Lietuvos katalikai kreipiasi į vyskupus dėl šv. Komunijos

Internetinėje erdvėje pasirodė pasauliečių katalikų iniciatyva paruoštas kreipimasis į Lietuvos katalikų vyskupus dėl šv. Komunijos priėmimo būdo, po kuriuo galima pasirašyti.

https://laiskasvyskupams.lt/

Mintys perskaičius šį kreipiamasi.

Aukštesnioji bažnytinė hierarchija yra kanoniniškai-administraciškai laisva keisti tai vieną, tai kitą liturginę praktiką, pamaldumo būdą. Vyskupų Konferencija nurodė naują  komunikavimo (šv.Komunijos dalijimo) būdą, kuris atitinka visas biologines-medicinines, apskritai mokslines rekomendacijas, sveiką nuovoką ir bendražmogiškas vertybes, išmintingą atsargumą, rizikos išvengimo kriterijus bei išreiškia lojalumą valstybinės valdžios intitucijų potvarkiams, išvengiant įtampų visuomenėje, sekant šv.Tomo Akviniečio mokymu, jog malonė stato ant prigimties ir t.t.

Kita vertus, tikintieji turi teisę prašyti ir tikėtis ilgus šimtmečius brandinto pamaldumo ir tikėjimo išraiškos, kuriuos gyrė ir propagavo dešimtys prieš tai buvusių popiežių, tūkstančiai vyskupų, šventųjų ir dorų tikinčiųjų. Akivaizdu, jog Bažnyčia neprasidėjo su Vatikano II visuotiniu susirinkimu nei su kuriuo nors dabartiniu vyskupu ar kunigu, tačiau, naujausiųjų popiežių mintimis remiantis, egzistuoja nuosekliu būdu (in a spirit of continuity), stovint ant jau esamo pagrindo. Prašomas dalykas tikrai atitinka maldingųjų sielų teisėtus lūkesčius ir jautrias sąžines, todėl būtų nesuvokiamas jų sąžinių nuožmus laužymas ir prievartavimas nesant rimtai priežasčiai. Ir, panašu, neketinama to daryti.

Ar priežastis, dėl kurios pakeistas komunikavimo būdas, yra tikrai pagrįsta, kyla diskusijų. Laišką pasirašiusieji asmenys jaučiasi turį stipresnį argumentą nei nuogąstavimą dėl viruso. Juos veda stipri pagarba ir tikėjimas Švč. Sakramentu, todėl prašydami įprastinio komunikavimo būdo, jie įeina į diskusiją dėl natūralumo ir antgamtiškumo santykio, manydami, jog iš amžių ir širdžių gelmės sklindąs tikėjimas labiau pagrindžia jų troškimą. Galbūt juos būtų galima pavadinti „plaukiojančiais padebesiais nesiekiant kojomis žemės”, stokojnčiais pragmatiškumo savybės, bet, atrodo, tikėjimas jiems atvėrė neaprėpiamus horizontus ir neišsemiamas malonės versmes Viešpatyje. Ar jų tikėjimas pagrįstas? Į tai pretenduoja atsakyti mokslas, ypač statistika.

Šis kreipimasis nurodo į kitą aktualiją, kurią stebime šiais laikais – tai teologinių akcentų pakeitimus daugelyje temų. Kadaise manyta, jog žmogus turi tarnauti Dievui, net ir nukentėjimo ar mirties kaina. Jei yra įsakymas sekmadienį švęsti ir dalyvauti Šv. Mišiose, vadinasi jis pildytinas kaip tarnavimo Dievui, klusnumo išraiška net ir sunkiomis aplinkybėmis. Per tarnavimo Dievui prizmę buvo žvelgiama į tarnavimą žmogui. Taip buvo siekiamas šventumas. Ypač tai atsispindėjo santuokos srityje: net jei sutuoktinis yra netobulas, tikintis asmuo santuokos pašaukimu pirmiausia tarnavo Dievui ir per tai savo nupturientui. Dabar tenka įsitikinti, jog naujosios teologinės tendencijos norėtų matyti tarnaujantį žmogui Dievą, teologiją ir Bažnyčią. Geriausiu atveju, dar kažkiek tikimasi tarnavimo kitam žmogui, tačiau aksomiškai švelniai, begaliniai gerbiant asmenį, jo nuomonę ir laisvę, ypač jo ausis, kad neišgirstų tiesos žodžio, kuris paprastai beveik visada yra nelaukiamas. Dar daugiau, girdime, jog žmogui tarnaujantis Dievas turi suprasti ir pateisinti skyrybas, abortus, kunigystės sakramento perinterpretavimą pasaulietiškumo ir feminizmo labui, Komunijos davimą išsiskyrusiems, nevaikščiojimą į šv. Mišias ir t.t. Visai nenuostabu, kad jis turėtų pateisinti bažnyčių uždarymą, Mišių ir sakramentų atšaukimą dėl mūsų gerovės, idant neapsikrėstume virusu, kad ilgai ir laimingai gyventume šiame pasaulyje, jei tik pavyks išvengti eutanazijos. Be to, būkime pateisinti ir išteisinti nuo to, jog epidemijos metu pasirodėme beveik absoliučiai susirūpinę vien savimi, nes nedavėme aukos nei bažnyčiai, nei kunigui. Neatsitiktinai Šv. Sostui Vatikane, ir eilinei kaimo parapijai gresia bankrotas, nes naujoji tarnavimo teologija savo esme ir yra bankrotinė.

Tikinčios sielos trokšta Dievui tarnauti, todėl tai pasireiškia pagarbinimu atsiklaupimu prieš Eucharistiją, priimant Viešpaties Jėzaus įvestą būdą, kai pirmąją Komuniją apaštamas jis davė juos maitindamas, įdėdamas jiems į burną dangiškos Duonos kaip savo begalinės meilės ir tuo pačiu savo dieviško autoriteto ženklą (skaitykime apie tai įdėmiau Biblijoje). Iš Dievą, save ir žmones gerbiančio kunigo rankų, nuplautų nuo žemiško ir dvasinio purvo keliais plovimais prieš Mišias ir jų metu, priimame Šv. Komuniją vedami ne medicininių, bet tikėjimo argumentų, kuriuos šitiek amžių išpažino Bažnyčia.

Net jei užsikrėstume covid virusu tarnaudami Dievui (liturgijoje, gelbėdami sielas ir liudydami tikėjimą, laikydamiesi dorybingumo) – bent būtų kažkoks tikėjimo didvyriškumo, asmeninio pasiaukojimo, šventumo pasireiškimas. Priešingu atveju, tektų labai stebėtis, kam pirmieji krikščionys rizikavo gyvybę dėl tarnavimo Dievui, o ne sau.

Tame kreipimesi į vyskupus matome pavardes asmenų, kurie nori  išpažinti ir liudyti Švč. Sakramento paslaptį net ir grėsmės akivaizdoje. Atrodo, kad šiais laikais didesnė grėsmė nei virusas bei nuostolis sieloms būtų prarasti tikėjimą ir pagarbą Dieviškiems slėpiniams, o tai su siaubu ir skausmu stebime Vakarų šalyse.

 

2 komentarai apie “Lietuvos katalikai kreipiasi į vyskupus dėl šv. Komunijos

  1. Puiki iniciatyva. Įdomu, kaip reikšis kunigai ir vienuolės? Ar ir šį kart ims viršų modernizmas?

  2. Pilnai pritariu pasakytoms mintims. Ypač, -… Akivaizdu, jog Bažnyčia neprasidėjo su Vatikano II visuotiniu susirinkimu nei su kuriuo nors dabartiniu vyskupu ar kunigu…

Komentuoti: Kun. Petras Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *