Visų Šventųjų iškilmių išvakarių sekmadienį pasakojama evangelinė istorija, kaip nusidėjėlis sutiko Jėzų Kristų, atsivertė ir patyrė išganymo malonę. To nusidėjėlio vardas reiškia  tyrumą ir švarumą – Zachiejus. Lietuviškai pavadintume – Skaidrius. Iki atsivertimo jis nebuvo vertas to vardo ir, pasak to poeto,: „Aš – ne Skaidrius, aš – Murzius“…

Nedaug žinome apie tą Dievo malonės užantspauduotą žmogų. Buvo žemo ūgio. Paprastai tokie žmonės turi įvairių kompleksų, susiformavusių iš vaikystės laikų, kai tenka patirti aukštesnių ir stipresnių bendraamžių patyčias ir smurtą. Kiekvienas žmogus, ypač jaunas, turi bendruomenės, priklausymo, įvertinimo poreikį, tačiau mažaūgiams ar kitaip išsiskiriantiems iš kitų tenka patirti atmetimą. Mažam žmogui išsivysto sunkus, neurotiškas charakteris, stiprus savotiškai suvokiamo teisingumo siekimas,  norint kitus aplenkti ir net atkeršyti. Šį bruožą imta vadinti Napoleono kompleksu.

Skaitinyje minima, jog būdamas žydas Zachiejus dirbo Romos imperijos tarnautoju – muitininku, netgi muitininkų viršininku. Tai tikras parsidavėlis ir išgama, kuris troško pasirodyti, kažką reikšti ir atsikeršyti už patirtus pažeminimus.

Vienas kunigas savo atsiminimuose iliustravo, kaip Zachiejaus istorija pasikartojo naujesniais laikais. Dar būdamas jaunas klierikas tarpukario Lietuvos laikais vasaromis atostogaudavo savo gimtojoje parapijoje, kurios klebonas po sekmadienio Sumos siųsdavo jį į šventorių padalinti pinigėlių elgetoms. Buvo įprasta, kad duodant išmaldą, prašoma elgetos  pasimelsti nurodyta intencija. Klebonas buvo paliepęs klierikui sakyti: „Pasimelsk, kad ubagas netaptų ponu“… Keistai tai skambėjo, tačiau žodžių prasmė paaiškėjo, kai Lietuvą okupavo komunistinė Sovietų Sąjunga. Daugumas tų ubagų tapo naujos valdžios bendradarbiais, valdininkais, baudžiamųjų burių nariais, uoliai skundė ir padėjo sudarinėti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Tai buvo jų kerštas visuomenei ir likimui.

Jėzaus laikais muitininkai rinko ne tik mokesčius, tačiau atliko ir antstolių funkcijas. Nei tuomet, nei dabar žmonės nedegė dideliu troškimu mokėti mokesčius, išgalvodavo įvairių būdų juos aplenkti. Muitininkai apie visus ir viską žinojo, todėl turėjo prievolę už kiekvieną sau priskirtą žmogų asmeniškai sumokėti mokesčius nurodytu terminu, jei tas neišgalėdavo ar sukčiaudavo. Tačiau turėjo teisę vėliau išsireikalauti dvigubai ar net keturgubai daugiau, imantis netgi radikalių priemonių, kaip antai, parduoti į vergiją kurį nors šeimos narį ar net visą šeimą. Piktybiniams skolininkams grėsė ir mirtis.

Muitininko pajamos buvo pasakiškos, nes galėjo vogti, apgaudinėti, priskaičiuoti aukštas palūkanas. Būdamas muitininkų viršininku Zachiejus, ko gero, ėmė dovanas ir kyšius. Buvo labai turtingas žmogus, su pilnomis kišenėmis, tačiau su tuščia širdimi, nes nieko jis nemylėjo ir kitų buvo nemylimas, niekas su juo nesisveikino, nedraugavo, buvo visų nekenčiamas ir keikiamas.

Galima įsivaizduoti, kokios dvasinės būklės buvo Zachiejus. Jis buvo persisotinęs patyčių, smurto, turtų ir ištaigos, ligotos šlovės ir veidmainystės. Pasakojime girdime, jog jis susidomėjo Jėzumi, norėjo jį pamatyti, kadangi daug girdėjo apie jo daromus stebuklus, skelbiamas idėjas, ypač jog nesiekė turtų kaip visi žmonės, sąmoningai pasirinko neturtą.

Matome neįtikėtiną dalyką, jog tas, kuris taip kovojo už savo garbę, kuris bandė visiems įrodyti savo vertę, įsilipo į medį, būdamas suaugęs vyras ir dar aukštas pareigas užimantis, rizikavo savo reputacija. Tas, kuris buvo pajuokiamas dėl žemo ūgio, tapo dvigubos patyčios objektu, kai įsilipo į medį. Zachiejus nugalėjo savo kompleksus ir nekreipė dėmesio į vertinimus, kadangi taip norėjo pamatyti Išganytoją. Jėzus pastebėjo jį medyje ir perprato jo širdies troškimą, liepė išlipti ir ruoštis priimti jį į svečius. Zachiejaus džiaugsmui nebuvo ribų, nes išgirdo draugišką Viešpaties žodį ir sulaukė nuoširdaus gesto, kurio ilgėjosi per visą savo gyvenimą. Kaip rašoma pasakojime, liaudis žado neteko ir ėmė smerkti Jėzų, jog jis vaišinsis pas visų nekenčiamą nusidėjėlį, tautos išdaviką ir lupikautoją. Dabar blogas buvo ne tik Zachiejus, bet ir Jėzus, kadangi nepaisė tautos nuomonės ir sulaužė tabu.

Čia vėl man prisimena kito kunigo pasakojimas, kaip jį po Stalino mirties išleido iš lagerio Sibire. Lagerio karininkas jo paklausė, ar suprato per tuos ilgus sunkaus darbo ir gyvenimo metus, kodėl buvo įkalintas. Kunigas atsakęs, jog nesuprato kaltės ir priežasties. Tuomet kareivis atšovęs jam: „Todėl kalėjai, jog nenorėjai eiti kartu su liaudimi. Jei liaudis veržiasi į revoliuciją – tai ir tu privalėjai. Jei liaudis atmetė religiją, griovė bažnyčias, tai ir tu turėjai išsižadėti tikėjimo drauge su visa liaudimi“. Sekant ta logika išeitų, jog jei liaudis vagia, girtauja, paleistuvauja, tai ir kunigai turi taip elgtis. Iš tikrųjų, paklusdamas Kristui kunigas ėjo priešinga liaudžiai kryptimi. Komunistams tai reiškė, jog ėjo prieš liaudį, todėl buvo ištremtas į Sibirą. Nieko naujo, nes ir dabar yra kuriama kažkokia nauja visuomenė ir naujos vertybės, pagrįstos modernizmu, liberalizmu ir bedievybe, o pagrindiniu tokios iškrypusios visuomenės priešu paskelbta Katalikų Bažnyčią.

Betgi grįžkime prie muitininko Zachiejaus. Jis sutiko Jėzų nestandartiniu būdu – medyje, kadangi buvo liaudies atmestas, kadangi jam buvo tas pats, ką liaudis pasakys. Ir Jėzus nekreipia dėmesio į liaudies nuomonę, kai patraukė pas jį į svečius. Svarbiausia, jog pražuvęs žmogus sutiko savo Gelbėtoją, nugalėjęs savo traumas, kompleksus, visuomenės spaudimą ir jos primetamus standartus. Zachiejaus-Skaidriaus pavyzdys ypač svarbus ir savalaikis jaunimui bei visuomenės atstumtiesiems.

Amžinojo Tėvo Sūnus Jėzus Kristus buvo jaunas, gražus, stiprus, tačiau turėdamas visą dievišką visagalybę elgėsi paprastai, nuolankiai ir ramiai. Jis paragino mokytis iš jo romumo ir nuolankumo, idant jo sekėjas atrastų širdies ramybę.

Šio sekmadienio evangelijos pasakojimu pateikiamas nuolankios maldos, kuri teikia ramybę, apibūdinimas per dviejų besimeldžiančių vyrų palyginimą: asmeniniu teisumu įsitikinęs fariziejus gyrėsi ir didžiavosi, o nusidėjelis muitininkas nedrįsdamas akių pakelti ir šventovės gale stovėdamas sielvartavo dėl savo klaidų. Pirmasis yra puikybės pavyzdys, antrasis – nuolankumo.

Vėl ir vėl ieškome atsakymo, kas yra puikybė? Tai iliuzija, melas apie savo asmenį, savo galimybes ir ateitį. Geriau suprasti šią ydą tepadeda Kristaus gundymo dykumoje aprašymas. Šėtonas akimirką parodė Kristui visą pasaulį, turtus ir galimybes, žadėdamas jam tai visa atiduoti, jei Kristus parpuolęs jį pagarbins. Ką gi ten tokio velnias tokio parodė ir pažadėjo? Iliuziją, plačią plačią fantaziją. Iš tikrųjų, puolę angelai viską prarado ir nieko neturi išskyrus nuolatinę pragaro karštinę ir kliedesius. Pavadinkime tai gal net multiplikaciniu filmuku „Labanakt, vaikučiai” mintimi. Nieko bendro su realybe neturinti  virtualybė, kuriai atsispirti būna sunku, jei Šventoji Dvasia žmogui nepadės iš jos ištrūkti.

Panašiai atsitiko ir pirmiesiems žmonėms, kai šėtonas pasiūlė jiems tapti „kaip Dievas“. Pasiūlė svaiginančią fantaziją ir apgavo, kaip bankininkai paskolų ir procentų galimybėmis.  Tai, kad sugebėjo juos apgauti, įrodo, jog jie leido sau būti naivūs ir kvaili. Žmogų kankina ir kvailumas, ir puikybė, todėl nėra lengva suvokti jam savo prigimtinį orumą, neprimaišius kliedesių iš ligotos fantazijos srities.

Kažkada gyveno toks kankinys ir vyskupas be vyskupijos šv. Nektarijus, kuris išskyrė dvi puikybės rūšis: proto ir širdies. Proto puikybės apvaldytas žmogus mano, jog jis viską gerai žino ir išmano, jog nereikia jam nei patarimų, nei mokytis, nei tyrinėti. Tai gryna velniška puikybė, iš kurios išeities beveik nėra. Asmuo sudegina logikos tiltus, kad galėtų grįžti, būti nešališkas ir savikritiškas.

Širdies gi puikybės esmė yra didžiavimasis savo savybėmis, galimybėmis ir nuosavybe: jog esi gražus, jaunas, stiprus, sveikas, gabus, drąsus ir t.t. Na, jaunystė praeina, grožis nuvysta, jėgos apleidžia, prasideda ligos, taip sudaromos galimybės tapti nuolankesniu. Antai žvelgia garbingo amžiaus moteris į savo jaunystės nuotrauką ir mąsto: „tai buvo taip senai ir taip netikra, kad atrodytų kaip tiesa“… Arba štai žmogus praturtėja. Akivaizdu, kad darbuojantis savo rankomis sunku praturtėti, tačiau iš bado niekas dar nemirė. Na, gal išlošė loterijoje, gal rado lobį, o gal apiplėšė banką… Tuomet ima galvoti, koks jis ypatingas ir laisvas. Bet gyvenimas praeina, reikia mirti, viską palikti. Tarkime, jauna ir graži mergina, pasitikinti savimi ir išdidi, kelis kartus išduota ir apgauta – nebėra ko puikuotis. Jėgų pilnas sportininkas jas panaudoja nusikaltimui, pasodinamas į kalėjimą, išeina pagyvenęs – kur ten kokios išdidžios mintys? Dievas kai kuriuos laužo kaip nendres ir meta į dulkes, taip gydydamas nuo širdies puikybės.

Kitaip yra, kai žmogus serga proto puikybe. Jis nuolat pykstasi su Dievu, su tėvais, su Bažnyčia, su kitais tikrais autoritetais. Ši liga yra išplitusi mūsų laikais ir vadiname ją mūsų civilizacijos pasididžiavimu. Kokia čia civilizacija – kuprota ir užkrėsta kenksmingomis idėjomis.

Viena iš puikybės apraiškų yra beatodairiška konkurencija. Mes, europiečiai katalikai, nebuvome užkietėję konkurencijos šalininkai, nes mums svarbiau ir tikruoju laimėjimu yra dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Laukinė konkurencija yra protestantizmo ir Amerikos išsigalvojimas, kai gyvenimas įsivaizduojamas kaip lenktynės autostradoje: kas kurį aplenks ir nustums į šoną.

Dėl šios priežasties reikėtų labiau vertinti ne sportą, bet aktyvų poilsį, kai žmogus nealina savo sveikatos dėl prizo. Bėgti reikia ne kad kitus aplenktum, ne kad prizą gautum, bet kad smagu ir sveika yra pabėgioti.

Smuikeliu grojama ne tam, kad laimėtum prizinį milijoną, ant visų spjautum ir išvažiuotum į Amerikos Metropolitan. Muziką atlikti reikia dėl to, jog semiamės iš jos džiaugsmo.

Šv.Raštą studijuoti reikėtų ne tam, kad su kažkuo ginčytumeisi, bet kad jis apreiškia mums Dievo tiesą, grožį ir meilę, kadangi jis yra saldus, džiaugsmą ir peną teikia sielai, leidžia išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.

Puikybė susargdina žmogų. Dvasiškai ligoto žmogaus kūryba yra ligota. Kai ligotas vyras ar žmona gyvena šeimoje, tai ir visa šeima pradeda panašėti į psichiatrinę ligoninę. Net ir Bažnyčioje ligotas dvasiškai vyskupas ar kunigas savo vyskupiją ar parapiją padaro psichiatrine ligonine ar kalėjimo kazarmu. Panašiai  dvasinių ir psichinių problemų turinčių vadovų valdomos įmonės ir įstaigos, verslo bendrovės tampa tikru pragaru normaliam ir sąžiningam darbuotojui, kuris kaip evangelijos muitininkas bažnyčioje nebegali akių pakelti į altorių dėl to, ką priverstas daryti ir iškęsti. Ligotas dvasiškai žmogus viską daro ligotai ir visus užkrečia liga: puikybe, idiotišku konkuravimu, noru pasirodyti, troškimu kitus žeminti, valdyti ir kontroliuoti ir pan.

Tai galima pavadinti smulkiu, kasdieniu, buitiniu satanizmu – aš pirmas, aš geriausias, viskas tik pagal mano valią, pagal mano nuomonę, visi turi man tarnauti, gyvenimas skirtas tik man, bet ne kitiems. Apie tokį satanizmą kalbėjo ir Kristus palyginime apie du besimeldžiančius, kai fariziejus net maldoje gyrėsi ir puikavosi, o kitus niekino ir siekė konkuruoti.

