Gyvi ne vien duona. XVIII eilinis sekmadienis

Padaugindamas duoną ir žuvį Jėzus pamaitino penkis tūkstančius jį atsekusių vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, kurių galėjo būti antra tiek. Sužavėti stebuklu žmonės jau ketino jį paskelbti karaliumi, tačiau Jėzus atsisakė populizmo ir primityvaus žmogaus teikiamos valdžios, nes jis turėjo kur kas aukštesnę ir prakilnesnę valdžią ir viziją – Dievo karalystę.

Žmonėms patiktų toks karalius, kuris dalintųsi su savo pavaldiniais, tačiau tai nereiškia, jog pavaldiniai dalintųsi duona tarpusavyje. Dievo karalystė veikia būtent tokiu principu, kad kai visi tarpusavyje dalijasi, tuomet ir užtenka, ir dar Dievas prideda.

Dievas norėjo, kad žmonės skirtųsi lytimi, amžiumi, patirtimi, talentais, turtingumu, pašaukimais ir t.t. Kad žmogui reikėtų žmogaus, kad vyktų pasikeitimas gėriais ir dovanomis, kad tarp žmonių megztųsi įvairiapusiai, meilę skatinantys ryšiai. Dievo karalystė remiasi brolyste, kuomet skirtumai reiškiasi tarpusavio pasidalijimu. Toks yra ir Dievas savyje ir mums – besidalinanti meilė.

Jėzus yra sakęs, jog laikinoji duona dar nėra viskas, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir Dievo žodžiu“, t.y. dvasiniais dalykais. Tai patvirtina daugybė senesnių ir naujesnių pavyzdžių. Antai pasaulinėje rinkoje javų kainos reguliuojamos labai neįprastu būdu – perteklius išpilamas į vandenynų gelmes. Neatiduodama ta duona badaujantiems Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ar kad ir Europos vargšams, kadangi daugiau duonos reiškia daugiau žmonių, vadinasi, daugiau badaujančiųjų. Duona be švietimo, ugdymo, dorybių, tikėjimo, teisingumo neišsprendžia esminių dvasinių problemų. Tuo įsitikiname matydami asocialius asmenis ir šeimas, kurių pavyzdžiai nusviedžia mūsų mintis į urvinio žmogaus laikus.

Šv.Jonas Paulius sakęs, jog ekonominio skurdo priežastimi dažnai yra dvasinis ir neturtingųjų, ir turtingųjų, ir valdančiųjų skurdas. Tai dvasiniai vargšai naikina gamtą, šeimą, visuomenę, moralę, papročius ir t.t.

Šiais laikais daug kalbama apie ekonomiką kaip pagrindinį dalyką visuomenėje. Ji tampa tiek sureikšminta, jog primena naują stabą. Juokingas tas dievukas: kartais jis blogai jaučiasi, jį būna apvaldžiusi stagnacija, depresija, recesija, turi kažkokių kaprizų, tinginiauja ir nenori padėti savo išpažinėjams. Jėzaus žodžiais tariant, žmogus gyvas ne vien ekonomika, tačiau ekonomika gyva yra todėl, jog žmogus turi dvasią ir laikosi Dievo įsakymų.

Kadaise pagoniškoji Roma skendo skurde ir chaose, o pirmųjų krikščionių negausios bendruomenės gyveno pasiturinčiai ir dar šelpė minias miesto varguolių. Krikščioniškas gyvenimas iš tiesų yra labai ekonomiškas, pakankamas, nes remiasi dorybėmis, Šv.Rašto žodžiais tariant – Dievo karalyste ir jo teisybe.

Nuo pat pradžių iki dabar katalikai stebina aplinkinius mokėdami vienyti laiknąsias gėrybes su dvasinėmis vertybėmis, esminiais pasiekimais visuomeninio gyvenimo, ugdymo, ekonomikos, meno, mokslo, solidarumo, pagalbos ir kitose srityse. Jie išlieka pagrindiniai liudytojai, kokios svarbos ir vertės yra dvasinės vertybės, kylančios iš tikėjimo, jo paskatintos tiesos ir meilės. Jie išlieka galinga proveržio jėga visose gyvenimo srityse, kurios kenčia nuo įvairių sutrikimų. Tai Dievo žodis, jo karalystė ir teisingumas yra toji srovė, kuri gaivina Bažnyčios gyvenimą ir būvimą pasaulio išgelbėjimo sakramentu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *