Dažniausiai skaitydami Evangeliją esame linkę murmėti ir nepritarti, nes daug kas ten atrodo yra neįmanoma ir prasilenkia su gyvenimo patirtimi. Ir šį sekmadienį skaitomas fragmentas pasakoja apie tarną, kuris buvo nubaustas „neteisingai“. Kiek gavo talentų, tiek ir gražino iki cento. Juk niekam nepadarė nei žalos, nei blogo. Čia atsiskleidžia esminė mintis, jog neužtenka nedaryti blogio, dar reikia vykdyti gėrį. Tinginys nebūtinai kenkia, tačiau prarasdamas laiką ir galimybes padauginti gėrio, tampa vertas pasmerkimo.

Jėzaus laikais talentas buvo didelis pinigas – tai 34 kg aukso arba sidabro. Dievas kiekvienam davė daug, tačiau ne visiems vienodai. Net ir gaudamas vieną talentą, žmogus turėjo galimybę veikti ir uždirbti.
Dievo teisingumas pasireiškia tuo, jog kiekvienam duoda pagal jo galimybes, nereikalauja iš žmogaus virš jėgų. Dėl šios priežasties yra beprasmiška pavydėti turintiems daugiau, nes nežinia, ar jų vietoj būdamas sugebėtumei tiek pakelti. Kam duota daugiau, iš to bus ir pareikalauta daugiau, tas ir kenčia daugiau.

Kaip matome, Dievas nekenčia silpnadvasiškumo, nusiminimo, nevilties, užsidarymo ir nieko neveikimo. Tai yra nepakeliama ir ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime. Tik iniciatyvūs, išradingi ir darbštūs žmonės turi vertės ir ateitį. Viešpats myli žmones su iniciatyva. Žinoma, ne su nuodėminga, ne su neurotine ar obsesine, ne su eretiška, nes ir tokių būna, bet su dieviška iniciatyva, kai pasitikėdamas Dievu ir pažindamas jo valią žmogus atlieka tai, kas teisinga. Jėzus yra sakęs, jog tik smarkuoliai jėga laužiasi į Dievo Karalystę.

Užkasantis savo talentą žmogus atsisako veiklaus kūrybingumo, noro vystyti gėrį savyje ir kituose. Savo pasyvumą jis pateisina baime, bejėgiškumu, abejingumu, todėl ir pats slepiasi, ir savo talentus. Sakytum lyg yra gyvas, bet nebegyvena, nevaldo savo gyvenimo, lyg ir mąsto, tačiau nieko nesupranta, lyg ir turi valią, jėgas, tačiau nenori apsispręsti ir veikti. Jo fantazija kuria nerealius sumanymus ir svajones, tačiau nėra pajėgus ką nors nuveikti. Jis gyvena saviapgaulėje ir nekęsdamas savęs. Tai tipiškas, kaip pasakytų Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, acedininkas. Ar toks žmogus yra reikalingas visuomenei, šeimai ir Bažnyčiai? Ar toks yra vertas Dangaus?

Vienas ispanų kilmingasis susilaukė neteisėto vaiko su buvusia verge. Deja, ji ir jos mažas sūnus buvo jo atstumti. Vieniša motina buvo pasmerkta skurdui ir negalėjo duoti sūnui daiktų ar gero išsilavinimo, bet davė kur kas daugiau – gerą išauklėjimą: meilę maldai, dėkingą širdį, dorybingumą ir užuojautą vargstantiems žmonėms. Tas berniukas buvo vardu Martin de Porres, tapęs garsusiu Peru šventuoju.

Kartą motina paprašė jį už paskutinį pinigėlį nupirkti duonos. Grįždamas namo Martynas sutiko išbadėjusį neregį, kuriam ir atidavė tą duoną. Namo grįžo tuščiomis, bet motina pagyrė už tai. Tą vakarą nuėjo miegoti alkani, tačiau laimingi. Maži geri darbai, maži pasiaukojimai juk ir lemia kasdienybėje daug ką.

Būdamas paaugliu Martynas tapo visų graibstomu barzdaskučiu, kuris tais laikais atliko ir gydytojo, felčerio funkcijas. Dieną jis dirbo ir studijavo žolynų gydomąsias savybes, vakarais mėgdavo melstis. Vėliau jis įstojo į domininkonų vienuoliją, kurioje su meile imdavosi pačių paprasčiausių darbų, atrasdamas tame tarnavimo Dievui ir artimui džiaugsmą.

Mirė sulaukęs 59 metų, visų mylimas ir gerbiamas, garsėdamas šventumu. Net ir po mirties jis darė gerus darbus, išmelsdamas sunkiems ligoniams sveikatos dovaną.

Ši istorija liudija, jog Dievas žmogui duoda pakankamai daug gėrio talentų, kad galėtų juos padauginti ir gražinti keliagubai. Svarbiausias talentas – tai jo širdis, moralinis ir dvasinis veidas.

Tingiam, negabiam, silpnam tarnui buvo papriekaištauta, kad jis neleido į apyvartą savo talento, kad nedavė jo ir tiems, kurie mokėjo investuoti ir gauti naudos. Čia Jėzus netiesiogiai kalba apie save, prisitatydamas tarsi bankininku, kuris moko ir padeda gėrį padauginti, leisti į apyvartą. Taip išsipildo jo žodžiai, jog be jo mes nieko gero nesugebame padaryti, kad be jo pagalbos talentai užkasami ir naikinami. Tai jis suteikia mums gerų sumanymų, iniciatyvos, jėgų ir rezultatų. Tą paliudijo daugybė šventųjų ir geros valios dorybingų tikinčiųjų.

Iš senos kasetės perrašytas pamokslas maždaug iš 1980 m.

Garso įrašai

Lapkričio pirmą dieną švenčiame Visų Šventųjų iškilmę, kuri skelbia, jog išganytųjų minia daugėja, o pasmerktųjų – mažėja. Metų bėgyje kasdien pagerbiame pavienius šventuosius, o šiandien – visus kartus. Jų tarpe yra nedidelis skaičius Bažnyčios paskelbtų šventųjų, bet dar daugiau yra nepaskelbtų ir tik Dievui žinomų.

Sakoma, jog kas įstoja į mafiją, iš jos išstoti gali tik negyvas. Visiškai priešinga prasme galima teigti, kas tampa pakrikštytas, yra paskiriamas šventumui, tapti šventu, pasiekti išganymą ir Dangų, ir jei taip neatsitinka, tai tik dėl savo kaltės. Žinoma, šiais laikais šventųjų ir išgelbėtųjų šventei priešpastatoma pasmerktųjų ir degradavusių Helovyno karnavalas. Visiškas nesusipratimas, kad pakrikštytieji dedasi demonus, pragaro bjaurastį, žiaurumą bei iškrypimus išreiškiančias kaukes ir pratinasi prie pragaro tikrovės.

Dažnai žmonėms atrodo, jog būti šventu reiškia būti mandagiu, saldžiu ar skystablauzdžiu. Pažvelgus į daugybės šventųjų biografijas atrastume, jog yra daug šventumo būdų ir raiškų, jog jų būta originalių ir nelabai mandagių. Antai šv.Jeronimas, šv.Rašto vertėjas į lotynų kalbą, ūmaus būdo, kiaule išvadino savo geriausią draugą, kai šis ėmė pritarti Origeno erezijoms. Panašiai Šv.Kirilas Aleksandrietis savo oponentams negailėjo riebių epitetų, vadindamas juos šunimis ar dvėseliena, o po jo mirties amžininkai parašė, jog džiaugiasi gyvieji, bet rūpestis mirusiesiems. Taip pat ir šv. Alfonso Liguori charakterio impulsyvumas buvo sunkiai pakeliamas aplinkiniams. Šv.Joana Arkietė riterio šarvus dėvėdama vedė į mūšį kariuomenę. Šv.Pijus iš Pietrelčinos dažnai buvo griežtas ir tiesmukas visiems padlaižiams ir klastūnams.

Šventasis yra tiesiakalbis, drąsus ir tvirtas žmogus, virš visko labiau paisantis Dievo valios, o ne žmonių nuomonių, įstatymų ir papročių. Būti tokiu šiais laikais yra sunkus ir nedėkingas dalykas ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Šventas žmogus yra ne tas, kuris neturi ydų ir neklysta, bet tas, kuris stengiasi išlikti arti Dievo ir semtis iš jo malonės šventumo. Kitaip sakant, žmogus neturi didelių iliuzijų dėl savo šventumo, tačiau turi didelį tikėjimą Dievu ir malonės veikimą savyje. Tai įmanoma tik tuomet, jei puoselėjamas pamaldumas ir sakramentinis gyvenimas.

Vienas pamaldus, bet sunkaus charakterio laivo kapitonas kas sekmadienį dalyvaudavo šv.Mišiose, dažnai eidavo išpažinties ir priimdavo Komuniją. Kartą įsidrąsinę jūreiviai paklausė jį, kaip jis gali tai suderinti. Kapitonas teatsakęs, jog jei neitų Komunijos, visus išmėtytų per laivo bortą. Kitaip sakant, jei mažėja šventumo siekinčių žmonių, pasaulis vis labiau skęsta absurduose, darosi ištisiniu Helovynu, kuriam vadovauja moliūgagalviai pragaro pakaruokliai.

Esame įpratę girdėti, kad tikėjimas įsako mums kažą daryti ar nedaryti, bet šios dienos Evangelijos žodžiais Dievas kviečia švęsti, kviečia į šventę! Tikėjimas yra ne vien darbas, bet ir šventimas.

Pasakodamas palyginimą Jėzus kalbėjo būtent apie Eucharistinę Puotą – Šv.Mišias, kurios mums primena ir sudabartina ne tik Išganytojo kančią bei mirtį, tačiau ir jo Paskutinę Vakarienę bei išgelbėtųjų puotą Danguje.  Po visą pasaulį yra pastatyti Dievo altoriai, ant kurių esantis Švč.Sakramentas yra mūsų maistas amžinajam gyvenimui, Dievo artumo ženklas ir džiaugsmo priežastis. Deja, ne visada į šią didingą šventę ateiname linksmi ir šventiškai pasipuošę.

Kvietimas į šį Pokylį ir baltas rūbas yra įteikiamas kiekvienam Krikšto metu. Priminimas pasigirsta bažnyčios varpų skambėjimu. Vieniems suspurda širdis – greitai Mišios, kitiems – tik bėgančio laiko priminimas.

Kaip girdėjome, pirmi pakviestieji nesiteikė atsiliepti, maža to, parodė atvirą priešiškumą ir agresiją kviesliams, nes jie gyveno savo susikurtame pasaulyje pagal savo valią, turėdami laiko kam tiktai papuola, bet nerasdami vietos geriems ir šventiems dalykams. Jie turi daug būdų niekinti Dievą: sportu, skalbimu, malkų kapojimu, televizija ar svečių priėmimu.

Palyginime minėtas karalius troško savo džiaugsmu pasidalinti su kitais, bet jo gera valia tapo pažeminta. Kai kas nors atmeta mūsų gerą valią, jaučiamės įskaudinti. Prie šio jausmo sunku priprasti, jis gelia visada. Galima tvirtai sakyti, jog kas niekina Mišias, tas niekina ir Dievą, nes jos yra Dievo meilės mums pasireiškimas.

Dievo Karalystė buvo atimta iš žydų ir perduota pagonims, kadangi jie priėmė Dievo meilę ir jo Sūnų, o žydai – atmetė. Jeruzalė tapo sulyginta su žeme, o izraelitų tauta ilgus amžius neturėjo ramybės. Galima būtų paklausti, kas laukia krikščionių, kurie atmeta Dievo meilę ir jo kvietimą būti kartu? Kaip atrodys nukrikščionėjančios Europos, Lietuvos, Vakarų civilizacijos atmetimas? Ar nesigirdi iš Rytų ateinančios bausmės atgarsiai?

Tam, ką mylime, visada rasime laiko. Laiko neturėjimas dažniausiai reiškia meilės stoką. Mišių apleidimas dažniausiai liudija, jog žmogus nemyli, negerbia Dievo. Kas apleidžia sekmadienio Mišias, tas pamaži praranda tikėjimą. Nelankydami bažnyčios tėvai duoda blogą pavyzdį vaikams, pastumėdami juos bedievybės keliu. Nykstant tikėjimui, nyksta sąžinė, sveika nuovoka, prarandamos Šventosios Dvasios dovanos, širdies ramybė ir gyvenimo normalumas. Lapė vedasi lapiukus į medžioklę, kad išmoktų, panašiai tėvų ėjimas kartu su vaikais į bažnyčią yra tikėjimo perdavimo ir auklėjimo būdas. Praleistas su Dievu laikas sekmadienį bažnyčioje nėra prarastas, nes šv.Mišios gina mūsų tikėjimą, dorybes, meilę, padeda augti išmintimi ir malone, garantuoja Dievo artumą ir išanymą.

Tačiau neužtenka pasakyti A, reikia pasakyti ir B. Jėzaus palyginime buvo minimas žmogus, kuris į puotą atėjo be šventinio rūbo, todėl tapo išmestas. Žinoma, į bažnyčią ateina visokių žmonių, ir, jeigu elgiasi normaliai, niekas neketina jų išprašyti, į sąžinę juk neįlysi. Visgi į Mišias reikia ateiti su Krikšto rūbu, t.y. pašvenčiamosios malonės stovyje. Be jos niekas nebus įleistas į Dangaus džiaugsmą. Galima tik paklausti, kur palikai savo Krikšto baltą rūbą, kodėl negali priimti Šv.Komunijos?

Kviesdamas į savo artumą, į Mišias, Dievas trokšta puoselėti su žmogumi draugystę. Juk mūsų tikėjime esminės vertės yra ne daiktai, bet asmenys ir santykiai su jais. Deja, per daug dažnai daiktai keliami aukščiau brolystės. Palyginime minimi žmonės pasirodė esą neverti bendrystės su Dievu. Sumaterialėjusiam ir suprimityvėjusiam žmogui nusakyti rusai turi labai tinkamą žodį – nachliebnikas. Tai materijos vergų apibūdinimas. Jų Lietuvoje – dauguma. Bet būtent Šv.Mišios padeda išlikti žmogaus aukšumoje, išlaikant vertybių tvarką, artumo su Dievu ir žmonėmis džiaugsmą.

Praeitą sekmadienį Jėzus kalbėjo apie vynuogyne įdarbintus tarnus ir jų atlygį, o šį sekamdienį pasakojamas palyginimas apie sūnus. Samdiniai dirbo už atlygį ir vieni kitiems jo pavydėjo. Šeimininko dosnus gerumas kai kuriems iš jų buvo tikras papiktinimas, nes jie save matė nuasmenintame kainos lygmenyje: samdinys vertas tik savo atlygio. Toks požiūris neretai įsigali verslo srityje, kai žmogus matomas tik kaip sraigtelis.

Šio sekmadienio palyginime Jėzus kalba apie šeimininko sūnus, kuriuos jis kviečia padirbėti vynuogyne ne kaip samdinius, bet kaip savus, kaip paveldėtojus. Kaip matome, jie nelabai suvokia sūnų padėties, tapatybės: vienas murmeklis, bet klusnus, kitas – melagis ir neklusnus. Mažesnė blogybė pamurmėti, bet įvykdyti tėvo valią. Didesnė blogybė yra nuduoti klusnų ir būti neklusniu, t.y. veidmainystė.

Šie palyginimai atskleidžia mūsų santykį su Dievu ir jo karalyste. Tai galima pritaikyti ir mūsų buvimui Bažnyčios nariais. Prieš Dievą, Bažnyčią, vyresniuosius, prieš savo gyvenimą ir pašaukimą mėgstame pamurmėti, paprieštarauti, tačiau apsimąstę vis tiek stengiamės atlikti savo pašaukimo pareigas.  Nors murmėjimas nėra tobula, tačiau galiausiai svarbūs yra ne žodžiai, bet darbai.

Melagio sūnaus elgesys, kai pažadėdamas neištesėja, atkreipia mūsų dėmesį į visus tuos atvejus, kuomet yra sulaužomos priesaikos, įžadai, pažadai. Daugėja santuokų, kurių metu sakomi saldūs žodžiai, vyksta priesaikų teatrai valstybėje, kariuomenėje, bet tai tėra tuščių žodžių skambėjimas. Niekais įžadus Dievui verčia kai kurie vienuoliai ir dvasininkai, šventeiviškais veidais dievagojęsi, o paskui pabėgę iš Kristaus karalystės derlingo lauko ar tapę simuliantais, besislepiantys už skambių bet tuščių pagyrų ir ataskaitų.

Deja, atsiranda netikusių vynuogyno prievaizdų, kurie labiau domėn ima ne darbus ir pasiekimus, bet žodžius. Saldžių šlovinimo žodžių apsvaiginti ir pavergti, jie labiau tiki gražbyliaujančiais sūnais ir jiem atitariančiais godžiais samdiniais.

Dievas kviečia padirbėti sielų išganymo ir jo karalystės plitimo darbuose. Pasak gerojo tėvo, kai kreipėsi į maištaujantį sūnų, kad „kas yra mano, yra ir tavo”. Tegul tai vis labiau atsispindi krikščionies gyvenime: kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano.

Šio sekmadienio Evangelijos pagrindinė mintis, jog Dievas yra per daug geras, labiau geras, negu teisingas. Bet žvelgiant į pasaulį įsitikini, kad prieš jį yra kur kas daugiau priešiškai nusiteikusių, negu prieš visus budelius kartu.

Žinoma, kai kas pasakytų, jog kunigas užsiima advokatavimu: Dievą gina, o velnią peikia. Tačiau kaip neadvokatauti, kai visuotinai velnias giriamas, o Dievas peikiamas? Bet gausių Dievo priešų būvimas įrodo, jog Dievas yra nelogiškai geras ir gailestingas, nes jei būtų teisingas, ar galėtų jo priešų lūpos prabilti?

Dievas yra geras bei gailestingas ir atlygindamas už gerą, ir atleisdamas nuodėmes, ir kęsdamas nusidėjelių išsidirbinėjimus. Teisingumas reikštų, jog, pavyzdžiui, už 30 doroje ir tikėjime praleistų metų žmogus gautų tik 30 metų Dangaus laimės, bet Dievas jam dovanoja laimingą amžinybę. Doros metai nieko nereikštų, jei tektų atsakyti už klaidų metus. Nuodėmių atleidimas įvyko Dievo Sūnaus kančia, mirtimi ir krauju. Kuo ir kaip reikėtų atpirkti savo kaltes paprastam žmogui? Jei Dievas nebūtų kantrus ir gailestingas, tuomet tektų kentėti už visas iš eilės, net ir už menkiausią nuodėmę.

Jei gerasis Dievas turi tiek priešų, nereikia stebėtis, kad ir geras žmogus jų nestokoja. Kaip grybai po lietaus auga priešai, ten kur skleidžiasi kieno nors gerumas. Daug šventųjų užkankino ne kokie nors tikėjimo priešai, bet Bažnyčios nariai ar vadovai. Paskaičius šv.Mažosios Teresės, šv.Kryžiaus Jono ir kitų biografijas įsitikini, kad būti šventu ir geru pavojinga ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Arba antai turtingas amerikonas dalį savo palikimo paskyrė maldingumo ir gailestingumo tikslams. Bet kokia kilo isterija ir pasipiktinimas iš jo vaikų pusės! Nors jie nė supuvusio grašio nepridėjo prie sunkiai uždirbtų tėvo turtų, nors jie neturi jokios moralinės teisės reikalauti dovanos, tačiau jų elgesys pranoksta visas padorumo ribas.

Jie žvelgia į kito gerumą per savo egoizmą. Gėris jiems yra tik tai, kas jiems naudinga, todėl į vargingesnius už save jie žvelgia su panieka, o į turtingesnius – su pavydu. Jiems atrodo tragedija, kad gėriu naudojasi kažkas kitas, o ne jie. Jie nemoka džiaugtis tuo, jog gėrį patiria ir kiti. Jei taip atsitinka, jie liūdi, jaučiasi nuskriausti, ima skriausti kitus, ir tai daro su premeditacija. Neatsitiktinai prie nuodėmių Šventajai Dvasiai priskiriamas pavydas dėl gėrio, kurį  gauna kiti, ypač iš Dievo.

Gerumas yra sunkus ir skausmingas dalykas, nes padėdami vieniems, tampame priešais kitiems, tampame pavydo taikiniu. Dėl šios priežasties reikia vadovautis Dievo valia ir gera daryti ten ir tada, kai to reikalauja Dievas. O kas tampa priešu darančiam gera žmogui, tampa priešu ir Dievui. Nors Viešpats ir yra geras, bet gali parodyti ir savo teisingumą, nuo kurio pasidaro rūgštu visiems jo priešams.

Asmeniškai man Kryžiaus Išaukštinimo šventė tapo sava ir aktuali, kai atradau valdžios ir dvasininkų apleistoje Vandžiogalos bažnyčioje kadaise malonėmis garsėjusį altoriaus kryžių. Čia jau 350 metų yra žinomas altoriaus Kryžius. Deja, sovietmečiu ir dabartinės Nepriklausomybės metais užmirštas ar tyčia ignoruojamas, rastas voratinklių, pelėsių ir abejingų širdžių apsuptyje… Sunku patikėti, kad Kauno arkivyskupo panosėje, Pakaunėje, per 15 jo valdymo metų buvo užmiršta ir apleista senoji šventovė, kurią atradau kaip  paniekintasis  Paniekintąjį.

Nesenai skambino vienas pažįstamas, sveikindamas su Marijos vardu pavadinto religinės pakraipos radijo veiklos sukaktimi. Jau senai nebeseku šio geriau Marytės vardu vadintinos ir intrigantų užvaldytos stoties veiklos, nes nerandu joje nei marijinių, nei krikščioniškų  bruožų. Į Kryžiaus kontekstą įvedu todėl, jog kaip padėką ir įvertinimą už tos stoties įsteigimą ir darbą joje 2010 m. Petrinėse gavau  apleistą ir tautinių nesutarimų draskomą parapiją. Mano įpėdinis toje stotyje – kun.K.Kėvalas – tapo pakeltas vyskupu, o man teko dalia gilintis į Kryžiaus slėpinį. Bet tai nieko nuostabaus Kauno arkivyskupijoje, kur dar gyvos kun.Mikutavičiaus, t.Stanislavo, kard.Sladkevičiaus, kun.Bulotos, kan.Smilgio ir kitų kunigų kankinystės istorijos.

Lietuvos centre esančios parapijos infrastruktūra po sovietmečio ir dabartinės respublikos laikotarpių tapo ir išlieka  tokia varginga, kad nereikia nė rusų bombardavimo. Jau nemažai metų kunigai čia neturi kur apsistoti ir parapijiečiai kur susirinkti, daug metų ši parapija yra aptarnaujama iš kitur, apleista ir nemylima kaip sunkiai sergantis ligonis, kaip našlaitė. Atsikartojo Jėzaus aimanos žodžiais: lapės turi urvus, paukščiai – lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti.

Įžengęs į Vandžiogalos bažnyčią pastebėjau grindyse maldininkų keliais ištrintas vagas aplink altorių, pakėliau akis į altoriaus aukštumoje esančią Nukryžiuotojo skulptūrą, apsuptą kelių votų. Iš tikrųjų, pirmiausia  širdyje per maldą įvyko Kryžiaus atradimas, malonės išgyvenimas, susivienijo dvi patirtys, krito atsakymai: daugiau kaip tris šimtmečius čia buvo gerbiamas Išganytojo Kryžius, tūkstančiai senovės maldininkų nusižeminusia kelių malda bendravo su Nusižeminusiuoju ir išmeldė sau daug malonių, ši šventovė ir vietovė buvo velnio labai puolama, todėl labai suvargusi.

Pirmomis savaitėmis organizavau talką bažnyčiai sutvarkyti ir pelėsiams nuo altoriaus pašalinti. Tuomet į kvietimą atsiliepė 3 lenkai ir vienas lietuvis. Tarsi atšventindamas savo rankomis nuo dulkių ir gausių pelėsių valiau ir ploviau Dievo altorių. Šv.Kryžiaus atradimo įvykis tęsėsi: ant atbrailų, tabernakulio, plyšiuose mėtėsi daugybė votų – padėkos ženklų. Metų bėgyje bus atrasti dar keli. Seniausias pažymėtas 1800 metų data. Dalies votų neliko 1817 m. gaisro ir paskutinio remonto 1967 m. metu…  Votuose atsispindi padėkos už patirtą akių, kojų, rankų išgijimą, išklausytas maldas, už Apvaizdos vedimą. Labai daug širdies formos votų, kurie gali reikšti įvairias intencijas. Iš viso 114. Kurioje bažnyčioje tiek rasi? Nebent Trakuose, Aušros Vartuose… Kodėl jie buvo išmėtyti, kas taip pasielgė?

Šv.Kryžiaus atradimo įvykį Vandžiogaloje pratęsia vietinių ir apylinkės senbuvių liudijimai, dar gyvena patirtų stebuklų ir išgijimų tiesioginiai dalyviai, pasakojantys apie minias žmonių, kadaise plūdusias pasimelsti prie Šv.Kryžiaus. Kai prieš II pasaulinį karą vandžiogališkiai arklių vežimais vyko į Šiluvos atlaidus, sustojo pernakvoti ūkininkų sodybose kažkur prie Raseinių. Tie stebėjosi, kad turėdami stebuklais garsią savo šventovę, keliauja kaži kur. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje. Tai nėra neįprasta, nes kelis šimtmečius egzistavo piligrimystės į Vandžiogalą tradicija, kuomet kauniečiai pėsti ar važiuoti atvykdavo pasimelsti būtent čia.

Maža to, vartant Vandžiogalos parapijos archyvus, rasti vizitacijos, kurią 1856 m. atliko vysk.M.Valančius, dokumentai, kuriuose lenkų kalba rašoma,  kad altoriuje yra malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo skulptūra (figura Ukrzyžowanego laskami slynąca). Panašus liudijimas atsikartoja ir vėlesniuose vizitacijos aktuose, rašytuose rusų kalba. Juose jis vadinamas „čiudotvornyj“. Tie dokumentai buvo atiduoti į Kauno kuriją, kad vis labiau žlungančioje parapijoje ir dėl gręsiančio gaisro (o dabar ir karo) nepražūtų.

Šv.Kryžiaus atradimas Vandžiogaloje tuomet atnešė rezultatų. 2012 m. Devintinėse pasigirdę paslaptingi smūgiai į altorių išblaškė abejones ir paskatino šventovės atnaujinimo darbams, sutvarkant prezbiteriją, restauruojant altorių, pastatant naujas vargonų dumples. Paskutinį kartą remontas čia vyko prieš 50 metų, todėl bažnyčia labai prastos būklės. Į altorių buvo  grąžintas restauruotas Kryžius, kad ateities kartoms būtų išsaugota brangi katalikiškojo tikėjimo, praeities kartų maldingumo ir antgamtinėmis malonėmis garsi vertybė.

Šv.Elena atpažino Kristaus kryžių per ligonio išgydymo stebuklą. Vandžiogalos Nukryžiuotasis yra atpažįstamas ir jo šlovė įrodoma gausiais stebuklų liudijimais, išklausytomis maldomis. Ar tęsis tos šventovės atgimimas ir Kryžiaus atradimas? Vilties teikia laukiamas naujasis Kauno arkivyskupas, naujas Kauno rajono meras ir naujas klebonas. Vandžiogalos šventovė yra verta daugiau nei eretiko Donelaičio poezijos skaitymų ir liturginio teatro!

Tegul toliau tęsis jos atradimas, tegul žinia nuvilnys ir malonė perkeis suvargusį Vandžiogalos, Kauno rajono ir arkivyskupijos veidą. Bet jei taikos metais  kris Vandžiogalos šventovė, tuomet nesistebėsiu, kad kris ir Šiluva, ir Lietuva, kad rusų bombos sulygins su žeme Kryžiaus niekintojus, kad Marija turės pakankamai akmenų, ant kurių stovėdama galės raudoti ir priekaištauti, kaip teigiama senoje Šiluvos legendoje.

Rugsėjo 14 d. Bažnyčia celebruoja Šv.Kryžiaus Išaukštinimo šventę.

Kryžius yra neatšaukiamas Jėzaus ženklas, jo gyvenimo tikrovė, giliai įspausta ir Bažnyčios prigimtyje,  ambivalentiškas, nurodantis ir į pažeminimą, ir į išaukštinimą, gali reikšti ir konfliktą, ir vienybę, galų gale – mirtį ir gyvybę. Šventieji, mistikai ir teologai daug svarstė apie Kryžiaus paradoksą, šią neišsemiamą temą apmąstymams ir gyvenimui.

Evangelijose du trečdaliai tekstų yra apie Jėzaus Kristaus mokymą, darbus ir įvykius,  vienas trečdalis yra apie jo kančią. Nenuostabu, nemažai kančios yra ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Pasakymas „kryžiaus išaukštinimas“ pirmu įspūdžiu skamba nelogiškai, prieštaringai: jei kryžius – tai koks gali būti išaukštinimas? Visu kuo jis reiškia pažeminimą, atstūmimą, kančią. Pasaulietinio išaukštinimo sampratoje kryžiui vietos nėra. Tačiau įveikus pasaulietinį lėkštumą tikėjimo šviesoje tampa aišku, kad iš Jėzaus Kryžiaus ateina tikrasis išaukštinimas.

Daug kraštutiniai priešingų nuomonių buvo ir yra kryžiaus klausimu. Vieni Kryžiuje, apskritai kančioje ir mirtyje mato absoliutų materialinį blogį, materialiosios kūrinijos, būties ir gyvybės prasmės paneigimą. Kiti Kryžiui priskiria absoliutų gėrį, nes Kryžiaus kančia ir mirtimi tapo paneigta šėtoniška nuopuolio ir merdėjimo egzistencija:  Kryžius apvalo, atperka, išgelbi ir atgimdo. Tiesos yra abiejuose požiūriuose, tačiau iš tikrųjų nei kūniška kančia, nei mirtis, nei kitos blogybės nėra vertybė savyje, bet suvoktini labiau kaip egzistenciniai asmens tikrovės kalbos ženklai ir reiškiniai, kurie interpretuotini  dvasinės vienybės arba atsiskyrimo nuo Dievo būdu ir požiūriu. Gilus katalikiškosios religijos personalizmas veda į Švenčiausios Trejybės slėpinio ir žmogaus asmens santykio su savo Kūrėju ir Atpirkėju išsamesnį paaiškinimą, šia prasme padeda geriau suvokti ir Kryžiaus slėpinį.

Ką apreiškia Kryžius?

Akivaizdu, kad Kryžius demaskuoja blogį ir jo pavidalus: ontologinį blogį – mirtį, fizinį ir dvasinį blogį – kančią, ir pagrindinę blogio priežastį, religinį bei moralinį blogį, kuriuo yra asmeninė, visuomeninė, istorinė, struktūrinė nuodėmė („Mirties geluonis yra nuodėmė“, 1 Kor 15, 56), ir atskleidžia Dievo požiūrį ir jo reakciją į nuodėmę. Nuodėmė yra vienareikšmiškai tragiškas dalykas, vedantis į atsiskyrimą nuo būties, gyvybės, tiesos ir gėrio šaltinio – Dievo, ir skleidžiasi visais kitais padariniais – žmogaus būties ir asmens degradavimu, fiziniu, moraliniu ir dvasiniu susinaikinimu. Dievo atsakas į nuodėmę buvo Kryžius: visiškas nuodėmės atmetimas ir sunaikinimas, t.y. teisingumo triumfas.

Per nuopuolio tamsą sunku tapo įžvelgti ir suprasti Dievo meilę, nes žmogus ir žmonija buvo atsiskyrusi nuo  Dievo ir su juo susipriešinusi. Kryžius atskleidė Dievo meilės paradoksą, apreiškė Jo gailestingumą, nepaliekant žmogaus nuodėmės ir mirties valdžioje.

Kryžiaus dialektika nustato naujas vertybes ir paneigia senas. Pasaulis gyvena velniškų gundymų logika, ir ją išreiškia pagoniškos religijos, supagonėjusios quasi krikščioniškos srovės ir dabartinis sekuliaristinis gyvenimo požiūris ir būdas. Pagrindinė šio pasaulio filosofijos ir praktikos idėja pasireiškia išskirtinai žemiškųjų vertybių ir žemiškojo „rojaus be Dievo“ siekimu: turtingumas, sveikata, išorinė išvaizda, sėkmė, laimė, laimingas likimas, linksmybės ir t.t. Pagoniškos religijos tuo ir tesirūpino, turėjo tai ir užtikrinti. Kryžiaus tikrovė tokį mąstymą ir vertybių sampratą atmeta ir nugali. Vietoj garbės, šlovės, valdžios, materialaus, biologinio, psichologinio džiaugsmo, vietoj šio pasaulio išminties, blizgesio ir ištaigos, žemiškos sėkmės ir laimės, Jėzus prisiėmė pažeminimą, kančią, nesėkmę, kvailystę, tapo, žemiškai žiūrint, nesėkmingas, neturtingas, paprastas ir t.t. Kristaus apreikštos Kryžiaus vertybės (antivertybės pasaulio požiūriu) yra vertybės žiūrint galutinės prasmės, nes šio pasaulio žvilgsnis nepakyla į Dangų ir nesupranta Dievo duodamos dvasinės egzistencijos ir perspektyvos.

Kryžiaus įvykis parodė, kad per nuopuolį žmoguje atsirado žudymo(osi) ir prieštaravimo Dievui refleksai,  kad žmogus sukelia skausmą, sunaikinimą ir mirtį. Jėzus asmeniškai patyrė šį absurdą, šį beprasmišką ir pykčiu persunktą polinkį žudyti ir prieštarauti būties, gėrio ir gyvybės Davėjui. Plečiantis praktinei bedievybei, silpstant maldingumui daug pakrikštytųjų tapo apvaldyti mirties ir maišto dvasios, todėl pasireiškia tiek daug pykčio, žiaurumo, absurdų visose gyvenimo srityse. Tapo aišku, jog žmogus nėra gyvybės ir gėrio šaltinis, kad vienintelis gyvybės davėjas yra Dievas, pasak šv.Petro: „Jūs jį nužudėte, bet Dievas jį prikėlė gyvenimui (Apd 2, 23).

Ką įvykdo Kryžius?

Dievas paskyrė žmogui gyvenimą, o ne mirtį, kuri yra didžiausio blogio simbolis ir tikrovė. Mirties priežastis ir šaltinis yra asmeninio, egzistencinio, antropogenetinio ryšio su Kūrėju nutraukimas. Kaip buvo minėta, tai įvyksta per nuodėmę. Jėzus sunaikino pirmiausia mirties šaltinį – nuodėmę, nes pats prisiėmė mūsų nuodėmes, už jas atsiteisė. Evangelijos istorijos liudija, kad prieš išgydydamas fizinę negalią Jėzus pirma atleisdavo nuodėmes, jog jis kvietė atsiversti iš nuodėmingo gyvenimo, ragino nebenusidėti.

Nuodėmė yra labai asmeniškas reikalas Dievo atžvilgiu, sugriaunanti bendrystę su Juo, užtraukianti  asmeninę moralinę, egzistencinę, dalykinę ir t.t. kaltę, trūkumą, skolą, nusikaltimą Kūrėjo atžvilgiu. Kryžiaus Aukoje sprendžiamas teisingumas, tačiau ne lengvabūdiškai ir lengvai, bet Kryžiumi. Dievas dovanoja žmogui nuodėmes, kaltes, naujai sukurdamas bei  įgyvendindamas pozityvų santykį tarp savęs ir žmogaus, kuris veda į nuteisinimą, tobulumą ir išaukštinimą.

Galima sakyti, kad Kristaus Įsikūnijimo, Kryžiaus ir Priskėlimo įvykiais sunaikino blogį „iš vidaus“, visas jo atmainas, pasireiškimus: sunykimą, nuasmeninimą, sužalojimus, išsigimimą, neapykantą Dievui – būties, gyvybės ir gėrio šaltiniui, žudymo ir naikinimo instinktą, chaosą, fatalizmą, apribojimus, neviltį, nesugebėjimą peržengti save ir tobulėti, siekti asmens pilnatvės, nesugebėjimą užmegzti asmeninius, nežlugdančius ryšius. Jėzaus Kryžius visiškai išlaisvina iš blogio, vienatvės, vergovės, vietoj blogio sukurdamas „naują kūriniją“, ir teikia galimybę žmogiškos būties ir asmens nuolatiniam transcendavimui, tobulėjimui ir bendradarbiavimui su Dievu ir kitais sukurtaisiais asmenimis.

Biblijoje pateikiama daug prasminių sąsajų tarp Rojaus Gyvybės Medžio ir Kryžiaus Medžio. Nuodėmės pažinimo medis buvo paneigtas Kryžiaus medžiu. Jėzaus Kryžius yra kūrinijos atnaujinimo, papildymo įvykis, žengiant pro mirties vartus į Dangaus Sodą. Kryžius veda nuo žemiško ir šio pasaulio gyvenimo prie Dangiško, atskleidžia ir duoda naujos kokybės dvasinį gyvenimą Dievuje. Galima sakyti, kad per Kryžių įvyksta žmogaus asmens ir prigimties „transponavimas“ iš nuodėmės ir žemiškumo „tamsios tonacijos“ į dangiškąją: įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus priima mus į save ir savimi pakylėja į dievišką, savo paties ir Švenčiausios Trejybės vidinį gyvenimą ir dovanojimąsi. Dievas asmeniškai įeina į mūsų asmens gelmes ir radikaliai perkeičia mūsų būtį, egzistenciją, laikyseną, sutvirtindamas mumyse tai, kas yra esminio asmeniui ir žmogui, įsūnytajam Dievo vaikui. Kryžiuje savo nesuvokiama žmogui galybe Dievas perkeičia blogį į gėrį, todėl sakytina, kad ne kančia ir mirtis yra gėris, bet tik Dievas ir jo išganingasis veikimas, kuris stebuklingu, mums nesuvokiamu būdu sugebėjo blogį „perinterpretuoti“ į gėrį.

Kovojančios Bažnyčios tikrovė yra Kryžiaus, ribinė, vartų tikrovė, priimant puolusį ir sužeistą pasaulį ir perkeičiant jį į Dievo Karalystę. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo jėgą semia Bažnyčios sakramentai, kurių maldingas ir rūpestingas praktikavimas gaivina Bažnyčią. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo veiksmingumą semia Bažnyčios apaštalavimas tiek turinio, tiek veiklos prasme, be kurio ima smukti šeimos, visuomenės ir tautos. Kristaus Velykinė Auka yra Bažnyčios sielovados šaltinis, motyvas ir stiprybė.

Ar Kryžius yra auka?

Biblijos mintimi žmogus gali artėti prie Dievo ir su juo bendrauti tik per auką, aukodamas, aukos kontekste. Auka priklauso sandoros tarp Dievo ir žmogaus esmei. Žinoma, žmogiškosios aukos negalėjo įveikti nuodėmės, mirties, teisingumo skolos ir atsiskyrimo nuo Dievo. Senojo Testamento aukos savo veiksmingumą sėmė iš būsimos Kristaus Aukos, pranašaujant ir skelbiant ją. Jėzaus gyvenimas tikslingai vystėsi ir baigėsi Kryžiaus Auka už daugelį, jo besąlygiškame savęs dovanojime kitiems („Kristus numirė, kaip skelbia Raštai, už mūsų nuodėmes“ 1 Kor, 15, 3).

Apaštalinė Tradicija paliko mokymą ir praktiką, jog Jėzaus Kryžiaus Aukos anticipacija buvo Paskutinė Vakarienė, jo paliepimu toliau tęsiama Bažnyčios tikrovėje kaip jo įsikūnijimo, gyvenimo, mirties, priskėlimo ir išaukštinimo liturginis interpretavimas ir sudabartinimas, kaip Naujosios Sandoros auka.  Galima teigti, kad istorinė Jėzus būtis transformavosi į aukos Jėzaus būtį, pasireiškiančią Mišiose.

Kaip buvo anksčiau minėta, Jėzus pakylėjo savimi žmogų iki Dangaus, dvasinio gyvenimo aukštumų, tačiau individualiai ir bendruomeniškai tai įgyvendinama liturginiu būdu, kuomet dalyvaudamas Kryžiaus Aukoje, Mišiose,  tame sudabartinamame Kryžiaus Didžiajame Perkeitime ir Pakylėjime, kai priimami Duona ir Vynas, Jėzaus Kūnas ir Kraujas, pavidalų perkeitimo pavyzdžiu, istorinis, žemiškas žmogus tolydžio yra perkeičiamas į dvasinį ir dangišką.

Dėl šios priežasties, yra apgailėtini visi katalikų pasiteisinimai, kuomet apleidžiamos Mišios ir retai priimama Komunija, kuomet neigiamas Mišių aukos pobūdis, redukuojant jas iki „pasaulietiško nuotaikų pakėlimo ir pakeitimo“ instrumento. Tuomet nelauktinas joks gilus ir dvasinis žmogaus perkeitimas ir pakylėjimas, belieka klaidžioti „šio pasaulio išminties“  tamsoje.

Jei tad Šv.Mišios yra Kryžiaus slėpinio pasireiškimas, kas turėtų jose labiau atsispindėti: Kryžiaus neturtas, pažeminimas, ar didysis kūrinijos perkeitimas ir pakylėjimas? Bažnyčia stengiasi gyventi ne nuodėmės skurdu, bet malonės turtingumu ir išaukštinimu, Dangaus ilgesiu ir skelbimu, todėl bažnyčių ir liturgijos puošnumas visada labiau liudijo Kryžiaus atneštus vaisius ir dangiškąją tikrovę. Yra liturginių progų, kuomet atskleidžiamas Kryžiaus skurdas ir pažeminimas, tačiau ties juo nepasiliekama ir tuoj pat pereinama į Priskėlimo garbės celebravimą. Tokia yra pilnesnė Kryžiaus tiesa. Kadangi Mišios yra Kristaus Kryžiaus Aukos celebravimas, todėl jose neturėtų būti pasaulietinio šėlsmo, kuris įsigalėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Prie Kryžiaus stovėjusios trys Marijos ir apaštalas Jonas parodė, kaip Kristaus Aukoje dalyvauti, o Marijos Magdalietės ir apaštalų nuostaba ir tylus, pagarbus džiaugsmas parodė, kaip priimti Jo Prisikėlimą. Deja, tenka pripažinti, kad Kryžiaus dvasingumas, toks gyvas ir savas ankstesniais amžiais, šiandien tapo praktiškai atmestas ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir Bažnytinėje terpėje. Deja, daug kur Mišiose jau nebežvelgiama į kryžių, kryžius nėra centre, jo vietą užėmė išsiviepę egocentriški neopagoniško nusiteikimo „Mišių festivalio“ taip vadinami vadovai. Lotyniškas žodis „celebratio“ tapo nevykusiai išverstas „švęsti“, Mišių Auka pervadinta „puota“, ir galų gale nepasirodė per daug  „švęsti puotą“, pritariant klubinei muzikai ir instrumentams.

Pabaigai: kokios vertės yra žmogaus kryžius?

Nuodėmė visus mus kryžiuoja prieštaravimais, susiskaldymu, konfliktais, skurdu, kančia ir neviltimi. Žmogaus kančia ir mirtis savaime nieko neišsprendžia, nes tai – kelias į niekur. Tik Jėzaus Kryžius galėjo perkeisti žmogaus kančią ir mirtį ir perinterpretuoti į nuteisinimą ir išganymą. Jėzus kvietė imti savo kryžių ir sekti paskui jį, ir tik tokiu būdu yra išaukštinama žmogaus kančia, vienijama su Kristaus kančia, kuri yra ištikimybės ir kankinystės už tikėjimą, tiesą, vertybes, Dievo Karalystę pasireiškimas.

Padaugindamas duoną ir žuvį Jėzus pamaitino penkis tūkstančius jį atsekusių vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, kurių galėjo būti antra tiek. Sužavėti stebuklu žmonės jau ketino jį paskelbti karaliumi, tačiau Jėzus atsisakė populizmo ir primityvaus žmogaus teikiamos valdžios, nes jis turėjo kur kas aukštesnę ir prakilnesnę valdžią ir viziją – Dievo karalystę.

Žmonėms patiktų toks karalius, kuris dalintųsi su savo pavaldiniais, tačiau tai nereiškia, jog pavaldiniai dalintųsi duona tarpusavyje. Dievo karalystė veikia būtent tokiu principu, kad kai visi tarpusavyje dalijasi, tuomet ir užtenka, ir dar Dievas prideda.

Dievas norėjo, kad žmonės skirtųsi lytimi, amžiumi, patirtimi, talentais, turtingumu, pašaukimais ir t.t. Kad žmogui reikėtų žmogaus, kad vyktų pasikeitimas gėriais ir dovanomis, kad tarp žmonių megztųsi įvairiapusiai, meilę skatinantys ryšiai. Dievo karalystė remiasi brolyste, kuomet skirtumai reiškiasi tarpusavio pasidalijimu. Toks yra ir Dievas savyje ir mums – besidalinanti meilė.

Jėzus yra sakęs, jog laikinoji duona dar nėra viskas, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir Dievo žodžiu“, t.y. dvasiniais dalykais. Tai patvirtina daugybė senesnių ir naujesnių pavyzdžių. Antai pasaulinėje rinkoje javų kainos reguliuojamos labai neįprastu būdu – perteklius išpilamas į vandenynų gelmes. Neatiduodama ta duona badaujantiems Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ar kad ir Europos vargšams, kadangi daugiau duonos reiškia daugiau žmonių, vadinasi, daugiau badaujančiųjų. Duona be švietimo, ugdymo, dorybių, tikėjimo, teisingumo neišsprendžia esminių dvasinių problemų. Tuo įsitikiname matydami asocialius asmenis ir šeimas, kurių pavyzdžiai nusviedžia mūsų mintis į urvinio žmogaus laikus.

Šv.Jonas Paulius sakęs, jog ekonominio skurdo priežastimi dažnai yra dvasinis ir neturtingųjų, ir turtingųjų, ir valdančiųjų skurdas. Tai dvasiniai vargšai naikina gamtą, šeimą, visuomenę, moralę, papročius ir t.t.

Šiais laikais daug kalbama apie ekonomiką kaip pagrindinį dalyką visuomenėje. Ji tampa tiek sureikšminta, jog primena naują stabą. Juokingas tas dievukas: kartais jis blogai jaučiasi, jį būna apvaldžiusi stagnacija, depresija, recesija, turi kažkokių kaprizų, tinginiauja ir nenori padėti savo išpažinėjams. Jėzaus žodžiais tariant, žmogus gyvas ne vien ekonomika, tačiau ekonomika gyva yra todėl, jog žmogus turi dvasią ir laikosi Dievo įsakymų.

Kadaise pagoniškoji Roma skendo skurde ir chaose, o pirmųjų krikščionių negausios bendruomenės gyveno pasiturinčiai ir dar šelpė minias miesto varguolių. Krikščioniškas gyvenimas iš tiesų yra labai ekonomiškas, pakankamas, nes remiasi dorybėmis, Šv.Rašto žodžiais tariant – Dievo karalyste ir jo teisybe.

Nuo pat pradžių iki dabar katalikai stebina aplinkinius mokėdami vienyti laiknąsias gėrybes su dvasinėmis vertybėmis, esminiais pasiekimais visuomeninio gyvenimo, ugdymo, ekonomikos, meno, mokslo, solidarumo, pagalbos ir kitose srityse. Jie išlieka pagrindiniai liudytojai, kokios svarbos ir vertės yra dvasinės vertybės, kylančios iš tikėjimo, jo paskatintos tiesos ir meilės. Jie išlieka galinga proveržio jėga visose gyvenimo srityse, kurios kenčia nuo įvairių sutrikimų. Tai Dievo žodis, jo karalystė ir teisingumas yra toji srovė, kuri gaivina Bažnyčios gyvenimą ir būvimą pasaulio išgelbėjimo sakramentu.

Sakoma, kad žmogaus išmintis jau yra pusė Dievo valios. Išties, tokia Dievo valia, kad žmogus pirmiausia naudotų protavimo galią, ieškotų tiesos ir išminties. Dėka to galima atrasti vertybes. Salamonas prašė Dievą išminties, todėl buvo jo pagirtas ir palaimintas. Tačiau ir Kristaus mokinys neturėtų būti kvailesnis už Saliamoną, nes pats Kristus yra amžinoji Dievo išmintis.

Žmogiška išmintis ateina iš meilės, pažinimo, mąstymo, neskubant karštligiškai kalbėti ir veikti, nepasiduodant pasaulio nuomonių, madų ir aistrų blaškymuisi. Dieviška išmintis pasiekiama per Kristų ir Šventąją Dvasią.

Kai žmogus susidraugauja su išmintimi, tada ima atskleisti įvairias vertybes ir dovanas. Panašiai kaip evangelijoje minimas žmogus, kuris atrado lobį. Jis neskubėjo pasisavinti jo, tačiau nupirko sklypą, investuodamas į tai, kas atnešė jam didesnę naudą.

Išmokus atrasti vertybes, būtina perprasti, kaip prastesnius gėrius pakeisti geresniais. Evangelijos skaitinyje pasakojama, kad radęs lobį žmogus už jį nusipirko brangų perlą.  Kitaip sakant, pasiektas gėris tampa pagrindu siekti didesnio.

Kita vertus, kad tai būtų įmanoma, kasdien turime vykdyti vertybių ir gėrių selekciją, kaip evangelijos žvejys, kuris tinlu užgriebė visokių žuvų, tačiau pasiliko tik dideles ir naudingas. Sugebant atskirti blogį nuo gėrio, skirtingus gėrio laipsnius žmogus pamaži perpranta vertybių hierarchijos tikrovę, kurios paisant galima statyti tvirtą gyvenimo mūrą.

Tas, kas nemoka mažesnio gėrio pakeisti į didesnį, o gal net gėrį iškeičia į blogį, eina į bakrotą, pralaimi ne tik laikiname, tačiau ir amžiname gyvenime. Tokiu pavyzdžiu mums išlieka biblinis personažas Ezavas, kuris dėl pupelių troškinio atsisakė pirmgimio teisių, paveldėjimo, palaiminimo. Panašiai ir iš Egipto nelaisvės keliavę izraelitai garsiai svajojo apie Egipto česnakus, nerodydami susidomėjimo gyvenimu laisvėje ir su Dievu perspektyvos.

Žmonių prigimtis linksta prie iškirtinių, įkvepiančių dalykų. Pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas sukėlė daugelio susidomėjimą ir džiaugsmą nugalėtojais. Bet tik tiek, nieko daugiau. Akivaizdžiai matome, jog šėtonas sugeba apkarpyti žmonių gerus troškimus, pasitenkinant mažais ir primityviais pasiekimais. Jis atima iš žmonių didžiąsias vertybes, tobulumo siekį, Dangaus viltį, leisdamas džiaugtis kuo tik tai, bet ne prakilniomis vertybėmis.

Pasaulietinė išmintis Dievo akyse yra kvailystė, kai norima tikrovę matyti be Dievo Kūrėjo, kai apsiribojama vien visuomenės nuomonėmis ir madomis, nesąžiningais būdais siekti valdžios ir turtų. Tuo tarpu Dievo išmintis – tai Kristus, jo sekimas, nes jis atveria mūsų širdis, kad eitume tiesos ir meilės keliu. Kas atrado Kristų, tas atrado brangiausią lobį ir gražiausią Dangaus perlą, dėl kurio verta viską prarasti, nes jį turėti reiškia laimėti amžinąjį gyvenimą.

Mes gyvename keistame pasaulyje, nes mūsų gyvenimas yra gėrio ir blogio mišrainė. Esame netobuli žmonės, gyvenantys netobuloje visuomenėje. Mūsų šauta, šalis, ir net Bažnyčia yra tuoj pačiu ir geri, ir blogi.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Jėzaus sakoma palyginimą apie šalia vienas kito augančius kviečius ir rauges. Raugė yra kvazdikinių šeimai priklausanti javų piktžolė, brandinanti nuodingas sėklas, kurios netinka maistui.

Pradžioje yra sunku suprasti, kas yra kas, nes raugės želmuo atrodo kaip kviečio. Pražysta gražiu violetiniu žiedu. Sakytum, nieko blogo nežada. Panašiai blogis dažnai atrodo kaip gėris, o gėris – kaip blogis. Tik vėliau vaisiai išduoda, kas yra kas, todėl pjūties metu naudingas grūdas yra atskiriamas nuo nuodingo.

Raugių ir kviečių palyginimu Jėzus atskleidė ne tik puolusio pasaulio tikrovę, tačiau ir Dievo laikyseną, kuri yra apagrįsta kantrumu ir neskubėjimu, leidžiant pasirodyti vaisiams. Žinoma, šis būdas reiškia, jog dažniausiai nėra greito ir radikalaus būdo pašalinti blogį.

Kad galėtume būti kantrūs ir nesikarščiuoti, privalome turėti tikėjimą mylinčio Dievo planu. Savo gyvenimo, kančios ir prisikėlimo pavyzdžiu Jėzus pakvietė ir mus turėti jo požiūrį, palikti Dievui atskirti gėrį ir blogį.

Nors mūsų pasaulis ir gyvenimas yra labai keisti, visgi čia yra ir daug gėrio, daug nuostabių žmonių, kurie mums liudija, jog gėrio stebuklas vyksta, jog meilė yra nenugalima, sugeba pernešti blogio puolimus, jog ilgainiui kiekvienas subrandina savo vaisius, kurie jį maitina arba nuodija, neša gyvybę arba nusviedžia į neužgesinamą ugnį. Juk kiekvienas nusipelno tokių vaisių, kokius puoselėjo. Gėris jau savaime yra ir atlygis. Blogis, nuodėmė savaime neša bausmę ir kančią.

Jėzaus palyginime apie sėjėją ir į skirtingas terpes krentantį grūdą atsiskleidžia Dievo malonės veikimo tikrovė. Dievas yra sėjėjas, grūdas – jo malonė, terpė – žmogaus širdis: kieta, lengvabūdiška, užmarši ar pagarbi.

Grūdas savyje turi gyvybę, jis yra vaisius to, kuris jam suteikė gyvybę, kaip kad malonė yra Dievo vaisius. Grūdas yra pradmuo, iš kurio gali išsisvystyti užslėpta tikrovė. Taip ir malonė savo pradžia yra tarsi grūdas, ypač Krikštas, kuris tampa pasėtas, tačiau ne visose širdyse išsivysto, o jei vystosi, turi galią daugėti ir užsisėti.

Malonė nori būti šimteriopa savo vaisiais ir išpažinėjais. Pakrikštytųjų yra daug, o nešančių šimteriopus teisumo vaisius yra vienetai. Dėl šios priežasties vieni su tikėjimu yra tik susidūrę, prie jo prisilietę, kai kuriuose tikėjimas įsišaknijo paviršutiniškai kaip negyva tradicija be giluminio įsitvirtinimo, kituose tikėjimas neatlaikė pasaulietiškos konkurencijos ir kompromisų.

Neįdomu, kaip nusidėjėlis nusideda, kokią tikėjimo parodiją jis demonstruoja. Įdomu yra, kaip šventieji yra šventi, kaip juose reiškiasi įvairiopa ir turtinga malonės gėrio tikrovė. Įdomu, kaip katalikiškoji civiliazacija tapo šimtagrūde, davusi gėrio vaisius visose gyvenimo srityse: mene, moksle, technikoje, filosofijoje, visuomenės gyvenime ir t.t.

Dievas ir minkština, ir sėja sielos dirvon malonę, kai žmogus paprasčiausiai neužkietina širdies per puikybę, nepražudo pirmųjų gėrio daigų nekantrumu, nesileidžia išblaškomas pašalinių pasiūlymų. Tų šimteriopų vaisių krikščionių, o ne žūvančio tikėjimo proformos, meldžiame Bažnyčiai.

Minime vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, tačiau prisimename, jog jis buvo gėdingas apostata, atkritėlis, kuris išsižadėjo krikšto ir grįžo prie demonų garbinimo. Jo nuodėmė lėmė, jog Lietuva daugiau nebebuvo karalystė, kad jo valdiniai dar ilgai tūnojo pagonybės tamsoje.

Tai mums proga pamąstyti apie atkritimo nuo tikrojo Dievo padarinius. Biblijoje ir istorijoje aprašoma ne viena tokia istorija. Labiausiai mums žinomos apaštalų Petro ir Judo Iskarijoto, kurie išsižadėjo Jėzaus, tačiau Petras gailėjosi ir tapo išgelbėtas, o Judo apostazę „apvainikavo“ pakaruoklio kilpa.

Apostazių pavyzdžių turime ir savo tarpe, net tarp kunigų. Antai Rimvydas Valatka Seimo narį Varkalą pavadino eretiku iškunigiu, kuris tikėjimą į Dievą iškeitė į tikėjimą Garliavos pedofilijos istorija.

Iš pradžių žmogus būna Dievui ištikimas, nuolankus ir ramios širdies, myli maldą, lankosi šventovėse, naudojasi sakramentais, nedaro mirtinų nuodėmių, vengia blogos draugijos. Savo dorybingu ir tvarkingu gyvenimu jis sukuria gerovę, tačiau vėliau į jo ir jo vaikų širdis ima brautis gyvenimo puikybė, jis vis labiau apanka, moraliai ištęžta, ima nebesuprasti, kas yra gera, kas bloga, pradeda eiti kompromisų keliu. Ironiška, jog žmonės meldžia gerovės, bet kai ją gauna, nuo Dievo pasitraukia, atgrežia jam nugarą.

Ima ryškėti užslėpta ar ir vieša apostazė, t.y. atkritimas nuo Dievo, kuri neša baisius padarinius. Žmogus netenka vienybės su Dievu, jo malonės, dorybių, atsiskiria nuo Kristaus Bažnyčios, vis labiau panyra į pragarišką būseną, tampa apvaldytas demonų, po mirties jo siela galutinai ir amžiams patenka į pragarą.

Verta atidžiau perskaityti ir pranašo Jonos gyvenimą, kuri taip pat yra apie atkritėlį. Juk jis buvo pamaldus izraelitas, arti Dievo, jam pavesta gelbėti Ninivės miestą. Vietoj to, pranašas nusprendė pabėgti į Tarso miestą, garsėjantį sėkme, turtais ir bedievybe. Mat norint skelbti atsivertimą reikėjo ir pačiam atsiversti.

Taigi, Jona nusipirko bilietą, įlipęs į laivą susisuko į antklodę ir užmigo kietu depresiniu pasmerkto, beviltiško dezertyro miegu. Jis viską prarado, sugadino, jam nebėra jokios ateities, jis bėga nuo Dievo, tikisi užsimiršti ir išvengti klausimų apie Dievą klestinčiame bedievių mieste.

Bet kaip pasakojama Biblijoje, Dievas vejasi neklusnųjį Joną, kovoja už jo sielą ir bando jį prakalbinti smarkios audros būdu. Kas bėga nuo Dievo, tas tegul žino, jog jo gyvenime laukia smarki audra, sudužimas ir skenduolio likimas.

Atkritėlis Jona kelia pavojų ne tik sau, tačiau ir aplinkiniams. Dievas siunčia audrą Viduržemio jūroje, kuria plaukia ne tik jo, tačiau ir kelios dešimtys kitų laivų. Deja, atkritėlio nusidėjelio sukelta blogio audra trenkia jo šeimai, giminei, bendradarbiams, net svetimiesiems.

Tenka girdėti, kaip nusidėjeliai teisinasi: mano nuodėmės ir klaidos palies tik mane, tik sau darau žalą. Tai netiesa, nes nusidėjelį lydi bėdos, kurios paliečia ir kitus. Kai Dievo bausmė vejasi nusidėjelį, toks žmogus tampa pavojingas ir kitiems. Kita vertus, nuo Dievo nusigręžęs ir velnio apvaldytas žmogus tampa tikru demonų užkratu kitiems, nes jo kalbos, darbai ir būvimas priartina pragaro „kultūrą”, dvasias.

Niekas neina į Dangų ar pragarą vienas, bet su savo būreliu. Atkritėlis su savimi į pragarą tempiasi ir kitus, nes sugeba iš jų atimti tikėjima, viltį ir meilę, pamoko, jog galima netarnauti Dievui ir jam priešintis. Toks žmogus tampa įsikūnijusiu velniu.

Audros išgąsdinta laivo įgula budino Joną ir ragino melstis į savo Dievą, nes jų dievukai jiems nieko negalėjo padėti. Šėlstančios jūros grėsmė nesuteikia pagrindo postringauti apie bedievybę. Jona prisipažino, jog tai dėl jo kaltės kilo baisi audra ir prašėsi išmetamas į jūrą. Pagonys jo klausė, kodėl jis bėgąs nuo savojo Dievo, ir kas Jis yra.

Apaštalas Paulius taip buvo patekęs į jūros audrą, bet jis nuo Dievo nebėgo, todėl turėjo drąsos ir galėjo užtikrinti, jog niekas nenukentės. Atkritėlis Jona buvo silpnas ir neturėjo jokios vilties, nes prarado orumą ir tikrumą, kurį teikia buvimas arti Dievo. Pasaulietinės aistros sunaikino jo dvasinę stiprybę. Jis tapo mažesnis net už aklus pagonis.

Kaip rašoma Biblijoje, išmestą į jūrą Joną praryja kaži kokia milžiniška žuvis, panašu banginis. Biblija yra simbolių knyga, todėl čia visos detalės turi savo prasmę: pagonių laivas – pagonišką tikėjimas, jūra – blogį, nuodėmės apvaldytą pasaulį, banginis – patį velnią ir pragarą.

Bėgantis nuo Dievo težino, jog ateina audros valanda, kuri išmes į tamsiausią sielos ir gyvenimo dugną. Jokios žmogiškos pastangos nebepadės. Iš audros įlėksi tiesiai į velnio gleivėtus ir smirdančius vidurius, kur tavęs laukia suvirškinimas visišku nusiminimu ir bejėgiškumu.

Bet Jona rado išeitį, kurią ir visiems atkritėliams parodė, jis ėmė melstis į tikrąjį Dievą, kurį buvo palikęs, žodžiais: „Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą! Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros širdį. Mane prarijo vandenys, apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys. Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas! Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę? Vandenys užliejo mane ligi kaklo, bedugnė prarijo mane, jūros dumbliai apraizgė man galvą. Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atminiau VIEŠPATĮ, ir mano malda pasiekė tave tavo šventojoje buveinėje. Tuščius stabus garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio. Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!“. Viešpats paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą, sugrąžino su kaupu viską, ką velnias iš jo buvo atėmęs.

Jonos istorija labai primena Europos ir Bažnyčios dabartį, kurios kitaip nepavadinsi – baisi apostazė. Tie patys požymiai: bėgimas nuo tikėjimo į nuodėmingą gerovę, abejingumas įsismarkaujančioms problemoms, Europos laivą užvaldo pagonys, apvirškinta velnio depresyvi ir savižudiška visuomenė. Ar iš tamsumos gelmių dar pasigirs „miserere“?

Jei nėra tėvo, tai ar gali būti broliai? Apšvietos laikais pasigirdo ir ilgainiui ėmė plėstis naujos brolystės idėjos: Dievo, autoriteto, pamatinių vertybių nėra, nereikia, nesvarbu. Tai stengiamasi pabrėžti kiekviena proga, dedamos pastangos būti broliais be Tėvo.
F.Nietszche į savo sukurtų personažų lūpas įdėjo piktdžiugišką žudikų šūkį: Dievas nužudytas, jo nebėra! Taip „broliai“ tampa sužvėrėjusių našlaičių-plėšikų govėda, kurią vienija ydos, neapykanta, nusikaltimai ir baimė. Taip atrodė Prancūzų revoliucija, Spalio perversmas ir kitos panašios revoliucijos. Taip atrodo postmodernizmo tikrovė.
Pasaulietinė melagingoji brolystė yra dar viena utopija, iliuzija ir parodija, kurios apraiškos matosi Europos Sąjungos tikrovėje.

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/oskaras-petras-volskis-broliai-be-tevo-18-223558

Šie apaštalų žodžiai nuskambėjo augant krikščionių bendruomenei, kai iškilo jos gyvenimo organizavimo problemos. Šiais žodžiais apaštalai tarsi atsiribojo nuo materialių dalykų bendruomenės gyvenime, nurodydami, kuo turėtų užsiimti: „atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”. 

Ir šiomis dienomis iškyla ta pati problema. Vienas kunigas pasakoja, kad kai gavo dvi apleistas parapijas, kuriose nebuvo net kur apsigyventi, žmonėms pasakęs: „nešoksiu tango su šluota, t.y. jei man reikės ūkininkauti, o ne kunigauti, išvažiuosiu iš čia”. Panašią patirtį turėjau ir aš. Radosi parapijiečių, kurie ėmėsi atsakomybės už sugriuvusius pastatus, apleistas bažnyčias, todėl kunigas galėjo atsidėti maldai ir žodžio tarnybai.

Apaštalų įžvalga nėra nauja. Kažkuris antikos laikų mąstytojas sakęs, jog valdovui ir filosofui reikalingas patogus krėslas ir daug laiko, kad galėtų mąstyti, svarstyti ir strateguoti. Apaštalams reikėjo sąlygų, gyvenimo būdo, kuris padėtų jiems išlikti Dievo artumoje, kad galėtų vadintis ir būti Jėzaus pasiuntiniai per maldą, sakramentus ir pamokslavimą.

Pirminė Bažnyčia išrinko vyrus, kurie atsidėtų visokiems patarnavimo ir praktiniems reikalams bendruomenėje. Taip atsirado diakonų laipsnis ir tarnystė. Ilganiui jie įgavo didelį svorį, nes valdė visą Bažnyčios turtą, buvo artimiausi vyskupų pagalbininkai. Tai mums liudija šv.Lauryno gyvenimo ir kankinystės istorija. Išskirtinė padėtis lėmė, kad diakonai pradėjo iš aukšto žvelgti į kunigus. VI a. po Kristaus kilo diakonų erezija, atvirai skelbusi diakonų viršenybę kunigų atžvilgiu. Kai kurie iš diakonų kėsinosi aukoti šv.Mišias. Tai buvo lemiamas žingsnis, kad iš diakonų būtų atimta teisė valdyti bažnytinį turtą, o jie patys tapo pavaldūs ne tik vyskupui, bet ir kunigams. Tokia padėtis išlieka iki šių dienų.

Diakonų revoliucija leidžia daryti išvadą, kad šio pasaulio tikrovėje, kas turi kasą, tas turi ir valdžią, net ir dvasiniais klausimais. Įsitikinau tuo kaip kunigas dirbdamas pasaulietinėje įstaigoje ir matydamas kitus pavyzdžius. Pasauliečių diakonystė turi pagundą, ir dažniausiai pasiduoda jai, konkuruoti su kunigyste. Išpuikęs pasaulietis, kuris valdo bažnytinius turtus ir turi juridines galias, ima nesiskaityti su kunigystės pašaukimu. Kai, pavyzdžiui, kokia nors dešrelių gamintoja pasijaučia esanti ir dvasingumo, ir dogmatikos specialistė ir kunigas nebėra autoritetas, akivaizdu, ima busti senoji diakonų erezija.

Bažnyčios patirtis ir teisinis reglamentavimas sprendžiamąjį žodį paliko bendruomenei vadovaujančiam dvasininkui, o pasauliečiams paliko patariamąjį balsą, kad žodis tikrai taptų kūnu. Bet tai yra įmanoma tik todėl, kad yra tarnystei pasiryžusių pasauliečių, kurių veiklos sritis ir yra materialūs klausimai.

Vienos apleistos parapijos tikintieji apgailestavo, kad pas juos jau daugiau kaip dešimt metų negyvena kunigas. Tai primena nuvytusių ar dar nepražydusių gėlių skundą, jog jų nelanko bitės. Žydėkit, kvepėkit, viliokit ir padarykit, kad kunigas galėtų melstis ir skelbti žodį, o ne kankintis supuvusioje klebonijoje ar šokti tango su šluota.

Artėjant Motinos dienai dėkosime, sveikinsime ir melsimės už motinas, močiutes, krikšto mamas. Jų ypatingą, esminę, centrinę vietą liudija praeities kartų išmintis, užkoduota pasakose.

Turbūt daug kas yra girdėjęs pasaką apie raudonkepuraitę, pasakojimą apie tris viena kitą mylinčias moteris: močiutę, motiną ir dukrą. Mamos paprašyta drąsi mergaitė ėjo per tamsų mišką lankyti sergančios močiutės, tačiau suktas, savanaudis ir nepasotinamas vilkas suėdė ir močiutę, ir mergaitę, ir jos lauknešėlį. Pasakose gėris dažniausiai laimi, taip ir šioje medžiotojas (be abejo, tai buvo vyras, tėvas ir žentas) išvaduoja savo moteris iš nelaimės.

Kaip tik  viename draugų pasisėdėjime bandėme interpretuoti šią pasaką įvairių ideologijų ir mokslo sričių požiūriu. Buvo išties linksma, beliko vieną kitą įžvalgą užrašyti ir pasidalinti.

Kadangi ką tik minėjome Gegužės 1-ąją, kai Lietuvos gatvėmis kaip senais laikais nusidriekė raudonos eisenos, derėtų pradėti nuo komunistuojančiųjų. Jie įsivaizduoja esą proletariato atstovai, skubantys pasidalinti su vargstančiais ir atstumtaisiais (kaip rodo patirtis – tarpusavyje). Pasak jų, kelyje tykojantis vilkas – tai kapitalistai, kurie praryja šeimų ir visuomenių turtą, kuriems niekada neužtenka. Medžiotojas – tai ginkluota revoliucija, pašalinanti didžiausią klasinį priešą ir visų problemų priežastį – turtuolius. Drama tame, kad juos išnaikinus, ir medžiotojas, ir radonkepuraitė  taip pat virsta vilkais, nes pavydas yra pagrindžiančioji kairiųjų aistra. Močiutei belieka tikėtis, kad kaubojus iš už Atlanto padės sutramdyti ją terorizuojančią vilkolakę-radonkepuraitę.

Karingosioms feministėms viskas šioje pasakoje patiktų, tik ne pabaiga. Trys savarankiškos, emancipuotos moterys gyvena išsiversdamos be vyrų. Vieniša mama siunčia savo gal surogatinę, gal donorinę, gal kolbinę (nes, panašu, jos norėtų turėti kuo mažiau reikalų su vyrais) dukrelę aplankyti sergančios ir vienišos gimdytojos. Mažai tikėtina, kad Kovo 8-osios proga, griaučiausiai pasirūpinti testamentu. Bet jas persekioja vilko pavidalą įgavęs vyras, kuris išnaudoja moterį, „suryja“ jos turtus, jėgas, nervus ir gyvenimą. Ir štai jų gelbėti turėtų skubėti feminizmo idealas – vyrams stuburus laužanti kovingoji amazonė.

Išprotėję dėl vaikų teisių galvoja, jog ši istorija yra apie vaiką ir jo teisių raidą. Išties, pasakoje galima atrasti daug „pažeidimų“. Juk iš vaiko negalima nieko reikalauti, privalu jį saugoti nuo fizinio krūvio, nuo miško ir vilko, senų ir pasiligojusių marazmatikų, nes tai kelia stresą. Vaikas turėtų miško pievelėje kalbėtis ne su vilkais ir senėmis, o su gėlėmis ir kiškučiais. Daugiau iš vaikų negalima tikėtis. Apie pasivaikščiojimus be suaugusių priežiūros ir dalyvavimą socialiniuose bei šeimos rūpesčiuose negalima net pagalvoti. Užsimaukšlinęs medžiotojo kepurę vaiko teisių apsaugos inspektorius turėtų pasirodyti ne pasakos pabaigoje, bet pradžioje, nes jis medžioja blogus tėvus. Tai tėvai, apskritai suaugusieji, yra vaikų tykojantys vilkai.

Ekonomistas šiame pasakojime įžvelgtų logikos trūkumą, girdi, atimame iš savo vaikų, kad duotume seniems, skolinamės ir eikvojame gaunamą kapitalą, einame į nežinomybę ir riziką, investuodami ne į tai, kas duos ateityje naudą, ir ateinančioms kartoms užkrauname savo švaistūniško gyvenimo padarinius. Ekonominė krizė ir infliacija yra viską suryjantis vilkas, prie to prisideda ir pensininkai. Šias problemas galėtų išspręsti vien laisvosios rinkos ekonomika, paskaninta Darvino idėjomis. Taigi, močiutę – į muilą, tiek iš jos ekonominės naudos.

Demografas pasikrapštytų galvą: kokia ateitis laukia vienišos motinos, turinčios vieną dukrą, ir dar reikės išlaikyti sergančią senelę? Sociologui atrodo, kad raudonkepuraitė – tai emigrantai, kurie neša pagalbą mirštančiai Europai. Vilkas – tai demografinė krizė, kuri ilgainiui suvalgys ir vietinius, ir atvykėlius. Anarchistai linkę įžvelgti šioje pasakoje valstybės tikrovę, kur nepasotinama biurokratija, valstybės iždas ir prievarta yra kaip vilko nasrai ir bedugnė gerklė, kuriai niekada neužtenka.

Užkliudyta buvo ir Bažnyčia, girdi, juk kai kurie dvasininkai nešioja raudonas kepuraites. Jie iš Bažnyčios neša sergančiai žmonijai Dievo Žodžio ir Sakramentų dovaną, bet kelyje jų tyko velnias ir jo tarnai, kurie ryja ir virškina žmoniją. Velnio nugalėtojas yra Jėzus, bet kartais kai kuriems tikintiesiems bei  dvasininkams patinka eit su velniu obuoliauti. Išties, dvasininkui su raudona kepurėle geriau panašėti į pasakos raudonkepuraitę, negu į kai ką kitą.

Nesinori išsiplėst, tačiau jokia kita pasakos versija neperduoda pilnos idėjos, archaiškos, prigimtinės, normalios žmogaus gyvenimo vizijos. Trijų kartų moterys įgyvendina rūpestį žmogumi, puoselėja šeimos ir kartų ryšius. Dvi jaunos rūpinasi sena, tačiau ir sena rūpinasi jaunomis. Jauna motina siunčia savo dukrą ne vien maisto nunešti, bet į močiutės mokyklą gauti gyvenimiškos išminties, vertybių ir patirties. Kelyje pas močiutę, kelyje į išmintį ir tradiciją sulaiko kliūtis, atrodo, jog abi sužlugdys, tačiau visas tris apgina vyras.

Kiekviena jėga, kuri šią tikrovę griauna, ir yra tas blogį įkūnijantis vilkas: ir savitikslė moteris, ir išlaisvėjęs neatsakingas vyras, ir šeimą žlugdanti valstybė, ir akla ekonomika, ir godus komunizmas, ir t.t.

Ir pabaigai norisi pasakyti, kad tik gerai mergaitei, turinčiai tokią puikią mąmą ir tokią šaunią močiutę, tinka raudona kepurėlė, kad šviestų kelyje, kad būtų iš tolo pažįstama, kad būtų svarbi mūsų pasaulėžiūroje ir patirtyje – vos ne kaip kardinolas Bažnyčioje.

Svarbus Velykų simbolis yra kvepalai. Ne vien todėl, kad ši šventė yra pavasarį, kai atbunda gamta, pražįsta žiedai, oras prisipildo aromatų. Biblijoje rašoma, jog ankstų rytą, po šabo moterys bėgo su kvepalais ir audeklais paruošti Jėzaus kūno, nes nežinojo dar apie įvykusį kūrinijos esminį pokyti. Bet gi kokia logika – pakvėpinti mirtį? Išties, ką mes žmonės galime padaryti, tai tik nupudruoti ir pakvėpinti mirusius. Bet taip elgdamiesi žmonės turi gilią nuojautą ir troškimą. Žmogus niekada nesusitaikė su mirties faktu.

Kiekvienas save gerbiantis asmuo kasdien prausiasi ir kvėpinasi, nes nuo to laiko, kai nuodėmė ir mirtis palietė žmoniją, dvokas tapo mūsų palydovas. Bet štai prisikėlimo rytą kvepalų nebereikia, parfumerijos pramonė žlunga. Moterys skuba padaryti tai, ko padaryti Dievas nebeleido. Nuodėmės ir mirties dvokas prisikėlimu tapo panaikintas. Ir kiek paskui daug atvejų bažnyčios istorijoje buvo, kad šventieji kvepėdavo rožėmis, apsireiškusi M.Marija kvepėdavo dangiškais kvepalais. Štai dar kuo liudijamas Priskėlimas: meilės, dorybių, maldingumo, teisingumo ir malonės „kvepėjimu“ žodžiuose, darbuose, kančioje, kultūroje, liturgijoje.

Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai rašė, jog pirmasis ir pagrindinis įrodymas pasauliui, kad Kristus prisikėlė, yra krikščionys, kurie Priskėlimo jėga nugali merdintį visomis prasmėmis nuodėmės  pasaulį su jo prastu „kvapeliu“.

Kai nepažįstami žmonės susitinka ypač dalykiniais reikalais, pasimaino tarpusavyje vizitinėmis kortelėmis. Pasaulyje yra įvairių religijų, todėl kai reikia suprasti, kad yra kas, pasakoma kokia nors esminė tos religijos tiesa, kuri dažniausiai yra išreikšta pavadinimu: krikščionys – tai Kristaus sekėjai, musulmonai – tai Mahometo išpažinėjai, budistai – Budos garbintojai ir pan. Kas yra esminio, kas yra krikščionybės „vizitinė kortelė“? Tai Kristus ir jo Prisikėlimas iš mirties. Sutikus musulmoną galima jam pasakyti: Dievas siuntė savo Sūnų mus išgelbėti, kuris tapo žmogumi, už mus mirė ir prisikėlė. Be prisikėlimo tiesos Kristus tebūtų genialus žydų filosofas ir visuomenininkas, kurio mokymas ir darbai padarė žmonijai didžiausią įtaką istorijoje, ir tebedaro iki šiol. Pora kartų girdėjau keistą žinią, kad kai kurie verslininkai ir politikai  norėtų rasti Jėzaus kūno likučių, kad galėtų atkurti jo DNR, ir pagal ją sukurti genialų vadybininką ir politiką, padėsiantį užvaldyti pasaulį. Žinoma, jiems tai nepavyks, nes tobulasis ir genialusis „DNR kodas“ „iškeliavo“ į Dangų. Kristaus prisikėlimas istorijos tėkmėje kėlė ir nuostabą, ir pasipiktinimą: „Kaip tai įmanoma, ką jūs čia šnekate – prisikėlė iš mirties?“. Visomis kalbomis, įvairiais būdais skamba tas pats prašymas: „Įrodyk, kad Kristus prisikėlė iš mirties!“. Visų laikų žmonių širdyje skamba šis, kartais aiškiai neįvardintas troškimas: „Nejaugi viskas yra taip beviltiška, nejaugi nėra jokios išeities? Jau geriau jis būtų prisikėlęs!”. Kai kurie piktdžiugiškai atsiliepia: „Krikščionybė – tai dar vienas savęs apgaulės ir paguodos būdas, nes gyvenimas tikrai yra absurdiškas ir blogas“. Sakoma, jog nėra dūmų be ugnies. Pirmiausia įrodymas remiasi Bažnyčios egzistavimu. Ar būtų tad per tiek amžių ir išbandymų, su tokiu vaisingumu išlikusi Bažnyčia? O ji patyrė bandymus ir gražiuoju, ir piktuoju, ir persekiojimais, ir pagyrimais, ir vargu, ir turtais, ir būdama beteisė, ir valdydama, ir būdama šventa, ir puolusi. Bažnyčios istoriją lydi jos nepaaiškinamas gajumas ir gyvastingumas, ji primena iš pelenų prisikeliantį paukštį Feniksą. Maža to, jokia iki tol ir iki dabar egzistavusi civilizacija taip esminiai nepakeitė žmonijos kaip krikščioniškoji, jos privalumais naudojamės ir mes. Bažnyčios ištakose ir esmėje yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo velykinis įvykis ir tiesioginiai priskėlusio Jėzaus liudytojai, kurie su juo bendravo nemažai laiko prieš Priskėlimą ir po jo dar 40 dienų. Tai buvo tokia didelė įtaka ir toks didelis įspūdis, kuris nesunaikinamai įsirėžė į tų liudininkų ir drauge Bažnyčios kolektyvinę atmintį, jausmus, maldingumą, liturgiją, kultūrą, mokymą ir t.t. Šis paveldas yra ištikimai perduodamas iš kartos į kartą. Žinoma, kiekvienas norėtų asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus prisikėlė. Yra visokių argumentų, bet pirmiausia siūlyčiau pažvelgti į save ir į kitus tikinčius krikščionis. Vaikystėje Kristaus prisikėlimą liudija artimų žmonių džiaugsmas, šventiška nuotaika namuose, iškilmingos apeigos bažnyčioje, šeimos ir bendruomenės tradicijos, nuoširdus šventinis pasisveikinimas, gražus pasivaišinimas ir tyras pramogavimas. Be to pati gamta, jos atbudimas, grįžtanti šiluma ir gyvybė yra stiprus liudijimas, kurio neįmanoma nepastebėti. Kai esi paauglys, Kristaus prisikėlimą pradeda liudyti vidinis džiaugsmas ir ramybė po išpažinties, maldoje, bažnyčioje, skaitant šv.Raštą. Kai suaugi, Kristaus prisikėlimu nori įsitikinti logiškais istoriniais, teologiniais ir filosofiniais svarstymais. Kai tampi kunigu, priskėlimo tikrumą liudija Dievo malonės paliesti tikinčiųjų gyvenimai, būvant tos malonės bendradarbiu ir liudininku, kai atradę Kristų žmonės kyla iš visokių blogybių, liūdesio, beprasmybės, ydų, keičiasi ir dvasiškai, ir morališkai ir praktiškai. Kristaus prisikėlimą liudija krikščionių susirinkimas į Mišias. Sakoma, kad liudijimas remiasi dviejų liudytojų parodymais. Bet gi čia yra ne du ir ne trys, bet amžių bėgyje milijardai krikščionių alsavo prisikėlimu. Štai kuo yra parapija ir mūsų būvimas drauge, ypač šv.Mišiose. Mano dėmesį visada patraukia tikinčiųjų veidai. Didžiąją savaitę bažnyčia buvo sausakimša. Tai vadinama, Bažnyčia išgyvena „krizę“, t.y. bažnyčia buvo sausakimša. Einu prie altoriaus, pasižiūriu į tuos draugiškus, šventus pasauliškių katalikų veidus ir eilinį kartą įsitikinu, jog jie yra visame pasaulyje tokie patys. Jų šilti, malonūs, lygūs, švelnių bruožų, švytintys veidai spinduliuoja maldingumu, dorybėmis, yra skaistūs, iš jų dvelkia malone. Mes žinome, kas yra ta vidinė šviesiųjų veidų priežastis. Remiantis Apokalipsės aprašymu – tai Prisikėlusio Jėzaus, Dievo Avinėlio, ženklas jų kaktose. Paimkite švarų popieriaus lapą ir per vidurį nubrėžkite liniją. Vienoje pusėje užrašykite „Mano gyvenimo istorija be Kristaus“, kitoje – „Mano gyvenimo istorija su Kristumi“. Asmeniškai įsitikinau, kad tiek visuomenės, tiek mano asmeninio gyvenimo raidoje be Kristaus yra daugiau tamsos, o su Kristumi – daugiau šviesos. Ar išgyvenote tai, ar patyrėte? 50 dienų pasninkavome, dabar bus 50 dienų tęsis Velykinis džiaugsmingas. Švęskime šventes su Kristumi. Aleliuja!

Kristaus prisikėlimo žinia ir jėga veikia  mūsų širdyse, visuomenėje ir visame kosmose, todėl Švęsdami Velykas džiūgaujame.

Žinoma, negalime užmiršti rytojaus: šventėms pasibaigus laukia nelengva kasdienybė. Šv.Paulius sakė, kad kūrinija dar dūsauja ir kenčia gimdymo skausmus, laukdama Dievo vaikų pasirodymo, jų garbės apreiškimo (Plg. Rom 8, 19). Kiekvienas turime daug vargų ir rūpesčių, ir vieni savo gyvenimo kryžių nešame pasistriksėdami, kiti paprastai, kiti velkame. Tuose varguose vieni labiau subręsta, kiti kažkodėl nepraranda džiaugsmo, kiti, deja, – ima ristis žemyn. Vieni vis labiau auga ir bręsta kaip Dievo vaikų garbe apdovanoti, kiti ima prarasti  net ir prigimtinį žmogiškąjį orumą.

Kai atsiverčiu ryte laikraštį, įsijungiu televizorių, tragišku balsu ir  reikšmingais veidais diktoriai praneša apie „kūrinijos aimanavimą“, dažniausiai apie kūrinijos degradavimą: „Buvo žemės drebėjimas, policija sugavo maniaką, augo kainos, ištirpo ozono sluoksnis, buvo padidintas karinis biudžetas, kažkas mirė, kažkas užsimušė…“. Mintyse palydžiu pranešimus savo ironišku papildymu: „Prie žemės artinasi grėsmingas meteoritas, gyventi liko dvi minutės…  Linkime jums gražaus pirmadienio!“.

Iš tiesų, dažniausiai žiniasklaida ir „gatvės paskalų agentūros“ ant mūsų galvų pila blogų žinių srovę, ir vienintelės geros žinios, už kurias buvo užmokėta, – reklama. Velykų žinia nėra skelbiama per radiją ir televiziją, nes Bažnyčia nenupirko reklamos. Bet šiandien suvokiame, jog tikrasis gyvenimas neapsiriboja blogomis žiniomis, nes atnaujintą ir viltingą gyvenimą skelbia tikintys žmonės. Prisikėlimo įvykį ir malonę patyrusių liudininkų lūpos iš kartos į kartą, iš širdies į širdį skelbia gerąją, džiaugsmą nešančią, esminę naujieną apie žmogų ir jo gyvenimą: žmogumi tapęs ir ant kryžiaus miręs Dievo Sūnus Jėzus Kristus nugalėjo blogį ir mirtį ir išgelbėjo žmoniją nuo pražūties. Tame tarpe iš blogų žinių srauto!

Kristaus prisikėlimas ne vien kažkada įvyko, bet tęsiasi iki šiandien ir visokiais būdais pasireiškia. Kiek daug atvejų, kuomet po ilgų dvasinio atšalimo metų krikščionis atranda gyvąjį Kristų, kai skęstančiojo narkotikuose, beprasmybėje, depresijoje ir kt. blogybėse žmogaus širdyje kyla maldos žodžiai. Tai tiesa, kad kiek kartų mumyse kyla troškimas nugalėti savyje esantį blogį, ydas, neviltį, nusiminimą, varginančius konfliktus, tiek kartų pajaučiame savyje Kristaus Prisikėlimo trauką. Kai norime pradėti garbingesnį ir oresnį gyvenimą, kai svajojame apie tobulesnį pasaulį, žavimės kilniais idealais, tikrai savo širdyje jaučiame Kristaus Prisikėlimo jėgą.

Nuo tos akimirkos, kai Jėzus nugalėjo mirtį, mus pradėjo veikti ne tik žemės, bet ir Prisikėlimo traukos jėga, todėl šv.Paulius sakė: „Veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Flp 3, 13-14). Dabar lieka iššūkis, pagal kurią trauką, pagal kurį principą gyvensiu, link kur judėsiu, kokią naujieną skelbsiu? Kaip Šv.Paulius sakykime: „Jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Flp 3, 12).

Šv.Velykų proga noriu palinkėti: kovoki gerą gyvenimo kovą, laimėki garbės vainiką, būki prisikeliančiu žmogumi, skelbiančiu viltį! (2 Tim 4, 7).

Esame pratę, jog po dienos ateina vakaras, tada naktis. Patirtis rodo, kad rytas nėra amžinas, vieną dieną jis nebeišauš. Galų gale ir kosmosas paskęs tamsoje. Velykų šventė skelbia, jog po vakaro atėjo ne naktis, bet diena. Dievas kreipia mūsų likimą į dieną, į šviesą, į viltį. Linkėdamas tikėjimo ir viso to, kas atitolina naktį ir priartina dieną, sveikinu su Kristaus Prisikėlimo švente.

Kun.Oskaras Petras Volskis