Kam šovė mintis į galvą kartu minėti šiuos du apaštalus? Jie tokie skirtingi! Tarsi būtų švenčiama vandens ir ugnies šventė, juokaujant, šv.uošvienės ir šv.žento iškilmė. Paulius pas Petrą buvo tik penkiolika dienų ir spėjo su juo susipykti, jį sukritikuoti. Juos vienijo tik Jėzus Kristus, evangelijos skelbimas, kankinystė ir dabar – Dangaus laimė. Asmeniškai žemiškame gyvenime jiedu nebuvo labai artimi, todėl jų vaizdavimas kai kuriuose paveiksluose susiglaudusių veidais  nelabai atitinka tikrovę.

Kita vertus, Paulių vadiname apaštalu, nors jo nėra tarp dvylikos, jis net neišrinktas kaip Barnabas vietoj Judo. Jis yra vadinamas apaštalu, pagerbiant jo pašaukimą ir neįkainojamą indėlį. Petras buvo tiesioginis Jėzaus liudytojas, jo paties pasirinktas, o Paulius pažino tą patį Jėzų mistiniu būdų, vidiniu išgyvenimu.

Taigi, Petras labiau išreiškia ir atstovauja Bažnyčią saviesiems, tradiciją, institucinę Bažnyčią tarsi namuose, o Paulius – charizmatinę Bažnyčią, kitiems, kelyje, ne namuose, apaštalaujančią. Tai tarsi dvi Bažnyčios kryptys: išlikti savimi ir eiti į pasaulį. Tai ir du Dievo veikimo, pašaukimo būdai Bažnyčioje: biurokratinis ir charizminis. Bažnyčioje nuolat kyla nepasitenkinimas, jog nominacijos vyksta per pažintis, asmeniškumus ir interesus, o ne atsižvelgiant į charizmą ir nuopelnus.

Šia prasme galima išskirti tris Bažnyčios veiklos sritis: tikinčiųjų palaikymas, atšalusiųjų reevangelizacija ir netikinčiųjų bei kitatikių evangelizacija. Visgi labiausiai paplitęs yra Petro stilius – saviesiems. Savųjų liko ne tiek ir daug. Pusė tikinčiųjų yra nominalūs, ne iš šaknų, bet tik lapais.

Verta atkreipti dėmesį į biblinius tikėjimo pavyzdžius, kurie padaro, jog mūsų tikėjimas tampa uola išganymui, šventėjimui ir civilizaciniams pasiekimams, ant kurios stovi Bažnyčia. Tai Abraomo tikėjimas Dievu neturint vilties, Marijos tikėjimas Dievo galybe, o ne žmonių išmintimi, Petro išpažinimas, jog Jėzus yra lauktasis Mesijas ir gyvojo Dievo Sūnus, ir Pauliaus vidinis, mistinis, veržlusis tikėjimas. Jėzus išskiria Petrą ir padaro regima Bažnyčios uola to tikėjimo, kurį pranašavo prieš jį buvę ir skelbė po jo atėję.

Birželio 12 Phoenix vyskupija (JAV) pranešė apie įvykdytą parapijinės bažnyčios ir dviejų jos kunigų užpuolimą. 29 m. kunigas Kenneth Walker mirė nuo žaizdų ligoninėje, o 56 metų amžiaus kun. Joseph Terra, tos bažnyčios klebonas, sunkiai sužeistas, tačiau jo būklė stabili.

Nors ir sužeistas, klebonas suteikė paskutinį patepimą jaunam kunigui ir sugebėjo iškviesti pagalbą telefonu. A.a. tėvas Walker įšventintas kunigu tik prieš du metus. Dievo gailestingumui pavedame mirusio kunigo vėlę ir meldžiame greito pasveikimo sužeistajam.

Demokratijos ir liberalizmo išgamom užpuolikams belieka palinkėti suklupti ir teisingo atlygio, gal tokiu būdu susiprotės ir susirūpins savo sielų amžinuoju likimu.

Vyskupas priima palaiminimą iš kun.Keneth po pašventinimo apeigų. Kun.Keneth su parapijos klebonu, kuris suteikė jam paskutinį patepimą, pats būdamas sunkiai sužeistas.

„Kas nes su manimi, tas yra prieš mane; kas su manimi nerenka, tas barsto. Iš tiesų sakau jums: visi piktžodžiavimai bus atleisti žmonėms, tačiau piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas. Jei kas pasakytų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, tačiau jei kas prieštarautų Šventajai Dvasiai, tam  nebus atleista nei šiame, nei būsimąjame gyvenime” (Mt 12:30-32).

1. Akiplėšiškai nusidėti ir tikėtis Dievo gailestingumo.

2. Nusivilti arba abejoti Dievo gailestingumu sau ar kitiems.

3. Priešintis pažintai tikėjimo tiesai.

4. Pavydėti artimui Dievo malonės.

5. Užkietinti širdį išganingiems pamokymams.

6. Iki pat mirties atidėlioti atgailą ir atsivertimą.

Piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią labiausiai pasireiškia per fariziejų nuodėmę, kai žmogus save stato aukščiau Dievo ir pretenduoja į jo autoritetą.

Ankstų sekmadienio rytą Jono mama skuba į jo kambarį, žadindama jį:
„Kelkis, Jonuk, tau reikia šiandien į bažnyčią!”. „Iš po kaldros
pasigirsta nepatenkintas balsas: „Nesikelsiu. Yra dvi priežastys: aš jos
nemėgstu ir jie manęs nemėgsta”. Motina nenusileidžia: „Nekalbėk niekų,
kelkis, nes yra dvi priežastys, kodėl turi: tau jau keturiasdešimt, ir tu
esi tos bažnyčios klebonas”.

Nieko naujo. Šiandien Apštalų knygą skaitydami atrandame panašų aprašymą.
Jėzui pasišalinus apaštalai užsidarė paskutinės vakarienės kambaryje, bijo
žydų persekiojimo, nieko nenori: tauta nekenčia jų, o jie nekenčia jos. Ir
šių dienų krikščionys turi pagunda užsidaryti ir būti tylūs, nes pasaulis
nemėgsta kalbančiųjų apie Dievą. Maža to, parapijiečiai nenori klausyti
klebono pamokymų, o klebonui atsibosta kalbėti klausytojams, kurių vieni
yra šventi, o kiti – kurti.

Kaip klebono mama žadina ir primena pareigą, taip Šventoji Dvasia
tikinčiuosius nuolat žadina ir primena pareigą eiti ir skelbti žmonijos
tragedijos priežastį ir jos pašalinimo būdą – atsiskyrimą nuo Dievo per
nuodėmę ir sugrįžimą per Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, jo
malonės veikimą ir tikėjimą.

Sekminės yra Bažnyčios misijinio pašaukimo diena, kai iš tylios, privačios
maldos, buvimo būrelyje tarp savų su savomis mintimis ir pasvarstymais, iš
būvimo subklutūra, Bažnyčia tampa vieša, masine, civilizacine.

Senosiose Sutvirtinimo apeigose buvo labai iškalbingas gestas – užvožimas
sutvirtinamajam per žandą. Kartą teko tokiose apeigose dalyvauti, vienas
nepasvertas pliaukštėjimas nuskambėjo per visą bažnyčią. Tai simolinis
gestas, kvietimas būti drąsiu, pabusti iš miego ir baimės, priimti
pašaukimo iššūkį.

Norėtusi šių dienų tikrovę matant tradicinę giesmę užgiedoti naujais
žodžiais: O Dvasia Budintoja, nuženk, užmigusiems į ausį trenk!..