40 dieną po Velykų, ketvirtadienį tarp VI ir VII Velykų sekmadienių, krikščionys švenčia Kristaus Dangun Žengimo iškilmę, pas mus vadinamą Šeštinėmis, kadangi šešios savaitės po Velykų. Atlikęs savo misiją, antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo Dievas Sūnus, įsikūnijęs Dievo Žodis, tikras Dievas ir tikras žmogus, apaštalų akivaizdoje žmogiškąją prigimtį įveda į Dievo tikrovę.

Jis ir vėl grįš laikų pabaigoje kaip teisėjas ir kūrinijos darbo galutinio atbaigimo autorius ir įvykdytojas, parodydamas tuo pačiu ir mūsų tikslą, kryptį ir ateitį, egzistenciją – Dangų, Dievo amžiną artumą. Šeštinių šventės mums dar labiau atskleidžia žemiškąją ir dangiškąją perspektyvas, esame mokomi vienyti tas dvi tikroves į vieną, rasti bendrą prasmę, kai žemiškus įvykius pakylėjame į dvasinį aukštį.

Kur išnyksta Dangaus perspektyva (panašu Vakarų šalys ją praranda, ją bando pakeisti gerbūvio ir pramogos patirtimi), ten pamaži nyksta ir žmogaus antgamtiški siekiai, patirtis ir tikrovė. Būtent katalikiško tikėjimo lūkestis ir sunkumas yra tame, jog jis reikalauja iš pakrikštytojo būti antgamtišku. Koks yra pagoniškas, žemiškas ir kūniškas žmogus, mes žinome iki skausmo, koks yra antgamtiškas, kvepiantis Dangumi – vos vienas kitas atvejis, sutinkant tradiciškai maldingus ir dorus tikinčiuosius.

Pasak Kristaus palyginimų, Dangaus lobis ir perlas perkamas parduodant žemiškumą, Dangaus Karalystė plėšiama smarkiųjų, apsisprendusiųjų, atsidavusiųjų ir ištvermingųjų. Tai siauras kelias, kuriuo keliauja nedaugelis, ir kurį Vakarų žmonės baigia užmiršti. Dangaus patirtį taip nuostabiai skelbė tradicinė katalikybė, vis labiau išstumiama žemiškojo žmogaus šėlsmo ir paviršutiniškumo.

Šv.Pilypas Neris mėgo niūniuoti dainelę „Preferisco paradiso” – „noriu Dangaus”, kuri tapo jo veikimo, linksmumo ir gailestingumo šūkiu. Su savo globojamais našlaičiais ją padainavo popiežiui vietoj iškilmingo himno ir sulaukė jo pripažinimo bei palaiminimo. Tegul šis šūkis įkvėps ir mus Dangaus ilgesiui ir patirčiai.

https://www.youtube.com/watch?v=FL7hk4mXFqI

Evangelijos skaitinys perteikia Jėzaus palyginimą, kuriame jis save pristato kaip medį, o mus, krikščionis, – jo šakelėmis, įskiepytomis per Krikštą ir Eucharistiją į jo gyvenimą. Kaip atkirstos nuo medžio šakelės sudžiūna, taip atsiskyręs nuo Dievo žmogus  ima visokeriopai merdėti.

Tačiau šį sekmadienį išpuola ir Motinos dienos minėjimas. Kiekvienas gimęs yra savo mamos šakelė. Atskirtas nuo mamos vaikas taip pat ima merdėti ir dvasine, ir kultūrine, ir socialine prasme. Motinos artumas ir meilė padeda pagrindą pagrindinėms dorybėms ir žmogiškumui.

Karts nuo karto girdime minimą Rusijos pajėgų dalinį Spetsnaz (specialiųjų uždavinių būrys). Kaip teigė vienas karininkas, į šį būrį dažniausiai parenkami vaikinai iš vaikų namų, iš kalėjimų, iš asocialių šeimų, kurie išaugo be mamos meilės. Tai žmonės, kurie nepatyrė meilės ir nemoka mylėti, todėl pasitelkiami juodžiausiems darbams atlikti, kur nėra žmogiškumo ir pasigailėjimo.

Namuose augęs, nuo mamos neatskirtas, mylinčią mamą, močiutę turėjęs berniukas bus kitoks, turės kitokią kultūrą ir požiūrį į žmogų. A.a. tėvas Stanislovas, garsusis vienuolis ir dvasios tėvas, paklaustas, iš kur gavo tokį šviesų, taikų ir linksmą būdą, atsakęs, jog iš savo švelnios motinos per jos pieną. Todėl galima teigti, jog atsiskyrę nuo motinos ir motinystės mes nieko nebegalime visuomenei padėti, ji ima ristis į žiaurumus ir absurdus.

Motinos ir močiutės yra labai svarbios tikėjimo perdavime. Daug garsių krikščionių tikėjimo dovaną yra gavę iš savo motinų ir močiučių. Antai Kijevo Rusios didysis kunigaikštis šv. Vladimiras Krikštytojas tikėjimą priėmė grynai savo močiutės Olgos paskatintas. Jis sakė: „Jei jau mano močiutė Olga, toji išmintgoji ir pamaldžioji moteris, patarė priimti krikščionių tikėjimą, tai verta taip ir pasielgti”. Kardinolas Martini močiutės teologiją citavo visą savo gyvenimą, kaip antai: „Prašyk, vaikeli, Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo”.

Jei tad moteris nėra atsiskyrusi nuo Dievo, ji tampa gyvybinga šakele,  kuri gimdo ne tik kūniškas būtybes pasauliui, tačiau sielas Dangui kaip Švč.M.Marija. Dievo medyje šakele esanti motina jo syvais maitina ir savo vaikus, todėl jie irgi bus gyvybingi, neš daug gerų vaisių.

Šiandien skaitome apaštalo Jono laiško fragmentą, kuriame jis rašo, jog vadinamės Dievo vaikais ir esame, bet dar iki galo nepasirodė, kas būsime. Tačiau įsijungus mokslinius televizijos kanalus, paržvelgus mokyklų vadovėlius, įsigilinus į mokslininkų teiginius atrandi, jog tvirtinama priešingai: jokie mes Dievo vaikai, viso labo išsigimusios žmogumi beždžionės…

Kai vaikų užklausi, kuris iš jų yra kilęs iš beždžionės, tai nei vienas nekelia rankos. Jei kuris vienas pakelia, tuomet paklausi, ar iš tėvo, ar iš mamos pusės. Būna juoko, bet šiaip iš vaikų niekas rimtai nežiūri į tokį teiginį, nebent mokslininkai.

Taip pirmasis paskatino mąstyti Darvinas, paskelbęs evoliucijos teoriją. Jis atsisakė biblinio požiūrio, jog žmogus nuo pat pradžių yra žmogus, Dievo kūrinys, paveikslas ir panašumas, turintis amžiną sielą. Savo pirminį pamaldumą jis iškeitė į ribotą mokslinį racionalumą. Jo idėjos privertė amžininkus Engelsą, Marksą ir kitus perrašyti savo filosofinius veikalus.

Gyvenimas patikrina idėjas, patikrino ir Darvino evoliucionizmą. Visi paskutiniųjų šimtmečių žmonijos niekšai rėmėsi šia idėja, nuasmenusia žmogų. Darvinizmas gadina žmonių moralę. Kai Stalinas perskaitė Darvino teiginius, išstojo iš stačiatikių seminarijos trečiojo kurso, prarado tikėjimą ir moralę, jis tapo šaltakrauju žudiku.

Jei tad vakare eidamas gatve tampi užpultas nusikaltėlių, apiplėštas, sužalotas ar net užmuštas, tai viskas pagal darvinizmą yra tvarkoje: tapai viso labo tik evoliucine medžiaga išsilukštenti stipresniajam žmogbeždžioniui. Tokioje visuomenėje nelieka vietos silpniesiems.

Bet ir tikėjimo požiūriu ne visi yra Dievo vaikai, tik kai kurie, kurie yra priėmę krikštą ir gyvena tikėjimu. Kiti vadintini tik Dievo kūriniais. Kaip sutikęs pirmą kartą savo biologinį tėvą suaugęs sūnus jam nejaučia jokių sūnaus jausmų, tik faktą, kad esu jo „kūrinys”, taip Dievo neturintis žmogus pasižymi panašiu jausmu: jis man yra niekas. Bet ten, kur nelieka tikėjimo, ten žmogus yra ne tik kūrinys, bet tampa padaru, labiau panašiu į gyvūną.

A.a. kunigas Juraitis  juokaudavo, jog neįžeidinėtume kiaulių ar beždžionių, jų pavadinimus priskirdami žmonėms, nes žmogus gali pulti žemiau už gyvūną. Tik bibline samprata paremtas gyvenimas yra vertas žmogaus.

Trečio Velykų sekmandienio Evangelijos pasakojime prisikėlęs iš mirties Jėzus nustebusiems mokiniams atvėrė Raštų prasmę ir nurodė misiją: „Jūs busite viso to liudininkai (Lk 24) “. Nuo to meto Dievo kvietimas būti Jo liudininkais lieka aktualus.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas drauge su apaštalais parodyti Kristų žodžiais ir elgesiu. Todėl ir šv.Jonas Paulius II kalbėjo, jog tai svarbiausias dalykas, kuriuo krikščionys gali pasitarnauti Europos kūrime, jog jai kaip niekada šiandien yra reikalingi šventieji ir liudininkai.

Kai kurie yra pašaukti parodyti Kristų žodžiais, o dauguma – savo gyvenimu, laikysena, darbais, nes ne visiems duota pareiga ir galimybė kalbėti. Antai tarybiniais laikais sovietinei valdžiai negalėjai pamokslauti, galėjai tik melstis ir liudyti.

Neprisimenu, kur, kada tai atsitiko, koks vardas to krikščionies, kuris pateko į musulmonų nelaisvę, buvo kankinamas, terorizuojamas, kad išsižadėtų Kristaus ir priimtų islamą, tačiau tvirtai laikėsi ir jiems pasakęs: „Mano kojos yra jūsų, kadangi esu vergas jūsų; mano rankos yra jūsų, nes esu vergas jūsų; ir mano nugara yra jūsų, nes aš esu vargas jūsų, tačiau mano širdis yra ne jūsų, nes aš esu Jėzaus Kristaus vergas“. Tas ištikimas krikščionis savo laikysena iššaukė visų pagarbą ir paskui save patraukė nemažai žmonių, nors pamokslų nesakė.

Pačiais sunkiausiais krikščionims laikais sovietinėje Rusijoje dvasininku, vėliau arkivyskupu tapo žymus profesorius, chirurgas Vojno-Jasieniecki, priėmęs Luko vardą. Prieš kelis metus jis buvo paskelbtas rusų stačiatikių šventuoju. Į paskaitas ir į ligoninę ateidavo vilkėdamas sutaną, prieš operaciją melsdavosi, peržegnodavo pacientą, operacinėje visada kabėjo Dievo Motinos Marijos ikona. Visokiais būdais buvo verčiamas atsisakyti kunigystės, nesirodyti viešai su dvasininko rūbais, tačiau komunistams atšaudavo, jog nuo jo sutaną nuvilks tik nudirdami drauge ir jo odą. Kartą pajuokavo, jog Dievas baudžia bedievius siųsdamas jiems ligas, o jis juos operuojąs…

Krikščioniška šeima yra vadinama namų bažnyčia, nes kartu meldžiasi, pasninkauja, bet svarbiausia vienas kitam liudiją ir skelbia tikėjimą. Bet šiuo atveju reikia žinoti, jog apaštalas Paulius uždraudė žmonoms pamokslauti, bet nurodė joms tikėjimą labiau liudyti savo gyvenimu. Žinoma, tikinti šeima liudija tikėjimą ir savo kaimynams, draugams, pažįstamiems ir bendradarbiams.

Tikėjimo liudijimas yra svarbus mūsų posovietiniam ir pamaži supasaulėjančiam kraštui. Per tai pasireiškia tarnystė ir tikrasis gailestingumas žmonėms, kurie nepažįsta savo Kūrėjo ir Atpirkėjo, blaškosi ir kankinasi klaidinguose atsakymuose ir tiksluose, sujauktame gyvenime. Liudijimo dėka netikintys atranda perkeičiančią Dievo patirtį, už kurią tampa dėkingi per visą amžinybę.

Antro Velykų sekmadienio Evangelijos fragmente pasakojama apie du įvykius: apaštalo Tomo netikėjimą ir Dievo gailestingumo perdavimą apaštalams. Du akibrokštai, kuriais sunku patikėti: apaštalas, kitaip sakant vyskupas, gali būti netikintis, ir kad nuodėmių atleidimas patikėtas apaštalams ir jų įpėdiniams, kuriais yra pirmiausia vyskupai ir kunigai.

Vyskupų ir kunigų netikėjimo skandalai tęsiasi per visą istoriją, tačiau jų tarpe yra kur kas daugiau nuostabių tikėjimo liudytojų. Deja, praėjusiais metais vykusiame vyskupų sinode Vatikane, kuriame buvo diskutuojama šeimos klausimais, kai kurie vyskupai siūlė dalykus, kurie buvo aiškus jų tikėjimo silpnumo arba net netikėjimo liudijimas. Vokiečių kardinolas Marksas nesenai pasakęs, jog Vokietijoje esanti katalikų bažnyčia nėra Vatikano filija, tuo pareikšdamas tikėjimo susvyravimą visuotine Bažnyčia ir popiežiaus primato dogma.

2003 m. kunigas Adam Gardyasz Katalikiškajame Lublino universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje įrodinėjo, jog garsus filosofas ir Lublino arkivyskupas Józef Życiński, beje, šio universiteto didysis kancleris, savo pažiūromis ir laikysena yra labiau ateistas nei tikintis. Nors kurija bandė visais būdais sutrukdyti šios disertacijos sėkmei, tačiau darbas buvo patvirtintas ir laipsnis suteiktas. Išties, tai buvo precedento neturintis įvykis, jog arkivyskupo netikėjimas tapo filosofinių tyrinėjimų pagrindu, nagrinėjant jo raštus, pasisakymus ir elgesį, ir vainikuojant drąsiu teiginiu, jog Bažnyčiai vadovauja netikintis vyskupas. Tokių disertacijų būtų galima parašyti ir daugiau.

Šie įvykiai parodo, jog ne visada tie, kurie turėtų budėti ir ginti tikėjimo grynumą ir jį nešti į pasaulį, šią pareigą deramai atlieka, kad kartais vyksta priešingai, ir kad kur kas dažniau tikėjimą saugo ir perduoda eiliniai katalikai. Daugumas garsių vyskupų ar kunigų tikėjimo dovaną gavo būtent iš savo močiučių ar mamų, kaip antai šv. Augustinas, šv.Pijus X, kardinolas Martini ir daugybė kitų.

Vyskupų ir kunigų tikėjimo susvyravimai atnešė daugybę Bažnyčios tragedijų ir papiktinimų. Užtenka prisiminti vienuolio ir kunigo, bažnytinės teisės daktaro Martyno Liuterio sukeltą protestantizmo ereziją, kuri buvo artikuliuota į komunizmą, nacionalsocializmą, darvinizmą, kapitalizmą, liberalizmą, postmodernizmą, gender, feminizmą ir kitas šių dienų pavojingas ideologijas. Liuterio idėjos sudavė smūgį katalikiškam tikėjimui ir per Vatikano II susirinkimo vardu neštą reformą. Paskutiniai keli metai Lietuvai buvo kunigų netikėjimo metai, kai vienas po kito savo pašaukimą, įžadus Dievui paneigė būrys iškunigių.

Tikėjimas yra svarbus tuo, jog, kaip moko apaštalas Paulius, per tikėjimą turime priėjimą prie Dievo malonės, prie jo gailestingumo. Be tikėjimo žmogus negali patikti Dievui ir būti išganytas, todėl Kristus liepė savo mokiniams eiti į pasaulį ir nešti tikėjimo dovaną.
Tikėjimas ir Dievo gailestingumas yra esminiai susiję, nes per tikėjimą ateina ir pasigailėjimo malonė. Neatsitiktinai šios dienos evangelinis pasakojimas perteikia juos drauge.

Pamokyti Kristaus ir jo apaštalų mes išpažįstame „tikiu nuodėmių atleidimu“, kurį gauname kaip dovaną, nenusipelnę. Dėl šios priežasties galima teigti, jog Dievas yra labiau gailestingas negu teisingas, todėl mes dar turime šansą. Žmonės baisiai ir daug nusideda, o Dievo gailestingumas laukia ir toleruoja. Kai kas nors visgi atsiverčia ir atgailauja, Dievo gailestingumas nedelsia gelbėti iš pražūties, nors Kristui tai kainuoja kančią ir gyvybę, jo krauju nuplaunamos kaltės.

Nuodėmių atleidimas remiantis teisingumu būtų visiška pražūtis kiekvienam iš mūsų. Pamačius tą buhalteriją beliktų galvą susiėmus šaukti „Oj, Jėzau, mes prapuolę”. Bet su tikėjimu šaukiant „Jėzau“ – jau prasideda gailestingumo ir atleidimo įvykis, dar belieka ateiti pas apaštalus, kad jiems duotąja atleidimo malone būtume sutaikyti su Dievu, kad užčiauptume burną visiems kaltintojams, kurie netiki nuodėmių atleidimu.

Kuo toliau, tuo labiau nepasitikiu optimistais ir linksmąja, pramogine šių laikų kultūra, ir ją mėgdžiojančia katalikybe, palydima skambių gitaros garsų. Kai gatvėje prasilenkiu su   optimistu, man atrodo, jog jis arba kažką pavogė, arba ketina kažką nedoro padaryti, gal yra apsinešęs narkotikais arba girtas, gal koks eretikas, sumanęs Rojų sukurti žemėje be Dievo.
Man labiau patikimi yra liūdnesni žmonės, nes jie yra susimastę tarsi filosofai, išgėrę savo kančių taurę, atradę Viešpatį ir supratę, jog esame iškritę iš lizdo paukščiai, praradę Rojų, gyvenantys šešėlių ir merdinčiųjų pasaulyje, gražiajame kalėjime, kuris vadinasi Žemės  planeta…

Kas tikrai džiugina – tai Kristaus prisikėlimas ir jo pažadas!

Didįjį Penktadienį naukojamos šv.Mišios, tačiau prisimenama Jėzaus kančia ir mirtis. Jo kančios istorijos skaitinyje girdime prikaltųjų ant kryžiaus dialogą: Jėzus kalbasi su dviem piktadariais, nukryžiuotais iš vienos ir kitos pusės. Šis dialogas atskleidžia visų kenčiančių ir mirštančių žmonių tikrovę, jog galima atsiversti ir paskutinę akimirką, tačiau ne visi tai padaro.

Gerasis latras (pasak tradicijos, jo vardas buvo Dizmas) išpažįsta, jog abu piktadariai sulaukė teisingo atlygio už savo blogus poelgius, mat buvo žmogžudžiai, ir priimdamas teisingumą, atgailaudamas išsako viltį: „Jėzau, prisimink mane savo karalystėje“. Jėzus neliko kurčias, ir niekada nebus, kai išgirdo šį iš širdies gelmių kilusį prašymą ir davė pažadą, kuris galioja visiems atsiverčiantiems ir atgailojantiems mirties akivaizdoje: „Dar šiandien su manimi busi Rojuje“.

Deja, antrasis latras, kurio vardo nežino netgi legendos, nes nėra svarbus, kaip nesvarbūs yra ir visišku nieku tampantys pragaro pasmerktieji, paskutinę savo gyvenimo akimirką tyčiojasi iš Jėzaus, drauge ir iš teisingumo: „Gelbėk save ir mus, jei gali“. Tai žmogus, kuris nepriima tiesos apie save net ir kentėdamas, mirties akivaizdoje. Jo veide ir akyse galime pamatyti pragaro esmę. Tai nuodėmės prieš Šventąją Dvasią pavyzdys, nuodėmės, kuri yra neatleidžiama nei dabartiniame, nei būsimajame gyvenime.

Ligos, kančios, mirties artumas išlukštena žmogų iš kūniškos ir pasaulietinės puikybės, nebėra pagrindo didžiuotis nei grožiu, nei sveikata, nei turtais, lieka tik gryna dvasinė būsena. Kokia ji: puikybė ir pyktis, patyčios ir kaltinimai, kurie kyla iš melo?

Amžinybės akivaizdoje svarbu yra ne praeitis, kuri nebegrįš, bet ateitis, kuri gali pakrypti Dangop arba velniop. Prisirišimas prie praeities nuodėmių baigiasi amžinu įsikalinimu nuodėmėje – pragaru. Širdies ir vilties nukreipimas į Jėzų, kuris yra ateities Viešpats, reiškia susieti save su išganytųjų amžinybe, todėl labai svarbus ligonių sakramento priėmimas, kunigo apsilankymas pas ligonį Jėzaus vardu ir asmeniu. Kunigo ir mirštančiojo dialogas tampa kryžiaus scenos atkartojimu: Jėzus kalbasi su mirštančiu žmogumi, ieško jame Dizmo širdies. Jei tokią atranda, ligonių patepimo apeigose nuskamba žodžiai: „aš tau pažadu amžinąjį gyvenimą“.

Didžiojo Penktadienio liturgija yra ne tik apie Jėzų, bet ir apie mus. Ji primena, jog ateis diena, kai būsime pašaukti ant kančios altoriaus aukoti savo kūnus kaip atsiteisimo auką už nuodėmes drauge su Jėzumi, kad būtų išgelbėta siela. Tegul visi išgirs nuostabiuosius Jėzaus žodžius: „dar šiandien su manimi būsi Rojuje“.

Minios sekė Jėzų, skelbė jį karaliumi, šaukė „Osana” ir paskui – „ant kryžiaus”. Verbų sekmadienio istorijoje matome vieno žmogaus ir minios dramą. Žmogus minioje ir ne minioje – tai ne tas pats žmogus.

Kartais išgirstame pranešimų, kad išsigandusi minia bėgdama sutrypė negyvai ar sužalojo esančius minioje. Sunku rasti protavimą ir atsakomybę minioje. Minia pateisina beprotybes, nusikaltimus ir nuodėmes.  Atsidūręs minioje žmogus sužvėrėja, netenka savigarbos, trypia ir žudo kitus. Minios morale gyvenantis elgiasi „kaip visi”: kaip visi vagia, gyvena susidėjęs, elgiasi amoraliai, praktikuoja okultizmą ir t.t. Bet minia neprisiima atsakomybės už ją sudarančius elementus, palikdama savo morališkai ir dvasiškai sutryptus adeptus.

Nesenai Norvegijoje viename valstybės dotacijų negaunančiame, t.y. nepriklausomame, laikraštyje buvo straipsnis apie Oslo miesto mikrorajoną, kurį apvaldė musulmonai. Vaikystę ten praleidę ir pragaro išbandymus išgyvenę jauni norvegai interviu pasakojo, kad pavieni musulmonai yra bailiai, tik būryje tampa drąsūs ir neprognozuojami. Islamo grėsmė ypač pasirodo minios kontekste.

Minia yra nelogiška, emocionali: entuziazmas ir neapykanta, kraštutiniai jausmai yra šalia vienas kito, gali greitai transformuotis. Minios demokratija yra tragiška. Gal todėl Romėnų teisė ribojo demokratiją ir joje dalyvauti leido tik aristokratijai, Romos piliečiams, bet ne vergams ir parijams, nes ribinėse situacijose minios „atsakomybė” padaro taip, kad  atsakingas individas tampa neatsakingas, nesuvokia savo reakcijų ir elgesio. Liūdnas to pavyzdys yra kažkada nacistams mandatą suteikusi vokiečių tauta. Panašias beprotybes matome kiekvienuose rinkimuose.

Aš ir minia, aš minioje – viena iš didžiausių problemų ir iššūkių, ypač siekiant išsaugoti tikėjimą, sąžinę, siekiant išlikti savimi. Išlikti ištikimu Dievui laukinės, konformistinės minios akivaizdoje ir liudyti nepriklausomybę nuo minios, liudyti tikėjimą miniai kaip Kristus, yra tas pats iššūkis ir ta pati būtinybė. Nes kažkas turi sugebėti eiti prieš srovę, kad bent kai kuriuos ištrauktų iš plataus kelio, vedančio į pražūtį.

Pirmojo Gavėnios sekmadienio bibliniai skaitiniai pristato Jėzaus pasninko dykumoje ir gundymo istoriją. Tai pasakojimas apie gundymo techniką, kurią žmogaus atžvilgiu naudoja šėtonas.

Jis prisistato kaip labai susirūpinęs žmogaus gerove, kaltindamas Dievą, jog žmogų nuskriaudė. Neva Dievas duoda tik kasdienės vargo duonos, o velnias siūlo pridėti lengvos ir gausios. Neva Dievas davė prigimtį tik su eiliniais, kasdieniais sugebėjimais, o velnias siūlo pridėti stebuklingų galių ir jėgų. Neva Dievas davė tik nedidelį asmeninį turtelį, o velnias siūlo atiduoti visą pasaulį. Girdi, Dievas per mažai davė žmogui garbės, galių ir turtų.

Šėtonas siekia konkuruoti su Dievu žmogaus širdyje, nori užgrobti žmogaus viltį, manipuliuodamas žmogaus lūkesčiais. Sąlyga daugiau gauti yra pagarbinimas. Už jo pagarbinimą velnias siūlo laikinus pasaulio turtus, tačiau atima amžiną Dangų. Kad žmogus gaus visą pasaulį, labiau primena kvailą iliuziją. Geriausias to įrodymas yra loterija: perkančių bilietus yra milijonai, o išlošia vos keli.

Siekiame stabilaus, ramaus gyvenimo, tačiau tokį pasiekus nejučia panyrame į malonų snaudulį, apkiautimą, o velnias, melo tėvas, skatina manymą, jog mums savęs pačių užtenka ir to gerbūvio, kuriame suparalyžiuojamos paskutinės geros valios, mąstymo ir sąžinės galios.

Už Dievo garbinimą Viešpats duoda Dangų, tačiau tam tikra prasme atima žemę, perdėtą ir ligotą prisirišimą prie kūrinijos.  Dėl to išveda į dykumą tautą, paskui ir savo Sūnų, kai kuriems žmonėms leidžia patirti bankrotus, ligas, artimųjų mirtis, bėdas, kančias, apiplėšimą. Nebūtinai blogi, tačiau ir geri dalykai gali atvesti į dvasinę dykumą, kur susimąstęs žmogus ištaria išganingąjį „taip” Dievui.

Bet vėl išlieka atsivertimo kantrumo ir augimo klausimas. Kūnas, pasaulis ir velnias ragina laikytis vidutinybės, neišsišokti, nepersistengti, ir tai pamaži nuveda prie flirtavimo su blogiu. Deja, kai kurių atsivertimas primena tik nedidelius šventumo virpuliukus, bet ne esminius sukrėtimus ir pertvarkymus. O jų reikia siekti, kad nesustabarėtume žemėje.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinys pasakoja apie stabuklingąjį gydytoją – Jėzų Kristų. Tarp daugybės pagydymų šįkart paminima ir išskiriama Simono – Petro uošvienė, kuri karščiavo, tačiau liga paliovė Išganytojui paėmus jos ranką. Ji striktelėjo iš lovos ir galėjo priimti svečius, jiems kažką pagaminti ir patarnauti. Šis paveikslas yra raktas į ligos ir sveikatos temą.

Prabėgo amžiai, tačiau Bažnyčios istorijoje buvo ne tiek ir daug gydymo dovaną turėjusių pasauliečių, kunigų ar vienuolių. Dažnai tai buvo šventi ar bent labiau pamaldūs žmonės. Sakytum, jog Dievas nelabai linkęs suteikti pagijimo iš kūniškų ligų malonę, nes kokia prasmė nusidėjėliui būti sveikam? Toks kaip riebi kandis eikvoja šį pasaulį, išvarpydama ir spyromis paleisdamas Dievo dovanas, savo gyvenimą. Iš dešimties pagydytų raupsuotųjų tik vienas atėjo padėkoti Jėzui, tik vienas suprato sveiktos vertę ir prasmę.

Evangelijos atpasakojami išgijimai dažnai turi vienui vienintelį tikslą – sielos išgydymą, atsivertimą ir tikėjimą. Aklasis ne tik praregi, bet ir ima tikėti Jėzumi. Tai dvasinis praregėjimas. Raišasis ima šokti su ramentais, bet dar labiau jis atgyja dvasiškai. Mirusysis prikeliamas ir tai yra lyg nusidėjelio ir bedievio atsivertimas ir įtikėjimas į Dievą.

Kai visas pasaulis bėga nuo ligų, ieško sveikatos, meta didžiausius pinigus ir leidžiasi mulkinami profesionalių ar neprofesionalių gydytojų, Jėzus priima kančią, sužalojimus ir mirtį. Jį pasekę šventieji vienas už kitą uoliau vargino savo kūnus ir priėmė nepriteklių, ligas, išsekimą, aukojo savo gyvenimą ir gyvybę dėl tikėjimo. Pirmųjų amžių atsiskyrėliai stulpininkai melsdamiesi ilgus metus praleisdavo ant specialiai pastatytų platformų. Kiti dykumose su gabalėliu duonos, mažai miegodami vargino savo kūnus ilgomis maldomis ir darbu. Užtenka prisiminti šv.Pranciškų, kuris šoko į erškėtrožių krūmus, į ledinį vandenį, valgė maistą su pelenais. Antai šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė mirė nesulaukusi nė 30 metų nuo prasto maisto, negydoma, persekiojama savo vyresnybės. Pavyzdžių gausybė.

Patogumus pamėgusiam žmogui tokie dalykai atrodo kvailystė, nes, būdamas kūniškas, nesuvokia buvimo dvasišku prasmės, neturi tokios patirties. Bet niekas ir nereikalauja kažkokio ypatingo kūniško alinimosi tikėjimo ir meilės vardan. Užtenka vadovautis Jėzaus parodytu pavyzdžiu ir taisykle, jog kūnas turi būti aukojamas kaip meilės Dievui ir artimui auka. Tai mums nuolat primena Kryžius ir jo sudabartinimas Mišiose.

Kiek taurių motinystės pavyzdžių dėl savo vaikų, vyrų ir šeimų. Motinystė be tėvystės nebūtų pilnai įmanoma, jei pasiaukoję dėl savo šeimos vyrai neatnašautų savo darbo ir vargų auką. Panašiai kunigai aukoja savo kūną kaip meilės auką Bažnyčiai, pasirinkdami celibatą ir aukos egzistenciją užkampiuose kaimuose, misijose, emigracijoje, dieną ir naktį rūpindamiesi sielomis ir šventovėmis. A.a. mons.A.Svarinskas sakęs, jog nuodėmė kunigui mirti lovoje, ne kaip atnaša už Dievą, sielas ir Tėvynę.

Mažai kas besuvokia Kristaus kūno auką ir jo pavyzdžiu seka. Todėl neturime normalių šeimų, absoliuti dauguma šeimų turi tik vieną vaiką, nėra pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę, žlunga patriotizmas, klesti emigracija, silpsta parapijos.

Sveikatos, sporto ir sveikos mitybos laikais meilės ir aukos nedaugėja. Gražuolės nenori vaikų, kultūristai primuša moteris, salotų privalgę sveikuoliai gaudo čakras. Kas tokiems žmonėms būtų geriausia? Ogi kad Dievas juos visus susargdintų.

Antai vienas pilietis teisinosi, kad neranda laiko nei maldai, nei sekmadienio Mišioms. Dievas davė laiko, o laiko nėra. Pažadėjau jam pasimelsti, kad gautų laiko – pavyzdžiui, leistų pateikti į avariją ir susilaužyti stuburą. Ir tada – marios laiko! Guli sau žvelgdamas į lūbas, ašaros ir maldos, ir atgaila, ir filosofinės mintys, ir visa tai, kam trūko laiko. Tik tiek, kad tai bus jau nebe meilės, bet atgailos auka.

Kartą vienas karštakošis žurnalistas bandė išprovokuoti motiną Teresę savo klastingu klausimu:

– Tai yra nuostabu, kad jūs rūpinatės vargšais, bet kodėl Bažnyčia ir Vatikanas yra aptekę turtais?“.

Motina Teresė pažvelgė jam tieisiai į akis ir atsakė:

– „Man atrodo, jog jūs esate nelaimingas, kažkas jus neramina, neturite širdies ramybės. Jums reikia atrasti tikėjimą, bet jei sunku jums tikėti, bent dažniau šypsokitės, nes per tai pasireikš bent nedidelė dalelė Dievo tikrovės“.

Tas pokalbis leidžia suprasti šio sekmadienio šv.Rašto fragmentus apie tautos murmėjimą prie Meribos, tarpininkus tarp Dievo ir žmonių bei demonų išvarymą. Tai tarpusavyje susiję dalykai.

Žurnalistas išgirdo motinos Teresės žodžius, kurie atsikartoja 95 psalmėje: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės, kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė“. „Masa“ reiškia gundymą, o „Meriba” – ginčą, barnį. Su tokiu nusistatymu ateina šių dienų žmonės į bažnyčią, taip kreipiasi į Dievą, taip elgiasi vieni su kitais – ginčydamiesi, priekaištaudami ir reikalaudami absurdų. Nes tokia yra jų neklusni, maištinga ir viskuo nepatenkinta širdis. Žiniasklaidoje, šeimose, parapijose darosi Masa ir Meriba, kietaširdžių maištas prieš viską ir visus.

Tokia būsena yra demoniška, tai puolusių angelų ir žmonių tikrovė, kuomet prarandama, kaip sakė Teresė, dieviško gyvenimo apraiškos, pasireiškiančios Šventosios Dvasios dovanomis ir vaisiais, kurių vieną paminėjo vargšų motina – dažniau šypsokitės, daugiau vilties ir šviesos. Šėtonas padarė pasaulį ištisine Masa ir Meriba, kuriame tyro džiaugsmo retai besutiksi.

Esant tokiai murmėjimo epidemijai Viešpats siuntė galingus ženklus, pats prakalbo per gasdinančius gamtos reiškinius ir stebuklus. Tauta išsigando ir prašė pranašų, Dievo tarpininkų, kurie žmogiška kalba perduotų Dievo žodį, nes jo akivaizdybė yra nepakeliama: „Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau“.

Dievas parodė savo gailestingumą ir pagerbė žmogaus laisvę, kai ne jėgos ir baimės argumentais, bet siųsdamas Mozę ir Araoną, pranašus, galiausiai žmogumi tapusį savo Sūnų kalbėti Dievo žodžius žmogaus lūpomis. Siuntė ir motiną Teresę, kad nelaimingam žurnalistui pasakytų jo nuolatinio nepasitenkinimo ir kabinėjimosi prie kitų esmę – tavo širdyje Masa ir Meriba, demoniška tikrovė, tu turi priimti tikėjimą ir rodyti gerumą kitiems, kad išsivaduotum iš velniško apsėdimo.

Kafarnaumo sinagogje Jėzus atliko egzorcizmą, išvarė piktasias dvasias iš apsėsto žmogaus, per kurį tos šaukė: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“. Taip: Jėzus atėjo panaikinti žmonių širdyse velniško priešinimosi ir užsispyrimo, jo argumentų. Juk šėtonas dar yra vadinamas kaltintoju ir skundiku, kuris ištisai kaltina žmogų Dievui ir Dievą žmogui, žmogų kitam žmogui. Išvydę Dievą demonai dar bandė jį kaltinti, tačiau buvo priversti pasišalinti tarsi murmantys izraelitai nuo Horebo kalno. Galiausiai apleido nelaimingojo kūną ir dvasią. Pnašiai motina Teresė atliko savotišką egzorcizmą pretenzijomis plūstančiam, visus kaltinančiam nelaimingam žurnalistui, kuris užtilo jos dvasios ir argumentų išlaisvintas iš užburto skundų rato. Tikiu, jis ėmė stengtis labiau šypsotis ir perteikti savo širdyje bei pasaulyje esantį gėrį.

Kur juda Europa, Masos ir Meribos nuotaikos bei demoniškų dvasių apsėsta? Kas dar išgirs Dievo tarnų žmogiškus žodžius? Kas galės atsilaikyti, kai Dievas ims kalbėti Horebo kalno kalba?

Tai, ką Jėzus nuveikė, davė mums kaip pamokymą, pavyzdį, pradžią ir naujų papročių standartą. Viskas prasideda nuo Krikšto: Išganytojo viešoji veikla, Dievo Karalystės skelbimas, išganymo darbas.

Panašiai visa, kas yra gera ir išganinga, prasideda nuo žmogaus Krikšto, kuris drauge nurodo gyvenimo programą ir tikslus. Per Krikštą visi tampa pašaukti į šventumą, Dievo artumą, išganymui ir amžinybei.  Krikštas yra galingas malonės impulsas, paskatinęs daugybę krikščionių kurti Vakarų civilizaciją ir jos kultūrą, kurios pasiekimais džiaugiamės iki šiol.

Bet šiais laikais išgyvename Krikšto „infliaciją”, kai pakrikštytųjų daug, o šventumo siekiančių vos vienas kitas. Kartą vienas eretikas su būdingu piktavališkumu išrėžė: „Jūsų, katalikų, yra pilni kalėjimai!”. Aš jo paklausiau: „Ar todėl, kad jie tiki, ar todėl, kad netiki?”. Kažkada krikščionis sodino į kalėjimą dėl tikėjimo, o dabar dėl netikėjimo piktadarybių. Akivaizdu, jog čia kaltas nėra Krikšas ir tikėjimas, bet žmogaus pikta valia, paneigianti Krikšto suteiktą malonę ir pašaukimą.

Prieš kelias dienas radikalūs islamistai paleido šūvių salvę į nepraustaburnius „žodžio laisvės” atstovus, kurie savo karikatūromis tyčiojosi ne tik iš islamo, tačiau ir katalikybės. Juk daugumas tų karikatūristų buvo pakrikštyti, tačiau iš savo tikėjimo šaipėsi bjauriausiais būdais. Jų beprotybę užbaigė ne sąžinės prabudimas, bet smurtingųjų islamistų efektyvūs šūviai. Belieka apgailestauti, kad taip atsitiko.

Tas įvykis liudija, jog šiais laikais yra madingas atviras nuodėmingumas. Būti šventu ar bent padoriu darosi netgi nesaugu, ir kai kurie mano, jog dėl „šventos ramybės” geriau atsisakyti šventumo. Skamba paradoksaliai, jog dėl šventos ramybės geriau būti nešventu.

Upės dugne akmuo guli apsuptas vandens, jį skalauja pratekančio vandens masės. Ten jis gali būti dešimtmečiais ar net šimtmečiais, tačiau jį ištaukus ir perskėlus atrastume, jog viduje jis yra sausas ir kietas. Į jį neprasiskverbė nė lašelis vandens. Panašiai kai kurių pakrikštytųjų pakaušiai buvo suvilgyti Krikšto vandeniu, daugybę metų priklauso Bažnyčiai, gal net lanko pamaldas, dalyvauja bendruomenių gyvenime, tačiau į jų vidų nepersismelkė nė lašelis malonės, nes jie yra užkietinę savo širdį, jų sielos yra kaip išdžiuvę šuliniai. Taip ir laukiam jų atsivertimo kaip kad akmens išmirkymo ir suminkštėjimo…

Būtent, atgailos ašaros suminkština širdžių akmeninį kietumą. Krikštas atnaujinamas išpažinties sakramentu. To nevalia užmiršti. Krikštas puoselėjamas ir remiamas kantrios bei pastovios asmeninės maldos. Kas eina išpažinties ir meldžiasi, ilgainiui nugalės visas nuodėmės kliūtis, jame nuolat veiks išganingoji pradžia – Krikšto malonė.

Epifanijos, arba kaip dabar pasakytume, Trijų išminčių-karalių iškilmė sukuria pilną Betliejaus istorijos paveikslą, kuriame vietą atrandame ir mes. Viena vertus, jame yra piemenys ir banda, kita vertus – išminčiai-karaliai. Tai simbolis to, jog visas žmogiškasis pasaulis ateina pas Kristų, užgimusį pasaulio gelbėtoją: ir vargšai, ir turtingi; ir kilmingi, ir prasčiokai; ir mokyti, ir nemokyti; ir dirbantys, ir mąstantys. Viduryje to paveikslo, tarsi apvienijant visą žmonijos įvairovę, matome Kūdikį, Motina ir Globėją.

Piemenys ir karaliai nurodo ir į dviejų rūšių tautas: išrinktąją ir pagonių. Tai reiškia ir du kelius, kuriais Dievas skinasi kelią į žmogaus gyvenimą: per tikėjimą, kylantį iš apreiškimo, ir per prigimtinio proto paieškas. Kaip pop.Benediktas XVI yra rašęs, žmogus kyla link Dievo dviem sparnais – proto ir tikėjimo.

Jėzus užgimė laikų pilnatvėje, sakytumei viduryje, kai Apvaizda suformavo pakankamą tikėjimo ir protavimo pagrindą: apreiškimą per Izraelio tautą, ir tinkamą mąstymą bei dvasinę struktūrą per graikų filosofus, kurių svarbiausias čia pasirodė esąs Aristotelis, atradęs esmines būties tiesas ir kategorijas.

Erodo Kalėdų paveiksle paprastai niekas nevaizduoja, nes šis personažas yra šėtono ir tamsos simbolis, kuris ieško Kūdikio, norėdamas jį nužudyti, ketindamas išvengti konkurencijos. Erodiško tipo asmenys ateina kovoti su tikėjimu ir sveiku protavimu, su Dievo pažinimo sąlygomis, su pačiu Dievu.

Mato evangelijoje skaitome Jėzaus paraginimą būti gudriais kaip žalčiai ir neklastingais kaip balandžiai. Tarsi čia būtų kalbama apie išminčius ir piemenis, jų dvasinę būseną, sąžinės esmę: gerą valią ir protingumą. Todėl angelai giedojo „žemėje ramybė geros valios žmonėms“ – piemenims ir išminčiams.

Krikščionybės pradžioje Kalėdų nebuvo. Neįtikėtina, tačiau pirmiausia buvo Epifanijos iškilmė, kurią dabar vadiname Trijų Karalių švente. Tos senosios Epifanijos aidai pasiekia dar ir mūsų dienas. Vienas jau miręs kunigas pasakojo, jog seniau kunigai ir vyskupai vieni kitus sveikindavo, siūsdavo atvirukus būtent Epifanijos proga. Kunigų kalėdojimas savo kilme yra susijęs su Epifanija, senuose apeigynuose randame namų palaiminimą būtent šios šventės proga.

Epifanija – Kristaus apreiškimas, kai žvaigždė, angelai, trys išminčiai, Jonas Krikštytojas, balsas iš dangaus, besileidžiantis balandis apreiškia Jėzų esant Dievo Sūnų ir Mesiją. Vėliau Jėzus pats savo darbais, žodžiais, ypač prisikėlimu iš mirties, apreiškė savo dievystę ir pasiuntinystę. Todėl visas Kalėdų laikotarpis yra viena ištisinė Epifanijos šventė.

Trijų Karalių šventė yra iš pagonybės atsivertusių tautų iškilmė, bylojanti apie Dievo sprendimą į išganymą pakviesti ne tik išrinktąją, tačiau ir visas tautas. Vedami mokslo, išminties, sąžinės ir gyvenimo ženklų trys pagoniškų tautų atstovai atranda Kristaus šviesą. Tai liudijimas, kad ir šių dienų geros valios žmogus gali rasti Dievą pasaulio sutemose.

Iškalbingas yra trijų išminčių ir Kristaus susitikimas. Pagonys ateina su žemiškais turtais ir randa Betliejaus neturtėlį, vyksta mainai: jie duoda tai, ką žmogus gali duoti, o iš Kristaus gauna tai, ką gali tik Dievas duoti: jis ne tik juos, bet ir visas pagonių tautas praturtino kokybiškai nauju mąstymu, morale, dvasia, gyvenimo būdu.

Galima teigti, jog Vakarų civilizacija prasidėjo, kilo iš trijų karalių atneštų skrynelių, kai ėdžių ir kryžiaus neturtą pasirinkusiam Kristui tapo pašvenčiamas šis pasaulis, su savo gėrybėmis ir žmonių talentais. Jų pasižiūrėti ir pasiklausyti važiuojame, kol naujojo socializmo bedievybė visko nesunaikino.

Kiekvienoje bažnyčioje yra aukų skrynelė, pamaldų metu vyksta piniginių aukų rinkliava. Tai nėra vien ekonominis intarpas, tačiau seną tradiciją, prasmę ir reikšmę turintis reiškinys. Aukojantis Kristui krikščionis turi  trijų karalių nusiteikimą, kad užgimusio karaliaus karalystė augtų ir stiprėtų, t.y. kad jo atneštoji Dievo Karalystė taptų regima šiame pasaulyje.

Naujųjų šventimas savo prasme yra susimąstymas apie laiką, iškelia skausmingą gyvenimo prasmės klausimą: ateina laikas, kai laiko nebebus, ką daryti su likusiu laiku? Laiko išties mažėja, todėl džiūgauti nėra ko: senstame, galimybės traukiasi, pasak tautosakos, „Grabinskas su Lopetinsku“ pasibels į duris.

Šia prasme laiko vertė yra neįkainojama. Nors amerikonai ir mano, kad laikas yra pinigai, krikščionys mano kitaip: laiko prasmė – kad bloga keistųsi į gera, kūniškumas į dvasingumą, laikinumas į amžinybę. Šia prasme, laikas padeda pasiruošti ir prisiliesti prie amžinybės, nes kaip yra dabar, gali tapti visada. Tai baugina, nes blogo žmogaus „dabar“ taps amžinu „visada“.

Laiko, jaunystės ir galimybių švaistymo pavyzdžių apstu visur. Naujųjų šventimo būdas mūsų šalyje liudija, jog laiką sutinkame su dvasine tuštuma. Tai pati girčiausia, nesamoningiausia ir šėlsmingiausia para metuose, lydima ugninio vandens sukelto gaisro danguje, butuose, sielose, kai gesinant jį degtine, dar labiau jis įsiplieskia.

Naujieji daug kam yra laiptai į pragarą, kai protas ir jausmai tampa pritemdyti ir atskirti vienas nuo kito, kai visu gražumu pasirodo „in vino veritas“ tikrovė: suaugusieji ima elgtis kaip komunistinės bandos beždžionės, kaip nesubrendę vaikai, o vaikai puola išbandyti „suaugusiųjų“ gyvenimo ir debilizmo progreso. Perafrazuojant tautiečių giesmę apie didvyrius (šiuo atveju – gėrimo čempionams), kam nusvyro galva nuo degtinės, tam ne dangaus angelai vaininką iš deimantų pina, bet slaugės šaltus kompresus arba policininkai antrankius deda.

Bet visgi derėtų Naujųjų orgijai praėjus padėkoti šv. Bonifacui Romiečiui, III a. kankiniui, alkoholikų, jiems prijaučiančių bei atsivertėlių globėjui, kad išmeldė šiltą Naujųjų naktį, ir kad gatvėje nesušalo degtinės pakirsti naujametinio budėjimo dalyviai. Derėtų jo užtarimo paprašyti, kad pritaikius medikamentų, maldos ir darbo terapiją išeitume iš pirmojo pragaro rato, ir galėtume suprasti „veritas de vino“ klausimą bei laiko vertę.

Reikia vėl atsigręžti į šviesą, į viltį, į šv.Raštą, sakramentus, maldą, į kunigus, kai kam ir į objektyvius narkologus ar psichiatrus, ir su Dievu stebuklingojo žodžio „atsiprašau“ pagalba grįžti į praeitį, į išeities tašką, kai buvo padaryta klaida, kad būtų ištaisyta ta akimirka, tuo pačiu dabartis bei amžinybė, ir būtų galima bloga keisti į gera.

Nuskambėjo dainos, nugriaudėjo šventinė pirotechnika, pradėjome naujus civilinius metus, naują etapą. Naujų metų pradžia yra planavimo ir prioritetų nustatymo laikas, kai apsvarstysime, kas pasitarnaus ne tik mums asmeniškai, bet ir tiems, už kuriuos esame atsakingi.

Metų programos apmatus mums pateikė Kalėdų nakties angelai: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms” (Lk 2). Taip turėtų prabėgti krikščionies gyvenimas,  jo darbai turi turėti tokį tikslą ir turinį, kad  būtų Dievui garbė, visame kame būtų gera valia ir neštų žmonėms ramybę. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita yra aplinkui. Principai aiškūs, belieka pulti prie darbų, bendradarbiaujant su Viešpačiu, kuris veikia visame kame gerovei tų, kurie jį myli.

Tokio gyvenimo pavyzdžiu yra švč.M.Marija, Dievo Sūnaus Gimdytoją, kurios iškilmę naujų metų pradžioje švenčiame: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebus man, kaip tu pasakei”. Abraomiškas ir marijinis klusnumas jo valiai bei  pasitikėjimas juo yra būtinos sąlygos, kad angelų skelbtoji programa būtų įmanoma.

Marija parodė, jog jos gyvenimas buvo skirtas ne tik Dievui, bet ir žmogui, šeimai, tautai. Kai užmirštame apie pašaukimą gyventi dėl kitų ir tarnystę kitų labui, vargu ar taikos ir ramybės sulauksime, vargu ar gyvenimas bus džiaugsmingas ir prasmingas.

Galų gale, ateinančių metų programoje tebus noras tobulėti ir asmeniškai, nes Dievui garbę teikia ir ramybę kuria dvasiškai ir vertybiškai turtingi žmonės. Poetas Pablo Neruda rašė: „Pamaži miršta tasai, kuris nebekeliauja, kuris nebeskaito, neklauso muzikos, neranda savyje žavesio. Pamaži miršta tas, kuris nemyli, kuris sau nepadeda, tačiau leidžia dienas apverkdamas savo nelaimes. Pamaži miršta tas, kuris meta savo planus, dar jų nepradėjęs, kuris neklausia nežinodamas, ir  neatsako žinodamas. Mažomis dozėmis nuodija save tasai, kuris užmiršta, jog gyvenimui neužtenka tik alsuoti”.

Akivaizdu, kad kas gyvena Dievo garbei, turi gerą valią ir neša taiką, nemerdėja pats ir nežudo kitų, neapnuodys nuoboduliu šalia esančių, netaps pagonių garbinama medine ožka, bet bus Dievo ramybę nešančiu kūnišku angelu.

Mieli broliai ir seserys, šiandien dalyvaujame metiniame Kristaus Gimimo, Kalėdų, palaiminime, kuris suteikiamas tiems, kurių širdyse Kristus gimsta. Nes jei Kristus gimtų tūkstančius kartų, ir negimtų tavo širdyje nors kartą, nieko tai nereikštų. Jis atėjo į žemę tik tam, kad galėtų ir tavo širdyje apsigyventi.

Kalėdų evangelijos pasakojimas pristato ne tik įvykius ir aplinkybes, bet yra ir tikėjimo bei gyvenimo simboliai, nurodantys gilesnę tikrovę. Buvo ne tik tvartelis oloje, kur gimė Išganytojas. Tvartelis gali reikšti ir tavo širdį: siaurą, tamsią, purviną ir dvokiančią, kur sunku atrasti kažką vertingo, kur nėra vietos Dievui, net jei jis yra Kūdikis.

Šiandien visi skubame iš pasaulio, iš gatvių į šventoves, tarsi šv.Šeima iš Galilėjos, iš praeinančio pasaulio, į Judėją, į tikrojo tikėjimo šalį. Skubame į bažnyčias prie Betliejaus, kurio pavadinimas reiškia duonos namus, ir į kurį nužengė gyvoji duona iš Dangaus. Mūsų bažnyčios išlieka amžinu Betliejumi, nes jose pasilieka Eucharistijos duona, nuolatinis Jėzaus būvimas su mumis. Ir mūsų širdys tampa duonos namais, kai priimame šv.Komuniją.

Dievo Sūnus, taikos kunigaikštis, gimsta Augusto gerovės ir taikos metu, kad visiems jį sekantiems parodytų taikos ir meilės kelius. Ir angelų gausybė tą naktį skelbė garbę Dievui ir taiką geros valios žmonėms, nes tik tokie yra verti taikos, ją gali pasiekti šiame konfliktų ir karų varginamame pasaulyje.

Imperatoriaus Augusto įsakymu privalėjo būti surašyti visi imperijos gyventojai, todėl Juozapas ir Marija skubėjo iš Galilėjos į Judėją, į Dovydo genties ir savo kilmės miestą Betliejų, deklaruoti savo priklausymo giminei bei  susimokėti mokesčius. Panašiai ir mes šiandien skubame į bažnyčias deklaruoti savo priklausymo išrinktajai Dievo tautai, kurią subūrė Dovydo palikuonis.

Imperatorius Augustas siuntė savo pavaldinį Ciriną surinkti mokesčius. Panašiai tikrasis Visatos imperatorius ir valdovas Kristus siunčia savo apaštalus rinkti tikėjimo ir gerų darbų mokesčio, kad nei vienas neliktų skolingas Dievui to, kas žmogui jo atžvilgiu priklauso.

Šią šventę būtų neteisinga, jei neatneštume Dievui aukos. Kai priimame svečius, karalius ar prezidentus, kažką duodame dovanų. Dangaus Dovana – Jėzus Kristus – moko mus, kad ir mes išsižadėtume egoizmo ir save duotume kaip dovaną Dievui, artimui ir Bažnyčiai, atnašaudami savo laiko, maldos, kūrybingumo, darbo ir kančios, kūrinijos atnašas. Imkime pavyzdį iš Rytų Išminčių, kurie sveikino užgimusį Karalių savo dovanomis. Ir mes prie Betliejaus prakartėlės ateikime kaip rytų karaliai ir išminčiai, turėdami jų pagarbą, dėkingumą ir dosnumą.

Kristus gimsta kelyje, kad ir mums parodytų kelią į tiesą, į Dangų. Gimsta menkose ėdžiose, nuogas ir bejėgis, suvystytas palaikiais vystyklais, kad atvertų mums savo Karalystės horizont, kad suteiktų malonės ir išganymo rūbą, Dievo vaikų galią daryti gerus darbus.

Užgimimo šventėje pažvelkime į savo tvartelių tikrovę ir išmeskime iš ten tai, kas Dievui nepatinka: netyrumą, šykštumą, vagystes, apgaules, šmeižtą ir apkalbas, smurtą ir neteisybes. Dievo Sūnus priėmė mūsų kūną, laikyseną ir papročius, kad ir mes priimtume Dievo laikyseną ir papročius.

Kai neberūstausi ir nebepavydėsi nei savo draugui, nei priešui, tuomet džiūgauki, nes Kristaus gimimas tavo širdyje arti. Kai nebedžiugins žinia apie kito žmogaus nesėkmes ir nelaimes, netrukus gėris tavo širdyje pasirodys. Kai imsi nešti džiaugsmą ir paguodą nuliūdusiems ir kenčiantiems, tuomet triumfuoki, nes Dievo atėjimas yra netoli. Jei praradęs jėgas, sveikatą, draugus ir artimuosius neimsi piktžodžiauti, bet ramia širdimi priimsi gyvenimo iššūkius, tuomet įvyks Išganytojo gimimo stebuklas tavo širdyje.

Psalmininkas susižavėjęs klausė „Kuo Viešpačiui atsimokėsiu už viską, ką jis man gera padarė?” (115), ir tuomet rado dėkojimo taurę, kurią kėlė Viešpačiui pagarbinti. Taip ir mes, susižavėję Dievo atėjimu ir dosnumu,  duodame išmaldą, maldas, atgailos ašaras ir taikingumą, atleidžiam kaltiesiems. Ir tuomet nebebūsime vieniši, ir  žmogiškoji naktis susitiks su dieviška šviesa, širdis nebebus gyvulių ir nešvarumų tvartelis, nes joje apsigyvens Dievas, ir naktis nušvis tarsi tūkstančio žvaigždžių nušviesta.

Šį sekamdienį pasigirsta kvietimas Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Bet kaip mums džiaugtis, kai aplink tiek neteisybės ir skriaudų? Pažįstu žmonių, kurie atsisakė džiaugtis gyvenimu, nes jis tapo baisus.

Išties, gyvename gilių krizių laikais: politinių, religinės, visuomeninės, ekonominės. Atrodo, kad nebėra išeities. Nebepadeda gražūs šūkiai, ilgos diskusijos, programų ir vizijų kūrimas, naujų įstatymų skelbimas. Prieš pasirodant Jėzui irgi taip buvo, pavydime tiems laikams Jono Krikštytojo, kuris irgi atėjo į didelių sumaisčių laiką.

Vieni pasakytų, jog reikia stiprinti teisėsaugą. Prie kiekvieno piliečio pastatyti po policininką, ir prie kiekvieno policininko pastatyti kitą policininką, o prie pastarojo dar kitą ir t.t. Bažnyčioje išgirsime pigų patarimą – dauginti maldas, bejėgiškai ar abejingai žvelgiant į dangų, kolei ateis Dievo Karalystė. Kiti pasakytų, jog trūksta mums gražių paminklų krepšinio ar alaus gėrimo čempionams. Menininkai pasiūlytų daugiau meno, estetikos, pramogos, nes grožis gelbėja pasaulį. Tačiau ir menas tapo nebegražus performansų ir modernybės gaivale, išreiškia tik gilėjančią dvasinę krizę. Ir visa tai yra niekai.

Mūsų visuomenės didžiausioji bėda – tai visuotinis piliečių nesąžiningumas, godulystė ir vagystės, iš čia kylantis kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo aukščiausių pareigūnų iki eilinių žmonių. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai ir t.t. Vagystės ir pavydo dvasia persmelkia visas sritis.

Lengva apkaltinti krizes, bet iš esmės visų blogybių priežastis yra žmogus, jo sąžinės problema. Ir kol ši problema nesprendžiama, tol nieko neišspręsi, krizė tik gilės. Kas belieka, kai nėra to vienintelio tikrojo policininko ir geriausio teisėjo – sąžinės?

O išeitis yra paprasta, pasiūlyta Jono Krikštytojo: tegul valdininkai būna sąžiningi ir nekombinuoja; mokesčių mokėtojai tegul sąžiningai moka mokesčius ir nevagiliauja; tegul neplėšikauja vyriausybė ir rūpinasi teisingumu; galios turėtojai tegul nepropaguoja ir nevykdo prievartos ir smurto; auklėtojai temyli tiesą; viešumoje nuolat besirodantys tegul laikosi moralės; kiekvienas žmogus tegul turi atjaučiančią ir dosnią širdį labiau stokojantiems.

Sakoma, jog pasikeisk pats ir pakeisi pusę pasaulio. Iš esmės norima įrodyti, jog pats žmogus turi būti geresnis. Štai ko mums reikia – paprasčiausio sąžiningumo ir pastangų jį išsaugoti, nes tik tai yra išeitis iš krizės. Kur trūksta moralės, ten nei religijos, nei visuomeninės, nei ekonominės, politinės neišsprendžiamos. Moralinė tvarka yra pirmoji, po jos seka tvarka ir kitose gyvenimo srityse. Jei ją išsaugo dauguma, tuomet galima tikėtis, kad galėsime statyti visuomenę.

Kiekvienas yra atsakingas už savo sąžinės būklę asmeniškai, nes nėra grupinės atsakomybės, tik asmeninė. Sąžiningas gydytojas padės ligoniui, kuris neturi kuo jam atsidėkoti. Mokytojas stengsis atsakingai mokyti ir ugdyti jam patikėtą jaunimą. Sąžiningas statybininkas taip pastatys namą, kad jis tarnaus dešimtmečiais ir nepradės byrėti po kelių metų. Sąžiningos partijos ir politikai negyvens nuo rinkimų iki rinkimų, ir nežiūrės vien savo „mafijinių“ interesų. Sąžiningas darbdavys ar bankininkas nesinaudos paprastų žmonių silpnumu ir jų neapiplėšinės. Štai krizės sprendimo būdas, paprastas ir nesudėtingas, kurį galima pradėti įgyvendinti už minutės, štai džiaugsmo priežastis – kai , pasak liaudyje klajojančio posakio, žmogus žmogui yra žmogus, tai ir žmogus žmogui yra žmogus.

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5).

Atrodytų, kad perskaičius šiuos Šv.Rašto žodžius, beliktų po sekmadienio Mišių šokti į buldozerius lyginti duobių ir kalvų, kreivų kelių… Iš tikrųjų pranašas Izaijas mato žmogaus širdį, jo ir tautos gyvenimo istoriją kaip kelio tikrovę link kito žmogaus ir Dievo. Tai nuodėmės slėniai ir puikybės kalnai, mele pasiklydęs žmogaus protas ir sąžinė padaro tai, jog žmogus yra toli nuo Dievo, negali jo sutikti.

Šis Advento sekmadienis dėkingas tuo, jog yra tarp dviejų švenčių: gruodžio 6-ąją minėjome šv. Mikalojų, o gruodžio 8-ąją švęsime Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę. Vyskupas šv.Mikalojus garsėjo dideliu širdies gerumu, daręs daug gerų darbų, rėmęs ir šelpęs stokojančius ir taip tapęs kalėdinio dovanų papročio svarbiu simboliu, skelbiančiu Dievo dovaną žmonijai – jo Sūnų.

Šv.Mikalojų, dar kitaip vadinamą Santaklausu, pastaraisiais dešimtmečiais bandyta pakeisti neiaiškios kilmės surogatu – seneliu šalčiu, labiau primenančiu pražilusį Marksą ar Engelsą. Tai pavyzdys, kaip apsimelavęs žmogus klastoja kelia link tiesos, neva Mikalojaus nebuvo, tik komunistinis „died maroz”.

Tiesų širdies kelią turėjo Šv.Mikalojus, sutikęs Dievo gerumą ir todėl atradęs kelią į kitų žmonių širdis. Per M.Marijos Nekaltą Širdį Dievas atėjo ir pasiliko mūsų tarpe.

Advento užduotis – griauti užtvaras širdyje ir gyvenime, kad kas turi kalnus gėrybių, pasidalintų su tais, kurie turi tuščius aruodus, pinigines ar šaldytuvus, kad kas sakosi esąs iš aukštuomenės, pažvelgtų į varguomenę, kad tie, kurie laiko save kažkuo, suprastų dalią tų, kurie laikomi niekuo. Nes būtent Dievas iš savo būties aukštumų nužengė į mūsų žemės ir Betliejaus nevilties slėnį.

Bet svarbiausia – paruošti savo širdies ir gyvenimo kelią susitikimui su ateinančiu Viešpačiu, kuris laikų pabaigoje klaus, kodėl statėme užtvaras tarp jo ir savęs, ir kito žmogaus.

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kurioje nėra tvarkos, nėra palenkta jo prigimčiai, nebūdamas ten šeimininku. Ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo,  traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, nes daugumas yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai savo tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje užbaigdami bažnytinius metus skaitome Biblijos fragmentus, liudijančius, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus atsiskyrė nuo Kūrėjo ir ėmė gyventi nuopolio ir klaidingos autonomijos dvasia, pavergtas velnio.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis.  Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis Dievo valios, katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius, per juos nebegalėdavo nueiti sekmadienį į bažnyčią. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių. Jei tokių būtų dauguma – įvyktų katastrofa, bet kadangi dar yra gerų ir dorų žmonių, jie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, tampa solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.

Kai žmogus liaujasi rašyti testamentą velniui, bet atsiverčia Senąjį ir Naująjį Testamentus (Šv.Raštą) ir stengiasi pagal juos gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija.