Šventoji Dvasia Budintoja, nuženk! Sekminės

Ankstų sekmadienio rytą Jono mama skuba į jo kambarį, žadindama jį:
„Kelkis, Jonuk, tau reikia šiandien į bažnyčią!”. „Iš po kaldros
pasigirsta nepatenkintas balsas: „Nesikelsiu. Yra dvi priežastys: aš jos
nemėgstu ir jie manęs nemėgsta”. Motina nenusileidžia: „Nekalbėk niekų,
kelkis, nes yra dvi priežastys, kodėl turi: tau jau keturiasdešimt, ir tu
esi tos bažnyčios klebonas”.

Nieko naujo. Šiandien Apštalų knygą skaitydami atrandame panašų aprašymą.
Jėzui pasišalinus apaštalai užsidarė paskutinės vakarienės kambaryje, bijo
žydų persekiojimo, nieko nenori: tauta nekenčia jų, o jie nekenčia jos. Ir
šių dienų krikščionys turi pagunda užsidaryti ir būti tylūs, nes pasaulis
nemėgsta kalbančiųjų apie Dievą. Maža to, parapijiečiai nenori klausyti
klebono pamokymų, o klebonui atsibosta kalbėti klausytojams, kurių vieni
yra šventi, o kiti – kurti.

Kaip klebono mama žadina ir primena pareigą, taip Šventoji Dvasia
tikinčiuosius nuolat žadina ir primena pareigą eiti ir skelbti žmonijos
tragedijos priežastį ir jos pašalinimo būdą – atsiskyrimą nuo Dievo per
nuodėmę ir sugrįžimą per Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, jo
malonės veikimą ir tikėjimą.

Sekminės yra Bažnyčios misijinio pašaukimo diena, kai iš tylios, privačios
maldos, buvimo būrelyje tarp savų su savomis mintimis ir pasvarstymais, iš
būvimo subklutūra, Bažnyčia tampa vieša, masine, civilizacine.

Senosiose Sutvirtinimo apeigose buvo labai iškalbingas gestas – užvožimas
sutvirtinamajam per žandą. Kartą teko tokiose apeigose dalyvauti, vienas
nepasvertas pliaukštėjimas nuskambėjo per visą bažnyčią. Tai simolinis
gestas, kvietimas būti drąsiu, pabusti iš miego ir baimės, priimti
pašaukimo iššūkį.

Norėtusi šių dienų tikrovę matant tradicinę giesmę užgiedoti naujais
žodžiais: O Dvasia Budintoja, nuženk, užmigusiems į ausį trenk!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *