XXV eilinis sekmadienis. Dievas yra per daug geras

Šio sekmadienio Evangelijos pagrindinė mintis, jog Dievas yra per daug geras, labiau geras, negu teisingas. Bet žvelgiant į pasaulį įsitikini, kad prieš jį yra kur kas daugiau priešiškai nusiteikusių, negu prieš visus budelius kartu.

Žinoma, kai kas pasakytų, jog kunigas užsiima advokatavimu: Dievą gina, o velnią peikia. Tačiau kaip neadvokatauti, kai visuotinai velnias giriamas, o Dievas peikiamas? Bet gausių Dievo priešų būvimas įrodo, jog Dievas yra nelogiškai geras ir gailestingas, nes jei būtų teisingas, ar galėtų jo priešų lūpos prabilti?

Dievas yra geras bei gailestingas ir atlygindamas už gerą, ir atleisdamas nuodėmes, ir kęsdamas nusidėjelių išsidirbinėjimus. Teisingumas reikštų, jog, pavyzdžiui, už 30 doroje ir tikėjime praleistų metų žmogus gautų tik 30 metų Dangaus laimės, bet Dievas jam dovanoja laimingą amžinybę. Doros metai nieko nereikštų, jei tektų atsakyti už klaidų metus. Nuodėmių atleidimas įvyko Dievo Sūnaus kančia, mirtimi ir krauju. Kuo ir kaip reikėtų atpirkti savo kaltes paprastam žmogui? Jei Dievas nebūtų kantrus ir gailestingas, tuomet tektų kentėti už visas iš eilės, net ir už menkiausią nuodėmę.

Jei gerasis Dievas turi tiek priešų, nereikia stebėtis, kad ir geras žmogus jų nestokoja. Kaip grybai po lietaus auga priešai, ten kur skleidžiasi kieno nors gerumas. Daug šventųjų užkankino ne kokie nors tikėjimo priešai, bet Bažnyčios nariai ar vadovai. Paskaičius šv.Mažosios Teresės, šv.Kryžiaus Jono ir kitų biografijas įsitikini, kad būti šventu ir geru pavojinga ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Arba antai turtingas amerikonas dalį savo palikimo paskyrė maldingumo ir gailestingumo tikslams. Bet kokia kilo isterija ir pasipiktinimas iš jo vaikų pusės! Nors jie nė supuvusio grašio nepridėjo prie sunkiai uždirbtų tėvo turtų, nors jie neturi jokios moralinės teisės reikalauti dovanos, tačiau jų elgesys pranoksta visas padorumo ribas.

Jie žvelgia į kito gerumą per savo egoizmą. Gėris jiems yra tik tai, kas jiems naudinga, todėl į vargingesnius už save jie žvelgia su panieka, o į turtingesnius – su pavydu. Jiems atrodo tragedija, kad gėriu naudojasi kažkas kitas, o ne jie. Jie nemoka džiaugtis tuo, jog gėrį patiria ir kiti. Jei taip atsitinka, jie liūdi, jaučiasi nuskriausti, ima skriausti kitus, ir tai daro su premeditacija. Neatsitiktinai prie nuodėmių Šventajai Dvasiai priskiriamas pavydas dėl gėrio, kurį  gauna kiti, ypač iš Dievo.

Gerumas yra sunkus ir skausmingas dalykas, nes padėdami vieniems, tampame priešais kitiems, tampame pavydo taikiniu. Dėl šios priežasties reikia vadovautis Dievo valia ir gera daryti ten ir tada, kai to reikalauja Dievas. O kas tampa priešu darančiam gera žmogui, tampa priešu ir Dievui. Nors Viešpats ir yra geras, bet gali parodyti ir savo teisingumą, nuo kurio pasidaro rūgštu visiems jo priešams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *