Mėnesio archyvas: rugsėjo 2015

Šv.Kryžiaus išaukštinimo šventės proga

tikejimas

kvirinalo.kryzius

Rugsėjo 14 d. Romos Katalikų liturgijoje – Kryžiaus išaukštinimo šventė. Kryžius – Jėzaus pasiaukojimo, jo gailestingumo, mūsų išgelbėjimo, krikščionių tikėjimo  ženklas.

Laikui bėgant gyvenimo įvykiai, įžvalgos ir išgirstos kitų mintys naujai nušviečia Kryžiaus paslaptį. Šiais metais lankantis Romoje visiškai atsitiktinai užklydau į Sant’Andrea al Quirinale bažnyčią prie Italijos Respublikos prezidentūros. Ten užtikau Nukryžiuotojo skulptūrą.

Kristaus kryžiaus akivaizdoje visada suvirpa širdis, tačiau šioje bažnytėlėje kažkaip ypatingai. Kaip apaštalams degė širdis einant su prisikėlusiu Jėzumi į Emauso kaimą, taip ir čia liepsnojo širdis to kryžiaus artumoje. Ne visada taip būna. Kažkas ypatingo: vidiniai traukė, užlaikė, jaudino, skatino pasimelsti ir pamąstyti – Kristus kalbino sielą.

Gyvenime tokį įspūdį prie Kryžiaus buvau pajutęs tik Vandžiogalos bažnyčioje, kurioje yra malonėmis garsi Nukryžiuotojo skulptūra, jau daugiau kaip tris šimtmečius gerbiama ir liudijanti išklausytas maldas, suteiktą malonę prašantiems. Praeitą vasarą išgirdau pasakojimą, jog moteris, kuri yra gydytoja, pati sunkiai sirgdama buvo išgydyta prie maloningoje Kryžiaus Vandžiogalos bažnyčioje.

Kryžiaus simbolio esmė yra visur ta pati, gal tik nevienodai meniškai išreikšta. Tačiau kaip šv.Pranciškui Asyžiečiui San Damiano bažnytėlėje iš kryžiaus prabilo Viešpats, taip ir daugelyje vietų Viešpats prabyla į savo žmones. Gal ne tiesiogiai, ne akivaizdžiai, tačiau širdyje, per stebuklingus ženklus ir išklausytas maldas. Taip jis parodo, jog neapleido savųjų, lydi savo globa.

Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.

Kuo skiriasi musulmonai emigrantai nuo rytų europiečių emigrantų. XXV eil. sekmadienis

Pamokslai, politika

Europos dabartis man primena biblinį Egiptą Mozės laikais. Soti ir iškrypusi, susireikšminusi ir priešiška Dievui Europa baigia sunaikinti paskutinius katalikiško tikėjimo ir kultūros likučius. Tuomet Dievas siuntė dešimt galingų perspėjimų, bausmių faraonui, kad suminkštintų jo užsispyrimą. Panašiai Europa išgyvena jau kelintą sukrečiantį ženklą, tačiau jos faraoniškas užsispyrimas prieš Galybių Viešpatį dar nė kiek nesuminkštėjo.

Pirmuoju nelaimės ir bausmės ženklu laikyčiau Europos šalių demografinę tragediją, kai per abortų įteisinimą buvo įsileistas mirties angelas, žudantis pirmiausia nepilnamečių mergaičių pradėtus kūdikius, griaunantis šeimas ir steigiantis vienalytes sąjungas. Antras ženklas – gamtos naikinimas ir stichijų įsisiautėjimas. Trečias – prasidėjęs brolžudiškas karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Ketvirtas ženklas – musulmonų emigrantų antplūdis.

Norisi šiek tiek daugiau apie pastaruosius pasakyti. Kodėl jie įnirtingai stengiasi patekti į  Europą, ir ypač į Vokietiją bei Švediją? Atsakymą pateikia šio sekmadienio bibliniai skaitiniai iš Jokūbo laiško ir Morkaus evangelijos. Apaštalas Jokūbas sako: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitus, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius”. Jėzus įspėjo mokinius, kad nekeltų konfliktų dėl pirmų vietų, tačiau stengtųsi pirmauti tarnavimu kitiems.

Kad galėtume suprasti, kas yra islamas, reikia įsigilinti į jo įkūrėjo gyvenimą ir mokymą. Tai buvo ambicingas nuskurdusios didikų šeimos palikuonis, kuris vaikystėje patyrė, ką reiškia iš turtuolio tapti gatvės valkata. Jo užgauta ambicija skatino jį svajoti, bet kokiomis priemonėmis praturtėti, išgarsėti ir būti gerbiamu. Pasak šv.Jokūbo žodžių, Mahometas pavydėjo ir kariavo, geidė ir žudė. Šią diagnozę išreiškė ir garsus mąstytojas šv.Tomas Akvinietis Summa Theologica I Knygoje, 16 skyriuje „Contra paganos“: „Mahometas suvedžiojo tautas žadėdamas kūniškus malonumus, kurių troškimas įkvepia žmogaus kūno aistringumą“.

Kitų pasisakymai būtų vienašališki, jei jų teiginių nepatvirtintų istoriniai faktai, jog Mahometą buvo užvaldžiusios visos didžiosios nuodėmės, ypač pavydas, rūstumas, godulystė ir paleistuvystė. Neatsitiktinai savo rojaus vizijoje, kuri pateikiama Korane ir kurios pagalba viliojami jauni vyrai savižudiškiems iššūkiams, jis regi daug malonumo, bet ne dvasinio, o grynai kūniško: jaunos moterys, neribojamas seksas, turtai, prabanga ir kiti džiaugsmai, apie kuriuos svajoja neturtingas Azijos ar Afrikos gyventojas. Gyvenimo tikslas yra išreikštas materialaus ir juslinio rojaus siekimu.

Juk neatsitiktinai islamas toleruoja daugpatystę. Be to, Gateston institutas pateikia siaubingus duomenis apie musulmonų vykdomus lytinius prievartavimas Vokietijoje: dešimtys tūkstančiai atvejų rodo ne tendenciją, bet islamo suformuotą požiūrį. Nors prievartavimų pasitaiko ir europiečių tarpe, tačiau krikščioniškojo tikėjimo įtakoje žmogus mokomas savitvardos, pagarbos ir atsakomybės, todėl tų atvejų yra nepalyginamai mažiau.

Nors tiesos ir gėrio elementų, kaip teigiama katalikų dogminiame dokumente Gaudium et spes, galima rasti ir islamo religijoje, tačiau iš esmės ši religija yra materialistinė ir politinė doktrina su iškraipyto judėjų-krikščionių mokymo pamušalu. Tai leidžia suprasti, kas įkvepia jaunus, pretenzingus, šoklius ir agresyvius vyrus, kuriuos matome reportažuose, taip įnirtingai brautis per Vengrijos ar Kroatijos sienas: materialinė gerovė ir yra jų rojus, į kurį kviečia jų pranašas ir dievybė. Užteko Angelei Merkelienei neatsargiai išsitarti, kas „Vokietija priims bet kokį kiekį emigrantų”, ir minios su plakatais „Mes pas mama Angelę” pasileido į Europą. 35 milijonai pakeliui, dar 100 milijonų – ruošiasi. Pavydas ir geidulys juose skatina viltį ir agresiją. Tai visiški oportunistai, kuriems tolimas yra krikščioniškasis idealizmas, integracija, pliuralizmas ar demokratija.

Deja, oportunistais tapo ir daugumas emigrantų iš Rytų Europos, kurie, stokodami dvasinių ir kultūrinių vertybių, virš visko iškelia materialias. Komunistinis materializmas yra kitokio pobūdžio nei islamas, tačiau taip pat vadovavosi pavydu turtuoliams ir skatino kovą dėl neva lygybės. Vargšų nesumažėjo, bet padaugėjo, o vaduotojai nuo nelygybės klestėjo prabangoje. Žlugus šiai iškreiptai sistemai, minios materialistų puolė į gerbūvio šalis ieškoti savo materialiojo ir juslinio rojaus.

Materialistais negaliu vadinti tų, kurie net ir būdami emigracijoje, gerbūvio šalyse liko tautiški ir tikintys katalikai, besistengiantys šeimose, asmeniškai ar bendruomeniškai puoselėti dalykus, kurie ir sudaro Europos civilizacijos bei lietuviškumo esmę.

Tad kuo skiriasi islamiškasis materialistas ir europietiškas materialistas? Mažai kuo. Abu yra pykčio pilni, nepasotinami, agresyvūs, pagimdyti chaoso, iš jo bėgantys ir tą chaosą atnešantys su savimi. Užtenka pažiūrėti, kokius šiukšlynus po savęs palieka pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos, kokius šiukšlynus palieka gamtoje iškylavę Rytų europiečiai.

Bet skirtumas yra tas, kad musulmonai yra stipresni oportunistai negu europiečių nacionalinis ar religinis solidarumas. Jų skaičius didesnis, jų suktumas ir agresyvumas aiškiau išreikšti, daugumas jų neturi ką prarasti. Tuo tarpu europiečiai gali prarasti viską.

Girdėti ir kalbėti. XXIII eil. sekmadienis

politika

Praeitą sekmadienį sužinojome, kad tiesa yra Jėzaus asmuo ir kad ne mes jos ieškome, bet tiesa mūsų. Šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie kurčnebylio išgydymą tai iliustruoja.

Evangelijos kurčnebylio žmogaus neįgalumas išreiškia visos nuo Dievo atsiskyrusios žmonijos padėtį: nei negirdi tiesos, nei nekalba tiesos. Tai apsimelavusio, susipainiojusio, pažinimo, dvasiniame skurde esančio žmogaus būklė. Žmogus Dievo atžvilgiu po nuopuolio yra toks – izoliavęsis, vienišas, užsisklendęs savyje savo skurdžių, vienašališkų minčių pasaulyje.

Nors fizinis kurtumas ir nebylumas nėra dažnas reiškinys (apie 10 asmenų iš 1000), tačiau pažinimo ir dvasine prasme – visuotinis. Kaip pastatyti tarp profesorių mažamečiai nesupranta jų kalbos, taip ir mes atrodome šventųjų ir angelų tarpe. Kaip atvykę į svetimą šalį nesuprantame vietinės kalbos, nors girdime, ir nieko negalime suprantamo pasakyti, taip tikėjimo malonės stokojantis girdėdamas šv.Raštą ir katalikišką mokymą jaučiasi esąs atsidūręs tarp marsiečių. Neretai tą žmogaus uždarumą savyje galima pastebėti ir pamokslo metu: kas savo mintyse skraido, kas miega, kas telefonu žaidžia, o kas maldaknygę skaito ar rožančių kalba.

Žmogus gali būti kurčias ne tik Dievui, bet ir kitiems. Labai daug ir įvairių yra žmogaus uždarumo, užsisklendimo savyje pavyzdžių. Dažnai sutinkamas reiškinys – tai vyrų uždarumas, kuomet už kieto vyruko kaukės ir puikybės slepiasi su savo jausmais ir mintimis, su ydomis nesusitvarkantis, kenčiantis ir besiblaškantis žmogus. Dideliu išpuikimu ir uždarumu pasižymi ir paaugliai, kurie niekinančiai žvelgia į savo tėvų ir suaugusiųjų pasaulį, manydami, jog jie nieko nesupranta, yra atsilikę ir panašiai. Kas yra ideologijos ir ypač pozityvistinis, darvinistinis mokslas? Tai užsisklendimas savo susikurtoje, nuskurdintoje pasaulio vizijoje.

Kaip skaitome, Jėzus pasivedėjo kurčnebylį atokiau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, paskui paseilėjęs savo pirštą pridėjo prie jo liežuvio, atsidūso ir ištarė: „‘efata‘ – atsiverk“. Šis gestas ir žodžiai buvo daugybę šimtmečių kartojami Krikšto liturgijoje: kunigas įdėdavo savo pirštus į ausis ir paseilėjęs pirštą paliesdavo krikštijamojo lūpas. Tik dėl dabartinio žmonių jautrumo higienai, taip nebedaroma, nors galima būtų paklausti, ar mūsų tikėjimas tapo pakeistas higienos ir estetikos normomis? Visgi padariniai pranoko žemiškus svarstymus: jis ėmė girdėti ir taisyklingai kalbėti, o Krikštas suteikia žmogui dvasinę Dievo vaiko žymę, tikėjimo malonę ir atveria vartus į išganymą. Sterilumas ir estetika to duoti negalėtų. Ir tai ne vienintelis kartas, kai Jėzus gydo nehigieniškai: vienam aklajam ant akių užtepė purvo, sumaišęs žemės dulkes su savo seilėmis, liepęs nusiplauti Siloamo vendeniu!.. Dievas veikia kaip nori.

Pasakojime apie kurčnebylį skaitome, kad Jėzus asmeniškai prieina prie žmogaus, vedasi jį nuošaliau, jį kalbina, atveria ausis girdėjimui ir supratimui, paskatina atsiliepti. Neatsitiktinai vienuoliai ir pamaldieji traukiasi nuo pasaulio triukšmo, kad galėtų tyloje išgirsti Dievą ir atsiliepti jam malda. Iš čia ir kyla maldos apibrėžimas: ne tik sakyti žodžius, bet dar labiau klausytis i suprasti Dievo žodį sąžinėje, šv.Rašte, katekizme, nes Dievo šlovinimas tiesa ir dvasia yra kur kas vertingesnis nei vien tik maldos žodžių kartojimas.

Jėzaus poelgyje matome ir pedagoginį pavyzdį, tinkamą ypač šeimoje ir mokykloje. Su sutuoktiniu ir vaikais reikia bendrauti labai asmeniškai, individualiai, žvelgiant į akis, stengiantis matyti ir jausti, ar ir kaip supranta. Auklėjimas visada yra labai asmeniškas dalykas. Beasmenis rėkimas iš virtuvės, per langą, kalbėjimas per telefoną ar rašteliais negali atstoti gyvo ir tiesioginio bendravimo. Kai kada nusikaltę vaikai bėga nuo tiesioginio kontakto, nes žino būsią perprasti. Tenka pastebėti, kad jei nežiūri, tai nenori girdėti ir suprasti, prisipažinti ar atsiverti.

Kiekvienas yra savaip uždaras, todėl tiek daug nesusikalbėjimo. Šv.Raštas moko, jog tikintis žmogus, t.y. dvasinis žmogus, gali apie visus ir viską spręsti, visus ir viską suprasti, o apie jį – niekas, nes jis turi Dievo duotąjį pažinimą ir tikrą atvirumą dalykų padėčiai įvertinti. Kai girdime Dievo žodį, kai turime tą patį tikėjimą, tuomet ir tą patį supratimą, tuomet galime ir susikalbėti. Tikėjimas atlieka svarbų vienijantį vaidmenį, todėl neatsitiktinai katalikybė aprėpia tiek daug tautų ir skirtingų žmonių. Tikėjimas padaro, kad šeimoje ir parapijoje randasi tikra protų, širdžių, veikimo ir būdų vienybė.

Jėzaus nuolat mūsų sąžinėse, per įvykius, per savo mokinius, per Bažnyčią, per kunigus taria „‘efata‘ – atsiverk“, nebūk užsispyręs, užsidaręs savyje, izoliavęsis, vienašališkas. Panaudok Dievo duotą girdėjimo dovaną ne tik vakaro žinioms ar kaimynės pletkams, o kalbėjimo dovaną koliojimuisi ar gandų nešiojimui, ne tik pasaulietiniams, profesiniams tikslams, tačiau ir Dievo šlovei. Kai kasdienėje maldoje ir sekmadienio Mišiose klausausi Dievo žodžio ir tari maldos žodžius Kūrėjui, kai skelbi Evangeliją ir liudiji Viešpaties darbus.