanijos (Trijų Karalių) iškilme ir tęsėsi nuo sausio 6 d. iki vasario 2 d. (Grabnyčių šventės). Šios tvarkos buvo laikomasi visame katalikiškame pasaulyje ir dabar taip vyksta, pavyzdžiui, Lenkijoje, jos laikosi ir kai kurie lietuviškų parapijų kunigai.

Pagrindinis kalėdojimo tikslas yra kunigo malda su parapijiečiais jų namuose, šeimos ir namų palaiminimas ateinantiems metams, kai kuriais atvejais – namų egzorcizmas. Tai ir puiki proga artimiau susipažinti, pasikalbėti tikėjimo, šeimos, pedagogikos ir kt. temomis.

Namuose reikėtų paruošti altorių: uždengti stalą balta staltiese, pastatyti kryželį, uždegti vieną ar dvi žvakes, padėti Šv.Raštą, šv.vandens ir šlakstyklėlę (jei turime).

Kunigo apsilankymas kalėdojimo metu savo pobūdžiu yra iškilmingas įvykis, kuriam tinkamai pasiruošiame ir jame dalyvauja visa tų namų šeima.

Turime susitarti dėl laiko arba pasiruoši iš anksto nurodytam laikui. Būtų netaktiška tuo pačiu metu kviesti į svečius ar susitikimą kitus asmenis. Reiktų susitarti su jais iš anksto kitam laikui. Vizito proga reikėtų susitvarkyti namus ir apsirengti iškilmingesniais rūbais.

Atvykusį kunigą pasitinka ir jam duris atidaro namų šeimininkas. Jis paprašo ir padeda nusirengti paltą, pakabina jį ant pakabos, pasiūlo nusiplauti rankas. Reikia pasirūpinti tualeto švara ir švariu rankšluosčiu.

Paskui kunigas pakviečiamas į svetainę (pagrindinį kambarį), kur jo laukia išsirikiavusi šeima. Pirmiausia jis sveikinasi su namų šeimininke, tada seneliais, vaikais pagal amžių ir lytį (pvz. šešiolikmetė dukra, dešimtmetė dukra, septynmetė dukra, aštuoniolikmetis sūnus, keturiolikmetis sūnus).

Jei kunigas nėra pažįstamas su kai kuriais asmenimis, tuomet namų šeimininkas supažindina, pavyzdžiui: „Adelė Milašiūtė, mano dukra, 8 klasės mokinė. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas“. Arba: „Leiskite pristatyti mano sūnų Vytą Milašių, 3 kurso fizikos studentą. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas”. Jei kunigas nepažįsta šeimos, tada pirmas prisistato namų šeimininkas, savo ruožtu jam prisistato klebonas, tada namų šeimininkas pristato iš eilės pirma savo žmoną, tada visus kitus pagal anksčiau nurodytą tvarką. Jei kunigas pažįstamas tik su namų šeimininke, tuomet ji pristato jam savo vyrą, o vyras supažindina su kitais šeimos nariais.

Pasisveikinus, šeimininkas pakviečia kunigą atsisėsti. Po jo atsisėda ir šeimos nariai. Šeimininkas pradeda taip vadinamą small talk pokalbį apie nieką, neutralius dalykus. Kunigas pakreipia kalbą link šeimos gyvenimo arba religinius dalykus, arba nutraukia kvietimu pasimelsti. Visiems atsistojus, atliekamos maldos ir apeigos. Šeimininkas palydi į kambarius, kuriuos kunigas šventinimo metu pašlaksto šventintu vandeniu.

Po maldos šeimininkas gali įteikti kunigui voką su auka, vėl kviečia kunigą atsisėsti, pradeda draugišką pokalbį rimtesnėmis bendromis temomis, o šeimininkė pasiūlo atsigerti arba užvalgyti, kaip ir kiekvienam lauktam svečiui. Kunigas gali tęsti pokalbį apie savo vizito tikslus, gali pereiti ir į draugiško pokalbio lygmenį, tačiau gali pareikšti, jog turi keliauti. Bet jei niekur neskuba, gali priimti šeimininkės pasiūlymą atsigerti ar ir pasivaišinti.

Nevalia kunigo spausti ir šantažuoti, kad kunigas pasivaišintų, pavyzdžiui: „Įsižeisime, jei pas mus nieko neužvalgysite. Pusę dienos ruošiausi jūsų apsilankymui“. Netinka kelis kartus raginti pasilikti ilgiau ar pasivaišinti. Parodytume nemandagumą, jei kunigas suprastų šeimininkų nekantrumą, jog jis greičiau išeitų.

Jei kunigas priima pasiūlymą užvalgyti, tuomet sodiname jį prie stalo garbingoje vietoje, būtent šeimininkei iš dešinės pusės. Netinka užtęsti pasivaišinimo, reikia taip viską paduoti, kad būtų galima užbaigti pasivaišinimą bet kurią akimirką. Netaktiška kalėdojimo metu vaišinti kunigą alkoholiu ir įkalbinėti išgerti.

Kai kunigas pakyla išvykimui, atsisveikinama su juo ta pačia tvarka, kaip ir pasisveikinta. Į prieškambarį kunigą palydi šeimininkas, kuris padeda jam apsirengti, atidaro duris.
Sveikinamės ir atsisveikiname su kunigu žodžiais „Garbė Jėzui Kristui“, „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, „Su Dievu“ ir pan.

Amžiną atilsį sesuo Gema Brigita – Dievo, žmonių ir kūrinijos bičiulė

gema

IN MEMORIAM

SESUO MARIJA GEMA (pasaulyje – Brigita Krištanavičiūtė)

Gimusi: 1920-05-08 Padvarninkų km., Kėdainių raj.

Postulatas: 1937-12-10 Krakėse

Naujokynas: 1940-08-13 Krakėse

Pirm. įžadai: 1942-11-25 Krakėse

Amž. įžadai: 1948-08-12 Krakėse

Mirė: 2015-08-12 Kaune

Palaidota: 2015-08-14 Kaune, 11 Romainių kapinėse.

Pamaldžioje pasiturinčiu ūkininkų Kazimiero ir Barboros Krištanavičiu šeimoje jau augo dešimtmetis sūnus, kai 1920-ųjų pavasarį gimė silpnos sveikatos mergaitė, kurią po 5 dienų tėvai pakrikštijo Brigitos vardu. Vėliau šeimai Viešpats padovanojo dar dvi mergaites. Vaikystė prabėgo gimtajame Kėdainių rajono Padvarninkų kaime, Truskavoje.

Kol Brigita dar nebuvo išvydusi šio pasaulio, Viešpats jau ruošė jai savo kelius. Mat Brigitos seneliai turėjo dosnią širdį, rėmė du vieno giminaičio sūnus – Joną ir Petrą Ulickus, leido juos į mokslus, mokėjo už jų studijas seminarijoje. Abu jie tapo kunigais. Toje šeimoje buvo dar pora brolių – Adomas ir Mykolas. Mykolui gimė sūnus Albertas, kuris 1945 m. taip pat tapo kunigu. Brigita 1928-1932m. baigė Truskavos pradinę mokyklą. Giminėje buvo išlikęs dėkingumas dosniems seneliams, ir norėdami atsidėkoti, Alberto giminės pasiūlė, kad jau paaugusi, šešiolikmetė Brigita, važiuotu pas jį į kleboniją gyventi ir jo remiama būtų leidžiama į mokslus. Dėdė kunigas sutiko, bet jam atrodė, kad moterims mokslai nėra būtinybė. Matė, kad mergina labiau tinkama prie svečiu priėmimo bei kasdienių patarnavimų klebonijoje. Žodžio jis netesėjo ir Brigitos į mokslus neleido, paliko ją pas save kaip pagalbininkę.

Tuo metu kun. Alberto sesuo – Brigitos pusseserė Stasė pradėjo jai pasakoti apie kotrynietes.

Mat Stasė mokėsi Karmėlavos Žemės Ūkio mokykloje, kuriai kaip tik vadovavo kotrynietės, jos čia ir dirbo. Pasakojimai, matyt, sužavėjo jaunos, pamaldžios merginos sielą ir ji, septyniolikmetė, ilgai nedvejojusi, 1937-ųjų gruodį pasibeldė į Krakių vienuolyno duris. Ten tuo metu gyveno daugiau kaip pusšimtis vienuolių, kurios išlaikė nemažą ūkį, mergaičių nusikaltėlių perauklėjimo namus. Gruodžio 10 dieną buvo priimta į postulatą, o 1940 rugpjūčio 13d. – į naujokyną. Jai buvo suteiktas s. M. Gemos vardas. Pasakojo, kad krėsdavo išdaigas naujokyne, tačiau turėjo gerą magistrą, kuri jai buvo palanki ir daug atleisdavo. Net ne sykį yra pasakojusi, kad jai dažnokai tekdavę gauti taip vadinamą ‘bausmę’ – Komunijos eidavo paskutinė, (nors tuo metu buvo priimta, kad seserys eina pagal pašaukimo eilę). Naujokynas dėl karo buvo nutrūkęs, todėl tęsėsi ilgiau nei įprastai, baigėsi 1942-ųjų lapkričio 25d., per šv. Kotrynos šventę, tada jauna sesuo sudėjo Viešpačiui pirmuosius įžadus. 1948m. rugpjūčio 12d. s. Gema savo Mylimajam pažadėjo amžiną ištikimybę. Krakėse s. Gema gavo gražu ugdymą ir pavyzdį iš motinėlių ir magistras, kurias prisimindavo su šiluma. Užėjęs 11 pasaulinis karas ir komunistinė okupacija išblaškė seseris, jos glaudėsi, kas kur, dažniausiai butukuose po dvi ar po vieną. Būdama protinga, sumani ir graži sesuo Gema buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo kurti šeimą, tačiau liko ištikima savo pašaukimui.

l 950m. Kaune sesuo baigė felčeriu – laborantų mokyklą, kur kartu buvo suteiktas ir vidurinis išsilavinimas. Tolesnė profesinė veikla iki pensijos ir bus susieta su laborantės pareigomis. Nuo l 950m. iki l 983m. laborante jai teko dirbti įvairiuose miestuose ir skyriuose (Jurbarko ligoninėje /1950-1952/, Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje /1952-1959/, Druskininkų vaikų sanatorijoje /1959-1971/, Kauno sanitarinės epidemijos stotyje /1971-1983/). Už gerą, sąžiningą darbą sesuo buvo apdovanota dviem Stachanovičiu medaliais, už visuomeninę veiklą – keliais garbės raštais.

Nuo 1983 iki l 985m. Kaune, socialiniame skyriuje, slaugė ligonius, laisvu laiku katekizavo vaikus (Seredžiuje, Kulautuvoje), taip pat savanoriavo organizacijoje „Caritas“. Nuolat patarnavo slaugos reikalingoms seserims. O nuo l 994m. paskirta slaugomų seserų skyriaus vyresniąja. Šią tarnystę iki l 999m. ji vykdė ypač kruopščiai, atsakingai, jautriai, su dideliu dėmesiu ir atsidavimu, kol slaugomos seserys buvo perkeltos į po nepriklausomybės naujai įsikūrusius Provincijos Centrinius namus. Taigi, po 50 sovietinio režimo metų, ji grįžo gyventi į bendruomeninį gyvenimą. Tai buvo tas pats, kas vėl naujai įstoti į vienuolyną. Laikai ir žmonės, ir ji pati – visi buvo pasikeitę.

Kam teko bendrauti su s. Gema, paliudys, kad ji ne tik ligonius, bet ir kiekvieną žmogų mokėjo priimti su ypatinga vidine šiluma, pagarba, su vidine laisve ir su begaline meile. Jai tiktų šv. Rašto mintis „Dievas myli linksmą <lavėją“ (2 Kor 9,7). Ji niekad nedejuodavo, neskleisdavo liūdesio savo aplinkoje, nesiskundė sveikata, mokėjo tyliai pakelti sunkumus ir ligas, su ypatingu kruopštumu atliko jai patikėtas zakristijonės pareigas, iki smulkmenų viską apgalvodavo, pasirūpindavo iš anksto, neatidėdavo paskutinei minutei. Mėgo suderinti aprangą ir pasipuošti. Buvo tvarkinga. O jei kartais kas nors nepavykdavo, ji labai šmaikščiai išsisukdavo iš visokių situacijų – mokėjo tobulai panaudoti Dievo duotą humoro dovaną, kuri jai labai padėjo užmezgant ir palaikant santykius. Taip išryškėja viena iš jos aistrų – bendravimas su žmonėmis. Nesvarbu, jaunas ar senas, ligonis ar sveikas, artimas ar tolimas – su visais ji rasdavo kalbą, visiems palikdavo gerą susitikimo patirtį. Į įvykius, į įvairias gyvenimo situacijas turėjo labai tikslų, skaidrų žvilgsnį, gerą nuojautą ir visuomet pasitikėjo Dievu. Jam ji giedodavo. Turėjo gražų balsą, ilgus metus lankė bažnyčios chorą, muzika nuolat skambėjo jos širdyje. Kita gyvenimo meilė – kačiukai. Tai jos gyvenimo dalis. Ji žavėjosi jais, užjausdavo juos, maitino, kalbėjo su jais … o jie jos laukdavo, pasitikdavo iš tolo, iš balso pažindavo, atbėgdavo pas ją … Ji vadino juos „gudručiais“ ir dar sakė: „Kas nemyli gyvūnėlių, tas nemyli ir žmonių“,- toks buvo jos įsitikinimas.

2010 m. įdėtas širdies stimuliatorius.

O žmones ji tikrai mylėjo. Ir žmonės mylėjo ją. Jai niekada netrūko draugų, gerų pažįstamų, artimų bičiuliu. Plati, atvira, mylinti širdis, kurioje kiekvienas rasdavo vietą, atjautos, paguodos, padrąsinimo žodį.

Bendruomenėje ji buvo pasiruošusi įvairioms tarnystėms, niekada neatsisakydavo bet kokių darbų: kai reikėjo – skalbė, lygino seserų rūbus, reikėjo – slaugė, reikėjo – tvarkė namus, zakristiją … Ji nuolat kažką veikdavo, kur nors eidavo, bendraudavo su žmonėmis, kurie ją lankydavo, patarnaudavo silpnesniems… Taip mylėjo ji ir Dievą: gyvu santykiu, aktyviu patarnavimu, kantrumu ir džiaugsmu. Kai Viešpats paklaus, kur ji panaudojo jai duotus talentus, ji tikrai turės Jam ką atsakyti, nes visa, ką gavo, mokėjo skirti Dievo garbei, savo sielos išganymui ir artimo gėriui.

Iš Kauno 2009m. sesuo persikėlė į Krakes, iš Krakių 2014m. – į Kauną. Kaune, kol galėjo, butuke gyveno viena, savarankiškai, po to dar pas draugę. Ten 2015 birželio viduryje, krito. Jai lūžo šlaunikaulis, nebegalėjo vaikščioti ir apsitarnauti. Medikai nustatė, kad šlaunikaulio lūžis – vėžio pasekmė, nes kaulai visiškai apimti metastazių. Pagrindinis ligos židinys – netipinis dvylikapirštės žarnos vėžys. Paskutiniu metu sesuo gulėjo Petrašiūnų slaugos namuose, kur ir užgeso jos žemiškojo gyvenimo lempelė. Dėkojame gydytojams ir visam slaugos personalui už tikrai kokybišką priežiūrą ir visapusišką pagalbą sunkiu momentu.

Per ilgus gyvenimo metus s. Gema pažinojo daug žmonių, daug jų ji palydėjo ir į Tėvo Namus. Stebėdama žmones, jų gyvenimus ir iškeliavimus, ji buvo padariusi išvadą: „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis“. Ir apie save kalbėdama ji sakydavo: „Ilgai negulėsiu ant patalo, nemoku sirgti … “

Reikšmingas pastebėjimas: mūsų miela s. Gema pas Mylimąjį Sužadėtinį iškeliavo jos amžinųjų įžadu dienoje – rugpjūčio 12 dieną, 6 val. ryto. Prieš 67 metus tą pačią dieną ji amžinai pasiaukojo Viešpačiui, tą pačią dieną, sulaukusią 95-erių, Jis ją pasikvietė į amžinybę. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie įvairiais būdais su meile padėjo sesei Gemai gyventi orų, pilnavertį gyvenimą. Teatlygina Viešpats. Gyventi lieka. Gemos kraujo sesuo Adelė, kuriai 92 metai.

Laidotuvių dienoje apie gražias patirtis su s. Gema liudijo seserys, giminės, draugai. Štai jos bičiulio, dvasios vadovo, kun. Oskaro-Petro Volskio pamokslas, sakytas laidotuvių dienos šv. Mišiose:

„Maždaug prieš metus teko lankyti sesrį Gemą Kėdainių ligoninėje. Tuokart, kaip jai nebūdinga, buvo slogios nuotaikos, gan depresiška. Nenorėjo nieko matyti, nenorėjo priimti net sakramentų. Iš draugystės, iš nuolankumo, sakiau: ,Privalote priimti sakramentus’. Sutiko. Priėmė ir paskui liudijo: ,Tarsi kas ranka nuėmė nerimą, depresiją, liūdnumą … ‘ Po kelių dienų skambina, sako: ,Tą naktį, po to, kai suteikėt sakramentus, sapnavau. Sapne man pasirodė Jėzus ir pasakė: ,Nebijok, aš visada būsiu su tavimi’. Ir leido jai pamatyti viziją, kokia ji bus rojuje. Sakė: „Buvau jauna, lengvai jaučiausi, graži ir buvau tokioj gražioj, gėlėtoj pievoj, ir pasileidau bėgti garsiai juokdamasi.’ Ši vizija mums parodo, liudija kad ji buvo giliai tikinti, kad mylėjo Jėzų. Ji buvo labai pamaldi. Stengėsi visuose savo varguose būti su Juo. Šiandien liūdime jos netekę, bet taip pat ir džiaugiamės, kad Viešpats jai davė geresniąją dalį. Mirtis jai tapo laimėjimu, kaip apaštalas Paulius sakė: „Mirtis man yra laimėjimas“. Ką mes dar galime jai pasiūlyti čia, gyvename merdinčiųjų pasaulyje, o ji iš tikrųjų nuėjo į gyvųjų pasaulį. Ir Jėzaus artuma ją lydi šiandieną ir amžinybę. O ką mes jai galime dar pasiūlyti? Dažnai per laidotuves išgirstu tą pačią esminę mintį, žmonės būna liūdni, susikrimtę, mirties akivaizdoje sako: ,Ką mes galėjome duot? – Daugiau meilės. Per mažai mylėjom Dievą, per mažai mylėjom artimą, per mažai išnaudojome galimybių gėriui kurti’. Manau, tikrai, visas s. Gemos gyvenimas buvo gėrio darymas, turėjo plačią širdį, turėjo bendravimo, draugystės talentą, ne kiršino, bet vienijo žmones. Ji tikrai nuoširdžiai mylėjo Dievą ir kol sveika buvo, jėgų turėjo, mylėjo ir artimą: kiek ligonių nuslaugė, kiek klierikų globojo, kiek kunigams padėjo, o ir vienuolyne buvo rūpestinga. Visi ją žinom, pažįstam. Jau ko nestigo, tai tikrai – plačios širdies ir tokio gražaus ryšio su kitu žmogumi. Tai ją ir pašventino, tai ją ir nuvedė į Dangaus Karalystę – kad ji mylėjo. Na, o mes liekame augti, bręsti. Ir dar: ji turėjo tris pasaulius: draugų, giminės ir vienuolijos. Ir skirtingu santykiu jos gyvenime tie trys pasauliai dalyvavo. Todėl, tiesiog ir sau pačiam, ir jums visiems linkiu tokios plačios širdies meilei, kokią ji turėjo. Ir užtarkime ją Viešpačiui, kad skaistyklos ugnyje nuvalyta, tobulai susivienytų su Kristumi šventųjų garbėje. Amen.“

Po to provincijos koordinatorė s. M. Loreta, gedulingų pietų metu, taip pat liudijo apie s.

Gemos padarytą įtaką jos pašaukimui: „Nuo mažens negalvojau būti vienuole. Tiesiog Dievas pašaukia. Bet kaip įdomiai pašaukia! Su jaunimu mes ėjom į bažnyčią, bet svajojom, kaip ir visi jauni žmonės. Sovietmečiu būdavo, kad kažkur miškuose švęsdavom Jonines. Ir sykį nebepamenu, bet taip pat kažkur su jaunimu kažką šventėme, o nakčiai atėjome pas s. Gemą. Butas buvo didelis, sugulėm kas į lovas, kas ant grindų… Buvo l 980m. Simpatiška, maloni moteris, žiūriu, su vestuviniu žiedu, labai smagiai kalbėjomės, juokėmės, galvojau: kaip būtų įdomu susipažinti su jos dukromis, vyru, bet jų niekur nesimato ir ji apie juos nieko nepasakoja. Ant sienos kabo kryželis ir šventas paveikslas. Po to dar kažkada pas ją lankiausi, bet nesimatė nieko, kas primintų vaikus. Man tai pasirodė keista. Tik pamenu, galvojau, kad kai būsiu tokių metų, norėčiau būti, kaip ji. Ir dar ne kartą pas ją lankėmės, aš vis stebėjausi, kad nėra jokio vyro. Bet labai patiko šios moters vidus. Traukė kažkuo, tada dar nežinojau, kuo. Po to Panevėžy sutikau kitą šaunią moterį, kuri irgi man atrodė labai miela. Vėl šventėme Jonines. Ir pamačiau, kad jos kartu kalbasi labai bičiuliškai, artimai. Priėjau, sakau: ,Tai jūs pažįstamos?’ sako: ,Mes seserys’. Sakau: ,Kokios seserys?!?’,­mat jos buvo visai nepanašios. Ir tada pasakė, kad jos vienuolės. Ir jau nuo tos nakties kaip pasisėjo ta sėkla … iki šios dienos ji auga toliau, nes tai yra nepamirštama. Tas pavyzdys, tas gerumas, toks, koks buvo jos gyvenimas … Ir paskui atėjo pašaukimas su svajone būti, gyventi taip panašiai – su svajone būti, kaip jinai, veikti panašiai. Mes stengiamės gyventi, kaip įkūrėja gyveno, kaip Brigita gyveno. Dėkoju pirmiausia Dievui, kad pažinau šitą seserį, dėkoju jums visiems, su kuriais artimiau susipažinome ligos metu, ypač su Rita, kuri labai padėjo, ir Danutei, ir kitais, kuriuos tik mačiau, visiems dėkoju, prisiminsime visus maldoje, jūs tikrai labai gražų pavyzdį palikote; labai džiaugiuosi, kad tokie giminės buvot ir liksit mūsų maldoje, atminty. Ačiū jums visiems labai.“

Sesuo Elija: „Prieš mėnesį sesę Gemą lankiau ligoninėje. Pasikalbėjome ir išeinant paprašiau jos palaiminimo. Sesuo palaimino mane, pabučiavo. Tada, pažvelgusi į mane su meile, susijaudinusi paprašė: ,O dabar tu mane palaimink’. Taip mes viena kitą palaiminome, tai buvo paskutinis mūsų jautrus, seseriškas susitikimas. Dar man lieka tai, kad Gema neturėjo priešu, visus ji vadino draugais. Ir dar labai mėgo mažas dovanėles. Ji dažnai supakuodavo kokį saldainiuką ar mažutį laiškelį ir prašydavo perduoti kitoms seserims kaip draugystės ženklą. Gražūs žodžiai, maži bendrystės ženklai ir dėmesys kiekvienam sutiktam – tai jos meilės kalba. Gyvenime dirbo su mikroskopais, gal dėl to ir santykiuose bei aprangoje vertino mažas detalytes, kurios ją puošė. O meilė kačiukams, tas kailiukų švelnumas man asocijuojasi su jos švelniu charakteriu. Kažkaip viskas joj e derėjo, ji buvo harmonijoj e sują supančia aplinka, su savimi, su Dievu.“

Ačiū, brangi sese Gema, kad visoms seserims ir visiems mums dovanojote daug prasmingų, atminimo ir padėkos Dievui vertų akimirkų. Paliekate mums gražų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.

Ilsėkis ramybėje

*Informaciją ruošė seserys kotrynietės, panaudoti keli kun. O.P. Volskio laiško – prisiminimų fragmentai.

 

gema (2)

Vyskupijos nėra filialai

Tikėjjimo kongregacijos prafektas kardinolas Gerhard Ludwig Müller, kritiškai įvertino Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Reinhard Marx teiginį, kad Vokietijos episkopatas „nėra Romos filialas“.

Kard. Müller atkreipė dėmesį, jog atskiros vyskupijos nėra vyskupų konferencijų filialais, nėra taip konferencijos pirmininko vyskupijos filialais, o pirmininkas tėra tik techninis moderatorius, kuris neturi specialaus mokymo autoriteto.

Teigti, kad kuri nors vyskupija „nėra Romos filialas“, reiškia pavojų supriešinti vietinę Bažnyčią su visuotine, nes Bažnyčia nėra vyskupijų suma. Ir nors vyskupų konferencijos turi tam tikrą svorį kai kuriais klausimais, tačiau joms nepriklauso nuosavo mokymo teisė, kuris būtų nepriklausomas nuo popiežiaus ir visų vyskupų mokymo.

Kardinolą Marx popiežius Pranciškus pasirinko į aštuonių artimiausių kardinolų patarėjų ratą, todėl jo pasisakymai užtraukia šešėlį ir pačiam popiežiui, leidžiant manyti, kad popiežius decentralizuoja Bažnyčią ir silpnina popiežiaus instituciją, sukeldamas skilimo grėsmę.

Šv.Gabrielius Išpažinėjas – vyriškumo pavyzdys

sv.Gabrielius

Vasario 27 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv.Gabrielį, vienuolį ir išpažinėją. Jis mirė sulaukęs 24 metų nuo tuomet nepagydomos džiovos. Paveiksluose jis vaizduojamas su revolveriu  rankoje.

Kai 1859 m. Sardinijos ir Piemonto karalius Viktoras Emanuelis susidėjo su Garibaldžiu ir jo kariuomenė ėmė plėšti Abruzzi regioną,  Gabriel Possenti gyveno Isoli mieste. Igirdę, kad plėšikaujanti kariuomenė artinasi prie miesto, žmonės pasislėpė kalnuose ir miškuose. Atėję kareiviai ėmė plėšti ir deginti namus, prievartauti mieste likusias moteris.

Matydamas, kaip vienas kareivis tempia verkiančią mergaitę, Gabrielis pribėgęs iš jo atėmė revolverį ir pareikalavo ją paleisti bei užgesinti įsismarkaujančią ugnį viename iš namų. Išgirdę triukšmą kiti revoliucionieriai subėgo į tą vietą, o Gabrielis pareikalvo, kad ir jie atiduotų ginklus. Tiems pradėjus juoktis Gabrielis nežiūrėdamas taikliai peršovė gatvėje pasirodžiusios žiurkės galvą, tuo sukeldamas paniką kareivių tarpe, kurie pakluso jo įsakymui. Gabrielis liepė jiems suklaupti ir kalbėti poterius. Kareiviai išsigandę pagalvojo, kad jis juos nušaus, tačiau pabaigus maldą, liepė visiems nešdintis iš miesto.

Džiūgaujantys miestiečiai ant rankų nešė jaunąjį drąsuolį, išgelbėjusį miestą nuo plėšikaujančių revoliucionierių.

Šis šventasis yra pavyzdys ir mūsų laikų jaunimui, kuris yra pasimetęs, neranda gyvenimo prasmės, stokoja jėgų kovoti už kilnius idealus. Pramogaujančios visuomenės nešamas paviršutiniškumas ir nihilizmas vis labiau atima iš jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, ir ateityje jie mato daugiau pavojų nei vilties.

Nėra kitos išeities: arba jaunimas taps didvyriais, sugebančiais nugalėti baimę ir patogumų pagundą bei realiai keičiantys pasaulį, arba jis taps nedraugiškų struktūrų manipuliuojamais pavargėliais ir depresininkais.

Tai aktualu yra ir Lietuvoje, kurioje iškilo poreikis atnaujinti šauktinių į karinę tarnybą  praktiką. Pasigirdo nepasitenkinimo balsai, grasinimai ir manipuliavimai. Šv.Gabrielius paliudijo, jog nebūtinai smurtas, vien drąsa ir moralinis stiprumas bei Dievo palaima gali atbaidyti priešą nuo piktų sumanymų. Ar tas jaunuolis arba jaunas vyras, kuris šiandien murma, leis, kad priešas temptų už kasų verkiančią seserį išprievartauti? O taip tikrai atsitiks, jei neatsiras drąsių ir kilnių vyrų kaip šv.Gabrielius.

Nejau kunigai ir vienuoliai turės stoti į ginkluotą kovą už tautos garbę, o jos vyrai išsilakstys kaip žiurkės iš skęstančio laivo?

kardinolas

Naujoviškos bažnyčios mažai ką bendro turi su Dievo garbinimu

Kardinolas Ravasi yra garsus biblistas ir dabar vadovauja Popiežiškajai Kultūros Tarybai. Jau ne vieną kartą yra kalbėjęs, jog vis dažniau naujos bažnyčios projektuojamos ne Dievo garbei ir liturgijai atlikti, tačiau siekiant apdovanojimų už originialią architektūrą. Vatikanas vis labiau reiškia nepasitenkinimą dėl ultramoderniškų bažnyčių, kurias projektuoja pasaulietiniai architektai, daugėjimo Italijoje ir pasaulyje.

Kard.Ravasi sakęs, jog architektai yra atiktrūkę nuo tikinčiųjų bendruomenės, nuo tikėjimo bei teologijos dvasios ir prasmių, todėl kuria objektus, kurie visiškai nesiderina su Dievo garbinimo tikslais. Kai kada architektai tiek nesiorientuoja sakralinės architektūros srityje, jog net nenumato vietos šventųjų paveikslams. Jie padirbina monolitinius angarus, kurie labiau tinka malunsparnių remontui, o ne maldai. Vienoje bažnyčioje kunigas pats atnešė M.Marijos paveikslą, baigus statybos darbus, nes architektas nebuvo to numatęs.

Žinoma, tai klausimas apie užsakovus, kuriais yra vyskupijos ir parapijos, apie atsakingų asmenų išsilavinimą ir tikėjimo pojūtį, jei leidžia statyti ir paskui sumoka krūvą pinigų bažnyčių parodijoms padaryti.

Kardinolas sakęs, jog katalikybėje altorius, tabernakulis, paveikslai ir kiti liturginiai, sakraliniai dalykai yra būtini. Tačiau bažnyčių projektai  labiau atitinka protestantizmo lūkesčius bei atsipindi architektų idėjas, kaip apvaldyti garsą, šviesą, linojas ir erdvę. Laikai, kuomet architektai bendradarbiavo su bažnyčia, senai praėjo. Tai buvo baroko laikotarpiu…

Vatikano muziejų vadovas Antonio Paolucci Romos priemiesčių bažnyčias, pastatytas po 1990 metų apibūdino kaip mažai bendro turinčias su malda, nes labiau primena muziejus, nėra tinkami maldai ir mąstymui.

Gibert K. Chesterton apie katalikybę

Kodėl Gibert K. Chesterton tapo ir išliko kataliku?

Jo atsakymai:

1. Tik katalikybė neleidžia nuodėmei būti paslaptimi.

2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam.

3. Tik katalikybė išlaisvina žmogų iš degradacijon vedančios vergovės būti savo epochos kūdikiu.

4. Tik katalikybė kalba įsitikinusi, jog skelbia tiesą, kaip tikra skelbėja nesitapatindama su skelbiama žinia.

5. Tik katalikybė yra krikščionybės atšaka, kuriai priklauso visų tipų žmonės (netgi pagarbos verti).

6. Tik katalikybė yra viską apimanti pastanga pakeisti pasaulį iš vidaus, pasitelkiant valią, o ne įstatymus.

Plačiau:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-21-gilbert-k-chesterton-kodel-as-esu-katalikas/108888#.VL8aB4ZmqiE.facebook

Senosios egzekvijos už mirusiuosius

Vis rečiau bažnyčiose beišgirsi senuosius gedulinių psalmių giedojimus – vadinamasias egzekvijas. Tai buvo iškilmingų gedulinių pamaldų svarbus elementas, be kurio ir žmonės nebuvo patenkinti, ir kunigas jautėsi tarsi už nusidėjelį ar bedievį meldęsis.

Kaip gražiai skambėdavo bedrai kunigų būrio atliekamos egzekvijos per kunigų laidotuves ar metines, kai susirinkdavo kelios dešimtys dvasingų balsų. Ši tradicija paskutiniais laikais užlaikyta Panevėžio vyskupijoje, bet nebesu tikras, ar dar tęsiasi, nes Kaune jau senai nunyko.

Lotyniškąsias egzekvijas taip mylėjo t.Stanislovas ir su jomis į amžinybę palydėjo daugybę tikinčių sielų. Ir už jį patį po mirties praėjus keliems metams buvo giedamos egzekvijos, atiduodant duoklę velioniui ir pagerbiant maldingumo tradicją.

Jūsų dėmesiui keli išlikę  Vėlinių gedulinių Mišių, aukotų prieš kelis metus, fragemtų įrašai, kuriose girdisi ir egzekvijos.

Nešvenčiu moliūgų šventės – švenčiu Visus Šventuosius

Vis labiau į mūsų kultūrą Visų Šventųjų dieną braunasi pagoniškas Halloween  karnavalas, kurio simboliu tapo iš moliūgų išgremžtos pabaisų galvos. Skeletais, raganomis ir kitais mirtį, siaubą bei demonus vaizduojančiomis kaukėmis persirengę asmenys, (gaila, kad jų tarpe bus vaikų ir jaunimo), belsis į namų duris, prašydami skanumynų ar pinigų.

Žinoma, pirma reakcija – rūstybės: šalin nuo durų, velnio apsėstieji! Bet nevertėtų krikščioniui pratrūkti pykčiu, tačiau reikėtų išnaudoti progą evangelizacijai. Pirmiausia ant savo namų ir facebook paskyroje užsidėti reklamą „Nešvenčiu moliūgų (ar – demonų) šventės – švenčiu Visų Šventųjų“.

Kita vertus, vertėtų užkalbinti besibeldžiančius vaikus ir jaunimą ir jiems išaiškinti, jog Halloweeno šventimas, bjaurių kaukių dėvėjimas yra pirmas žingsnis link velnio ir apsėdimo, jog tai yra blogio apraiška, kuri kelia dvasinį pavojų.

Alternatyva šiai šventei galėtų būti Visų Šventųjų karnavalas, kuris vis labiau plinta įvairiose pasaulio šalyse, kuomet apsirengę savo šventųjų globėjų kaukėmis vaika ir jaunimas liudija Dievą, šventumą ir tikrą šventės prasmę.

sventieji sventieji2

Vyskupai nepatenkinti popiežiaus laikysena

JAV Providence vyskupas Thomas Joseph Tobin pasidalino mintimis apie praėjusį vyskupų sinodą šeimos klausimu.

Jis teigia, kad be galo svarbu yra išlaikyti nesuteptą doktrininį aiškumą ir tuo pačiu atsiliepti į konkrečių šeimų ir sutuoktinių poreikius ir problemas, tačiau atstovaujamo Bažnyčios kūno, balsuojančio dėl doktrinos ir sielovadinių sprendimų idėja labiau primena protestantizmą. Be to, vyskupui Tobin kilo abejonė, jog „papiežius Pranciškus yra patenkintas ‘sąmyšio darymu’ (ang. creating a mess)”.

Providenca vyskupui paantrino ir kard. Raymond Burke, jog neaiški popiežiaus Pranciškaus pozicija gėjų santuokų ir išsiskyrusiųjų šv.Komunijos  klausimu kenkia Bažnyčiai. Tokią padėtį gali ištaisyti tik pats popiežius, nes jo tylėjimas sukuria vietą visokioms interpretacijoms.

Kardinolas Pell apie šeimos klausimui skirtąjį sinodą

Kardinolas Erdo iš Budapešto turėjo vadovauti Sinodo diskusijai ir susintetintai apibendrinti jos rezultatus. Pasirodęs jo pranešimas sukėlė audrą visoje Bažnyčioje, nes buvo „tendencingas, iškraipytas; neperteikė sinodo tėvų nuomonės“ – sakė kardinolas Pell iš Australijos.

„Nepasiduodame pasaulietinių sluoksnių lūkesčiams, nepuolame ant žemės. Neturime ketinimų sekti radikalių sprendimų, kurie daromi visose krikščioniškose denominacijose ar ir katalikų tarpe vienoje, dvejose šalyse, kad paskui prarastume savo veikimo lauką“.

„Ko labiausiai trūko – tai paremto šv.Raštu mokymo“, esminis trūkumas – tai jungties su Bažnyčios tradicija nebūvimas, tame ir su pal.Pauliaus VI, šv.Jono Pauliaus II ir pop.Benedikto XVI mokymu apie šeimą“.

„Katalikybės gyvastingumo paslaptis glūdi jos ištikimybėje Kristaus mokslui ir Bažnyčios tradicijai“.

„Kai visuomenė juda bloga linkme, nebus nuopelno Bažnyčiai ją palaikyti tame ir tvirtinti, kad tai yra gerai. Žmonės už Bažnyčios ribų ir taip nepritars bei nepriims mūsų pažiūrų, tačiau to negalima pasakyti apie tikinčiuosius, kurie būna bažnyčioje, to negalima pasakyti apie tuos geruosius žmones“.

“Mūsų neatidėliotina užduotis yra pakviesti žmones sustoti, pasimelsti, giliai įkvėpti ir suvokti, kad nepamesime katalikiškosios doktrinos“.

Kai pašaukimas nugali pasaulio viliones

Vos prieš kelias savaites britų trasliuotojo BBC populiari politikos žurnalistė Martina Purdy nesenai išplatino pranešimą „Sveiki, palieku BBC. Sudiev“, pareikšdama, kad po 25 metų darbo televizijoje nusprendė tapti vienuole.

Netrukus apie savo apsisprendimą palikti sportą ir įstoti į augustijonų vienuolyną paskelbė profesionalus vokiečių futbolo žaidėjas Sebastian Piotrowski. Visuomet svajojo būti kunigu, o profesionalus sportas su dvasininko pašaukimu nesiderina.

pasaukimas

Kuo ypatinga yra spalio 18-oji?

Tą dieną prieš 60 metų įvyko paskutinės popiežiškosios Mišios senaja liturgija, kuri beveik nesikeitė nuo šv.Grigaliaus VII laikų. Popiežiaus aukojamos Mišios buvo kažkas unikalaus ir išskirtinio, pranoko pontifikalinę vyskypų liturgiją.1968 m. įvedus naują reformuotąją liturgiją popiežiškos Mišios tapo nebeatpažįstamos, visiškai kitokios.

Tą dieną paskutinėje senovinėje liturgijoje pop. Paulius VI šventaisiais pasklebė 13 Ugandos kankinių, kurie buvo jauno amžiaus vyrai dėl tikėjimo paskatų atsisakę tenkinti homoseksualias karaliaus Mvangos aistras, todėl žiauriausiu būdu nukankinti.

pop.misios1 pop.misios2 Pope Paul VI

Šv.Pijus iš Pietrelčinos

Rugsėjo 23 d. Bažnyčia pagerbia šv. kunigą, vienuolį ir išpažinėją tėvą Pijų iš Pietrelčinos. Garsus nuodėmklausys, stigmatizuotasis ir šv.Mišių mistikas, skelbęs Dievo teisingumą ir jo gailestingumą, sielojęsis dėl sielų išgelbėjimo.

Dievas jam buvo paskyręs užduotį melstis ir kentėti už kunigus. Šv.Pijus Jėzaus žodžius „ganyk mano avinėlius“ suprato kaip „kentėk už mano avinėlius“, „aut pati aut mori“ –  mylėti reiškia kentėti, todėl savo kančią aukojo ir už kunigus.

1913 m. kovo 7 d. tėvui Augustinui atsiųstame laiške aprašo vieną iš regėjimų: „Penktadienio paryčiais apsireiškė Jėzus. Buvo baisiai nusikamavęs. Jis parodė man gausybę kunigų: vieni aukojo Mišias, kiti rengėsi ar nusirenginėjo liturginius rūbus. Jėzus pasibaisėjęs žvelgė į tuos kunigus. Savo žvilgsnį nuo jų atkreipė į mane, o jo veidu nuriedėjo dvi ašaros. Su skausmu ištarė: „Skerdikai! Mano sūnau, mano kančia nesitęsė tris valandas, nes dėl žmonių kaltės aš kentėsiu iki pasaulio pabaigos. Ieškau nors lašelio užuojautos, tačiau jie mane palieka vieną ir žeidžia abejingumu. Mano tarnų nedėkingumas ir apkiautimas daro mano merdėjimą dar sunkesnį. Jie blogai atsiliepia į mano meilę! Savo abejingumą padidino neapykanta ir netikėjimu. Tuoj pat juos sunaikinčiau, jei manęs nesulaikytų jų Angelai Sargai i mane mylinčios sielos”.

Argi ne „skerdikais“ vadintini kunigai, kurie iš Mišių aukos daro cirką?

 

Kun.R.Šalaševičiaus pasitraukimas

Žinia pirmiausia pasirodė portale delfi lt, vėliau ją patvirtino arkiv.G.Grušo kreipimasis Vilniaus arkivyskupijos puslapyje. Buvęs seminarijos rektorius, monsinjoras, arkikatedros klebonas, kurijos kancleris kun.Robertas Šalaševičius, rašoma, dėl moters palieka kunigo tarnystę.Susidaro įspūdis, jog jis jau sudarė civilinę santuoką, kadangi lrytas lt žurnalistės kalbintas Kauno kancleris A.Grušas išvardijo bausmes, kurios taikomos ne suspenduotam, bet ekskomunikuotam kunigui: nei Komunijos dalinti, nei jos pačiam priimti.

Keli dalykai šioje istorijoje stebina ir verčia klausti. Kas glūdi giliau? Ar tikrai moteris?

Nesenai lankęsis Vilniaus kurijoje pastebėjau, kad nebėra ilgamečio jos sargo Ginto, visada geros nuotaikos, paslaugaus, draugiško darbuotojo. Pasitiko nabašniko veido  vyriškis,  liepęs lauke palaukti susirinkimo, į kurį buvau pakviestas. Tai tik nedidelė iliustracija, jog pasikeitė kurijos šeimininkas, pasikeitė ir jo komanda. Prie kardinolo Bačkio klestėjusios Dalgėdų draugijos kurijoje neliko nė kvapo. Nežinia, kiek reikšmingas tam įvykiui buvo naujojo ordinaro užsakytas kurijos  finansų auditas.

Pasak to posakio, nauja šluota naujai šluoja, todėl išluotas tapo ir buvęs kardinolo „pupilis“ kun.Šalaševičius, kuris mėgavosi svaiginančios karjeros darymu. Nepaneigsi fakto, jog jo būta imlaus proto, gabaus, ypač pasižymėjo psichologinės įtakos talentu buvusiam ordinarui. Deja, nebuvo dvasininkijos mėgiamas dėl charakterio trūkūmų.

Stulbinanti jauno dvasininko bažnytinė karjera, kurią vystė  kardinolas Bačkis, baigėsi stulbinančia krize, kritimu. To nebūtų atsitikę, jei būtų buvęs saikas, jei kur kas anksčiau būtų atkreiptas dėmesys į nepalankius ženklus. Pirmiausia, tai klierikų protestas paskyrus Šalaševičių seminarijos vicerektoriumi o paskui ir rektoriumi. Ir per jaunas, ir per daug ambicingas, ir netinkamo būdo. Nuncijus Zurbrigenas  Šalaševičių blokavo monsinjoro titului ir į diplomatinę tarnybą. Bet visur tarsi forsuojant vestas, stumtas, siūlytas…

Ir staiga jokių karjeros galimybių, žlugusios pastangos užhipnotizuoti šeimininką, atsiradusi įtampa, kaimo perspektyva kur nors kurortiniame vyskupijos pakraštyje, žiauri eilinio Lietuvos kunigo aukos ir kančios egzistencija  abejingos respublikos ir šaltos kurijos, kurios įvaizdį ir pats kūrė, akivaizdoje. Depresija, neviltis, visų planų ir lūkesčių žlugimas. Nebeguodžia malda, užtat ėmė guosti moteris, prie kurios sukrėsta siela prigludo. Iš spaudos sužinome, kad gi tai jo atverstoji į tikėjimą  moteris.

Mano galva, pralaimėjo ne tik kun.Šalaševičius, bet ir naujasis arkivyskupas. Jo tarnystės pradžia pažymėta tokia netektimi ir konfliktu. Čia išryškėja ir kita blogybė – asmeniškumai. Susidaro įspūdis, kad per asmeniškumus buvo iškilta, ir per asmeniškumus buvo nupulta. Jei tik tiek, tai maža vilties, kad eisime kompetencijos ir solidumo keliu. Reikėtų pakilti aukščiau intrigų, liautis  slapstytis už šaltų ir netinkamai interpretuojamų kanonų. Ar kas nors gelbės žūvančią kunigo sielą ir bendruomenės tikėjimą?

Kas esate, kun. Svarinskai?

Šiuo klausimu pavadintas sovietiniais laikais sukurtas dokumentinis filmas apie jau a.a.monsinjorą Alfonsą Svarinską. Filmo autorių sumanymas buvo aiškus: parodyti jį kaip priešišką, suktą ir fanatišką dvasininką šalia kitų – „gerų“.

Jei norime suprasti, kuo buvo mons.Svarinskas, susipažinkim, kuo buvo bibliniai pranašai. Jis daug kuo panašus į juos, ir tai nebus pasakyta per daug ar nepagrįstai. Beje, Bažnyčios teologija pabrėžia kunigų ir vienuolių pranašiškąją misiją, tačiau retai kada ši misija pasireiškia taip aiškiai, kaip pasireiškė monsinjoro asmenyje.

Nors monsinjoro kalbose Lietuvos ateities tema buvo dažna, tačiau pranašas nėra vien ateities numatytojas ir skelbėjas. Pranašai buvo drąsūs ir ištikimi Dievo tarnai, sąžinės vyrai, dažnai likę vieni prieš tautą, valdžią, ėję prieš srovę, kalbėję tai, ko nenorėta klausyti, skelbę ne pataikavimus ar išvedžiojimus.

Kaip pranašas Ezechielis monsinjoras dalyvavo ir rūpinosi politika bei religija, parodydamas glaudžią jų sąveiką, kaip ir jis dėl tautinio ir tikėjimo reikalo kalėjo tremtyje, buvo su ištremta fiziškai ir kultūriškai tauta, kad skelbtų jai viltį, palaikytų jos dvasią ir paruoštų ją grįžimui.

Kaip Izaijas jis kovojo už visuomenės moralės pakėlimą, ypač valdžios tarpe. Buvo nesutaikomas komunizmo ideologijos ir jos apraiškų kritikas post ir vis dar sovietinėje Lietuvoje. Jis nuolat teigė, jog neapsivaliusi nuo komunistinės praeities šalis liks silpna, jog nutolusi nuo krikščionybės Lietuva neteks moralinės stiprybės, kurios pavyzdžiu jis neabejotinai buvo.

Atlikęs misiją sovietmečiu, jis nebuvo labai laukiamas Nepriklausomos Lietuvos tikrovėje. Tarsi Jonas Krikštytojas gyveno dykumos skurdo sąlygomis, ugningu žodžiu telkė minias ir buvo pelnęs valdančiųjų pagiežą. Kai kas monsinjorą pašiepdavo, girdi, – jis kaip šarvuotas riteris pasibaigus karui nenusiėmė šarvų, kad tremtys ir kankinimai pakenkė jo emocijoms ir mąstymui. Jis buvo stumiamas iš viešumos, pats kelis kartus mačiau kaip iš jo buvo atiminėjimas mikrofonas, kaip buvo varomas ir iš bažnyčių.

Galų gale, Jėzaus žodžiais tariant, tauta pranašus persekioja, o paskui stato jiems paminklus. Būti šventu ir tiesiakalbiu yra pavojinga ne tik priešiškame pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Čia, žiūrėk, uja ir atiminėja mikrofonus, o prie karsto tie patys vaikytojai beria pagiras, jog buvo legendinis žmogus. Tai dar labiau išryškina monsinjoro pranašišką prigimtį.

Į klausimą, kas buvo kun.A.Svarinskas, bandome atsakyti naujai. Šarvonės ir laidotuvių iškilmingumu, tautos, Bažnyčios, valdžios ir žiniaslaidos dėmesiu buvo įvertintas ir pagerbtas jo indėlis, padėkota už jo asmens ir gyvenimo dovaną. Buvo pasakyta daug teisingų įvertinimų.

Bet kam monsinjoras užmes savo apsiaustą, kaip Elijas Eliziejui? Ar Dievas siųs Bažnyčiai ir tautai drąsų, konjunknūroms nepriklausantį kunigą, kuris išdrįstų būti pranašu, kančios vyru, tiesos liudytoju ir kelrodžiu tautai?

svarinkas

 

Modernistams nepavyko apkaltinti vienuolijos steigėjo sukčiavimu

Panaši į Limburgo vyskupo šmeižto istorija paaiškėjo Nekaltai Pradėtosios Pranciškonų vienuolijoje. 1990 m. įkurta, dinamiškai besivystanti, pašaukimų gausa ir savo plačia veiksla garsėjanti abu Romos ritus puoselėjanti vyrų vienuolija praėjusiai metais buvo apkaltinta materialiniu neskaidrumu, neva jos steigėjas tėvas Manelli neteisėtai disponavo vienuolijos turtu ir savo giminaičiams perdavė nemažai lėšų ir nekilnojamo turto. Dėl šio ir kitų šmeižtų popiežius paskyrė vienuolijai apaštalinį vizitatorių kapuciną Fidenzio Volpi, kuriam suteikė plačius įgaliojimus ištirti vienuolijos veiklą.

Kaltinimais pasipiktino t.Manelli giminaičiai, kurie savo reputaciją ėmė ginti advokatų ir prokuratūros pagalba. Po atlikto išsamaus tyrimo nerastas nė vienas atvejis, kad vienuolijos steigėjas būtų užsiiminėjęs neteisėtu turto disponavimu, juolab jį perdavęs savo giminėms. T.Manelli tapo išteisintas, vizitatorius atšaukė bet kokius kaltinimus ir atsiprašė dėl iškilusių nesusipratimų.

Dėsninga, kad konservatyvesnių pažiūrų Limburgo vyskupas ir tradiciją puoselėjanti pranciškonų vienuolija tapo apšmeižti nebūtais dalykais, idant būtų galima juos suvaržyti ar pašalinti. Po pop.Benedikto XVI atsistatydinimo per pasaulį ritasi liberalių katalikų revanšas, susidorojimas su katalikiškąją tradiciją puoselėjančiais dvasininkais. Sielovadine sėkme besidžiaugiantys Nekakaltai Pradėtiosios Pranciškonai tapo pavydo ir neapykantos objektu merdinčiai, besitraukiančiai ir išsigimstančiai modernistų šutvei, besivadovaujančiai Voltero šūkiu – meluok, meluok, vis kas nors prilips….