Amžinojo Tėvo Sūnus Jėzus Kristus buvo jaunas, gražus, stiprus, tačiau turėdamas visą dievišką visagalybę elgėsi paprastai, nuolankiai ir ramiai. Jis paragino mokytis iš jo romumo ir nuolankumo, idant jo sekėjas atrastų širdies ramybę.
Šio sekmadienio evangelijos pasakojimu pateikiamas nuolankios maldos, kuri teikia ramybę, apibūdinimas per dviejų besimeldžiančių vyrų palyginimą: asmeniniu teisumu įsitikinęs fariziejus gyrėsi ir didžiavosi, o nusidėjelis muitininkas nedrįsdamas akių pakelti ir šventovės gale stovėdamas sielvartavo dėl savo klaidų. Pirmasis yra puikybės pavyzdys, antrasis – nuolankumo.
Vėl ir vėl ieškome atsakymo, kas yra puikybė? Tai iliuzija, melas apie savo asmenį, savo galimybes ir ateitį. Geriau suprasti šią ydą tepadeda Kristaus gundymo dykumoje aprašymas. Šėtonas akimirką parodė Kristui visą pasaulį, turtus ir galimybes, žadėdamas jam tai visa atiduoti, jei Kristus parpuolęs jį pagarbins. Ką gi ten tokio velnias tokio parodė ir pažadėjo? Iliuziją, plačią plačią fantaziją. Iš tikrųjų, puolę angelai viską prarado ir nieko neturi išskyrus nuolatinę pragaro karštinę ir kliedesius. Pavadinkime tai gal net multiplikaciniu filmuku „Labanakt, vaikučiai” mintimi. Nieko bendro su realybe neturinti virtualybė, kuriai atsispirti būna sunku, jei Šventoji Dvasia žmogui nepadės iš jos ištrūkti.
Panašiai atsitiko ir pirmiesiems žmonėms, kai šėtonas pasiūlė jiems tapti „kaip Dievas“. Pasiūlė svaiginančią fantaziją ir apgavo, kaip bankininkai paskolų ir procentų galimybėmis. Tai, kad sugebėjo juos apgauti, įrodo, jog jie leido sau būti naivūs ir kvaili. Žmogų kankina ir kvailumas, ir puikybė, todėl nėra lengva suvokti jam savo prigimtinį orumą, neprimaišius kliedesių iš ligotos fantazijos srities.
Kažkada gyveno toks kankinys ir vyskupas be vyskupijos šv. Nektarijus, kuris išskyrė dvi puikybės rūšis: proto ir širdies. Proto puikybės apvaldytas žmogus mano, jog jis viską gerai žino ir išmano, jog nereikia jam nei patarimų, nei mokytis, nei tyrinėti. Tai gryna velniška puikybė, iš kurios išeities beveik nėra. Asmuo sudegina logikos tiltus, kad galėtų grįžti, būti nešališkas ir savikritiškas.
Širdies gi puikybės esmė yra didžiavimasis savo savybėmis, galimybėmis ir nuosavybe: jog esi gražus, jaunas, stiprus, sveikas, gabus, drąsus ir t.t. Na, jaunystė praeina, grožis nuvysta, jėgos apleidžia, prasideda ligos, taip sudaromos galimybės tapti nuolankesniu. Antai žvelgia garbingo amžiaus moteris į savo jaunystės nuotrauką ir mąsto: „tai buvo taip senai ir taip netikra, kad atrodytų kaip tiesa“… Arba štai žmogus praturtėja. Akivaizdu, kad darbuojantis savo rankomis sunku praturtėti, tačiau iš bado niekas dar nemirė. Na, gal išlošė loterijoje, gal rado lobį, o gal apiplėšė banką… Tuomet ima galvoti, koks jis ypatingas ir laisvas. Bet gyvenimas praeina, reikia mirti, viską palikti. Tarkime, jauna ir graži mergina, pasitikinti savimi ir išdidi, kelis kartus išduota ir apgauta – nebėra ko puikuotis. Jėgų pilnas sportininkas jas panaudoja nusikaltimui, pasodinamas į kalėjimą, išeina pagyvenęs – kur ten kokios išdidžios mintys? Dievas kai kuriuos laužo kaip nendres ir meta į dulkes, taip gydydamas nuo širdies puikybės.
Kitaip yra, kai žmogus serga proto puikybe. Jis nuolat pykstasi su Dievu, su tėvais, su Bažnyčia, su kitais tikrais autoritetais. Ši liga yra išplitusi mūsų laikais ir vadiname ją mūsų civilizacijos pasididžiavimu. Kokia čia civilizacija – kuprota ir užkrėsta kenksmingomis idėjomis.
Viena iš puikybės apraiškų yra beatodairiška konkurencija. Mes, europiečiai katalikai, nebuvome užkietėję konkurencijos šalininkai, nes mums svarbiau ir tikruoju laimėjimu yra dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Laukinė konkurencija yra protestantizmo ir Amerikos išsigalvojimas, kai gyvenimas įsivaizduojamas kaip lenktynės autostradoje: kas kurį aplenks ir nustums į šoną.
Dėl šios priežasties reikėtų labiau vertinti ne sportą, bet aktyvų poilsį, kai žmogus nealina savo sveikatos dėl prizo. Bėgti reikia ne kad kitus aplenktum, ne kad prizą gautum, bet kad smagu ir sveika yra pabėgioti.
Smuikeliu grojama ne tam, kad laimėtum prizinį milijoną, ant visų spjautum ir išvažiuotum į Amerikos Metropolitan. Muziką atlikti reikia dėl to, jog semiamės iš jos džiaugsmo.
Šv.Raštą studijuoti reikėtų ne tam, kad su kažkuo ginčytumeisi, bet kad jis apreiškia mums Dievo tiesą, grožį ir meilę, kadangi jis yra saldus, džiaugsmą ir peną teikia sielai, leidžia išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.
Puikybė susargdina žmogų. Dvasiškai ligoto žmogaus kūryba yra ligota. Kai ligotas vyras ar žmona gyvena šeimoje, tai ir visa šeima pradeda panašėti į psichiatrinę ligoninę. Net ir Bažnyčioje ligotas dvasiškai vyskupas ar kunigas savo vyskupiją ar parapiją padaro psichiatrine ligonine ar kalėjimo kazarmu. Panašiai dvasinių ir psichinių problemų turinčių vadovų valdomos įmonės ir įstaigos, verslo bendrovės tampa tikru pragaru normaliam ir sąžiningam darbuotojui, kuris kaip evangelijos muitininkas bažnyčioje nebegali akių pakelti į altorių dėl to, ką priverstas daryti ir iškęsti. Ligotas dvasiškai žmogus viską daro ligotai ir visus užkrečia liga: puikybe, idiotišku konkuravimu, noru pasirodyti, troškimu kitus žeminti, valdyti ir kontroliuoti ir pan.
Tai galima pavadinti smulkiu, kasdieniu, buitiniu satanizmu – aš pirmas, aš geriausias, viskas tik pagal mano valią, pagal mano nuomonę, visi turi man tarnauti, gyvenimas skirtas tik man, bet ne kitiems. Apie tokį satanizmą kalbėjo ir Kristus palyginime apie du besimeldžiančius, kai fariziejus net maldoje gyrėsi ir puikavosi, o kitus niekino ir siekė konkuruoti.
Evangelijoje minimo muitininko sąžinė dar buvo gyva, nes Dievo akivaizdoje apgailestavo dėl visko ir ieškojo išeities. Fariziejus turėjo jam padėti, bet buvo apsvaigęs nuo tariamo savo šventumo iliuzijos, todėl viską tik pablogino. Puikybė nugalima tiesos matymu ir priėmimu, bet ne „labanakt, vaikučiai” multikais. Tik nuolanki tiesa Dievo akivaizdoje atneša ramybę ir neteisinimą.