Girdėjome pasakojimą apie žmogų, kurio niekas nevadino vardu, tik tėvo vardu – „Timiejaus sūnus”, nes jis buvo visiems žinomas ir negerbiamas nelaimėlis: kilo iš turtingos, žinomos šeimos, tačiau apako, nebesugebėjo verstis gyvenime, visko neteko, giminės ir kaimynai viską pavogė, tapo atstumtas, nuskurdo ir, kad nemirtų iš bado, ubagavo gatvėje. Iš visuomenės ir gyvenimo aukštumos nusirito į padugnes.

Tai simbolis to, kas atsitiko su žmonija: per nuopuolį tapo išvaryta iš Dievo artumos, neteko prigimtinio turtingumo ir sveikatos, tapo akla tiesai ir gėriui, elgetauja gyvenimo trupinius. Dangaus tikrovės durys žmogui užsitrenkė, nuodėmės tamsa apgaubė jo gyvenimą.

Kad suprastume aklo žmogaus siaubą, pabandykite po šv.Mišių užsimerkę grįžti namo arba bent iki automobilio, namuose užrištomis akimis pasigaminti valgį. Aklojo Bartimiejaus skausmą, klaikumą ir beviltiškumą išreiškė jo šauksmas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“.

Žmonės ėmė drausti, kad aklasis nešauktų, buvo nepatogu klausytis kančios ir tikėjimo atvirumo. Bet juk tai buvo tikėjimo šauksmas, kai šaukiama ne tik balsu, bet ir širdimi. Širdies šauksmas pasireiškia mintimis ir jausmais: „Rabuni, noriu praregėti!“.

Kaip rašoma pasakojime, aklasis nusimetė savo apsiaustą ir aklumo tamsoje bėgo link jo, kliūdamas ir griūdamas, šliauždamas, tik nujausdamas, girdėdamas Jėzaus ir jo mokinių balsą. Pagaliau prasideda esminis dialogas tarp aklojo ir Jėzaus. Jėzus padeda žmogui sukonkretinti ir išreikšti troškimą, ko tikrai jam reikia, be ko jam sunku gyventi: ko nori, kad tau padaryčiau? – Kad regėčiau!

Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus.

Jėzus atveria akis, atveria širdis, atveria ausis, atveria protus, pragarus, kapo uolą ir išganymo vartus. Apaštalo Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių, kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę. Jėzus atvėrė duris į pasaulio tamsą, šviesa sušvito joje, ir, kas pasistengs pro ankštą praėjimą praeiti, tas ir vėl regės Dievą, bus išgydytas iš visų ligų. Jėzui išeinant, išganymo vartai užsidaro aklinai ir amžinai, aklieji nebepraregės, nusidėjėliai nebeatsivers.

Neregiui pasiekti Jėzų padėjo jo mokiniai ir apaštalai, nes jis klausėsi jų kalbų, aplink aidinčių balsų. Ir dabar Išganytojo įkurtoji Bažnyčia kalba apie kelią pas Jėzų, link išganymo vartų ir link spindinčios tamsoje šviesos.

Nors Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tačiau sau pagalbininkais pašaukė apaštalus, šių dienų kunigus ir vyskupus, su kuriais Jis ypatingai susivienijo per kunigystės sakramentą, kad pasaulyje būtų įmanoma atverti ir dvasines akis, ir dangiškas duris. Jis liepė jiems aukoti šv.Mišių auką, atleisti nuodėmes, skelbti Evangeliją, gydyti sužeistas sielas.

Kunigai yra tokie, kokios yra šeimos, parapijos ir visuomenė, todėl jie gali ir privalo siekti suprasti žmones. Žmonių ir laikmečio supratimas yra labai svarbus kunigystės pašaukimo elementas, nes tik taip kunigas gali padėti, būti jų atstovu pas Kristų, kai aukoja už juos šv.Mišių auką ir meldžiasi, ir kai yra Kristaus atstovu pas žmones – pamokslauja ir teikia sakramentus.

Kunigas turi pareigą aiškiai išdėstyti Dievo reikalavimus esamoje situacijoje, kad žmogus galėtų rasti Kristaus atvertus išganymo vartus. Būti principingu sau ir kitiems – sunki kunigo priedermė, kad galėtų padėti ieškančiam vertybių ir prasmės žmogui. Kaip įspėjantis apie artėjantį šlaitą kelio ženklas negali būti neaiškus, taip ir atsakomybę už žmonių sielas jaučiantis kunigas negali būti dviprasmiškas, neaiškus ar net meluoti. Žmonės mėgsta minkštus ir pataikaujančius kunigus, o Dievas tokių nekenčia, nes kunigo pareiga yra būti teisingu ir griežtu, kad parodytų aiškų kelią link Kristaus. Būti griežtu nereiškia būti piktu.

Artėja Vėlinės, kai prisiminsime skaityklos vėles, daugybė tų, kurie patiria Bartimiejaus kančią: jie nepasmerkti, bet dar kenčia tamsoje, nuskaistinančioje meilės ugnyje, su pažadu ir viltimi širdyje. Teatsiveria vėlėms akys ir Dangaus vartai, užprašykime už jas šv.Mišias, kad išvystų šviesą ir Jėzų joje kaip praregėjęs Bartimiejus.

Šio sekmadienio evangelijos įžymybės – griausmo sūnūs, Jonas ir Jokūbas, kurie norėjo būti aukščiau kitų apaštalų ir lygūs su Kristumi. Šventasis raštas apaštalą Joną vadina mylimiausiu Jėzaus mokiniu. Jam tuo metu galėjo būti apie keturiolika-šešiolika metų, taigi, ir pats jauniausias apaštalų tarpe.

Panašu, jog ir jo brolis Jokūbas buvo ne ką vyresnis už jį. Jų jaunuoliškus, karštakošiškus charakterius aprašo evangelistas Lukas, kai, atstumti vieno Samarijos miesto gyventojų, norėjo atlyginti jiems ugnimi iš dangaus. Jų jaunystę liudija ir stipri jų motinos Salomės įtaka, kuri, pasak kitų evangelistų, pati kreipėsi į Jėzų dėl privilegijų savo sūnums. Bet iš tikrųjų Jonas ir Jokūbas ir buvo privilegijuotų apaštalų tarpe, Jėzus pasiimdavo juos į ypatingus įvykius, kaip antai, į Taboro kalną, apreiškė savąją dievystę, taip pat į Alyvų kalną drauge melstis prieš išdavimą ir kančią.

Kodėl Jėzaus palankumas tiems dviem apaštalams buvo taip stipriai išreikštas, ypač Jonui? Kadangi jie buvo jaunatviško tyrumo ir džiaugsmo atstovai, nesugadinti, autentiški pamaldžių tėvų vaikai. Apskritai, visais laikais visuomenė yra labiau dėmesinga ir palanki vaikams ir jaunimui, ypač šiandien, kai perdėtai pabrėžiamos vaikų teisės, kai vaikai yra dievinami. Jėzus ir jo Bažnyčia rūpinasi jaunimu, kuris Jono ir Jokūbo asmenyse tapo svarbiu evangelizavimo ir išgelbėjimo ženklu, sielovados sritimi.

Šiandien pasakojamoje istorijoje galima pastebėti pedagoginį aspektą: mylimieji gali pasiduoti kaprizų pagundai. Jie mylimi, bet jiems to nepakanka, reikalauja dar daugiau ir daugiau, daugiau už kitus. Jie ima manyti, jog yra kažkas daugiau ir aukščiau už kitus, nors dar neturi jokių nuopelnų. Jausdami Jėzaus didesnį prielankumą broliai įsidrąsino reikalauti lygybės su juo: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“. Suprasdamas jų jaunatvišką, naivią ir kvailą tuštybę Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“. Jie tvirtino galį gerti tą pačią kančios taurę su Jėzumi, maždaug, jaunam ir naiviam jūra iki kelių. Ir tikrai, vėliau Jokūbas tapo pirmuoju kankiniu apaštalų tarpe.

Panašią istoriją girdime apie vieną iš angelų – Liuciferį, kurio vardas reiškia šviesos nešėją. Jis buvo vienas iš prakilniausių angelų, kurį Dievas labai mylėjo. Ir Liuciferio meilė Kūrėjui buvo tokia stipri, jog jis ėmė tapatintis su meilės objektu, prarado tam tikras ribas, atstumą, ėmė siekti būti lygiu su juo, būti šalia jo. Kaip tie apaštalai varžydamiesi dėl sostų šalia Dievo, taip Liuciferis pateko į pagundą lygiuotis su Dievu, užmiršdamas, kad yra kūrinys, kad mylėti reiškia ne savintis kito, bet save atiduoti, ne būti lygiu, bet nuolankiu, ne siekti Dievo garbės, bet garbinti Dievą, ne viešpatauti, bet tarnauti. Vieno iš nuostabiausių angelų nuopuolio priežastimi buvo meilės pagimdytas kaprizas, įnoris, apsirikimas, jog mylimasis tampa aukštesnis ar lygus mylinčiajam, ypač kai kalbame apie Dievą, tarp kurio ir kūrinio žioji nebežengiama būties ir nebūties bedugnė.

Tai ir nuolatinė pedagoginė problema, kai mylimi vaikai ima galvoti, jog tėvų meilė padaro juos lygius su tėvais ir aukštesnius už kitus, kad tėvai privalo vaikams tarnauti, bet ne atvirkščiai. Todėl nenuostabu, kad velniškas „aš niekam netarnausiu“ šūkis nuolat girdimas mūsų tarpe, ne tik išlepusių vaikų lūpose, bet ir visur, kur pasireiškia egoizmas, perdėtas individualizmas, kur vyksta kaprizų dramos.

Šį „mylimųjų mokinių“ reiškinį galima pastebėti ir bažnytinėje terpėje, kai pagyvenęs dignitorius ima jausti didelio prielankumo jausmus jaunam, iš tikro ar tariamai gabiam, pamaldžiam klierikui ar kunigui, ir, puoselėdamas geras viltis, jį remia tobulėjimo ir bažnytinės karjeros srityje. Kartojasi Liuciferio istorija: mylimasis ima susireikšminti, pavydėti kitiems, reikalauti dar daugiau, nori sėdėti šalia toje pačioje aukštumoje. Tarp mylimųjų prasideda kaprizų ir intrigų teatras ir dramos, įnešančios į Bažnyčią nesveikos dvasios. „Mylimieji mokiniai“ ateina ne tarnauti, bet ponauti, jie yra nusiteikę gerti ne Kristaus kančios taurę, bet taurius ir skanius gėrimus elito vakarėliuose. Neatsitiktinai pop.Pranciškus uždraudė bažnytinių garbės laipsnių teikimą nesulaukusiems 60 metų. Galbūt tokį cenzą reikėtų įvesti ir vyskupų nominacijoms.

Kristaus mokymas atskleidžia, jog Dangus yra visiško savęs atidavimo ir tarnavimo Dievu ir artimui tikrovė, jog tas, kuris nori būti pirmas, turi būti visų tarnas. Ir krikščioniškos pedagogikos bei bažnytinio gyvenimo postulatas yra šis – išmokti savo gyvenimą kitiems duoti, gyventi ne vien sau.

Gyvenimas yra pagrįstas teisinga vertybių tvarka ir prioritetais. To moko šio sekmadienio šventrasčio tekstai.

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra malda prašant išminties malonės. Išmintis yra Dievo dovana, leidžianti matyti ir suprasti, kaip Dievas mato ir supranta. Tame glūdi išmintingo ir sėkmingo gyvenimo bei apsisprendimų priežastis. Išmintis yra svarbiau nei turtai.

Jėzus Kristus yra įsikūnijusi Dievo išmintis, todėl kiekvienas, kuris priima Jo valią ir vykdo ją, įsilieja į Dievo vykdomą išgelbėjimo planą. Ši mintis stipriai išreiškiama laiške hebrajams, kurie ilgėjosi savo senųjų ritualų, aukų ir šventyklos. Apaštalas Paulius jiems bando paaiškinti, jog Kristaus atneštoji krikščionybė yra kur kas geresnė nei senoji judėjų religija. Jis pasitelkia Dievo žodžio dviašmenio kardo paveikslą, kuris tiesos galia sugeba teisti širdies sumanymus (atskirti sielą nuo dvasios), t.y. suteikia išganomosios tiesos ir malonės pilnatvę.

Kas pirmuoju skaitiniu tarsi pranašaujama, evangelijos ištrauka – įgyvendinama, o antruoju skaitiniu- paaiškinama, išplėtojama krikščioniško gyvenimo perspektyvoje.

Čia pasakojama, kad radosi jaunas ir turtingas žmogus, kuris savo sieloje nerado ramybės dėl kankinančio jį prioritetų nusistatymo, dėl gyvenimo ašies. Jis nujautė, kad kažkas jo gyvenime yra negerai, eina tragiška linkme: „kaip man laimėti amžinąjį išganymą?“.
Jis laikėsi Dievo įsakymų, buvo religingas, tačiau ramybės nerado. Jėzus nustatė jo dvasinės ligos esmę, įvedė aiškumą į jo mąstymą ir jausmus – godulystė turtams, materializmo prioritetas. Vaistas ir išsigelbėjimas jam – „išdalink savo turtus vargšams“.

Minimas evangelijos jaunuolis mylėjo daiktus, ištaigą, teikiamas galimybes, visuomeninę padėtį ir t.t., bet jis jautė, jog toks gyvenimas atriboja jį, stato mūro sieną tarp Dievo jo, su kitais žmonėmis. Jis valdė didelį turtą, bet turtas „valdė“ jį, jo širdį, jo gyvenimą. Jis mylėjo ir garbino materialinius turtus labiau nei Dievą. Tai ir buvo jo didžiausia gyvenimo tragedija.

Jėzaus ištarmė aiški: jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, negali turėti visko vien sau, nepasidalindamas su nepritekliuje esančiais. Kas pas tave yra per daug, vadinasi, tai priklauso ne tau, tai esi paėmęs iš kito. Nesvarbu, kad teisėtu, legaliu būdu. Dangus yra meilės tikrovė ir pagal Švenčiausiosios Trejybės perichorezės ir Jėzaus kryžiaus matą toji meilė pagrįsta yra visišku savęs atidavimu Dievui ir artimui.

Jėzus savo palyginime pasitelkia per adatos ausį bandančio išlįsti kupranugario paveikslą. Didžiausias tuomet žinomas gyvūnas ir mažiausia įmanoma ertmė – dvi nesutaikomos tikrovės, kaip kad nesutaikomi prioritetai – Dievas ir mamona.

Svarbu suprasti, kad turtingumas sukuria klaidingą nepriklausomumo įspūdį, kad tiek laimę gauti, tiek kančios išvengti galima susimokėjus, jog Dievas ir kiti žmonės iš esmės yra nereikalingi. Turtuolio puikybė pranoksta jo tikrąją esmę, jis kėsinasi į Dievo sostą.

Jėzus draugavo su kai kuriais turtingais žmonėmis, kaip antai muitininku Zachiejumi, Juozapu iš Arimatėjos, Nikodemu. Biblijoje rašoma, jog ne pinigas, bet meilė pinigui yra yra visų blogybių šaknis, kai daiktai tampa svarbesni už Dievą ir žmogų. Sekti Jėzumi reiškia būti dosniu kitiems, dalintis turtu, laiku, talentais. Pasak Jėzaus: „tau reikia tik vieno – pasidalink“. Reikia tik vieno: išsaugoti prioritetus, jog virš visko reikia mylėti Dievą ir artimą kaip save, o ne daiktus ir pinigus.

Spalio 4 d. Bažnyčia mini ir pagerbia šv.Pranciškų Asyžietį. Daugeliui jis žinomas kaip Dievo varguolis ir keistuolis, tačiau nelabai pažįsta jį kaip maldos vyrą, krikščioniško maldingumo pavyzdį.

Dievas sukūrė žmogų sau kaip pokalbio draugą ir bendrininka, ir šis pašaukimas žmogui yra pirmasis ir natūralus. Per nuodėmės nuopolį draugystės dovana buvo prarasta, bet Dievas ir vėl kviečia atrasti bendravimo su juo džiaugsmą. Dievas užkalbino Pranciškų, jam atsiliepus padarė jį savo draugu. Iš esmės tai tapo įmanoma per maldą.

Ar Pranaciškus vaikštnejo, ar sėdėjo, namuose ar kelionėje, darbuodamasis ar ilsėdamasis, visus savo veiksmus ir visose vietose jis atliko meldamasis. Jis meldėsi visaip, visokiomis kūno pozomis, net gestikuliuodamas rankomis, giliai dūsaudamas ir aimanuodamas, verkdamas ir mušdamasis į krūtinę, nusilenkdamas ir kryžiumi puldamas, klūpodamas ir stovėdamas, laikydamas iškeltas rankas ir t.t. Turbūt nemažai jo gestų mes esame perėmę į savo maldas ir liturgiją. Žinoma, nebuvo išsišokėliu bendruomeninėje maldoje, laikėsi įprastai.

Šv. Pranciškui melstis – tai būti Dievuje, arti Jo, tai kalbėtis su Juo. Kartais jis su Dievu bendravo kaip su Kūrėju ir Teisėju, kartais kaip su Tėvu, verkdavo jo kaip savo Brolio, kreipdavosi kaip į geriausią Draugą, kartais džiaugdavosi juo kaip Sužadėtiniu.

Kita Pranciškaus maldos savybė – tai žodžių retumas, bet jausmų ir mąstymo gausumas. Jis galėjo visą dieną kartoti „mano Dieve, mano Dieve”, „Dieve, būki gailestingas man nusidėjeliui”, „mano Viešpats ir mano viskas”. Ypač jis mėgo kartoti šv.Rašto fragmentus, labiausiai psalmių posmus. Dėl šios priežasties galima teigti, kad Biblija jam buvo pagrindinė maldaknygė.

Seminarijoje juokaudavome apie snaudžiančius per maldą ar paskaitas kolegas – apie pagilintą mąstymą remiantis šv.Raštu, t.y. padėjus galvą ant Biblijos. Pas Pranciškų tokių dalykų nebuvo, jį Dievo Žodis uždegdavo šlovinimui, atgailai, veikimui, meilei.

Šv.Pranciškus mėgo melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, priešais kryžių, gamtoje, vienas olose ir kalnuose, apleistose bažnytėlėse, su broliais, nes tame jis matė ir sutikdavo Viešpatį. Tai jam buvo Įsikūnijusio Dievo Žodžio paveikslas ir artumas.

Kaip sakyta, jo malda buvo negausi žodžių, bet pilna mąstymo ir svarstymo. Mes dažnai užmirštame, kad ne žodžių gausumas yra maldos esmė, bet klausymasis ir mąstymas, ką Dievas kalba per šv.Raštą, sąžinę, Bažnyčią, gyvenimo įvykius ir kitus žmones. Gera malda ieško supratimo, ką Dievas mums kalba, ko iš mūsų nori, ką privalome įgyvendinti.

Apibendrinant šv.Pranciškaus gyvenimą galima pasakyti, kad tas, kuris tikrai meldžiasi, tas tikrai ir atsiverčia, nugali savo nuodėmes, atranda Dievo artumą ir malonę, gali tapti šventuoju. Bet kas mažina maldą ir ją paliauja, tikrai tolsta nuo Dievo ir ima grimzti į pragaro liūną. Net jei žmogus negali nugalėti sunkios nuodėmės, bet išlaiko maldą, – jis ilgainiui nugalės.

Kai kurie skundžiasi, teisinasi, kad pritrūksta laiko maldai. Pažiūrėkit į šv.Pranciškų, kaip krikščionis turi melstis, kaip pasikeičia pamaldusis, todėl su apaštalu Pauliumi, su šv.Pranciškumi ir visa Bažnyčia kartokime: maldingumo dvasios negesinkime, viską darykime, kad mūsų maldos nebūtų sutrukdytos.

Sutapo, kad šio sekmadienio skaitinių prasmę sustiprino ir interpretuoti padėjo pilnas mėnulio užtemimas. Šis reiskinys buvo lyg pranasiskas ženklas buvo gan neįprastas: lygiai tokios pats formos mėnulį galima pamatyti Azijoje – gulintis pjautuvas, delčia, islamo simbolis, kol galiausiai visai užtemo.

Musulmonams plūstant į Europą, temstant jos žmonių sąžinėms ir dylant krikščioniškam tikėjimui bei civilizacijai, apie visuotinai ir atskirai Dievo teikiamą Dvasią, tą šviečiančią ir mūsų sielose atsispindinčią Šviesą byloja šio sekmadienio skaitiniai.

Ne tik Mozė, bet ir dar 70 vyrų patyrė Dievo veikimo vaisius – ėmė pranašauti ir mokyti tautą, kurią vienas vesti ir suvaldyti Mozė buvo pavargęs. Kažkas iš minios ėmė pavyduliauti pranašaujantiems, Mozė sudraudė jį ir palinkėjo, kad tegul ir visa tauta pranašauja, kad tegul ir visus Dievo Dvasia apšviestų. Suprask, tada būtų kur kas lengviau ir aiškiau gyventi, bendrai darbuotis.

Kodėl Mozės svajonė neišsipildė, kodėl ne visiems buvo duota Dievo Dvasios? Nes tai buvo tauta užsispyrusi, akla ir kurčia, tarp kurios ir Dievo stovėjo tamsioji šio pasaulio dvasia, metanti savo šešėlį į jos zmoniu širdis, ir tik nedaugelis galėjo atsiverti ir priimti Dievo veikimą.

Skaitinyje iš apaštalo Jokūbo laiško duodamas konkretus pavyzdys – siaubinga turtuolių dvasinė ir moralinė būklė, kai užtemdę savo sąžinę, tą Dievo šviesos atspindį žmoguje, jie bet kokia kaina siekia pražūvančių turtų, užmiršdami nuopelnus Dangui. Panašiai ir varguoliai, pasidavę ydoms, gali prarasti sąžinės šviesą.

Panaši tema vystoma evangelijos pasakojime apie kaži kokį žmogų, kuris išvarinėjo demonus Jėzaus vardu, nors nevaikščiojo su mokiniais. Jėzus jam neuždraudė, ir to žmogaus dvasinio veikimo veiksmingumas tapo įrodymu, jog Dievo Dvasia linkusi apšviesti ir pasireikšti visuose ir netiketai, kurie tik jai yra atviri. Jėzus giria ir laimina, apdovanoja visus Dievo Dvasios, pasak apaštalo Pauliaus – šviesos bendradarbius.

Bet gi paskui (dera įdėmiai paskaityti) Jėzus prakeikia visus, kurie bando užstoti Dievo šviesą, neša papiktinimus ir griauna tikėjimą. Jų laukia kritimas į pragaro bangas, atsakomybės akmuo, nemirštantis kaltės kirminas ir negęstanti kančios ugnis. Tai visiško užtemimo būklė, kai nebeatsispindės sielose joks Dievo šviesos, gėrio, tiesos spindulėlis.

Norėtųsi optimistinės pabaigos. Ji ir yra optimistinė tiems, kuriuos apšviečia Dievo Dvasia. Bet neverta meluoti: nėra laimingos pabaigos tiems, kurie dvasiškai užtemo, kurių širdyse nebėra Dievo šviesos.