Evangelijoje minimo muitininko sąžinė dar buvo gyva, nes Dievo akivaizdoje apgailestavo dėl visko ir ieškojo išeities. Fariziejus turėjo jam padėti, bet buvo apsvaigęs nuo tariamo savo šventumo iliuzijos, todėl viską tik pablogino. Puikybė nugalima tiesos matymu ir priėmimu, bet ne „labanakt, vaikučiai” multikais. Tik nuolanki tiesa Dievo akivaizdoje atneša ramybę ir neteisinimą.

Žmogus yra didis niekas!.. Jis niekam šiaip nerūpi. Išskyrus Dievui. Na, gal dar mamai, tėčiui, žmonai, bet ir tai ne visada, nes gal jų nebuvo ar neliko. Tik Jėzus mirdamas ant kryžiaus galvojo apie kiekvieną iš mūsų. Mes sirgdami ar kentėdami nemokame galvoti apie kitus, nes galvojame tik apie save.

Šio sekmadienio evangelijoje Išganytojas iliustruoja šią tiesą pasakodamas apie skriaudžiamą našlę, kuri buvo niekas ir jos skriaudėjams, ir abejingam bei išpuikusiam teisėjui. Ji neturėjo nei fizinių jėgų, nei artimųjų, kad galėtų apsiginti, tačiau buvo išklausyta dėl savo įkyrumo. Bet ne taip yra su Dangiškuoju Tėvu, apie kurį liudija jo vienatinis Sūnus.

Šį sekmadienį tęsiama ištvermingos, pasitikinčios, iš tikėjimo išplaukiančios maldos tema. Tai nelengva tema, kadangi išmokyti žmogų maldos yra sunkus dalykas. Apaštalai taip pat prašė pamokyti, todėl Jėzus davė maldą, kuri veda link tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir tikėjimo, jog esame jo mylimi vaikai. Jėzus nuogąstavo, jog atėjęs neberas tokio tikėjimo.

Malda dažnai yra nelengvos kūno, proto ir širdies pastangos, kadangi reikia melstis protingai, mąstyti ką kalbi, su kuo kalbi, išlaikyti dėmesį, pagarbą, kad ir širdis atsilieptų į tai, ką sakai maldoje. Būtų nesusipratimas, jei tik liežuviu maltume, o širdis išliktų akmeninė ir tylėtų.

Kaip sportininkui prieš varžybas reikalingas apšilimas, taip ir mes prieš maldą turime dvasiškai sušilti. Gal penkias, gal dešimt, o gal dvidešimt minučių ir rankas sudedame, ir iškeliame, ir klaupiamės, ir stojamės, ir žemai nusilenkiame, ir į krūtinę mušamės, gal net kryžiumi gulamės, įžangines maldas skaitome, kad įeitume į maldos nuotaiką. Reikia, kad besimeldžiantis žmogus įeitų į ugnies būseną, kad degtų, spinduliuotų. Jei gerai meldžiamės, tuomet aplanko dvasinė šiluma, tuomet nesame šalti ir kitų nešaldome.

Kad galėtume gerai melstis, reikia išmokti gerai kalbėti ir patylėti. Kalbėjimas yra tarsi durų varstymas, kuomet įsileidžiame į namus svečią, o gal žiurkes arba šaltą orą. Jei visą laiką namų durys atlapotos, juose bus šalta. Panašiai širdies šiluma ir ugnis nuslopsta, jei kalbame bet ką ir be pagarbos. Pasidalinai šmeižtu, neviltimi, neapykanta, patyčia, ir jauti, kad širdyje pasidaro tuščia ir šalta. Tuo šalčiu bei „dvasine radiacija“ ir kitus sušaldai bei pablogini.

Jei pagarbi malda sušildo, tai dvasinį šaltį sukelia ypač nepagarbus Dievo vardo, jo asmens minėjimas, formalus meldimasis. Kaip kažkuris poetas pastebėjo, tik ištarei be reikalo ir be pagarbos „O Dieve“, ir kažkas tarsi paukštis iš tavo širdies išskrenda palikdamas tuštumą. Durys atsidarė, šiluma išsisklaido, padvelkia šalčiu. Todėl Dievo vardus ir jo asmenį galima minėti tik nuoširdžiai meldžiantis, jį šlovinant, skelbiant tikėjimą. Kai reikia apie Dievą kalbėti, negalima tylėti. Kai nereikia, tuomet geriau jo perlų pasaulio tvartelyje nebarstyti.

Apaštalas Paulius yra sakęs, kad niekas negali pasakyti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia jo neįkvėptų. Būtent, Šventoji Dvasia turi vadovauti maldai, ir kur ji veikia, ten aplanko dvasinės šilumos, ramybės ir aiškumo pojūtis.

Dažniausiai nusidedame kalba. Negalima užmiršti, jog už kiekvieną žodį duosime apyskaitą Dievo teisme. Pasaulis ir mūsų aplinka yra užteršta žodžių šiukšlėmis. Lietuvos visuomenėje yra daug pykčio, nevilties ir nepagarbos. Ta blogų žodžių srovė liudija, jog lietuvių liežuviai yra jų aptemusių ir piktų širdžių išdavikai: kas širdyje, tas ir lūpose pasirodo. Su pranašu Izaiju reikia šaukti: „Vargas man, nes pražuvau! Esu žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių suteptomis lūpomis“ (6, 5). Nuo mažo iki senelio visi keikiasi ir keikia, dergiasi, pykstasi ir meluoja. Pražūsime dėl liežuvio, dėl suteršto žodžio, ir šia prasme žodžio laisvė yra tiesus kelias į pragarą.

Malda yra tik pirmas žingsnis link Dievo, tačiau Šv. Rašte rašoma apie antrą: „Kodėl man sakote: „Viešpatie, viešpatie“, tačiau nevykdote to, ką jums sakau?“. Vien malda neveda į Dangų, dar reikia pildyti Dievo valią. Kaip žinia, Mozė buvo pamaldus vyras, tačiau tą antrą Dievo valios vykdymo žingsnį darė keturiasdešimt metų. Pirma darbas, tada ir atlyginimas.

Na, gal šokiruos patarimas ir paraginimas pasiimti po bomžą pas save į namus ir jais rūpintis. Tai būtų per sunku, bet reikia kad ir jais kažkas pasirūpintų. Gal bent pradėkime nuo paprastų Kristaus užduočių. Kristus liepia mylėti savo artimą ir nenusisukti nuo mažutėlių. Kodėl Lietuvoje tiek mažai krikščionių įsivaikina vaikų namuose esančius vaikus, sunku tai suprasti. Juk Armėnijoje ar Egipte nerasime krikščionių tarpe paliktų jų vaikų, auginamų valstybinėse įstaigose, pas musulmonus ar dar kažkur.

Kristus draudžia kitus teisti. Stengtis suprasti kitą galima ir reikia, nuodėmę smerkti galima, tačiau nusidėjėlio  pasmerkti – ne. Čia derėtų paklausti, kodėl Respublikos valdžią keikiame, tačiau nesimeldžiame ir nepadedame jai keistis į gerą? Piktų žodžių lavina plūsta nuolat, tačiau paprasčiau būtų dalyvauti rinkimuose ir būti aktyviu piliečiu kitose situacijose. Kita paprasta Kristaus užduotis – melstis už savo priešų atsivertimą ir išgelbėjimą.

Kristus mokė prašančiam duoti. Nesunku įsivaizduoti, kiek kraugerių ant sprando užliptų. Kai esi žmonėms geras, tuomet jie pradeda tuo piktnaudžiauti. Čia svarbu savo namų adreso nepasakyti, kad nepradėtų buriuotis prie durų dieną ir naktį.

Išties, Kristaus valia mūsų gyvenimą daro komplikuotą: atleisti, dalintis, melstis ir t.t. Ji laužo mūsų žmogiškus įsivaizdavimus ir skatina būti tokiai tobulais, koks tobulas yra Dangiškasis Tėvas. Nelengva tai priimti, todėl su Dievu maldoje ginčijamės ir diskutuojame kaip toji našlė su teisėju iš Jėzaus pasakyto palyginimo.

Kažkada vienas žmogus klausęs žydo, kodėl jie meldžiasi taip triukšmingai. Mes pratę melstis ir giedoti darniai, išlaikyti tylą, o štai jie daro tikrą erzelį. Jis atsakęs, jog žydai yra pratę ginčytis su Dievu. Kadangi jie Jį priima kaip Tėvą, o save laiko jo vaikai ir jo šeima, todėl nebijo Tėvo klausinėti, kalbėtis ir diskutuoti. Tikrai norisi ginčytis išgirdus Jėzaus žodžius, jog už priešus reikia melstis ir stengtis juos mylėti. Bet Dievas nėra mums svetimas ir abejingas, kad reikėtų jį pulti įkyriai ir ginčytis. Per krikštą ir tikėjimą tapome jam savi ir artimi, pažįstame Jėzų, jo Motiną, kuri ir mums turi motinišką širdį, pažįstame ir Jėzaus draugus – apaštalus, šventuosius. Tai didelė ir nuostabi dvasinė šeima, kurioje su pagarba, dėmesiu ir geranoriškumu klausomasi, kas ką sako, kur išklausomos nuoširdžios maldos, dalijamasi dvasine šiluma.

Sukūręs pasaulį Dievas džiaugėsi, jog tai buvo gera. Gerasis Kūrėjas davė žmogui gerą pasaulį, todėl geras žmogus, neturėdamas kuo jam atsilyginti, tegali jam dėkoti. Religija yra žmogaus dėkingumo Dievui pasireiškimas, todėl ir svarbiausia katalikų bei ortodoksų liturgija vadinama Eucharistija – dėkojimu už sukūrimą ir atpirkimą.

Eucharistijos diena sutampa su civiliniu sekmadieniu. Čia derėtų atkreipti dėmesį, jog civilinių dienų pavadinimų prasmė  neatitinka bažnytinio skaičiavimo prasmės, nes pirmąja diena (dominica – Viešpaties diena) katalikams yra ne pirmadienis, bet sekmadienis, o pirmadienis jau yra antroji diena (feria secunda). Šeštadienis yra septintoji diena, kuri žydams yra Šabo diena, lotyniškai vadinama – sabbaticum (žydų diena). Skaičiuose ir dienose atsispindi gilios teologinės prasmės.

Krikščionys švenčia ne šabą, bet pirmąją dieną, kai Jėzus prisikėlė iš mirties, todėl ši diena yra Dievo pergalės ir jo Karalystės diena, neretai vadinama ir aštuntąja, t.y. paskutiniąja ir amžinąja diena. Septintoji žydų šabo, poilsio diena, krikščionims nėra pasyvumo ir nieko neveikimo diena, bet pasiruošimo Eucharistijai diena. Septyni Biblijoje reiškia tobulumo, pilnatvės, žemiškos palaimos skaičių.

Yra taip pat šeštoji diena, kuri sutampa su civiliniu penktadieniu. Skaičius 6 laikomas nepilnu, laužytu, netobulumo, šėtono skaičiumi. Šeštąją dieną Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė. Ši diena pavadinta tamsybių siautėjimo diena, todėl joje yra pasninkas ir atgaila, ilgesnė malda. Kaip matome, penktadienis ypač šiais laikais tapo tamsybių ir nuodėmės diena, nes pradeda savaitgalio šėlsmą. Šešetas reiškia žemiškąją gerovę, kai žmogus viską turi, tačiau Dievo neturi.

Iš esmės žmones galima skirtyti į pirmosios dienos ir šeštosios dienos būrius. Pirmieji švenčia Eucharistiją, jų visas gyvenimas yra nenutrūkstamas dėkojimas Dievui. Kitų gi gyvenimą galima apibrėžti kaip didžiojo penktadienio dramą, kai Kristus yra atmetamas ir kryžiuojamas. Tokie žmonės vietoj dėkingumo turi tik priekaištų, murmėjimo ir neapykantos jausmų.

Pasakojimu apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, Kristus paaiškina nedėkingumo tikrovę: nors visi patiria Dievo malonę, tačiau tik nedaugelis dėkoja. Nedėkingumas Dievui yra didžiausia neteisybė, sunkiausia nuodėmė, kurioje pasilieka demonai ir jų apvaldyti žmonės, todėl niekaip nesuderinamas su tikru maldingumu ir religija.

Nesugebėdamas dėkoti Dievui žmogus vis labiau tampa panašus į šunį, kuris čiumpa numestą kąsnį ir skuba jį praryti, neturėdamas jokio atžvilgio į davėją. Tarp šunų galioja vagystės taisyklė: kas pirmas pasičiumpa, kas yra nuožmesnis, tas ir turi. Jei dar atkreiptume dėmesį į šunų instinktą vienas kitam tarpukojį ir pasturgalį uostyti, nesunkiai atpažintume pilną dažno žmogaus paveikslą: nedėkingas, agresyvus ir pasileidęs. Apie tai ir sukasi dabartinės nuopuolio kultūros dėmesys televizijoje, spaudoje ir kasdieniame gyvenime.

Dėkingumas yra ir dvasinė nuostata pastebėti gėrį net sudėtingose aplinkybėse. Antai visą savaitę pilant lietui daugumas galėtų tik murmėti ir nusistebėtų, jei kas pavadintų tai nuostabiu reiškiniu, kuriame matytis gili prasmė ir grožis, nešantis atgaivą visai kūrinijai. Paprastai tik šventieji dėkoja už kančią, per kurią jie susivienija su Kristumi, ir už mirtį, kuri yra peržengimas iš šio pasaulio pas Dievą. Dėkingas žmogus nei akimirkai neužmiršta, jog pasaulis iš esmės yra geras ir sukurtas gerojo Dievo, kuriam verta padėkoti. Kita vertas, reikia visa padaryti, kad to pasaulio nesugadinus, kad jo nepraradus. Bet jei ir kažkas sugadina, Dievas pajėgus jį atstatyti ir atnaujinti.

Krikščioniškas gyvenimas ruošia žmogų gyvenimui Danguje. Šv. Rašte skaitome, kad Dangus pristatomas kaip nuostabi liturgija, kurioje dalyvauja angelai ir šventieji, nepaliaujant dėkojant ir šlovinant Viešpatį. Šv. Mišios yra tos liturgijos laidas, pradžia ir užtikrinimas, todėl tie, kurie nebeateina į pirmosios dienos liturgiją, į Eucharistiją, negalės pasiekti Dangaus. Kas neišmoksta dėkoti Dievui žemėje, tas nemokės dėkoti ir po mirties.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Palyginimu apie garstyčios grūdą mūsų Viešpats Jėzus Kristus šio sekmadienio evangelijos skaitinyje nori paaiškinti pasaulio ir tikėjimo vystymosi tvarką.

Garstyčios grūdas tėra 1-2 milimetrų skersmens, tačiau išauga į didelį augalą. Panašiai, jei tikėti mokslininkų teiginiais, pradžioje visa dabar visatoje esanti materija buvo sukoncentruota į garstyčios dydžio grūdą, kad sprogimo metu tas grūdas išsiskleidė ir toliau auga mums matomos visatos pavidalu. Pradžioje kiekvienas iš mūsų motinos įsčiose buvome garstyčios grūdo dydžio, tačiau užaugome, išsivystėme neatpažįstamai.

Mūsų tikėjimo kelias prasidėjo nuo Krikšto sakramento, nuo malonės grūdo, kurį Dievas pasėjo mūsų sielose. Kad grūdas augtų, reikalingos tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, vanduo ir šviesa. Šie simboliai ypač tinka nusakyti dalykus, kurie augina žmogų: sakramentų malonę ir tiesą, gaunamus iš Dievo.

Tikėjimo augimo, brendimo klausimas yra svarbus kiekvienam žmogui, kad vis labiau puoselėtų vienybę ir bendrumą su Dievu, ir per tai augtų išmintimi, pažinimu, maldingumu, gerais darbais, šventumu ir kitomis dorybėmis bei gėriais. Deja, kai kurių tikėjimo augimas sustojo po I Komunijos, t.y. vaikystėje, ir dabar yra kur kas silpnesnis arba visiškai išsivedėjęs.

Matome netgi sąmoningas pastangas tarp savęs ir Dievo statyti svetimumo ir priešiškumo sieną, pasitelkiant žemiškus reikalus, pramogas, meną ir mokslą, cementuojant tai nuodėmės betonu. Per tokią dvasinę sieną nei nesimato, nei nebesigirdi, nebeprasiveržia joks Dangaus panešimas. Šia siena dabar vadiname sekuliarizmą, supasaulėjimą, kurį galima  įvardinti kaip labai pavojingą užsisklendimo, pabėgimo nuo esminių klausimų ir atsakymų pasireiškimą.

Žmonės gyvena skubėjime ir chaose, nepastebimai prabėga jų užsimiršimo gyvenimo metai, kol nepasirodo pirmieji mirties pasiuntiniai – ligos. Galiausiai kaip vagis įsliūkina mirtis, pagrobdama iš žmogaus jo susikurtą keistą pasaulį ir išsivesdama jį į amžinos vienatvės ir atsiskyrimo nuo Dievo vietą – pragarą.

Ateistai teigia, jog religija kilo iš mirties baimės. Iš dalies tame tiesos yra, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pridėti, jog daugumos tautų ir visuomenių kultūros atsirado iš mirties baimės, kaip kovos su mirtimi pasireiškimas.  Kodėl žmonės plauna rankas? Kadangi bijo užsikrėsti liga ir numirti. Kodėl jie dirba, stengiasi iš paskutiniųjų? Kadangi bijo bado mirties. Kodėl taip mėgstame kalbėtis? Todėl, kad kol kalbi, tol dar gyvas, nes kai nebekalbėsi – būsi nebegyvas. Kodėl net nacistų ar sovietų lageriuose kaliniai priimdavo sunkaus darbo ir pažeminimo sąlygas? Kadangi bijojo mirties. Vos viename kitame lageryje vyko sukilimai ir pavergtieji aukojo savo gyvybes, kad išsivaduotų iš žeminančio gyvenimo sąlygų. Despotai ir niekšai sėkmingai išnaudojo mirties baimę, kad galėtų pavergti ir manipuliuoti žmonėmis.

Krikščionys gyvena ir veikia ne tiek mirties baimės, kiek gyvenimo džiaugsmo bei Dievo ir artimo meilės vedami, sudėdami savo viltis į gyvybės ir amžinojo gyvenimo Davėją. Su šv. Pranciškumi jie mirtį vadina ne vagimi, giltine ar kitais epitetais, bet sese.

Sekuliarizmo laikai pasižymi nenoru kalbėti ir prisiminti mirtį, nenoru mąstyti apie Dievą, apie susitikimą su juo. Pasaulietinio chaoso sąlygomis žmogus nebeturi kada melstis. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kaip neprarasti Dievo ir tikėjimo vertybių? Kai kurie asmenys mojo ranka į beviltišką pasaulį ir išėjo į vienuolynus, kad išsaugotų gyvenimo prasmę: Dievą, maldą, liturgiją, išmintį ir galėtų pildyti Dievo valią. Jie suprato, jog neįmanoma puoselėti tikėjimo ir gėrio grūdų jiems nepalankioje dabartinio pasaulio terpėje.

Jei visi geri žmonės išeitų į vienuolynus, kas prisiimtų atsakomybę už žlungantį pasaulį, kas galų gale gimdytų ir auklėtų naujas kartas? Pasaulyje gyvenantys tikintieji dūsta ir dūsauja: iš ryto skubu, vakare esu labai nuvargęs, todėl nebegaliu pasimelsti, todėl mano tikėjimas silpsta.

Norėčiau jiems patarti: bėkite atgal į sodžius, į Dievo prieglobstį gamtoje ir laisvėje. Gal bus kuklesnis gyvenimas, be šiuolainių puikybės formų, tačiau artimesnis prigimčiai, palankesnis tikėjimui ir vaikų auklėjimui. Bet jeigu tai neįmanoma, tuomet patarimą jiems randame šv. Rašte, Dievo nusakytoje programoje Abraomui: „Vaikščiosi mano akivaizdoje ir būsi tobulas“. Tai reiškia, jog nebūtinai klūposi maldoje 20 minučių, tačiau stengsiesi gyventi nuolatiniu Dievo ir jo žodžių prisiminimu. Būdų ir galimybių yra labai daug.

Antai tikintis žmogus išeina į lauką ir mato šviečiančią neprotingąją saulę, ir iš karto prisimena protingąją Saulę – Kristų, kuris savo šviesa apšviečia tiesos ieškančią sielą, ir tuomet meldžiasi jam Jono evangelijos prologo žodžiais: šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa šviesos neužgožė. Kai vakare tikintysis gulasi, prisimena graikų padavimą, jog miegas (hypno) ir mirtis (tanatos) yra dvyniai, jog miegu Dievas moko ir pratina žmogų mirčiai. Argi tai ne puiki proga trumpai pasimelsti, padaryti tinkamas filosofines ir praktines išvadas? Kai ryte prabundame, argi negalėtume tam suteikti prisikėlimo iš mirties prasmės ir džiaugsmo, apie kurią aiškiai kalbėjo, ir kurią parodė Jėzus? Plaunant rankas tegul į mintį ateis psalmės malda, prašant nuplauti nuodėmes, apvalyti širdį. Iš rankų iškritus ir sudužus indui, tuoj pat galima susivokti, jog kai kurios nuodėmės ir klaidos gali sudaužyti gyvenimą į šipulius, ir paskui vargiai ką besuklijuosi. Argi tai ne puiki proga melsti išminties, atsargumo ir apaugos? Kai darome duris, kodėl negalėtume melstis šv. Rašto žodžiais į Jėzų, kuris yra vartai į Dangų, kad kas per juos žengia, tas atranda ganyklą? Kai sėdamės valgyti, kodėl nesusimąstyti ne tik apie Dievo dovanas, teikiančias stiprybę kūnui kelioms valandoms, bet ir apie šv. Eucharistiją, kuri, pasak Išganytojo, teikia sielai amžinąjį gyvenimą? Net ir užkliuvus už akmens ir pakritus ant žemės galime prisiminti, jog jei pamatinis akmuo – Jėzus – yra atmetamas į šoną, jis tampa suklupimo akmeniu. Puiki proga tarti kelis maldos žodžius apie parklupimą ir atsistojimą, apie išpažinties būtinybę.

Tai pavyzdžiai, kurie liudija, kaip vaisingai galime suvienyti maldą su gyvenimu, kaip kalbėtis su Dievu apie tai, už ką esame atsakingi. Tokia malda padės augti tikėjimo grūdui ir gyvenimo struktūrai, padės sulaukti gerų vaisių.

Čia užsiminiau apie dūžtančius indus. Tikrai esame panašūs į indą, kurį galima kažkuo pripildyti. Klausimas: kiek ir kuo? Pasaulio chaose gyvenančio žmogaus protas ir laikas būna užpildytas – žemėmis… Neretai ir puvenomis. Dvasiniam turiniui vietos nėra, nes visa laiko, psichikos ir minčių erdvė yra užgriozdinta žemiškais, laikinais dalykais. Į švč. M. Mariją meldžiamės „sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“. Kai kuriems galima būtų pasakyti priešingai: „Vargas tau, žemės ir puvėsiu pilnasai, Viešpats nėra su tavimi“… Tokiems per pasninką reikėtų padaryti tuščios šventos erdvės šventiems dalykams.

Pradėkime po milimetrą augti tikėjime ir tobulume. Padės dvasinio gyvenimo ABC: kasdienės trumpos maldos, sekmadienio Mišių ir poilsio atradimas, sakramentų praktikavimas, šv. Rašto ir šventųjų biografijų bei jų mokymo skaitymas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Panašiai kaip Visata išsiskleidė iš garstyčios grūdo koncentruotos materijos, taip Krikšto sakramente glūdinti „koncentruota“ malonė pradės skleistis į nuostabų gyvenimo medį, kuris bus persodintas tikėjimo galia Dievo pasaulyje.